Tęsinys. Skaityti pradžią

V.

Prieš kelionę

Slinkau kambariu ir mane ištiko netikėtas reginys -viduryje pamačiau dar vieną tvarkos salą. Tenai buvo gražiai sudėliotos įvairios statulėlės, plastikiniai indeliai ir šaukštai. "Negi vėl tėvo darbas?" - pamaniau ir pamačiau, kaip jis išnyra iš po didelių ir šiugždančių velveto užuolaidų.

- Tėti, ką tu čia darei? Ar ir vėl tvarką?

- Ne, ne, aš mamos ieškau, kažkur prapuolė. Namuose daug tvarkos plyšių, bet tai jau ne aš, tai tu?

Dabar pažiūrėjau jam į akis, ir jis suprato, kad ne.

- Atrodo, tai rimta. Tampa sunku vaikščioti po kambarius, ypač po pagrindinę salę. Išvis nebesuprantu, kas ten vyksta. Štai ėjau per ją ir netoli fortepijono pamačiau sutvarkytą vietą - muzikinės plokštelės, kasetės, keletas knygų ir antikvariniai daiktai buvo sudėlioti simetriškais ratais. Nelaukdamas sunaikinau struktūrą, viską sugrioviau, įliejau į plytintį netvarkos peizažą. Ir štai einu po keleto minučių ten pat - žiūriu - vėl tokia pati tvarka. Net pabūgau truputį. Ir dar motina dingo. Per ilgai slapstosi, nors jai ir labai tai tinka. Manau, jog atėjo laikas jos ieškoti.

Man net šiurpas perbėgo per nugarą - ieškoti, vėl? Tokiu metu? O svarbiausia - ieškoti motinos. Ne kokio daikto, kaip visada, o gyveno asmens. Namuose. Bet vis dėl to pamaniau, kad gal tai būtų geriausia. Mums visiems galiausiai reikia susėsti kartu, ir išsiaiškini, kas namie vyksta, kas visiems atsitiko, o ne po vieną tirti dalykus, kurie pamažėle virsta pavojingais. Atrodė, kad nesimatėme su šeima daugybę metų. Gal taip ir buvo (kiek laiko miegota)?

Nuėjome su tėčiu į kitus kambarius pasikviesti sesės ir brolio. Brolis sėdėjo prie kedės netoli lango, atrodė labai susirūpinęs, suirzęs. Pamatęs mus, tarė:

- Mačiau šiandien jau dvi tvarkos salas - vieną virtuvėje, o kitą - miego kambaryje.

- Mes irgi matėme, bet nesijaudink, dabar svarbiausia - surasti mamą. Juk nematei jos, tiesa? - kalbėjo tėvas.

- Tikrai, seniai išnykus.

Sesę radome virtuvėje, ji sėdėjo ant stalo, įsivyniojus į masyvų folijos gabalą. Folija švytėjo nuo ugnių, liepsnojančių nuo viryklės. Jos veidas buvo apsuptas ryškių atspindžių.

- Kodėl viryklė įjungta? - paklausiau.

- Verdu uogienę. - atsakė ramiu balsu.

Bet ant viryklės nebuvo nei puodų, nei koko dubens, vien tik melsvos liepsnos. Supratome, jog sesė mažiausiai paveikta naujosios namų atmosferos. Jai viskas buvo gerai.

- Eime ieškoti mamos. - tarė brolis.

- Negaliu, uogienę verdu.

- Tai vėliau pabaigsi, eime. Nejau nepasigedai motinos? - kalbėjo tėvas.

Sesės akys keistai žybtelėjo, ir ji tarė:

- Ne, šį kartą neisiu, aš labai pavargau, labai labai, aš labai pavargau, neisiu, pavargau. - ji murmėjo, garsiai šiugždant folijai ir šnypščiant ugniai.

Mes trise susižvalgėme, ir nusprendėme eiti be jos. Nebeturime laiko, ir taip ilgai delsėme. Išėję iš virtuvės sustojome ratu, idant nutartume, kuriom kryptim eisime.

- Visų pirma, tai kažkas turi eiti į didžiąją salę. - tarė tėvas.

Visi keistai susižvalgė ir nuleido akis. Paskui tėtis su broliu pradėjo žvilgčioti į mane, ir supratau, kad teks eiti man.

- Gerai, aš eisiu - tariau, ir paširdžiais nusileido šaltos bangos.

Broliui tuo tarpu buvo paskirta ieškoti svečių kambaryje, o tėvui - miegamajame.

Tėvas surengė trumputį ritualą: padegė mažą krūvelę popierėlių ir gestikuliuodamas kažką sumurmėjo. Tuomet tarė: "Eikime", ir kiekvienas pasuko į savąsias puses.

VI.

Preliudas D - moll

Salė buvo paskendusi migloje. Nuo didelių lempų ant lubų krito tiršti šešėliai. Netvarka čia buvo ganėtinai didelė, jai čia buvo labai daug erdvės plėstis. Pradėjau kelionę. Dideli blizgūs daiktai, pažirę po kojomis, raibuliavo ir tviskėjo. Dėl to kartais išvis būdavo sunku ką nors įžiūrėti - prieš akis atsiverdavo erdvi barokinė tamsa, o švytėjimas susitelkdavo regos dugne, ir buvo tiktai juntamas. Vėliau pajutau po kojomis traškesį, ir nuleidus akis pamačiau, jog vaikštau ant juodų karnavalinių kaukių. Tuomet prasidėjo tikrasis apleistumas - sutrūniję šventųjų paveikslai, drėgnos kreidos, sulaužyti, kadaise rakinami stalčiai, plėnimis apsinešusių kaldrų gumulai, keletas negyvų paukščių ir gyvatė. Staiga, mano nelaimei, pamačiau salą: ratą švaros, trapumo ir detalių. Viduryje stovėjo taurė ir atidarytas vyno butelys. Nežinojau, ką daryti: pagal viską, turėjau sutvarkyti, kad viso to nebeliktų, tai yra, išmėtyti daiktus, tačiau bijojau, kad neatsitiktų taip, kaip tėčiui(neatsivertų neužilgo vėl toje pačioje vietoje) : bijau tokios atviros mistikos ir veikiančių tvarkos demonų. Tad nusprendžiau nieko nedaryti, juk vis tiek mes čia ne su salom kovoti išsiruošėm, o motinos ieškoti, svarbiausia - neužsižiūrėti į tą pasikeitimą, į žaizdą, atsivėrusią apleistumo odoj.

