Antanas Gustaitis (1907–1990) – poetas, dramaturgas, vienas lietuvių radijo dramaturgijos pradininkų. 1934–1936 m. dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas Aukštadvario progimnazijoje. Nuo 1936 m. balandžio 1 dienos buvo paskirtas Valstybės radiofono Klaipėdos programų skyriaus vedėju. 1936–1940 m. dirbo Klaipėdos ir Kauno radiofonuose. 1940–1941 m. – Vilniaus dramos teatro direktorius. 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 m. gyveno Bostone. Literatūroje debiutavo pjesėmis, parašė radijo vaidinimų, išleido humoristinių eilėraščių ir eleginių satyrų rinkinių. Reiškėsi ir visuomeninėje kultūrinėje veikloje, buvo skaitovas, aktorius. A, Gustaitis dar prieškaryje paskelbė satyrinę pjesę „Silvestras Dūdelė“ (1934 m.), išeivijoje toliau rašė pjeses, išleido šešis humoristinių ir satyrinių eilėraščių rinkinius, kurie pelnė didžiausią pripažinimą.

 

 

Eilėraščiai iš rinkinio „PASIGLOSTYMO PALAIMA“

 

AŠ

 

Vis vien rytai ar vakarai,

Ar priešai, ar draugai,

Ką aš darau, darau gerai,

O ką kiti – blogai.

 

Ar aš vedu, ar aš skiriuos,

Ar trise gyvenu,

Į kitą spjaudamas, gėriuos

Gyvenimo menu.

 

Aš po savos kalbos gražios

Jaučiu marias jėgų,

O kai kiti tik prasižios,

Jau aš ir užmiegu.

 

Kada eiles aš parašau,

Žavu ir man, ir tau,

O kai kiti... Atsiprašau!

Aš jų nė neskaitau.

 

Tik aš, tik aš pasauly šiam

Šviečiu mintim gilia,

Kiti – tik užkamšyt plyšiam

Šėtono katile.

 

Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.

 

 

 

AŠ BIJAU TIK ŽODŽIO JAU

 

Man nebaisi teisybės saulė,

Nebaisūs atdūsiai kančių.

Galiu nujoti per pasaulį

Ant savo artimo pečių,

Bet kai mane apžergia jau,

Tada bijau.

 

Man nebaisu suniekini žmogų,

Sutrypti garbę jo purve.

Galiu pakarti jį po stogu

Vis vien – liežuviais ar virve,

Bet kai mane apšmeižia jau,

Tada bijau.

 

Man nebaisu bučiuoti skruostus,

Kalbėt sukreivintus žodžius.

Nors mylimoji dangui guostųs,

Sakau: tos ašaros nudžius

Tiktai kai žiedus mainom jau,

Tada bijau.

 

Man nebaisu, jei kas ten miršta

Kovos lauke ar patale.

Kai giltinė ant jūs įniršta,

Sakau: tebūna jos valia.

Bet jeigu man ji tartų: Jau! –

Tada bijau.

 

Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.

 

 

 

VISUR BUVOJAU, VISUR KOVOJAU

 

Visur buvojau, visur kovojau,

Visokiuos mūšiuos buvau parkritęs,

Kai prisikėlęs vėl uliavojau,

Bučiavo ponios ir jų dukrytės.

 

Mirties pavojuj sau roviau plaukus,

Glaudžiau paukštelį, audroj sulytą,

O vėl pasauliui taikos sulaukus,

Nešiau į barą bažnyčios plytą.

 

Šaukiau vienybėn, pats atsiskyręs,

Kviečiau dorybėn, dorai apgavęs,

Išgyriau našlę, ir penkiavyres,

Ir meilės vyną, jo neragavęs.

 

Sakiau teisybę – pats netikėjau,

Giedojau melą – visi man plojo,

Rauges pasėjau, rugius akėjau,

Kol mane patį kiti suplojo.

 

Ir kai nuplyšo kovoj chalatas,

Kada veikėjai nuo scenos pūtė, –

Paspaudęs ranką, patsai prelatas

Man pažadėjo dangaus kamputį.

 

Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.

 

 

 

INTERESAI

 

Interesai – tartum oras,

Tartum šviesos švyturių,

O aš vienas, vienas doras,

Interesų neturiu.

 

Kai kiti dėl jų įniršta,

Viens kankinasi už du,

Aš – tiktai bučiuoju pirštą

Ir po to ausin kuždu.

 

Vis kartoju: „O Teresa,

Patikėk nors žodeliu:

Aš tave be intereso

Tik platoniškai myliu!“

 

Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.

 

 

 

OI, KAIP SUNKU SUNKU RAŠYTI

 

Norėčiau ašarom rašyti

Gilybę sampratų sausų,

Tik šiandien žodžiai netašyti

Net man atšoka nuo ausų.

 

Kokiom dainom jausmus užkurti,

Ką uždūduot liūdnoj širdy,

Kai mes nuo antausių apkurtę,

O kurčias kurčio negirdi.

 

Kada tenai, kur dar stovėjo

Doros ir meilės pamatai,

Net akyla akim siuvėjo

Matai, kad nieko nematai.

