Leonas Peleckis-Kaktavičius yra parašęs ne vieną monografiją apie lietuvių egzodo rašytojus. Ši knyga – apie išskirtinio ir sudėtingo likimo autorių Vytautą Alantą. Apie V. Alanto kūrybą ir gyvenimą šiandienis skaitytojas nedaug težino.  Po Nepriklausomybės atkūrimo  jo kūryba  leidyklos domėjosi santūriai, egzodo literatūros  apžvalgose V. Alanto vardas nebuvo labai dažnai minimas. Kritišką kritikų nuomonę formavo, matyt, labai  šakotas jo literatūrinių ieškojimų kelias ir drąsi, pripažintai mąstysenai dažnai  prieštaraujanti laikysena. Vienas įdomiausių V. Alanto romanų – „Pragaro pošvaistės“ (1951), sukėlęs daug dešimtmečių  trukusią skaitytojų ir literatūros kritikų polemiką, dėl  sunkiai apibrėžiamų priežasčių tebėra nežinomas  skaitytojui, nes ir šiandien jo nėra perleisto Lietuvoje.

       L. Peleckis-Kaktavičius daug metų rinko medžiagą apie V. Alanto gyvenimą ir kūrybą. Knygoje apie  V. Alantą  žavi autoriaus dėmesys asmeninio  gyvenimo faktams ir jų sąsajoms su kultūriniu politiniu kontekstu. Skaitytojas gali ne tik susipažinti su visa rašytojo biografija, bet ir  dalyvauti svarstant  politines, istorines ir kultūrines temas, kurios rūpėjo V. Alantui, – senąją  baltų kultūrą ir jos vaidmenį po Lietuvos krikšto,  tarpukario Lietuvos  valstybinę situaciją, patriotizmą, išeivijos moralines ir tautines problemas,  pokario partizanų kovas  Lietuvoje ir kt.

       Knyga parašyta aiškiu stiliumi,  V. Alanto gyvenimo ir kūrybos  keliuose  skaitytojui suteikiama  puiki proga susitikti su daugeliu kitų žinomų ir nežinomų  lietuvių kultūros veikėjų ir rašytojų. Tokia knyga reikalinga studijuojantiems lietuvių literatūrą, tačiau ją atsivers ne tik studentai. Ji rūpės universitetų dėstytojams ir mokytojams,  literatūros tyrėjams, visiems lituanistikos paveldo saugotojams.

       Vytautas MARTINKUS

       ASMENYBĖ, KURIOJE DERĖJO TALENTAS IR PADORUMAS

       Kai 1998 metais po daugiau kaip pusės amžiaus pertraukos Lietuvoje vėl pasirodė Vytauto Alanto  grožinė kūryba (romano Šventaragis du tomus išleido Vaga), ji nesusilaukė tokio dėmesio, kokio, be abejo, būtų tikėjęsis gyvas būdamas rašytojas, tą knygą vertinęs labiau už kitas. Gal ir dėl to, kad per pirmąjį vėl atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetį mūsų gyvenime daug kas pasikeitė, taip pat ir domėjimųsi ratas. O gal tiesiog pasikartojo užatlantėje jau buvusi situacija? 1992 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistai V. Alanto paskutinei knygai Tauta istorijos vingiais pasisekė labiau, ja susidomėjo net Švietimo ministerija, pasiūliusi įtraukti į XII klasės istorijos kursą.

       Tiesa, nors rašytojas oficialiai laikomas vienu tautininkų kultūrinės politikos ideologų (1), Amerikos lietuvių tautinės sąjungos vadovai, užsakę V. Alantui parašyti šią knygą, susipažinę su parašytu tekstu, nutarė, jog knygoje “skleidžiamos idėjos jai nepriimtinos” (2). O juk rašytojo motto toks suprantamas: “Neneigdami savo praeities didybės, mes galime ir, sakyčiau, turime pažvelgti į savo istoriją nebe romantiškai, o subrenduolių akimis ir pasimokyti nebedaryti klaidų, o ne tik aikčioti ir stebėtis jos didybe” (3).

       Kai kurie V. Alanto kūrybos gerbėjai, gyvenantys JAV, dėmesio šiam rašytojui stoką linkę aiškinti gan vienpusiškai, esą Lietuvoje populiaresni kosmopolitai. Panašiai mano ir rašytojo kūrybiniu palikimu besirūpinanti jo našlė Irena Alantienė: “Alanto visuose raštuose pagrindinis veikėjas yra tikras lietuvis patriotas. Lietuvoje dabar, deja, tas žodis labai nemadingas, o gal net ir kenksmingas. Tai savaime suprantama, kodėl Alantas negali būti įdomus ir populiarus tiems, kurie leidžia knygas. Aš esu įsitikinusi, kad skaitytojų Alanto raštams tikrai netrūktų – neatsiranda tik leidėjų” (4).

       V. Alantas įvairiuose šaltiniuose plačiai tituluotas paskutiniu pagoniu, o ir jis pats pripažino tą titulą. Rašytojas kartas nuo karto vis grįždavo prie savo rankraščių, skirtų senajam lietuvių tikėjimui, be to, kai kurių jo kūrinių veikėjai ieškojo “dvasinės atramos senovės lietuvių tikėjime” (5). Asmeniniame archyve išliko nemažai neskelbtos medžiagos. “Labai apgailestavo, kad negalėjo šito darbo užbaigti” (6). Žinoma, įvairiomis formomis nemažai jos perkelta į grožinę kūrybą.

       Rašytojo likimas istorijos skersvėjuose, pripažinimo ir nepripažinimo peripetijos, ne tik populiarios, bet ir nepatogios knygos, galinčios sukelti sumaištį net vienminčių galvose, perdėtas idealizavimas ir atkaklus tvirtinimas apie savitarpio solidarumo mąstysenos puoselėjimą, rūpestis dėl lietuviškos kultūros ir tautinio savitumo išlikimo, asmenybė, kurioje derėjo talentas ir padorumas, - tai - svarbiausios monografinės biografijos apie romanistą, dramaturgą, novelių ir apsakymų autorių, publicistą, poetą, žurnalistą, redaktorių V. Alantą temos. Viliuosi, kad, gilinantis į V. Alanto kūrybą, jo, kaip menininko, žmogaus, piliečio įnašą į lietuvių literatūrą ir kultūrą, autoriui pavyko atskleisti esmę.