Ėjau perkerintį šiukšlyną, kai pamačiau tai, ką buvau pamiršusi čia egzistuojant: griuvenose stovintį fortepijoną. O tiksliau, fortepijono griuvėsius. Jie glūdėjo kambario migloje kaip koks antikvaro skeletas, lyg į tamsią kambario materiją įaugęs blausus kūnas. Keista, bet po fortepijonu pro daiktus skverbėsi keisti augalai, primeną dilgėles. Priėjus arčiau pamačiau dulkių ir pelėsių sluoksniu padengtą klaviatūrą. Maniau, kad tokia griuvena negalėtų leisti garsų, tad prisėdau prie instrumento tik šiaip sau, patyrinėti paviršių. Čia sklandė labai keista atmosfera. Atrodė, kad yra labai apniukę, veidas, atsispindėjęs nuo fortepijono plokštumos, buvo tamsus ir sunkiai atpažįstamas. Vis dėl to fortepijonas atrodė ypatingai. Niūki erdvė virš jo mechanizmo gėrėsi į ją apsupusias plokštumas.

Priliečiau pirštais klavišus, ir pajaučiau, kaip virpuliai per pirštus patenka į viršutinį stuburo slankstelį. O gal skambės? - pagalvojau ir pati išsigandau šios minties. Spausti klavišus bijojau, bet tai atsitiko nejučia. Spustelėjau keletą klavišų, ir iš fortepijono vidaus išsiveržė baugiai skardžios, žemos natos. Jos sklido per salę tarsi praskirdamos erdvę, stipriai goždamos daiktus. Jos gaudė ir gaubė klausos organus, vėrė duobes iš vidaus, temdė dideles ir blausias kambario formas. Salė staiga virto tamsaus meteoro vidum, išpleišėjusia dėme, nusiaubta žaidimų ir nuobodulio. Tuomet paspaudžiau kitą klavišą, tai buvo aukšta nata, išvingiavusi per užsitęsusią blausą. Viduj ji išplito ir virto vėsia materija, dabar jau pranašaujančią garsų griūtį. Net nepajutau, kaip visi mano pirštai atsidūrė ant klavišų, kaip pradėjo smigti į jų paviršių pelėsius. Pradėjau valdyti šitą kosminę dėžę, salė sprogo nuo disonansų ir pustonių, skeldėjo nuo ardančio garsų spengsmo.

Staiga į kambarį įsiveržė tėvas su broliu. Jie atrodė kiek išsigandę, apsiblausę, nelabai suprantantys, kas vyksta. Pradėjo kaip paklaikę bėgti per kambarį, o aš norėjau nustoti groti, bet niekaip negalėjau, rankos pačios judėjo. Galiausiai jie atsidūrė prie fortepijono. Brolis palenkė galvą pasižiūrėti į jo vidų, ir po kiek laiko, ją pakėlęs, tarė: "Šalta ten. Labai šalta". O aš ir pati nežinau kodėl, bet iš mano burnos pradėjo veržtis įvairūs garsai, visai nederantys prie fortepijono "melodijos". Aš dainavau: "Šaaaaalta, šaaaltaaaaaaa" ir staiga pradėjau justi, kaip mane užplūsta geliantis šaltis. Plisti jis pradėjo nuo dešiniojo peties. Tuomet užtvindė krūtinę ir rankas, paskui nusileido į kojas ir galiausiai įšalo galva. Nesupratau, kas su manimi darosi, maniau, kad gal mirsiu, bet negalėjau nieko padaryti, netgi nustoti groti, rankas įskaudo nuo šalčio ir galiausiai nuo grojimo, nes įšalusios jos buvo nelanksčios, o tai muzikai išgauti reikėjo daryti įvairius sudėtingus judesius. Tik po ilgo laiko sugebėjau sušukti: "gelbėkit, mirštu!", bet kai pasukau galvą, pamačiau tokį reginį: brolis sėdi atsirėmęs į fortepijono koją ir lėtai judina galvą: prilenkia tai prie vieno peties, tai prie kito. Visai ne pagal muziką. O tėvas šoka vidury kambario, šaukdamas: "Aaaaaaltaaa, aaalta, aaalta!", kuo įvairiausiai vingiuodamas a raidę. Darė jis įvairiausius, nesuvokiamus judesius: judino rankas, kojas, tūpčiojo. Šiurpus mano pagalbos šauksmas, fortepijono garsų griūtys ir tėvo "aaAaAalta" susiliejo į vieną nesuvokiamą garsų faršą. Šaltis spaudė iš vidaus ir pradėjau regėti priešais save sklendžiančius juodulius, kol jie išsiplėtė per visą regą ir nieko nebemačiau. Nebežinau, ar vis dar grojau. Smilkiniuose jaučiau silpstantį pulsą. Galiausiai nieko neliko.

VII.

Dvimetražinis

I. Ji

Kai įtraukiau oro, pajutau stiprų mėtų ir dūmų kvapą. Mano nugara rėmėsi į tvirtą pagrindą. Atmerkiau akis, tačiau jas užliejo ryški šviesa, nieko negalėjau įžvelgti. Vėliau ji išnyko, akis užliejo šalta žalia, kuri irgi trukdė įžvelgti daiktus. Vos spėdavau pamatyti kontūrus, regą vėl pradėdavo deginti. Taip ir gulėjau apšvitinta ir tuščia. Na ir kas, kad atgavau sąmonę? Skauda akis, ir išvis, nepatogu gulėti. Tik dabar pajaučiau į dešiniąją mentę įsirėmusį aštrų daiktą. Supratusi, jog beprasmiška bandyti ką nors įžvelgti, užsimerkiau ir giliai stebėjau, kaip atsitraukia ir vėl grįžta šviesa. Galiausiai pajutau, jog ryškuliai ilgainiui išnyko ir atmerkiau akis. Prieš save pamačiau stovinčią seserį. Ji laikė rankose didelį sidabrinį smilkytuvą. Pasirodo, akis temdžiusi šviesa buvo atšvaitas, kritęs nuo blizgaus to daikto paviršiaus. Masyvus ir spindintis jis siūbavo mano sesers rankoje, tačiau atšvaitai dabar krito kažkur kitur, dėstėsi pliūpsniais aplink mano galvą, šildė ir kuteno riešus. Iš smilkytuvo veržėsi kvapūs, šilti dūmai. Jie tūpė ant mano nosies ir plito į vėsias kūno ertmes. Buvo labai gera ir malonu. Atrodė, kad kūnas tirpsta, lengvėja, šyla. Norėjau kažką pasakyti seseriai ar ko paklausti, bet mintis išnyko dar pačioj jos telkimosi pradžioje. Tuomet išgirdau prislopusį savo sesers balsą:

- Tu gi žinojai, kad fortepijonas neveikia. Tai kam skambinai?

