I

       PASIDIDŽIAVIMO AUKŠTUMA

       Važiuodama per Šiaulius, užeik pas

       Jakševičiūtes (gyvena ant Pasadnos

       ulyčios, savo namuose pakalnėj), galėsi

       susipažinti su vienu kitu studentėliu,

       kurie negalėjo atkeliauti į Ušnėnus. Ten

       pamatysi ir mūsų Palangos artistų grupę.

       (Iš P. Višinskio laiško Žemaitei,

       rašyto 1899 m. spalio 16 d.)

       Kuo gi garsūs „namai ant Pasadnos ulyčios“ (Posadnoje ulica )?

       Įdomi, įsidėmėtina tų namų praeitis. Ypač nuo to laiko, kai čia pačiose XX a. išvakarėse įsikūrė jauna šeima – Stanislava ir Kazimieras Venclauskiai.

       Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė mums žinoma kaip pirmojo lietuviško spektaklio – Juozo Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ – režisierė ir pagrindinio vaidmens atlikėja. Kaip viena pirmųjų lietuvių profesionalių aktorių. Kaip daugelio dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės Lietuvos žymiausių kultūros ir meno veikėjų bičiulė. Tai liudija knygos, laikraščiai, laiškai, prisiminimai. Tačiau ne tik Šiaulių kultūrinis gyvenimas buvo artimai susijęs su jos vardu. Ji buvo ir... daugiau kaip šimto vaikų Mama.

       K. Venclauskis – ne tik vienas žymiausių ir gabiausių Lietuvos advokatų. Tai ir didelis visuomenės, kultūros veikėjas, pažangus ir veiklus žmogus, nepaprastai gausios šeimos Tėvas.

       Bene tiksliausiai S. Ir K. Venclauskius bus apibūdinęs Sorbonos universiteto profesorius Algirdas Julius Greimas: „Tai buvo savotiškas mitas, viena iš Šiaulių miesto pasididžiavimo aukštumų, paaiškinimas, kodėl Šiauliai yra Šiauliai...“ (1)

      Išvaizdūs, pasakų pilį primenantys namai. Lyg filme matau čia įsukantį Žemaitės brikelį, sodelyje su šeimininkais besišnekučiuojantį P. Višinskį, Joną Biliūną, Juozą Miliauską-Miglovarą, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Joną Jablonskį, Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį, Vaižgantą, Lazdynų Pelėdą, Antaną Vienuolį, Marceliną Šikšnį-Šiaulėniškį, namų teatro dalyvių – vaikų pasirodymą bekonsultuojantį Vydūną. Na, o jei pavyksta užmerkus akis įsivaizduoti šalia stovėjusį medinį namą, prasilenkdamas vos neužkliudau Juliaus Janonio.

       Tačiau labiausiai, eidamas prošal, noriu išvysti tų namų Didžiąją Legendą.

       Neretai ir išvystu. Tai visai mažą mergaičiukę, išbėgančią iš gretimais stovėjusio  namo, kurio jau nebėra, tai dailią panaitę, pro vartelius palydinčią P. Višinskį, tai kilmingą ponią, su būreliu vaikų pargrįžtančią iš teatro.

       KAI ŠIAULIAI VADINOSI ŠAVLI

       S. Jakševičiūtė čia ir gimė. Buvo 1874 metų vidurvasaris – liepos devintoji. Galėjo taip ir neatsitikti: jos tėvas – bajoras Jonas Jakševičius dalyvavo 1863 metų sukilime ir mirties bausmės išvengė tik gerų žmonių dėka. Žandarų pagautas, buvo vedamas su grupe sukilėlių sušaudyti. Pasinaudojęs pro šalį ėjusia žydų laidotuvių procesija, paspruko. Nors teko ilgai slapstytis (šeima visąlaik jautė žandarų sekimą), išliko gyvas.

       Stanislavos mama – Marija Jakševičienė buvo tikra žemaitė, kilusi nuo Pavenčių. Jos tėvas – Rudys, vėliau pasivadinęs Rudavičiumi.

       Tai buvo laikas, kai Šiauliai įėjo į carinės Rusijos Kauno gubernijos sudėtį. Ir vadinosi jie labai keistai: Šavli. Rusiška mokykla, rusiška spauda, rusiška knyga. Viskas rusiška. „...rusų valdininkai sudarė girtuoklių, kyšininkų, sukčių ir išnaudotojų kastą. Skriaudė lietuvius kur tik galėjo ir kaip mokėjo. Be to, veik visi atsiųstieji rusai buvo vagys ir nusikaltėliai savo krašte. Tuo jie vertėsi ir atvykę Lietuvon. Gyventojų neapykanta šiems „poselencams“ buvo didelė ir visuotinė. Žiaurus lietuvių ir lenkų sukilėlių malšinimas tą neapykantą dar didino. Tokioje kovos dvasioje buvo išaugę jos tėvai“. (2)