 

Ir margus puslapius pavartęs,

Vėl nieko, nieko nežinai,

Ar šaukia valkata pavartės,

Ar veda žygin milžinai.

 

Kitokios mintys kataliko,

Kita bedievio maniška,

Ir iš didžios senovės liko

Tiktai alus Balta Meška...

 

Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.

 

 

 

NAUJIMO GIESMĖ

 

                        Pasimokęs iš Maironio,

                        Nepapeikęs ir Brazdžionio.

 

Užtrauksim naują giesmę, broliai,

Kurios gal niekas nesupras,

Ir vėl gyvensim kaip lig šiolei,

Kol susiriesim į kupras.

 

Tas ne lietuvis, kurs nekando

Įtūžęs partijų vaiduos,

Kursai liežuvio kaip rakando

Dar savo priešam neparduos.

 

Tas ne lietuvis, kurs į barą

Numiręs neina su grabu,

Kursai už dolerį per parą

Negali virsti arabu.

 

Ir ne lietuvis, ne veikėjas,

Kurs trumpą kalbą pabarbės,

Kurs nuo veikimo suvaikėjęs

Nenori didvyrio garbės.

 

Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.

 

 

 

RYTOJ BUS PER VĖLAI

 

Dar šiandien galim viską padaryti:

Ant butelio į laisvės žygį joti,

Senus draugus bučiuodami praryti

Ir nuopelnus jų garsiai atrajoti.

Dar šiandien brangsta muilo burbulai,

Rytoj bus per vėlai!

 

Dar šiandien galim viską įsigyti:

Už bučinį – žvaigždes erdvės beribės.

Žavi ponia vėl gali būt mergytė

Ir vėl žavėt mus pavyzdžiu dorybės

Dar šiandien maišos grūdas ir pelai,

Rytoj bus per vėlai!

 

Dar šiandien galim viską apdainuoti:

Šunų kančias, varlės akių grožybę,

Dainoj pakilt kaip angelai sparnuoti

Ir šviest miniom pro debesį sužibę,

Rytoj pavirs į snapsą rašalai,

Rytoj bus per vėlai!

 

Dar šiandien galim priešui smogti kirtį,

Stovėt audroj kaip ąžuolai šakoti,

Laimėt arba vienybėje numirti,

Dėl laisvės mūs gyvenimą aukoti...

Ak, visa tai tik sapno vapalai:

Jau vakar per vėlai.

 

Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.

 

 

 

REGĖJOM IR MATĖM

 

Regėjom Berlyną, Paryžių ir Nicą,

Patyrėm narsumą Saô Paulo uodų,

Ragavom New Yorke šašliką ir picą

Ir lūpas Chicagos gražuolių juodų.

 

Išskaitėm, ką sakė ir lakė Baudelaire'as,

Ką Sartre, Bernanos, Camus, Aragon,

Tvirtai iškentėjom kacetų galeras

Ir laisvėn patekom kaip ledo spragon, –

 

O šiandien po speigo ir tropinių karščių,

Sustojus prie galo kelionės ilgos,

Taip noris dar kartą lietuviškų barščių,

Rūkyto skilandžio ir berno algos.

 

Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.

 

 

 

PAVASARIO SIMFONIJA

 

Pakrūmėj švilpia nimfos tango Aragona,

Smuikuoja šonkauliais amūrai prie širdžių,

Ir susivėlęs Panas geria samagoną,

Užvirtęs po medžiu.

 

Ak, nebe tie laikai, kuriais kadais grožėjais,

Išgarbinti dainoj matūzelių aklų:

Net Afroditė čia kikena su vežėjais

Už butelių kaklų.

 

O vandenų krante jauna undinė guli,

Nebodama šviesos nei žodžių kunigų,

Žaliu šilkų tinklu apglobusi žmogulį,

Maldauja pinigų.

 

Ir kol, Adomai, ten meldies į meilės dievą

Ar virpi atgailoj prie žvakių užpūstų,

Pražydusioj lankoj bučiuoja Bakchas Ievą,

Užklotą kopūstu.

 

Todėl ir mūs kilni dvasia nurimt negali:

Skardenasi dainom iš prieblandų vidaus

Ir veržias paragaut šiam velnio festivaly

Pavasario midaus.

 

Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.

 

 

 

ADOMAS

 

O kad bučiau aš Adomas,

Tas Adomas buvęs,

Per Gomoras ir Sodomas

Būčiau nepražuvęs.

 

Rojaus pievoj nuogą kūną

Šakele vėduočiau

Ir, tegul kas nori būna,

Šonkaulio neduočiau.

 

Be Ievos, tos užkerėtos,

Lai žalčiai grasina, –

Nors ir obuolio norėtųs,

Imčiau apelsiną.

 

Ir dabar upe tekėtų

Baltas gulbės pienas,

Ir be jokių etiketų

Gerčiau aš jį vienas.

 

Vienas lobių prisikrovęs

Pilną rojaus klėtį,

Nežinočiau iš gerovės,

Kaip save mylėti.