Tik dabar pradėjau kažką atsiminti. Iš glebaus užsimiršimo, grimzlaus svaigulio po truputį priartėjau prie stabilios būsenos. Sąmonėje telkėsi nerišlios detalės : ėjome kažko ieškoti. Buvau salėj. Ten stovėjo vyno butelys ir fortepijonas. Ar aš grojau? Šito niekaip negalėjau atsiminti. Todėl iš mano burnos ištįso toks lėtas "Ką?". Šis ištartas garsas buvo toks didelis, toks sukežęs, ir man net pasirodė, kad matau jį akimis. Tai buvo stambus, glebus ir tirštas darinys, pakibęs dūmuose, ir su ą plintantis aukštyn į lubas.

- Tėvas sakė, kad tavęs niekaip nepavyko sustabdyti. Tu daužei neveikiančią klaviatūrą ir rėkei, kol praradai sąmonę.

Niekaip nesupratau, ką ji čia šneka, iš jos lūpų einantys garsai buvo sodrūs ir glebūs, jie smigo į mano apsvaigusią galvą ir vyniojosi kažkuriam iš sąmonės dugnų. Aplinkui sklandė žali dūmai, besiveržiantys iš smilkytuvo. Sesuo atrodė lyg skaidrus stulpas. Ji stovėjo nejudėdama, smilkytuvas jos rankose truputį siūbavo.

II. Kanalai

Staiga išgirdau už manęs kažką alsuojant ir užvertus galvą atgal pamačiau, kad už kokių dviejų metrų ant didelio televizoriaus su išdaužtu ekranu sėdi tėtis, o televizoriaus viduj tupi brolis. Aš atsisėdau ir atsisukau į juos, nes labai jau slegiančiai tas vaizdas atrodė aukštyn kojomis. Išgirdau aidintį tėvo balsą:

- Gal ir tu nori pasižiūrėti televizorių? Žiūrėk, kaip įdomu.

Brolis, tupintis televizoriuje, pasiėmė didelį baltą iš popieriaus išlankstytą darinį, brolis kažką jam darė su rankomis ir dėl to lankstinio vidus tapdavo tai mėlynas, tai raudonas. Brolis nuolat kartojo: "Diena - naktis, diena - naktis". Jis įvairiai lėtindavo ir greitindavo spalvų kaitą, tada sugreitėdavo arba atitinkamai sulėtėdavo ir tariami žodžiai.

- Ką, neįdomu? - paklausė tėvas. - galime perjunkti kitą kanalą.

Man nespėjus nieko atsakyti, tėvas nulipo nuo televizoriaus ir paspaudė mygtuką. Brolis išlindo iš ekrano vidaus, ir tuomet tėvas bandė ten įsisprausti. Tai jam sekėsi labai sunkiai, jis taip įsispraudė, kad atrodė kaip kokia guminė susmegta lėlė, glebi, išbrinkusi žmogiena. Jis tupėjo šonu, ir kai pradėjo kažką kalbėti, girdėjosi tik duslus veblenimas. Jis, man rodos, kalbėjo kažką apie vakaro žinias. Staiga išgirdau, kad tėvas keikiasi, jis, sprendžiant iš tono, buvo baisiai įniršęs. Galiausiai pasigirdo: "blet, paduok gi "dieną - naktį", sakau." Brolis paėmė tą popierinį darinį ir visais būdais bandė jį įgrūsti tėvui į rankas, tiksliau, įterpti jį tarp televizoriaus vidinio šono ir į jį įsitrynusios žmogienos. Galiausiai jam tai visai pavyko, staiga pasigirdo šiugždėjimas ir duslus murmesys: "Diena - naktis, diena - naktis, diena - naktis, diena - naktis". Vėliau tėvas tarė: "išjunkite televizorių", brolis išgirdo ir paspaudė didelį raudoną mygtuką. Tuomet tėvas pradėjo keistai judinti galūnes, galbūt bandė kaip nors išlipti. Visas televizorius tratėjo, bet tėvui niekaip nepavyko padaryti, ką jis norėjo. Mes su broliu priėjome arčiau ir pradėjome jį traukti. Tėvas šaukė: "atsargiai, galva!". Mes nežinojome, ką tai galėtų reikšti, bet pradėjome elgtis švelniau. Galiausiai mums pavyko išvaduoti tėvą. Jis atrodė labai pavargęs - trapus ir nelankstus jo kūnas susmego ant grindų šalia televizoriaus. Brolis išėmė visiškai suglamžytą "dieną - naktį". Televizorius atrodė kaip tamsus ir nekintantis Dievo magnetas.

VIII.

Balius

Į salę eiti dar kartą nusprendėm trise. Tėvas, brolis ir aš įžengėme ir pradėjome nejaukiai dairytis. Tėvas pastebėjo tą tvarkos salą, kurią ir aš buvau mačius ir kurios nepanaikinau iš baimės, kad ji vėl neatsirastų. Priėjome prie jos be galo atsargiai, stengdamiesi nekliudyti daiktų.

- Ar bandei ją sunaikinti?