       Pati Stanislava iš motinos ir tėvo visų pirma paveldėjo meilę savo kraštui, tėvynei Lietuvai, kovingą nuotaiką. „Jau gimnazijoje (mokėsi Rygos mergaičių gimnazijoje – L. P.-K.) ji turėjo susidūrimų su mokytojomis lenkėmis, kurios tik protegavo lenkybę ir lenkų nuopelnus buvusiai Unijos valstybei. Lenkės mokytojos vis stengdavosi sumažinti lietuvių valstybininkų nuopelnus. Be to, lenkės buvo prieš savarankišką lietuvių judėjimą ir kiek įmanydamos jį slopino, o kai kada ir smaugė. Jaunoji Stanislava Jakševičiūtė ir čia parodė didelį pasipriešinimą, iškeldama lietuvius didvyrius ir valstybininkus, kaip Vytautą, Radvilas ir kitus lietuvius patriotus didikus. Už tai jai buvo mažinami laipsniai, ir ji lenkų akyse pasidarė nemėgiama „litvomanė“. (3)

       Nenuostabu, kad į lietuvių tautinį judėjimą Stanislava įsijungė labai anksti – vos baigusi gimnaziją. Ji platino slaptą lietuvišką spaudą, knygas. Jų namuose vis dažniau susiburdavo lietuvių studentų, patriotiškai nusiteikusių vyresniųjų klasių gimnazistų.

       „AR ČIA ŽEMAIČIŲ VYSTAVS?“

       Scenos meną S. Jakševičiūtė studijavo Rygoje, Petrapilyje. O artistės karjerą pradėjo gimtuosiuose Šiauliuose. Rusų trupėje, nes lietuviškos dar nebuvo.

       Moteriai ryžtis vaidinti teatre buvo neįprasta. Tuo labiau bajoraitei. Tačiau namiškiai tam nesipriešino. Dar daugiau. „Mano motina pati buvo artistė, - prisimena S. Venclauskienė. – Ji man leido baigti dramos kursus ir džiaugėsi mano pasisekimu. Tai man buvo naudinga ir lietuviškoje veikloje“. (4)

       1899-ieji – pirmojo viešo lietuviško spektaklio metai. Rugpjūčio dvidešimtąją Palangoje buvo suvaidinta J. Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Tokiam žingsniui paskatino studentas P. Višinskis.

       „Atvykęs Višinskis kvietė mane suruošti spektaklį. Sutikau, - pasakoja Stanislava Venclauskienė, - nors darbas buvo ir pavojingas. Iš Ušnėnų vykome į daugelį apylinkinių vietų, bet niekas nedrįso prisidėti. Kiti bijojo net į namus įsileisti, nors vyskupas M. Paliulionis buvo raginęs palaikyti Višinskį ir mane. Mums jau benusimenant, atėjo žinia iš kun. J. Tumo, kuris kvietė į Palangą ir pažadėjo savo paramą. Gyvenome pas Bitę-Petkevičaitę, apie dvi savaites ruošėmės spektakliui. Bet vargom ne veltui...“ (5)

       „Palangoje tuo metu dar nebuvo jokio „Kurhauzo“. Spektaklis vyko pajūrio barake. Žmonių buvo tiek daug, kad jokiu būdu negalėjo visų patenkinti...“ (6)

       Spektaklio rengėjai nė nelaukė tokio pasisekimo. Nors tai buvo pirmasis lietuviškas vaidinimas, daugybė norinčių jį pamatyti liko už durų. Buvo visko. Štai „atėjo vienas žemaitis, apsirengęs kaimietiška miline – pilka kaip avies vilna – ir paklausė: „Ar čia žemaičių vystavs? Ir aš noriu čia įeiti“... Žinoma, jam buvo duotas bilietas. Tai buvo ūkininkas nuo Ilakių“. (7) Pasitaikė ir incidentų: „Vietos policmeisteris civiliais rūbais norėjo įeiti vaidiniman. Tačiau prie durų stovėjęs studentas P. Avižonis jo neįleido, reikalavo bilieto. Kilo skandalas ir ko tik spektaklio jis neuždarė“. (8)