 

Prisijuosęs lapą figų,

Prirašyčiau spaudą,

Pridainuočiau šimtą knygų,

Ką vienam suskauda.

 

Man vienam pakiltų saulė,

Šviestų galvą pliką,

Sudaryčiau šiam pasauly

Vienas visą Vliką...

 

Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.

 

 

 

ŠUNIŠKA LAIMĖ

 

Nors ir žinai: teisybės tos taip reta

Ir ta tiesa per amžius nestovės,

O vis tikies bent su šunim į gretą

Sustot krante gyvenimo srovės.

 

Ak, rodos, tu kaip ir šuva suloji,

Ir iš toli atsiliepia aidai,

Į garsą tą atvizgina mieloji,

Ir ją iš džiaugsmo nosimi badai.

 

Ir kaip šuva suleidi žmogui iltį,

Ir vėl rankas paglosčiusias laižai,

Bandai prie to žmogaus širdies sušilti,

Kada aplink užuojautos mažai.

 

Ir vis ilgies kąsnelio kaip Velykų,

Dėl jo urzgi ir priešus nuvarai,

Ir taip kasdien šimtus naujų dalykų

Geriau už tą šunelį padarai, –

 

O kai gale dėl šuniškos idėjos

Virsti visų atstumtu bedaliu,

Žiūrėk – naujos dorovės išradėjos

Papuošia šunio kaklą medaliu...

 

Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.

 

 

 

O!

 

O kad saulė taip mokėtų,

Tartum sapnuose tuose:

Vakaruos mums patekėtų,

Nuriedėtų rytuose,

 

Ir tos dienos išgaišuolės

Nuo senatvės nebylios

Pasileistų zuikio šuoliais

Į jaunystę atgalios, –

 

Nežinotum, ką pradėti,

Nežinotum, ką daryt,

Ar judėti, ar liūdėti,

Kai tas vakar būtų ryt.

 

Amžių vieškeliu gruoduotu

Grįžtų priešai ir draugai,

Ir ant plikės suruduotų

Neregėti padaigai.

 

Virstų bosas į šlavėją

O šlavėjas poetu,

Vėl pradėtum pūst prieš vėją

Jerichono trimitu.

 

Vėl sėdėtum skrybėlėtas

Soste griūvančios valdžios,

Vėl mylėtum numylėtas

Vis nuo galo lig pradžios,

 

O tie metai pakinkyti

Tik švytruotu kaip žaibai,

Nežinotum, ką sakyti:

Kur Heil Hitler, kur Good bye.

 

Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.

 

 

 

Tik vieną naktį

 

Dangun vilioja žvaigždė žibutė

Ir šimtai metų jos šviesoje,

O aš tetrokštu laimingas būti

Tik vieną naktį drauge su ja.

 

Tik vieną naktį prie skruostų šilko,

Kaip tie žiedeliai, tie nekalti,

Tik vieną naktį po amžiaus pilko

Priglausti galvą prie dekoltė.

 

Tik vieną naktį, kaip juodą mintį,

Išgerti aistrą juodų akių,

Kaip liepsna kūną jos apkabinti,

Liepsnoj numirti su ja sykiu.

 

Tik vieną naktį prie rojaus vartų

Ją pabučiuoti, ir... man gana.

Daugiau? Per amžius skaistykloj bartų

Ją – josios vyras, mane – žmona!

 

Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.

 

 

 

KIAULĖ

 

Žmonės verčia sosto šunį,

Žmogų nuverčia žmona, –

Kiaulė santvarkų viršūnėj

Amžiais puošias karūna.

 

Ar gavėnioj, ar mėsėdy

Ji apkiaulina minias,

Už ministerius pasėdi

Ir už jų kilnias ponias.

 

Šiandien ji puošnybėj stalo

Svaigiai kvepia virtuve,

O rytoj – ant pjedestalo

Įsirėmus prieš tave.

 

Kiaulė, kiaulių sugulovė,

Kriuksi gatvėj ir languos,

Knisa širdį tartum lovį

Ir užmiega piniguos.

 

Gęsta žvaigždės, teka saulė,

Suokia volungės trake –

Žengia Kiaulė per pasaulį

Ir trinyčiuos, ir frake.

 

Ir sapnuoji: tarsi želia

Ant kaktos šeriai striuki,

Lyg prie suknisto darželio

Tarpe kiaulių pats kriuki...

 

Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.

 

 

 

PASKUTINIOJI

 

Juodas angelas ant veido

Juodą šydą kloja,

Ir po amžiaus žygių aido –

Nė šuva neloja.

 

Tik dar siela mintį svarią

Tarsi uodas zyzia, –

Paskutinį kartą taria

Kūnui: „Take it easy“*.

 

Ir į tamsą, ir į tylą

Baltos dienos skęsta,

Dar girdi, kaip žvakė dyla,

Kaip liepsnelė gęsta;

 

Dar sapne lakštučių trelis

Nuaidi į galą,

Ir – į karstą dolerėlis

Dolerėlį kala...

 

___________

*Neskubėk (angl.).

 

Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.

Skaityti toliau