Aš nieko neatsakiau, tik pastebėjau, jog ten stovėjęs vyno butelys dabar buvo gerokai nugertas, o šalia esančioje taurėje buvo vyno likutis. Staiga išgirdome smarkų trenksmą, atrodo, šis garsas atsklido iš spintos. Ji stovėjo dešiniajame kambario kampe už fortepijono - didelė, atikvarinė, kvepianti medžiu ir pobūviais. Mane ji visada baugindavo. Gal todėl, kad seniau sapnuodavau, kad einu į ją, o ten taip laša vanduo, ir pasirodydavo, jog ten - pasaulio kraštas, toks, kokį įsivaizduodavau vaikystėje: štai stoviu ant pagrindo, už kurio iškart juoda erdvė, pilna pulsuojančių šviesulių. Tada mane apimdavo panika ir aš atsibusdavau. O mama mane nuolat prieš šventes siųsdavo paimti jai suknelę iš tos spintos. Ir kiek beatsikalbinėčiau, vis vien turėdavau eiti. Ir nieko ypatingo toje spintoje nebūdavo - tik keletas sutrūnijusių rūbų, daiktų griuvenos, antikvaro ir azoto kvapai. O dabar štai tas garsas. Visi iškart susižvalgėme. Atsitiko visai nesuvokiamas dalykas - iš spintos pradėjo sklisti klavesino garsai. Vynas taurėje virpčiojo. Per nugarą perbėgo šiurpas. Tėvas pradėjo eiti spintos link. Aš nuėjau iki fortepijono, toliau nebegalėjau. Melodija iš spintos sklido skaidri, barokinė. Jaučiau, kaip ji skaudina tėvą. Lygiai taip, kaip tvarkos sala. Jaučiau, kad ne tėvas turi atidaryti spintą ir priverčiau save jį aplenkti. Kuo arčiau buvau, tuo garsas stiprėjo, tuo labiau veikė nervus. Štai stoviu prie spintos, girdžiu kaip melodiją manyje ardo aštrūs širdies dūžiai. Atidarau spintą. Pamatau korsetu aptemtą nugarą, pirštus, bėgiojančius po klaviatūrą, galiausia didelę, spindinčią baltų plaukų šukuoseną. Staiga nustojama groti. Ji atsisuka ir aš pamatau savo motinos veidą. Jis buvo visiškai išblyškęs, lūpos išdažytos ryškiai raudonai - šukuosena buvo ovali, dydžio beveik su spintos viršum, išpinta įvairiais vingiais, priminė bažnyčią. Akys šiurpios ir apsiblaususios - atrodė, kad ji nieko neatpažįsta.

- Mama! - sušukau.

- Uždarykite spintą. - ji pasakė šaltu, ramiu balsu.

- Ragana! Ragana! - pradėjo rėkti tėvas, ir su tokiu įtūžiu trenkė kumštį į stalą, kad paskui apsiverkė iš skausmo.

- Kokia ji ragana dabar!? - sušuko brolis - Lįsk iš spintos, ponia!

Motina lėtai atsistojo, sušiugždėjo kokie devyni jos suknios pasijoniai, sublyksėjo kristalai ant krūtinės ir riešų ir grakščiu judesiu ji pradėjo eiti daiktais, tarytum sklęsti, blausiu žvilgsniu apžiūrinėdama erdvę. Daiktai tarytum skyrėsi jai einant, jos šukuosena bangavo palei lubas, baltos plonos plaštakos kartais pataisydavo labai ilgą sijoną, uždengusį trečdalį kambario. Motina sklendė, kol pasiekė tvarkos salą. Tuomet pasilenkė (sugirgždėjo jos korsetas), pakėlė vyno butelį, pripylė pilną taurę, padėjo butelį ir paėmus taurę, atsistojo vidurį tvarkos salos(ją visą uždengė suknia) ir pradėjo gerti. Gėrė godžiai, greitai. Paskui lėtai tarė:

- Kada gi sutvarkysite kambarį?

- Duok vyno - tarė tėvas, ir vis dar verkdamas pradėjo eiti link motinos. Jo judesiai buvo nepalyginamai grubesni už motinos, daiktai jam maišėsi po kojomis, garsiai dundėjo. Priartėjęs prie motinos pradėjo ieškoti butelio po jos sijonu. Jis įplaukė į jį kaip į jūrą, medžiaga šiugždėjo ir blykčiojo, tėvas niekaip negalėjo rasti. Galiausiai išlindo iš po sijono visas raudonas, apsiverkęs, ir tarė:

- Ai, pašokim.

Ir jis viena ranka apkabino motiną per liemenį, kita ranka paėmė jos plaštaką. Jis bandė judėti, bet kojos slydo ant motinos sijono. Todėl nebebandė šokti. Tik stovėjo šitaip susikabinę. Staiga tėvas paleido rankas, šoktelėjo ir įsitvėrė į mamos šukuoseną. Jis suleido gilyn rankas, bandė ardyti, taršė baltą sunkiai yrantį pluoštą, šaukdamas "Ponia tu esi su šukuosena, blet!". Iš pradžių motina nereagavo, žiūrėjo į žemai nukarusią lempą, galiausiai pritūpė, panėrė ranką į savo sijono klostes ir ištraukė vyno butelį. Tėvas nustojo draskyti motinos plaukus, paėmė vyną ir pradėjo eiti, bet paslydo ir susmego suknioje. Jo nebesimatė.

Vis dėl to tėvui pavyko suardyti motinos bažnyčią. Kone švytintys plaukų gumulai styrojo erdvėje, nutolę nuo frontono, išsidraikę pluoštai bangavo atskiromis linijomis. Motinos paakiai buvo juodi, oda pašiurpus, balta. Staiga ji grakščiai pakėlė ranką prie krūtinės ir iš po korseto išsitraukė tviskančias šukas. Jos buvo delno dydžio. Motina pakėlė jas prie viršugalvio, ir pradėjo "šukuoti plaukus". Iš pradžių ji brūžino vieną sruogą - rutulį, bet šukos nelindo į plaukus, galiausiai įstrigo. Ji bandė jas visaip ištraukti, galiausiai jos išplyšo kartu su visu plaukų "rutuliu" (lyg kokia frontono detale). Pakvipo plaukų laku.

Galiausiai motina prisėdo ant žemės(tiksliau, ant savo pasijonių gumulo) ir bandė atsisegti korsetą. Bet jai niekaip nepavyko - jis buvo labai stipriai suveržtas. Iš pradžių susinervino, o paskui nurimo ir sušuko:

- Dukra, atnešk uogienę!