       I

       TUOMET, KAI ŽAVĖJO TOLIMI AKIRAČIAI

       V. Alantas subrendo Nepriklausomybės laikais, tai, be abejo, turėjo įtakos jo nuostatų, asmenybės bruožų susiformavimui. Kas be ko, ir namų aplinka, tėvai.

       Šaknys – Sidabrave (Radviliškio r.), kurį V. Alantas (iki 1937 metų – Vytautas Benjaminas Jakševičius) ne sykį yra įvardijęs romantiniu užkampiu ar net viena romantiškiausių Lietuvos vietovių.

       “Anais laikais tai buvo bažnytkaimis, susidėjęs iš keleto sodybų, prisiglaudusių beržų alėjos pavėsyje, o tos alėjos gale, pasibėgėjusi ant kalnelio, baltavo po skarotais medžiais pasislėpusi Šv. Trejybės bažnytėlė. Prie šventoriaus šliejosi ūksmingos kapinaitės, o už jų, pakalnėje, plytėjo lankelė, per kurią vingiavo Kiršino upelis”, - tai ištrauka iš autobiografijos (7).

       Manoma, kad Sidabravas atsirado tada, kai 1829 metais bajoras Matas Trasevskis prie Miškų kaimo pastatė mūrinę bažnytėlę (8). Lygiai po 170 metų Lietuvos Respublikos prezidento dekretu patvirtintas Sidabravo herbas, kuriame pavaizduotas medis: šaknys simbolizuoja požeminį, kamienas – žemiškąjį, į viršų iškeltos šakos – dangiškąjį pasaulį. Ta proga senojoje Šv. Trejybės bažnyčioje pašventinus vėliavą ir herbą, išklausius pamokslo, gausiai į miestelio įteisinimo šventę suvažiavę ir susirinkę kraštiečiai patraukė prie V. Alanto gimtosios sodybos. Čia atidengtas ir pašventintas koplytstulpis, skirtas rašytojui.

       Iškilmingai Sidabrave paminėta ir rašytojo šimto metų sukaktis. Prie bibliotekos įrengtas V. Alanto muziejus. Nuo 1999 metų trims vyresniųjų klasių moksleiviams už geriausius literatūrinius rašinius skiriamos V. Alanto vardo premijos, 2001 metais jas įteikė Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus.

       Būsimasis rašytojas gimė 1902 m. birželio 18 d. Tėvas – Adomas Jakševičius, motina – Agnieška Kurlenskaitė. Sidabravo bažnyčioje pakrikštytas Vytauto Benjamino vardais. Klebonas nenorėjo įrašyti Vytauto vardo, kadangi tai – ne šventas vardas. Krikšto tėvas – dvarininkas ir geras A. Jakševičiaus draugas – paprieštaravo: „O gal Jakševičiukas kada nors taps šventuoju?“ Ir klebonas neatsispyrė prieš dvarininką (9). 

          Tarnaudamas rusų kariuomenėje tėvas buvo susidomėjęs medicina, iš tenykščio felčerio sužinojo nemažai naudingo. Grįžęs į tėviškę, reikalui prispyrus, gydydavo kaimynus bei pažįstamus homeopatiniais vaistais. I. Alantienės teigimu (10), tėvas pagydė ir Vytautą, kai šis susirgo džiova. A. Jakševičius pavirdavo alijošiaus lapus, dar kažką pridėdavo ir duodavo gerti sūnui. Taip žmogus tapo žinomu apylinkės daktaru.

       V. Alantas žinojo, kad tėvas užsidirbti buvo išvažiavęs į Ameriką, tačiau kuriais metais ir kiek laiko prabuvo užatlantėje, nebeatsiminė. Tikriausiai, kad vos grįžęs iš kariuomenės. O pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo nuosava krautuvėlė. Be to, vasarą iš ūkininkų išsinuomodavo žemės ir pats užsiaugindavo grūdų duonai.

       Pirmųjų mokslų ragauti teko parapijos špitolės name įsikūrusioje Sidabravo pradžios mokykloje, kurią per žiemą lankė ne tik bažnytkaimio, bet ir Miškų kaimo vaikai. Pirmoji mokytoja – šluba davatkėlė Kazė Liubiniukė. Pastovus ūžesys ir alasas špitolėje, kadangi skaityti buvo mokomasi garsiai, renkant skiemenis vedžiojamu po tekstą mažu pagaliuku, iš prigimties vienišiui, augusiam be draugų ir jų nepasigedusiam, buvo kažkas baisaus. Visam gyvenimui išliko ir toks vaizdas: mokytoja sėdi ant lovos, jos ramentas šalia, o mokiniai iš eilės eina prie jos “išduoti” pamokos.

       Ko buvo vertas toks mokymas, tapo aišku, kai tėvas pasirūpino, kad mokytų “tikras daraktorius”. Tai įvyko jau Šeduvoje. Čia teko viską pradėti iš naujo.

       Įdomus atsitikimas iš tų dienų, kurį sukaktuvių proga rašytojas papasakojo Vienybės (JAV) laikraščio skaitytojams 1957 m. gruodžio 20 d.:

       „Kai buvau aštuonerių metų, tėvas nuvežė mane į Šeduvą mokytis. Jis pasamdė man daraktorių Liepą ir apgyvendino pas savo seserį Mortą Dubauskienę. Anais laikais pedagogai turėjo savotiškų metodų savo mokiniams įkalti į galvą mokslo vaisius. Jei tu nesuprasdavai ar neišmokdavai pamokos, atsakydavo tavo ausys. Gal aš tada buvau blogas mokinys, gal tingėjau mokytis, gal perdaug laiko skirdavau žaisti su vaikais, kurių ten netrūko, nebeatsimenu, bet gerai atsimenu, kad po kurio laiko mano ausys nuo kasdienių daraktoriaus Liepos šriubavimų taip paraudo ir pastorėjo, jog jo namai man virto iš tolo vengtina tortūrų kamera. Išėjęs į pamoką, aš keletą kartų apsukdavau aplink turgavietėje stovinčią rusų nusususią cerkvelę arba, jei būdavo blogas oras, tetai Mortai nematant, užsirioglindavau ant aukšto, pasislėpdavau kampe už dėžių ir ryšulių, išlindėdavau ten (...) atitinkamą laiką ir vėl nusileisdavau apačion, kai nieko nebūdavo prieangyje. Mano mokslo pažanga, žinoma, sustojo, bet mano ausys vėl ėmė atgauti natūralų dydį ir spalvą. Kai tėvas atvažiavęs užėjo pas daraktorių sumokėti honoraro ir pasiteirauti apie savo sūnaus pasiektus laimėjimus mokslo dalykuose, žinoma, paaiškėjo, kad daraktorius nebuvo matęs savo studijozo jau kelias savaites“.