- Ką? - paklausiau, bet pasirodo, jog prašymas buvo skirtas ne man.

Neužilgo pasigirdo žingsniai už durų. Į kambarį įėjo sesuo, laikydama rankoje didelį katiną.

- Ką čia atnešei, gi sakiau, kad uogienę! - skundėsi mama.

- Tai šito katino vardas ir yra Uogienė. - atsakė sesuo.

-Mūsų namie nėra katino.

- Tai tada atnešiu uogienę, mama, tu gi žinai, kad aš tave myliu.

Sesuo išėjo ir neužilgo grįžo su permatomu indu, pro kurį prasišvietė raudona masė ir spindėjo sidabrinis šaukštas labai ilgu kotu.

- Folijos nereikės?

- Ne, ne, paduok uogienę, prašau.

Sesuo prinešė indą, mama paėmė jį švelniai, atsargiai, lyg kūdikį. Jos akys spindėjo, paakiai nebeatrodė tokie juodi. Uogienę ji kabino tuo ilgu šaukštu, taip elegantiškai, taip gracingai, kad norėjosi verkti. Jos raudonos lūpos išsiurbdavo ryškų tirštalą, ji laižėsi kaip katinas ir šypsojosi. Motina suvalgė daug uogienės. Staiga pradėjo be galo garsiai kvatotis - šiurpus juokas sklido iš jos išžiodytos burnos ir truputį žeidė klausą. Besijuokdama nepastebėjo, kaip už dviejų metrų nuo jos šono glūdintis gyvas kalnas pradėjo krutėti ir slinkti jai už nugaros. Staiga motina pradėjo staugti:

- Aaa, kaip prisivalgiau, korsetas, nuimkite korsetą! Skauda, skauda!

O tas kalnas tai buvo tėvas, vis dar glūdintis tarp klosčių. Pasirodo tai jis prisliuogė prie motinos ir pradėjo dar stipriau veržti korsetą. Jis veržė negailėdamas ir šaukė:

- Ponia, ragana tu būsi, grįši, ragana, tu ponia, ką?

Motina rėkė, mes su broliu ir sese baisiai persigandom, pribėgom prie tėvo, šaukdami "Nustok, gi ji uždus!", bet tėvas dar labiau veržė. Mama pradėjo vemti. Mama išvėmė uogienę. Tėvas nustojo veržti. Jis atsistojo ramus, šį kartą lengvai peržengė suknios platybes, nuėjo į kambario galą, atsigulė ant senų servizų dėžių, ir užmigo.

IX.

***

Motina pradėjo verkti. Dabar ji atsirišo savo korsetą ir nusiėmė. Jos žvilgsnis buvo toks, koks anksčiau, nors veidas buvo tamsus ir šiurpus nuo išsiliejusių dažų - nuo akių varvėjo juodos dervos, lūpdažis išplito raudonomis dėmėmis aplink lūpas.

- Aš labai pavargau, labai pavargau - ji vis kartojo verkdama.

- Mama, kur tu buvai? - paklausiau.

Motina nieko neatsakė, tik dar labiau įsiverkė. Tuomet pradėjo vilktis suknią. Ji tarytum nėrėsi iš milžiniško, švaraus barokinio kiauto į akliną namų netvarką. Kai nusirengė, pradėjo eiti spintos link. Išsigandau, kad jai vėl užėjo, kad ims groti, tačiau ji tik išėmė seną, apšiurusią savo suknelę. Bandė apsivilkti, bet ji jai niekaip netilpo pro šukuoseną, kuri, nors ir išdraikyta, vis dar styrojo aukštai virš mamos veido, ligi pat spintos viršaus. Mama visaip bandė įgrūsti plaukus pro suknelės iškirptę, bet jai nepavyko. Iš pradžių ji susinervino ir pradėjo raustis spintoje. Neįžiūrėjau ką ji paėmė, tačiau staiga pamačiau liepsną, kuri pakilo virš plaukų gumulo ir jį uždegė. Mamos šukuosena pradėjo liepsnoti. Ugnis kilo iki pat lubų, mamos veidas buvo ryškiai apšviestas. Aš paėmiau skudurą ir ėmiau bėgti link jos, šaukdama:

- Mama, tu gi ir pati užsidegsi!

- Neik čia, palik mane, palikit visi mane ramybėj!!

Nežinojau, ką daryti, bet staiga motina pradėjo rėkti, aš vis dėl to pribėgus prie jos pradėjau su skuduru daužyti jai per galvą, kad tik ji užgestų. Motina vis dar degdama susmuko ant žemės, aš mėčiau ant jos įvairius skudurus, kol pajaučiau, kad liepsnų nebėra. Tuomet atidengiau ją. Motina atrodė tokia suglebus, tokia bejėgė, jos galva buvo juoda(veidas irgi apanglėjęs). Šiaip ne taip ją pasodinau ir apvilkau suknele, kuri dabar lengvai pralindo pro galvą. Kaip jai tiko ši suknelė!

Pastačiau motiną ant kojų. Suglebus, maža, kliuvinėdama už daiktų ji pradėjo eiti į salės vidurį. Salė atrodė kaip nupilkėjus drevė, blyški senovinė sepija. Visur sklandė pelenai, kvepiantys plaukų laku ir spiritinėmis žvakėmis. Šiurpulys lėtai apgobė kūną, grįžome į pirmykštę namų šviesą. Suknia gulėjo vidury kambario kaip subliūškęs, proginis oro balionas. Bet ją galiausiai prarijo nykuliai, vienas po kito sugrįžę į mūsų namų planktoną.

X.

NGC 7635 *

Apie tą ligą buvo žinoma iš seniai. Tik nieks nesitikėjo, kad ji taip staigiai pradės veržtis į mūsų namus, teršti juos votimis ir žaizdomis. Blogiausia, kad tai taip palietė šeimos narius. Motina po paūmėjimo buvo daug ramesnė ir tada tvarkos salų lyg ir nebeatsirasdavo. Tačiau pasirodo, tai dar toli gražu nebuvo pabaiga.