       Kas įvyko po to, nesunku atspėti. „Nenori mokytis, važiuok ganyti kiaulių“, - pasakė tėvas ir išsivežė į namus. O ten, girdint seserims ir broliui, įvyko rūstus pokalbis apie mokslo reikšmę ir mokyto žmogaus pranašumą prieš nemokytą. Visa bėda, kad tame šeimyninės tarybos posėdyje, kuriame kalbėjo tik tėvas, nebuvo pasiteirauta, kodėl Vytukas taip elgėsi. Gi būsimo rašytojo mama, kaip praktiška moteris, netruko atnešti pakulines piemens kelnes ir paliepė, jas užsimovus, eiti galvijų ganyti. Kai berniukas pamatė tas kelnes, jos padarė tokį įspūdį, kad, nieko nelaukdamas, išbėgo pro duris. Motina iš paskos, su tomis baisiomis kelnėmis. „Ne, ne, ne“, - šaukė vaikas, jau neabejodamas, kad daraktorius Liepa su savo antipedagoginiais įpročiais kur kas mielesnis. Iki senatvės rašytojas nepamiršo ir motinos veido išraiškos, kai ji su tom kelnėm vijosi iš paskos. Jam atrodė, kad ji šypsojosi, bent jau akyse tikrai buvo šypsena.

       O su Sidabravu susijęs dar vienas, ko gero, pats spalvingiausias atsiminimas. 1905 metais į Sidabravą buvo atkeltas Juozas Tumas-Vaižgantas, bažnytinės vyriausybės blaškomas iš vienos vietos į kitą kaip “nenuorama” dvasiškis. Apie tada vykdavusius “susitikimus” su Vaižgantu sužinojo, žinoma, tik mamos dėka: J. Tumas, beržų alėjoje sutikęs bejojantį ant lazdelės trimetį berniuką, pats apžergdavo lazdą ir eidavo su juo lenktynių (11). Abu būdavo patenkinti, o mama, žiūrėdama pro langą, džiaugėsi, kad jos sūnus susidraugavo su tokiu žmogumi.

       Dar pora atsiminimų iš Sidabravo, kuriuos žmonai Irenai papasakojo pats rašytojas. Čia Jakševičių namas buvo netoli bažnyčios, Beržų alėjoje. Tėvui įsirengus mažą krautuvėlę, Vytautas Benjaminas labai norėdavo būti pardavėju. Kai mama leisdavo parduoti cigarečių, būdavęs labai laimingas.

       Be to, su draugais eidavo prie Kiršino upelio žvejoti.

       Tiesa, jis labai mėgo senolę Staškūnienę, kuri vaikui prifantazavo baisių pasakų. Jis dažnai atbėgdavo pas ją, kur atsiverdavo visai kitas pasaulis. Tiek daug nuostabių įvykių, neregėtų negirdėtų dalykų išgirsdavo. Toji berniuko geriausia draugė, regis, buvo nemažų gabumų moteris. Be kita ko, ji išmokė vaiką ir skaityti bei rašyti. Rašytojas yra pasakojęs, kaip ramindavęs senolę, kai ši pradėdavo kalbėti, jog jai neilgai belikę gyventi: „Nebijok, senele, numirti, aš tau karste padarysiu langelį, kad galėtum viską matyti“.

       Einant aštuntuosius metus su Sidabravu teko atsisveikinti. Tiesa, naujieji namai nuo gimtinės buvo ne taip jau toli, tame pat Radviliškio valsčiuje. Kriaukenuose tėvams nupirkus apleistą, nugyventą aštuoniasdešimties hektarų dvaro centrą, teko ne tik daug dirbti, bet ir parodyti nemažai išradingumo, kol jis tapo ko ne pavyzdiniu ūkiu. Visus žemės ūkio darbus drauge su šeimyna teko dirbti ir vaikams. Jakševičiai dar turėjo dvi dukteris – Antaniną ir Milę ir šešeriais metais už Vytautą jaunesnį brolį Algirdą. Vytautas buvo pirmagimis, po poros metų gimė Antanina, po jos – Milė. Visi Jakševičių vaikai gimė Sidabrave.

       Kriaukenuose buvo visai kitas gyvenimas. Nors tėvai turėjo samdinių, vaikai niekada nebuvo lepinami. Apylinkėje gyveno nemažai sulenkėjusių lietuvių, tačiau tėvas niekada su jais nekalbėjo lenkiškai, nors tą kalbą ir mokėjo. Jis buvo, kaip vėliau prisiminė sūnus Vytautas, tvirtas lietuvis patriotas.

       Anot V. Alanto, ypač daug dirbti teko pirmosios vokiečių okupacijos metais. Jo tuometinis gyvenimas nesiskyręs nuo eilinio kaimiečio bernelio. Net šaunų žirgą Širmuką, su kuriuo mėgdavo pasipuikuoti prieš kaimynus, buvo užsiauginęs. O žiemą su seserimi važiuodavo į kaimynystėje esantį Aukštelkų kaimą, kuriame veikė mokykla.

       Tada Vytautas buvo jau porą metų mokęsis Šiauliuose. Čia jį tėvas atvežė 1912 metais. Turimų žinių patekti į Šiaulių vyrų gimnaziją (dar rusišką) nepakako, teko samdyti mokytoją. Į parengiamąją gimnazijos klasę pasiruošti padėjo ketvirtos klasės gimnazistas Velbutas. Sėkmingai pavyko išlaikyti egzaminus ir į pirmąją, o dar po metų – į antrąją klasę. Mokslas nutrūko, kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

       Pirmą kartą mintis tapti rašytoju V. B. Jakševičiui kilo kaip tik tuomet, susižavėjus populiaria rusiška lektūra – plonom, pigiom nuotykių knygelėm. Jos, skaitomos paslapčiom, nes suaugusieji drausdavo, uždegdavo fantaziją. Nors ilgainiui visi tie detektyviniai pasakojimai ir romantiniai nuotykiai išgaravo, V. Alantas manė, jog tai buvusi “pirma užuomina, nulėmusi visą (...) tolesnį gyvenimą” (12).

       Kai, baigiantis karui, Šiauliuose pradėjo veikti lietuviška gimnazija, susodinęs į vežimą vaikus, A. Jakševičius juos atvežė į Šiaulius. Surado ten butą ir, girdint šeimininkei, griežtai pasakė:

       - Jei blogai mokysitės, grįšit į Kriaukenas ir dirbsit ūkio darbus.

       Tėvas buvo gana griežtas, o mama taikėsi prie jo. Šeimoje jokių sentimentų nebuvo. Vasaros atostogų metu grįžę namo, vaikai turėdavo dirbti visus ūkio darbus. Kadangi Vytautas buvo vyriausias, jam, žinoma, tekdavo daugiausia. Bet, kai tik pasitaikydavo proga, įlįsdavo į krūmus ar į kokią nuošalesnę vietą ir skaitydavo. O prieš einant dirbti į laukus prašydavo Mamunės (taip vadino savo motiną), kad duotų pirštines, nes labai nenorėjo, kad įjuostų, atgrubtų rankos.

       Tėvą vaikai vadino Papuniu. Vaikus jis mylėjo, tačiau gan savotiškai, tyliai, nes savo jausmų viešai niekada neparodydavo. Mamunė, nors ir buvo jautresnė, elgėsi  panašiai, bent jau niekada nė vieno nelepino.

       Vytautas labiau draugavo su jaunesniąja seserimi. Abu mėgo skaityti, buvo gimnazijos literatai. Milė Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, mokytojavo, o vėliau direktoriavo Palangos gimnazijoje.

       Besikuriant Lietuvos nepriklausomai valstybei, būta visko. Dažnai neaišku buvo, ką atneš rytojus. Po to, kai Lietuvą užplūdo bermontininkai, Vytautas su keliais draugais pabėgo iš okupuotos zonos į Kauną ir stojo savanoriu į kariuomenę. Jaunajam kariui buvo vos septyniolika. Jį paskyrė į Kauno komendantūrą.

       Šis ankstyvosios jaunystės epizodas baigėsi laimingai. Nors konkretaus pavojaus ir nebuvo, tačiau, yra prisipažinęs rašytojas, kokie tai buvo neramūs laikai, nesunku įsitikinti kad ir susipažinus su savanorio Prano Eimučio tragiško likimo istorija. Tuomet vokiečiai dar vis primindavo save – patriukšmaudavo, pasiautėdavo, nes galutinai nebuvo pasitraukę iš Lietuvos. Tą vokiečių įgulos ir besiorganizuojančios lietuvių kariuomenės įtampą yra tekę pajusti ir V. B. Jakševičiui – pro komendantūros langus matė išrikiuotus ties rūmais kulkosvaidžius. Puikiai įsiminė ir kovo aštuonioliktąją prie “Metropolio” viešbučio, kuriame buvo apsistojusi iš JAV atvykusi Maitinimo komisija, matytus vokiečius. Dvi naktis iš eilės vokiečiai nuplėšė Amerikos vėliavą, o tądien Laisvės alėjoje suorganizavo demonstraciją. Svečius iš užatlantės saugojo prie “Metropolio” durų pora lietuvių savanorių. Atvykęs vokiečių viršila pradėjo veržtis į viešbučio vidų. Neįleidus vokietis porą kartų šovė ir nukovė vieną iš sargybinių. Tai buvo Pr. Eimutis, kurio garbei praėjus penkiolikai metų prie “Metropolio” durų buvo įmūryta memorialinė lenta su kario bareljefu.

       O šviesiausias iš Kauno parsivežtas atsiminimas – pažintis su būsimu kolega Juozu Tysliava, bendraamžiu, ištįsusiu jaunuoliu, nešiojusiu pašonėj didžiulį parabelį. Jis tarnavo toje pat Kauno komendantūroje. Naujieji bičiuliai surasdavo laiko pakalbėti ir apie literatūrą. Vytautui didelį įspūdį padarė duoti paskaityti Juozo eilėraščiai. Ypač “savo naujumu” (13).

       Žinoma, tuomet sunku buvo nuspėti, kad su J. Tysliava ne tik palaikys ryšius, bet ir kad poetas bus tas tautietis, kuris po trijų dešimtmečių iš užatlantės atsiųs V. Alantui ir jo šeimai dokumentui atvykimui į Ameriką.

       Maždaug po pusmečio, aprimus įvykiams Lietuvoje, sugrįžo į Šiaulių berniukų gimnaziją. Netrukus parašė pirmąją savo gyvenime korespondenciją – apie pasiruošimą 1920 m. vasario 16 d. iškilmėms Šiauliuose. Ji buvo pasirašyta Vytės slapyvardžiu.

       Gimnazistui V. B. Jakševičiui labiausiai imponavo du kūrėjai: Vaižgantas, ypač jo Pragiedruliai ir J. V. Goethe. Pastarojo net portretą buvo nusipiešęs ir pasikabinęs ant sienos savo kambaryje.

       Mokydamasis penktoje klasėje artimai susidraugavo su iš Linkuvos progimnazijos atvažiavusiu Juozu Paukšteliu bei joniškiečiu Jonu Grinium. Tiesa, J. Grinius mokėsi viena klase aukščiau. Tai buvo visomis prasmėmis artimos sielos. Visi trys domėjosi literatūra, menu. Anot paties V. Alanto, šauni trejukė. Vedliu, iniciatorium buvęs joniškietis. Jų dėka atsirado gimnazijoje šapirografuotas laikraštėlis Ateities spinduliai, prie jų prisidėjo gana didelis būrys jaunuolių. Retkarčiais buvo išleidžiamas ir humoro leidinėlis. V. Alantas tvirtino atsimenąs, jog pats vieną perrašęs. Be to, visi trys aktyviai veikė ateitininkų kuopoje, priešpaskutinėje klasėje, 1922-aisiais, Vytautas buvo ir jos pirmininku. Ruošdavo literatūrinius vakarus, pradėjo viešai skaityti savo kūrinėlius.