Tą dieną sėdėjome virtuvėje, tyrinėdami baldų paviršiuose atsiradusias keistas saleles. Staiga motina pakėlė akis ir tarė:

- Einu paieškoti domino, pažaistume, ką?

Tuomet ji, nelaukusi atsakymo, glebiai ir švelniai pakilo nuo stalo, ir pradėjo eiti linguodama ir veblendama:

- Einu paieškoti domino, pažaistume, ką? Pažaistume. Einu ieškoti domino. Do mi. No. Pažaistume domino. Einu ieškoti.

Paskui tarė:

- Tėvai, užgrok.

Tėvas pasiėmė savo stiklines. Vanduo jose buvo sužalsvėjęs, apsidengęs balsvais pūkeliais. Tuomet pradėjo skambinti, laikrodžio rodykles daužydamas į stiklinių paviršių. Motina šokio žingsniu išėjo iš kambario. Mes visi likom nesusipratę, bet buvome per daug nugrimzdę į baldų salas. Muzika pildė pilkšvą kambario orą. Mes toliau žvelgėme į paviršius. Nežinau, kiek dienų tai truko. Bet kai pakėliau galvą nuo savosios salos, nuo tokio balsvo kėdės pelėsio, pamačiau tokį vaizdą - tėvas, brolis ir sesuo sėdėjo išsirikiavę vienoje eilutėje, kiekvienas ant kaktos turėjo po pritvirtintą rodyklę. Jie paeiliui kartojo - tik - tak - tik - tak. Vienas sakė tik, kitas - tak, ir taip sukosi ratais. Jeigu kuris nors vietoj tak, po tik pasakydavo tik, arba atvirkščiai, turėdavo pradėti spausti rodyklę gilyn į kaktą. Matyt tai skaudėjo, todėl nei vienas stengėsi nesuklysti, tačiau aš nesupratau, kodėl kartais, kuriam nors ištarus neteisingą "tik", visi pradėdavo kartoti "tik, tik..tik..tik" ir tajam suklydusiam nieko nebūdavo.

- Ką jūs čia darote? - neištvėrusi paklausiau.

Tėvas parodė ženklą sulėtinti tempą, ir kol kiti sakė tik tak, tėvas tarė:

- Domino žaidžiam, ką nematai? - ir tarė savąjį tik.

Staiga kažkur iš namų glūdumos pasigirdo duslus laikrodžio dūžis. Trijulė sukluso, nustojo žaisti. Tėvas tarė: "gal jau laikas?" ir atsistoję nuo kėdžių visi pradėjo eiti iš kambario. Aš sekiau paskui juos. Priėjome tąjį kambarį, kur kadaise užtikau tėvą dainuojantį. Iš už medinių, rabarbarais kvepiančių durų girdėjosi trenksmai. Sesė stumtelėjo duris ir jos prasivėrė.

Kambary pamatėme motiną. Ji baisiai blaškėsi po kambarį, laikydama rankose įvairius daiktus - ji nešė drabužius į spintą, kuri gulėjo ant žemės atvertomis durimis, bet dar nepriėjus prie jos, metė nešinius ir paėmė seną telefoną, batus ir sulūžusį paveikslo rėmą, bėgo į kitą kambario galą, bet rodos taip ir nepasiekusi tikslo sviedė daiktus ant žemės ir paėmė didelį senovišką laikrodį, iš kurio pasigirdo du duslūs dūžiai. Ji ėjo sulinkusi, vos pakeldama didelį svorį, jos rankos vis silpo, bet ji nešė, kol priėjo prie sienos, ant kurios bandė pakabinti laikrodį, bet turbūt pamačius, kad nėra ant ko, paleido iš rankų. Jis krito ant žemės ir subyrėjo į dideles skiedras, sraigteliai ir varžtai ridenosi grindų paviršiumi kol paniro po daiktų chaosu. Mama puolė į isteriją, ji griuvo ant laikrodžio, verkė baisiai kūkčiodama ir kartodama: "kaip sutvarkyti, kaip sutvarkyti?!". Ji gulėjo, klykė ir daužė laikrodžio dalis, kol aštrūs paviršiai sužalojo jos rankas.

Mes visiškai pašiurpę pribėgome prie motinos. Buvo aišku, kad tai priepuolis, kur kas stipresnis už kada nors ją ištikusius. Motina atrodė visiškai pamišus, ji nenustojo klykusi ir kartojusi tuos pačius žodžius. Tėvas tarė: "dėja, turime imtis gydymo..." Jis paėmė motiną ant rankų, nors ji labai kumščiavosi, nesileido. Tėvo drabužiai mirko nuo motinos žaizdų. Jis nešė ją per blausius kambarius, mes apsiašaroję sekėme iš paskos.

O nuėjome į salę. Jaučiau, kad šis pasikartojimas nėra labai geras - negerai grįžti į tą patį kambarį, dar pažymėtą tų visų skaudžių įvykių. Tėvas ėjo link didžiosios spintos, kurioje stovėjo klavesinas. Kai pasiekė ją, liepė laikyti mums motiną, kad ji nepabėgtų, kol padarys, ką reikia. Tai buvo baisiausia - klykiančią, besispardančią motiną reikėjo kone užgulti, kad ji nepabėgtų. Labai verkėme, mylimą žmogų tramdydami lyg šunį. Tuo tarpu tėvas priėjo prie spintos šono ir pradėjo ją stumti. Jam tai buvo nelengva, ir kuo ilgiau šis procesas truko, tuo sunkiau buvo išlaikyti besiplėšančią motiną. Staiga pakėlę galvas pamatėme, jog už spintos yra durys. Iš nustebimo nustojome veržę mamos rankas ir ji išsprūdo. Pradėjo pamišėliškai bėgti. Tėvas visas sušilęs pašoko ir pradėjo vytis. Jie šokinėjo per daiktų krūvas, viršuj siūbavo didelis sietynas. Motina sugebėjo pabėgti iš kambario. Mes iš silpnumo jau nebegalėjome pajudėti, verkėme ir gulėdami žiūrėjom ir ūką, pakibusį palubėse. Staiga pro duris pamatėme tėtį, o motiną jis tempė dideliame celofaniniame maiše. "Tėvai, ar ji neuždus?" - šūktelėjau ir pradėjau eiti link jo, tačiau užkliuvau už skardinio gaubto ir nugriuvau. Kai atsikėliau, tėvas su maišu jau buvo prie spintos. Jis išvyniojo motiną ir laikė ją stipriai apglėbęs. Motina nebešaukė, ji buvo labai išglebus ir žiūrėjo kažkur savin. Tėvas tarė man: "Atidaryk duris". Aš labai pabūgau, tačiau pradėjau slinkti link jų. Mano žingsniai buvo sulėtėję, atrodė, kad ir laikas slenka daug lėčiau. Pajutau kažkokią vėsą, plūstančią į mane nuo vietos, į kurią ėjau. Paliečiau šaltą ovalią rankeną. Durys vėrėsi į vidų. Staiga mane užplūdo vėsus vėjas, keistos skaidrumos apgobė regą. Nesupratau, kas tai, tačiau pradėjau neaiškių jėgų traukiama eiti tiesiai pro duris.