       O pirmieji eilėraščiai gimė šeštoje klasėje. Anot V. Alanto, žavėjo jį tuomet tolimi akiračiai, žvaigždynai, tamsios Egipto naktys ir panašūs motyvai. Didesnį kūrinį, gal poemą, o gal eiliuotą dramą net buvo išsiuntęs tuo metu paskelbto literatūros konkurso vertinimo komisijai. Juo pasekė ir J. Paukštelis.

       “Žinoma, jokio konkurso nelaimėjome, tik Vaižgantas paskum juokavo, kad gimnazistai pradėję varžytis su seniais”, - smagūs anų laikų atsiminimai (14).

       Gimnaziją V. B. Jakševičius baigė dvidešimt vienerių. Jam, kaip savanoriui, brandos atestatas buvo įteiktas be egzaminų.

       CHAOSAS IR RAMYBĖ

       Taip gimnazistas V. B. Jakševičius pavadino savo dienoraštį, pradėtą rašyti 1921 m. balandžio 7 d. Tie trisdešimt du puslapiai pakankamai atspindi jaunuolio būseną, įsitikinimus, svajones.

       Kelios ištraukos iš niekada neskelbto gimnazisto V. B. Jakševičiaus dienoraščio (15).

       Gan įdomus aštuoniolikmečio požiūris į Dievą. Stebėdamas atgimstantį pasaulį, net mažiausiam augalėlyje trykštančią gyvybę, pergyvena, kad jo paties sieloje nėra tokios harmonijos. Taip, jis – ateitininkas, jis tiki į Dievą, tačiau kiek kitaip nei moko bažnyčia.

       Anksčiau, dar būdamas vaikas, jis įsivaizdavo Dievą lyg kokį Sokratą žila barzda, sėdintį ant aukso sosto tarp giedančių angelų. Toliau nuo sosto – mirusiųjų sielos, dar toliau – miškai, kuriuose renka uogas šventieji.

       Vytauto požiūris į Dievą ir Jo namus  - dangų jau kitoks: „Dabar mano sielos žvilgsnis prasiskverbė pro uždangalą, uždėtą bažnyčios, prasiskverbė pro patį dangų ir įsismeigė į begalinį tolį. Jo niekas negali sulaikyt. Mano mintys apima taip plačiai, kad nei erdvė, nei laikas jų nesulaiko. Kur ten tas dangus, kad ten begalinė erdvė? Kaip begalinė erdvė, taip begalinėse mano sielos gelmėse glūdi Dievas. Dievas nesuvaržytas nukaltomis žmogaus apeigomis, bet laisvas, kaip laisva pati laisvė“.

       Didesnių komentarų nereikalauja ir balandžio keturioliktosios įrašas:

       „Mano mintys – audra ir tyla.

       Kaip audra šniokšdama stengiasi viską nuverst, išgriaut iš pamatų, taip mano mintys, kartais sukilusios, nori viską aprėpt, nori užtemdyt pasaulio genijų, nori viešpataut (...). Žaibo ugnimi perveria dangų, stengiasi įžvelgt į genijų veikalus, nori būt savistovės, be kieno (nors) įtakos. Po audros seka tyla. Dabar kaip tik ji apgobė mane. Mano mintys paralyžiuojamos uždangalo, kuris pridengė visą dvasinį pasaulį. Pro jį, lyg pro geležį, neprasimuša minties spindulys, užtat ir gyvenu be jokio aukštesnio siekimo, rodos, kad jau būčiau viską pasiekęs.

       O, siekimo tikslas dar toli!“

       Bent keliuose puslapiuose vis grįžtama prie meilės temos, kuri pradėta žinia, jog Kaune norėjo nusišauti septintos klasės gimnazistė. Dėl meilės kapelionui. Vytautą ypač sujaudino, kaip į tai reagavo klasės draugai, kurie „juokėsi, kvatojosi iš širdies“. Tąkart jis neišdrįso atsistoti ir pasakyti, kad jie nesijuoktų iš švenčiausių žmogaus jausmų ir dėl šito labai pergyveno.

       Čia – ir patį Vytautą asmeniškai palietusi meilė: „Kodėl aš taip myliu Helią? Nežinau. Žinau tik, kad myliu. Paveikslas neišnyksta iš mano vaidentuvės. Kaip gražiai skamba vardas Helia! Žvaigždė!“

       Gimnazistą jaudina ir toks klausimas: „Ar mes vienodai gerbiame didelius žmones?“ Jis bando lyginti genijų gyvenimus, analizuoja tai, kuo juos apdovanojo prigimtis.

       Gegužės aštuntąją pasidžiaugia, kad ateitininkų susirinkime jį ir J. Grinių išrinko atstovais į respublikinę konferenciją.

       Prasidėjusios vasaros atostogos nukelia į tėvų namus. „Mano siela gyvena gamtos gyvenimu, - prisipažįsta savo dienoraščiui. – Man rodos, Šileris tiesą pasakė, kad gamta turi dvasią“.

       Ir čia, kaip ir gimnazijoje, neduoda ramybės amžini klausimai. Knygoje išskaitytos Levo Tolstojaus pažiūros apie žmogaus gyvenimo prasmę kelia daug įvairiausių minčių. Nuolatinis tikslo ieškojimas, įrodinėjimas, kad žmogaus gyvenimo tikslas – tarnavimas kitiems, pasiaukojimas visuomenei Vytautui nelabai suprantamas. Jis nori iki galo suprasti, išsiaiškinti, kodėl vis dėlto tai yra gyvenimo prasmė ir tuo pačiu laimė, nes L. Tolstojus nieko nekalba apie tai, koks pačios visuomenės gyvenimo tikslas: „Pasiaukoti visuomenei – geras daiktas, bet jei nėr žinomas visuomenės gyvenimo tikslas, tai pasiaukojimas labai abejotinas. Jei aš nusprendžiau prisigirdyti, tai renkuosi giliausią vietą. Tačiau kas gali užtikrinti, kad aš, įšokęs į vandenį, neužšoksiu ant povandeninės salos ir prie dvasinio neramumo pridursiu dar fizinį skausmą? Norėdamas to išvengti, aš eisiu arba į man gerai žinomą vietą, jog ji gili, arba aš turiu išmatuot. Žmogus, norėdamas pasiaukoti, turi žinoti, kam pasiaukoja, t. y. visuomenės tikslą. Tik žinodamas, kad jis (...) yra kilnus, gali be mažiausios abejonės pulti į pasiaukojimo bangas“.