Patekau į kitą kambarį. Jis buvo nedidelis, gaubiamas keistos šviesos, kuri sklido pro langus. Lyg nuo kokios neaiškios planetos. Kieta, grublėta žemė po kojomis buvo apaugusi smilgomis, kurios šiureno, šiureno. Pradėjau eiti, visą kūną skrodė šaltos, bet malonios oro srovės. Jaučiau savyje keistus pakitimus, lyg būčiau skaidrus, sklendžiąs kristalas. Rankos ir plaukai plūduriavo ore, lyg būtų ne rankos ir ne plaukai, o keista to kristalo dalis, įsiliejanti į keistai gobiančios erdvės struktūrą. Trumpą laiko tarpą maniau, kad esu vandenyje. Paskui ši mintis išnyko, tačiau nuojauta pasiliko. Sklendžiau per smilgas, vėsūs jų paviršiai gobė kūną, jaučiau tvilkčiojimą pirštų galuose. Visa tai buvo kontrastas mūsų namų netvarkai ir daiktų grubumui, supusiam mus daugybę metų prieš tai. "Ir kas tai? Kodėl tėvas tą leido?" - galvojau, bet galvojimas buvo bergždžias, ir nustojusi kelti klausimus leidau, kad mane apgobtų vėsus erdvėlaikių pulsas.

Į kambarį įėjo tėvas, nešdamas motiną. Jos veidą užliejusi nesuvokiama šviesa nei ryškino jos pamišimą, nei slopino. Šviesa buvo vienatinė, nekurianti pavidalų. Tėvas ėjo, vidury kambario sustojo ir paguldė motiną į smilgas. Atrodė, kad motina neturi svorio, kad smilgos nė nenugulė iki pat žemės. Rusvi motinos plaukai sklaidėsi tarp skaidrių žolynų, nestiprus vėjas skrodė smilgas, plaukus ir jos drabužius. Viskas šiureno, šiureno.

Staiga pamačiau įeinančią seserį. Ji laikė rankose Senąjį Testamentą. Nusklendė į kitą kambario galą(beje, kambarys dabar atrodė daug didesnis nei prieš tai) ir atsisėdusi kampe, atvertė knygą ir ėmė skaityti: " Liepsnų viduryje mačiau keturias būtybes. Jų išvaizda buvo panaši į žmogaus. Kiekviena jų turėjo keturis veidus ir keturis sparnus. Jų kojos buvo tiesios, o kojų pėdos panašios į veršio kanopas. Būtybės žibėjo kaip išlydytas varis. Po jų sparnais keturiuose šonuose buvo žmogaus rankos. Veidus ir sparnus jos turėjo keturiose pusėse. Sparnai lietė vienas kitą. Eidamos jos nesisuko, kiekviena ėjo tiesiai. Visų keturių veidai atrodė taip: priekyje buvo žmogaus veidas, dešinėje - liūto veidas, kairėje - veršio veidas ir užpakalyje - erelio veidas. Jų sparnai buvo ištiesti ir pakelti į viršų. Du sparnai lietė vienas kitą, kiti du - dengė jų kūnus. Jos ėjo kiekviena tiesiai pirmyn. Kur dvasia norėjo eiti, ten jos ir ėjo, ir eidamos nepasisukdavo. Būtybės atrodė kaip degančios anglys, kaip žibintai. Ugnis judėjo tarp būtybių. Ji buvo labai šviesi, iš jos žybčiojo žaibai. Būtybės judėjo pirmyn ir atgal tarsi žaibai. Žiūrėdamas į būtybes, mačiau ant žemės prie kiekvienos iš jų po ratą. Ratai atrodė lyg berilis. Visi keturi buvo vienodi ir taip pat padaryti. Kiekvienas iš jų atrodė tarytum ratas rate. Jie judėdavo į keturias puses nepasisukdami; Jų ratlankiai buvo aukšti ir keliantys baimę. Visi keturi ratlankiai buvo pilni akių. Einant būtybėms, drauge ėjo ir ratai; pakilus būtybėms, pakildavo ir ratai. Kur dvasia ėjo, ir jie ėjo; pakilus dvasiai, ir ratai pakildavo, nes būtybių dvasia ir buvo ratuose. Jei jos ėjo, ir jie ėjo drauge, jei jos sustodavo, sustodavo ir jie; jei jos pakildavo nuo žemės, pakildavo ir ratai, nes būtybių dvasia buvo ratuose. Virš būtybių galvų buvo kažkas panašaus į dangaus skliautą, kuris žėrėjo kaip krištolas ir gaubė jas. Būtybėms judant, girdėjau jų sparnų ūžimą lyg galingo vandenyno". Sesei skaitant regėjau, kaip kambario šviesa pradėjo keistai kisti - pradėjau matyti mažas iš vidaus spindinčias daleles. Jomis pildėsi visas kambarys, kažkodėl išsigandau, kad per tas dulkes galiu nebematyti mamos, jaučiau, kad nesaugu jai likti be žvilgsnio. Nuėjau arčiau motinos, ir pamačiau jos veidą, jis buvo išbalęs, persikreipęs, šiurpus, akys buvo du juoduliai, kuriuose degė kažkas melsvo. Nesupratau, kas jai atsitiko, pritūpiau, bet staiga pajutau tokį šiltą prisilietimą pakaušyje ir pakėliau galvą į viršų. Pamačiau, kad baigiantis kambario sienoms, viršuje vietoj lubų buvo juoda bedugnė, o vidury jos kybojo švytintis melsvas diskas. Nepajutau, kaip parkritau ant žemės. Sūkuriai viduje virto spinduliavimu, tai, kas mane plūdo, nebuvo nei šaltis, nei šiluma. Stebėjau švytintį ovalą ir pamačiau, kad jis didėja. Jis plito lėtai, o paskui nustojo. Jis dengė didelę dalį juodos erdvės. " Tai ji jau nusileido." - išgirdau tėčio balsą visai netoli manęs ir pamačiau, kad jis taip pat guli ant smilgų, o dar toliau guli ir sesuo. "Tai mes dabar esam ūke?" - paklausiau, ir nuo šios minties nukrėtė, virpuliai slinko vidum, kol susikristalizavo širdies centre.