       Gan netikėti palyginimai, tiesa?

       O po kurio laiko vėl: „Ar aš žinau, kas manęs laukia po mirties? Ar mano sielos troškimai bus patenkinti ir nieko nebetrokš? Ar, kuomet žmonija gyvens artimo meilės gyvenimu, nebeatsiras naujų siekimų, idealų? Tikėjimas į pasiaukojimą nenuramina mano sielos (...). Atmetus bažnyčią su dvasininkija ir paėmus gryną Kristaus mokslą, gyvenimas sulig jo būtų labai idealus, tačiau toks pat, kaip Tolstojaus. Gyvenimo tikslo kaip nėra, taip nėra“.

       Birželio ketvirtąją atostogaujantis gimnazistas turėjo progą praleisti Kaune. Savo dienoraštyje jis pasakoja įspūdžius iš meno parodos, didžiausią dėmesį skirdamas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslams. Iš tų eilučių paaiškėja, kad ne pirmą ir ne antrą sykį čia lankosi: „Norint suprast Čiurlionį, reikia jo kūrinius atsidėjus studijuot. Kai pirmą kartą pamačiau (...), beveik nieko nesupratau. Nieko nesupratau, bet ta kūryba man sakyte sakė, kad čia yra kas tai gilaus, kad dailininko gyventa ne paprastu gyvenimu. (...) Kitą dieną nuėjus, Čiurlionies kūryba pasidarė artimesnė. Daugiau prakalbėjo ir „Rex“ (...). Žmogus įsiviešpatavęs ne tik žemės paviršiuje ir pavergęs dargi gamtą savo naudai, bet jo mintys skrieja į begalines aukštybes (...) su žvaigždėmis, su saulėmis. Žmogus, pakilęs į aukštybes, su pasididžiavimu žiūri į savo nuveiktus darbus ir gėrisi savo galybe. Tačiau žmogaus kūnas negali pasiliuosuoti nuo žemės. Jis priklauso jai. Žmogus naudojasi žeme, kad skrajoti dvasios sparnais begalinėj erdvėj ir pažinti giliausias Visatos paslaptis“. Ir dar: „Čiurlionies kūryba nepaprasta. Joje glūdi tokie pasauliai, kuriuos pergyvenęs žmogus galėtum palikti tobulas, t. y. nusikratyti visų žemės smulkmenų“.

       Atostogos, regis, veikia teigiamai: „Mano dvasia aprimo. Ilgą laiką siautusi audra, sukelta pavasario gamtos grožybės, nutilo. Ir koki buvo audra! Ji norėjo nulaužti galingiausį moksle ąžuolą – gyvenimo tikslą (...). Įsisiūbavusi bloškė mane į begalinį širdies skausmą, ji neramioj dvasioj sujudino ilgesį. Aš blaškiausi. Gamta negalėjo paskandinti manęs savo ramybėje, nes ta ramybė pagimdė audrą. (...) Aš įsiklausiau į mažiausius savo sielos judėjimus, jie nieko nekliudomi išaugo į audrą“. Žinoma, toji poetinė improvizacija užsibaigia mylimos merginos paveikslu.

       Kad Vytautas nepaprastai jautrus, labai lengva suvokti iš birželio devintąją užrašytų eilučių, kurios prasideda neįprastai: „Šiandieną verkiau, verkiau iš širdies“. Kas gi įvyko? Pasirodo, po pusryčių eidamas per kiemą, jaunuolis nepastebėjo jį sveikinusio nuomininko, o tėvas, būdamas netoliese, iš šalies stebėjo tą sceną. Jo priekaištas buvo labai skaudus: matyt, nenori nukelti kepurės prieš paprastą žmogų, nes save laikai labai dideliu.

       „Nors aš sakiau nieko nepastebėjęs, Papunis netikėjo. Tas sujaudino pačias giliausias mano sielos stygas. Aš jaučiausi taip įžeistas, kad negalėjau susilaikyti nesurikęs: „Papunis užgauni man širdį, kaip dar niekas nebuvo užgavęs“. Ir nebesusilaikiau. Nubėgau už daržinės, suklupau ant rąstų, graudžiai (...) apsiverkiau“, - ir po beveik aštuonių dešimtmečių liūdna skaityti tokias eilutes.

       Gan netikėti pastebėjimai, perskaičius Vaižganto Pragiedrulius: „Skaitydamas pirmą knygą, negalėjau atsistebėti, kodėl Vaižgantas piešia tokį idealų sodiečių gyvenimą. Tik antrą knygą perskaitęs, supratau maždaug ką norėjo tuo parodyti. Šalia idealaus gyvenimo piešiamas bjaurus, šlykštus rusų valdininkų gyvenimas. (...) Savo ideališkumu Vaižganto net per toli nužengta. Visame jo piešiamame pasauly negalima rasti nė vieno neidealaus tipo. Virbalas, nors girtuoklis, bet turi „nepaprastai gilią sielą“, „nedrąsų gilų tikėjimą“. Tik vienas Vidarėlis „nežmogus“.

       Pragiedruliai nepaprastai traukia prie savęs skaitytoją. Однимь взмахомь (Vienu ypu – rus.).perskaičiau pirmas dvi knygi. Negalėjau atsitraukti, kol nepabaigiau“.

       Sugrįžęs iš ateitininkų konferencijos, Vytautas pažeria ganėtinai spalvingą Kauno vaizdą, laikinosios sostinės gatves pavadindamas ypatingomis: „Kaip veidrody atsispindi žmogaus paveikslas, taip gatvėse – miesto dvasia. Dar reikia pridurti, kad tas gyvenimas itin apsireiškia vakare. Miesto veidas bijo saulėtos gražios dienos, kaip šikšnosparnis ir išlenda tik prietamsoje. Galima sakyti, miestas gyvena tikruoju gyvenimu tik vakarais, dieną gi – veidmainiauja. Kaip iš žmogaus akių galima išskaityti jo sielą, taip iš Laisvės Alėjos gyvenimo galima pasakyti apie žmonių dorovinį gyvenimą. Laisvės Alėja – ta knyga, iš kurios galima išskaityti visų miesto gyventojų gyvenimo turinį.

       (...) Laisvės Alėja išrodo gana gražiai. Prie mirkčiojančių elektros lempučių vaikščioja skrybėliuoti, išsipuošę žmonės. Visur kruta, eina, šnekasi. Ypatingai daug žmonių prie įėjimo į miesto sodą. Tenai lyg bičių spiečius susispietęs aplink šviesias elektros lemputes zuja ir zuja be galo. Gali būt, ten žmones pritraukia orkestro griežimas. Bet ten, kur šviesu, miesto gyvenimo nepamatysi, reikia lįsti ir ieškoti tamsiuose užkampiuose. Einant išilgai Laisvės Alėjos, čia šviesos mažiau. Tik tarpais apšviečia lemputės iš krautuvių langų, kitur gi - prietamsiai. Priešais mus eina keletas kareivių, dairydamiesi į šalis. Štai pamatė suolą, apsėstą „panelėmis“. Kareiviai rimtai vienas paskui kitą priėjo prie suolo ir taip pat rimtai žemai pasilenkdami kiekvienai „panelei“ pažiūrėjo į veidą. Kuomet paskutinis užbaigė operaciją, visi (...) nuėjo savo keliais.

       Einam toliau. Iš tolo išgirdau orkestro balsą. Ant antro aukšto, labai apšviestoj salėj šoka. Suolai prieš namą pilni publikos. Matyt, labai norėtų pašokti „Tustepą“, „Derežablių“ ir kitus, bet „Čiachotką“ pirmiausia. „Ar visuomet čia taip šokama?“ – klausiu draugo. „Kiekvieną vakarą“, - atsako“.

       Eidami dar toliau jaunuoliai išgirsta stygų orkestro bei nusigėrusių žmonių balsus.  Pasistengia kuo greičiau sprukti iš ten. O pati tamsiausia Laisvės Alėjos vieta – už Įgulos bažnyčios. Užtat čia, anot pastabaus gimnazisto, Kauno gyvenimas pasirodo visoje savo tikrumoje, net „kažkoks pilietis čirškina panelę, visai neatsižvelgdamas į praeinančius“.

       Kad būsimasis rašytojas ir pastabus, ir neblogas psichologas, akivaizdu iš daugelio dienoraščio eilučių. Bene labiausiai įsimena tos, kurios užrašytos birželio trisdešimtąją. Tądien Vytautas matė važiuojantį kunigą su šv. Sakramentu, prieš kurį gatvėje klaupėsi sodiečiai ir bobelės. Žiūrėdamas į klūpantį, žemai galvą nulenkusį žmogų, galvojo, kokia galybė jį parklupdė. Ar taip pasielgtų ir inteligentas, pravažiuojant kunigui pas mirštantį? Tikriausiai ne, nes šis būtų pabijojęs aplinkinių reakcijos, nebūtų pakakę drąsos. O štai paprastas žmogus nusiplėšė nuo galvos kepurę ir atsiklaupęs, nuleidęs galvą mušasi į krūtinę. O pro jį eina praeiviai pirkti duonos, apie Kristų visai užmiršę.

       *

       Vytautas Svajonis – taip pažymėta gimnazisto V. B. Jakševičiaus dienoraščio viršelyje.

       Vytė Svajonis – taip pasirašyti jaunystės eilėraščiai ir pirmasis prozos kūrinėlis, atspausdintas katalikiškos pasaulėžiūros mėnesinio žurnalo moksleivijai Ateitis 1923 metų antrajame numeryje. Jis vadinasi Amžiai.

       Per tris žurnalo puslapius sutalpintame tekste – Aigiptas, Sachara, piramidos, faraono dvasia, Panteonas ir... amžinasis miestas Roma. Jaunasis literatas, prikėlęs savo didžiuosius herojus, kartu su jais keliauja per laiką, pasakoja apie buvusią didybę, tyloje slinkusius amžius ir besikeičiantį pasaulio veidą – „šalys, kurios pirma žydėjo, pradėjo vysti, o ten, kur dykumos niūksojo, pasiskleidė kitos šalys su kitokia dvasia“. Ko gero, patys svarbiausi teksto žodžiai – tie, kuriuos ištarė faraono dvasia: „Daug kultūros židinių užgęso ir, kuomet aš pažiūriu į rytus ir vedu žvilgsnį į vakarus, matau gilius pėdsakus, kuriuos paliko kultūros kelionė. Žmogaus žinojimas slenka iš rytų į vakarus, nes saulė kelią rodo. Jis, įsmeigęs žingsnį į besileidžiančią saulę žingsnis po žingsnio artinasi į ją, nes žmogus ilgisi jos ir naktį nori matyti saulę. Daug vietų jis apleido ir štai atsidūrė visai vakaruose. Toliau kelio nebėra. Žmogus būtų miręs iš ilgesio, jei Dievas nebūtų parodęs kelio į dangų. Dabar jis nuolat sieks į jį ir niekuomet nebus galo tam siekimui. Dabar žmogus ne į vakarus smeigs žvilgsnį, bet į dangų. Pasaulis užstojo ant amžinybės kelio, ir greičiau Sachara pasidengs puikiais kiparisų ir palmių sodais, kaip žmogus, žemėje būdamas, pasieks amžinybės galą“.

       V. Svajonio pirmųjų prozos kūrinėlių pasaulis pilnas fantazijos („Nebe pirmą kartą aš pasibeldžiu į Karalienės duris, bet nė vieną kartą jos grožio ir drabužių kvepėjimas taip giliai nesvaigino manęs“; Ateitis, 1923, nr. 10, p. 490), rūpesčio už visą pasaulį („Kas žmonėms laisvė, kančios?“; Ateitis, 1924). O čia – ištrauka iš pirmųjų išspausdintų eiliuotų tekstų:

       Nevérkit langinių ateinančią naktį! –

       Pro atdarą langą jums žvaigždės žėrės,

       Jei Juodajai Viešniai reiks kelią atsekti,

       Juk skląstis vistiek nepadės.

        Juodoji Viešnia – keturių dalių kūrinėlis, kuriame taip pat dominuoja jaunajam autoriui neduodantys ramybės mirties, amžinybės klausimai.