Po kiek laiko pajutau, jog guliu nebe ant smilgų, o ant šalto, šlapio paviršiaus. Ir iš tikro - smilgų nebebuvo, gulėjome ant cemento. Atsirado be galo keistas pojūtis, atrodė, kad temo, bet tai iš tiesų buvo ryškėjimas, ir visur sklandė tos dulkės, jos švytėjo, o iš tiesų buvo tamsios. Jos geso. Taip, jos buvo juodos, o jose buvo silpnai blausu. Drėgmė gėrėsi į drabužius. Norėjau paliesti motinos ranką, bet niekur jos neradau. Nesaugumo jausmas, lyg būtumei svetimam mieste, tokioj vietovėj. Mes ją kažkada gal ir buvom nujautę, bet tai buvo tokia skaudi benamystė. Staiga - trūkis, ir tėvas taria: "Eime greičiau iš čia, jau laikas". "O kur motina?" - klausiau ir kaip pamišus laksčiau po erdvę, kurios ėmiau nebematyti - dulkės ir nuojauta, kad tai jau ne ta erdvė. Staiga viduj pradėjo skaudėti, lyg netilpdama šviesa imtų drėksti ir aptemus akyse pajutau, jog kažkas mane tempia. Buvo baisu - juoduliai viduj didėjo ir skilo, tamsa buvo tiršta ir smenganti, o tai juk buvo šviesa.

Tik po daug laiko visa pradėjo sklaidytis ir pajutau savyje dėliojantis namų šviesą. Kai atmerkiau akis, pamačiau, kad esu kambaryje. Bet tai buvo jau ne tas kambarys, pro kurį buvome įėję. Čia viskas buvo sudėliota ratais. Daiktų krūvos atrodė baltos, o pati erdvė - aptemus ir grimzli. Iš tiesų viskas buvo šiurpu, negeros nuojautos nebuvo apleidusios. Ant šaldytuvo sėdėjo tėvas, apsirengęs balta sutana, visą galvą buvo užsidengęs paklode. Sesuo su broliu lėtai vaikščiojo po kambarį, bet jie buvo tolokai, ir aš juos sunkiai įžiūrėjau.

- O kur mama? - paklausiau.

- Ją pasiėmė... - atsakė tėvas iš po paklodės ir išgirdau kūkčiojimą.

- Kaip tai? - pasakiau ir jaučiau, kaip manyje kažkas stipriai įtrūko. - Kodėl tu tą leidai?

- Aš nežinojau, kad ji nusileis, aš per daug mylėjau, todėl taip ir atsitiko... - Tėvas verkė ir lingavo.

Paskui mes ilgai tylėjome. Tylėjome dienų dienas, savaites, o gal ir metus. Valandos slinko kaip blyškūs juoduliai, mes slinkome per valandas, rausėmės per nesamą laiką, kažkokią talpią, nereikalingą bakteriją. Daiktai slinko pro mus ne kaip smilgos. Bet jei ir įsirėždavo - tai būdavo taip nereikšminga, tai mūsų nekliudydavo, nebarstė. Mes sukom ratus po nerimtą, nerūpimą erdvę, po formų ir judesių šiaurę, būčiai nereikalingą verpetą. Paskui atėjo žiema. Speigas suko ratus aplink daiktų tamsumą, kol per klaidą į juos įkrito. Speigas iš kitos pusės uždengė langų vitražus, užpustė dieviškąjį dulkyną. Varinės lempos atspindėjo tai pilką, tai baltą, jos sukosi be garso ir liūdnai, netvarkingai spindėjo. Ruda saulė pro dulkių vitražus ir sniegą kartais įpūsdavo juodo valso. Tuomet mes vos įžiūrėdami daiktus šokdavome, ir blausoje judesiai sklęsdavo ir praskirdavo žiemą. Arba sėdėdavom prie antikvarinio stiklinio stalo, gerdami vyną, arba eleksyrą be nuodų, šaknelių nuovirą, kuriame nebebuvo mirties. Nes juk kartais bevaikščiodami mes susitikdavom, ir tai visai nieko tokio. Tai, matyt, nieko nereiškė, mes nebežinojom, kas glūdi, bet mums ir nereikėjo. Koks veidas, primenąs seną radiją, išnirdavo netoli posūkio. O paskui vėl šlamėjimas iš niekur, iš kartais paliečiamų atsilupusių tapetų, kokių kalėdinių girliandų trūkinėjimo speige. Dievas nerimtai užmerkdavo, aš nerimtai grodavau. Nerimtai džiūvo rūbai nuo garso ar dulkių cypimo. Baldai girgždėjo, spalvų nesimatė. Nekalbėjom ir svarbiausia, niekada nieko nėjom ieškoti. Ir tai buvo tikrai ne iš liūdesio, nes iš nykulio, ne iš kosminės vienatvės ar neturėjimo. Ne nuo mirties, tikėjimo ar būties prasmingumo. Ne nuo žiemos, ne nuo muzikos, ne nuo gležnumo. Mes tik vaikščiojom, ir to pakako viskam, kas gal būna, išteisinti.

* - tiksliai apskritas planetiškasis ūkas Kasiopėjos žvaigždyne.

Pabaiga