       _____________________

       (1) Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutes, 2001. – P. 13.

       (2) V. Girdzijauskas. Šiaurės Atėnai // 1994, gegužės 20.

       (3) V. Alantas. Tauta istorijos vingiais. – Chicago: Algis F. Alantas, Ginas A. Alantas, Amerikos lietuvių tautinė sąjunga, 1990. – P. 5.

       (4) L.Peleckio-Kaktavičiaus pasikalbėjimas su I.Alantiene, užrašytas 2001, lapkričio 28.

       (5) Lietuvių enciklopedija. I t. – Bostonas, 1953. – P. 83.

       (6) Iš I.Alantienės laiško L. Peleckiui-Kaktavičiui. – Redford, 2005, vasario 14.

       (7) Lietuvis žurnalistas. – Chicago, 1982 (specialus numeris).

       (8) XXI amžius // 1999, liepos 16.

       9 I. Alantienės pasakojimas šios knygos autoriui apie tai, ką jai apie savo vaikystę ir jaunystę pasakojo V. Alantas. Užrašyta 2007, rugsėjis.

       10 Ten pat.

       11 Dirva // 1982, birželio 17.

       12 Ten pat.

       13 Lietuvos žurnalistas. – Chicago, 1982.

       14 Ten pat.

       15 V. B. Jakševičiaus-gimnazisto dienoraštis. - Asmeninis archyvas.

       [...]

       PAGRINDINĖS V. ALANTO GYVENIMO IR KŪRYBOS DATOS

       1902 m. birželio 18 d. gimė Sidabravo bažnytkaimyje (dabar – Šiaulių apskritis, Radviliškio rajonas). Tėvai – Adomas Jakševičius, Agnieška Kurlenskaitė.

       1923 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją.

       1923 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinį fakultetą.

       1924-1925 mokslo metais mokytojavo Plungės gimnazijoje.

       1925-1929 m. studijavo Prancūzijoje, Montpellier universitete.

       1930-1934 m. dirbo Lietuvos telegramų agentūroje ELTA.

       1930 m. išleido pirmąją novelių knygą Artisto širdis (Kaunas, Spaudos fondas).

       1932 m. Kauno valstybinis teatras pastatė pirmąją dramą Užtvanka.

       1934-1939 m. – valstybės laikraščio Lietuvos aidas vyriausiasis redaktorius.

       1934 m. išleido novelių rinkinį Tarp penkių ir septynių (Kaunas, Spaudos fondas).

       1936 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu.

       1939 m. apdovanotas Trijų žvaigždžių trečiojo laipsnio ordinu.

       1939 m. išleido publicistikos knygą Žygiuojanti tauta (Kaunas, Akcinė bendrovė Pažanga).

       1940 m. išrinktas Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku.

       1941-1944 m. – Vilniaus miesto teatro direktorius.

       1944 m. pasitraukė iš Lietuvos.

       1944-1949 m. gyveno Vokietijoje, tremtinių stovyklose.

       1946 m. išleido novelių rinkinį Ant siūbuojančios žemės (Vokietija, Nördlingen,  Sudavija).

       1947 m. išleido knygą Dramos veikalai (Vokietija, Dillingen, Mūsų kelias).

       1949 m. emigravo į JAV ir apsigyveno Detroite.

       1949-1968 m. – Fordo automobilių fabrikų darbininkas.

       1951 m. išleido romaną Pragaro pošvaistės (Vokietija, Memmingen, Tremtis).

       1954 m. išleido novelių, apsakymų, feljetonų rinkinį Svetimos pagairės (Londonas, Nidos knygų klubas).

       1954 m. išleido knygą Antanas Vanagaitis, jo gyvenimas ir darbai (bendraautorius ir redaktorius; Cleveland, Viltis).

       1954 m. už literatūrinę kūrybą laimėjo Vienybės konkursą.

       1960 m. išleido romaną Tarp dviejų gyvenimų (Chicago, Lietuviškos knygos klubas).

       1963 m. išleido knygą 9 dramos veikalai (Chicago, Srovė).

       1966 ir 1967 m. laimėjo Dirvos novelės konkursą.

       1970 m. išleido novelių knygą Nemunas teka per Atlantą (Londonas, Nida).

       1972 m. išleido istorinio romano Šventaragis I t. ( Cleveland, Viltis).

       1972 m. išleido romano Amžinasis lietuvis I ir II kn. (Londonas, Nidos knygų klubas).

       1974 m. išleido istorinio romano Šventaragis II t. ( Cleveland, Viltis ).

       1975 m. laimėjo Dirvos novelės konkursą.

       1976 m. už istorinį romaną Šventaragis apdovanotas Skaitytojų (Visuomenės) premija.

       1976 m. išleido novelių rinktinę Atspindžiai ūkanose (Boston, Lietuvių enciklopedijos leidykla).

       1976 m. išleido apybraižą Romas Kalanta (Cleveland, Viltis).

       1977 m. išleido romaną Liepkalnio sodyba (Chicago, Lietuvos agronomų sąjunga).

       1982 m. išleido eilėraščių knygą Paversmiai (Chicago, M. Morkūno spaustuvė).

       1982 m. išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos garbės nariu.

       1984 m. išleido novelių knygą Gelmių balsai (Cleveland, Viltis).

       1986 m. išleido Dirvos konkurse premijuotą romaną Aušra Paliūnuose (Cleveland, Viltis).

       1990 m. išleido ideologinių mąstymų knygą Tauta istorijos vingiais (Chicago, Algis F. Alantas, Ginas A. Alantas, Amerikos lietuvių tautinė sąjunga).

       1990 m. balandžio 23 d. mirė JAV. Palaikai perlaidoti 1992 m. birželio 12 d. Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

       1992 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (Vilnius) perspausdino knygą Tauta istorijos vingiais (fotografuotinis leidimas).

       1998 m. leidykla Vaga (Vilnius) perspausdino istorinio romano Šventaragis I ir II t.

       2002 m. Literatūros almanachas Varpai išspausdino penkių veiksmų istorinės tragedijos Daumantė pirmąjį ir antrąjį veiksmą.

       Leonas Peleckis-Kaktavičius. Vytautas Alantas: gyvenimas ir kūryba: monografija, Šiauliai: Literatūros almanacho „Varpai“ redakcija, 2009.