       Tą nepakartojamą reginį nesunku pajusti ir iš to, kaip pirmąjį lietuvišką vakarą aprašė tuometinė spauda. O ir kaipgi kitaip. Nors ir policija trukdė, ir daugumas palangiškių blogai pranašavo, pasisekimas buvo puikiausias. Visi bilietai – išpirkti. Prisirinko pilnas teatras, o šito Palangoje, ypač kai ruošdavo spektaklius kitataučiai, nėra buvę. Suplaukė čia įvairiausi luomai: kunigaikščiai Mykolas Oginskis, Jonušas Ksaveras Radvila, grafai Tiškevičiai, visa diduomenė, kuri dar nebuvo išvažiavusi iš Palangos. Prisiminkime: Palanga XIX a. pabaigoje buvo nedidukas miestelis, priklausęs Kuršo gubernijai, kurioje negaliojo spaudos ir kultūrinės veiklos draudimas. Čia pas grafą Feliksą Tiškevičių praleisti vasaros suvažiuodavo ne tik garsūs dvarininkai, bet ir kultūros veikėjai, lietuvių inteligentija. Čia gimė ir pirmojo lietuviško vakaro sumanymas. Na, o į tą nepakartojamą reginį, sekdama aristokratiją, atėjo ir kunigai, net davatkos, kurios prieš tai viešai dievagojos: nežiūrėsiančios „chlapskų komedijų“. Bet daugiausia susirinko paprastų žmonių – ir vietinių, ir iš aplinkinių kaimų. Iš viso vakare buvo per keturis šimtus žmonių.

       Surinkti nemažą būrį (aštuonetą) vaidintojų pasirodė ne taip paprasta. Tik vienas kitas jų jau buvo dalyvavęs slaptuose lietuviškuose vakaruose, tačiau patyrimą teturėjo labai menką. Lietuvoje tuomet tik viena moteris galėjo vadintis aktore profesionale. Tai buvo S. Jakševičiūtė, kuriai ir teko šiek tiek pramokyti būsimus partnerius.

       Vaidintojų būrelyje – palangiškis studentas medikas Mongirdas (Bekampis), pora moksleivių – Gabalis ir Kuizinas (piršlys ir piemenukas), Kretingos pirklys Empakeris (Faibčikas). Artistais tapo ir patys organizatoriai – P. Višinskis, Augustinas Janulaitis ir Jadvyga Juškytė (tautosakininkų ir kalbininkų Antano ir Jono Juškų giminaitė). Šitam gražiam būreliui, kuriam vadovavo Palangoje gyvenęs žymus lietuvių kultūros veikėjas Liudas Vaineikis (jis palaikė ryšius su Rygos gubernatoriumi, išrūpino leidimą spektakliui), talkino studentas medikas Petras Avižonis, pas L. Vaineikį vasaroję gydytojai – A. Žalnieriukynas iš Smolensko ir F. Jonušis iš Kretingos.

       Tai buvo daugiau nei vaidinimas. Tai buvo pirmasis viešas lietuviškas vakaras, ir nuo šitos minties daugeliui darėsi ir pakilu, ir baugu, ir nepaprastai gera. Artistai jautė, kad po jų kojomis ne paprasta scena – tai tarsi kovos laukas, iš kurio jau negalima pasitraukti pralaimėjus. Kažką panašaus pergyveno ir publika. Spektakliui dar neprasidėjus, kilo tikros ovacijos, tą kilnią valandą ne vienam sudrėkinusios skruostą.

       „Netrukus paaiškėjo, kad geriausiai mūsų Agotai (S. Jakševičiūtei – L. P.-K.) sekėsi vaidinti. Publika, vaidinimą pertraukdama plojo. Ir kitais artistais buvo didžiai pasitenkinama (...).

       (...) scenoje viskas sklandžiai ėjo. Tačiau visas vaidinimas sudarė tarsi vien šio vakaro epizodą arba, geriau sakant, akompaniamentą, prie tos didelės dvasios harmonijos, kuri iš karto radosi tarp vaidilų ir publikos ir sudarė milžiną, vienaip galvojantį, vienu dideliu užsidegimu gyvenantį.

       (...)

       Vaidinimas pasibaigė ilgu triukšmingu plojimu. Gėlės pylėsi į sceną. Sodiečiai, pakilę iš vietų, plojo. Ponybė, matyti, užsikrėtusi bendru nusiteikimu, nesidavė pralenkiama.

       - Bravo! Bravo! Puiku! – šaukė visa salė kaip vienas žmogus.

       Išėję iš teatro, matėm... kad mūsų vaidinimas Palangoje turėjo nematyto ir negirdėto pasisekimo ir dar nepaprastesnio, ponybei nesuprantamo pobūdžio...“ (9)

       Taip šis vakaras įsiminė vienai jo organizatorių – rašytojai G. Petkevičaitei-Bitei. Kaip nepaprasta tautos šventė, tautos, „kuri džiaugėsi išlikusi gyva ir drauge su džiaugsmu pakėlė didelį protestą prieš ją varžančius pančius. Bet kas galėjo tada išdrįsti tai šventei duoti tikrą jos vardą?“ (10)

       Artistams kėlė ūpą ir tai, kad spektaklyje dalyvavo kunigaikštis Mykolas Oginskis su šeima ir svita, grafas Feliksas Tiškevičius su šeima ir svečiais. Tačiau „dar įdomiau, kad kunigaikštis Oginskis ir grafas Tiškevičius buvo vertėjais savo šeimų nariams, kurie nemokėjo lietuvių kalbos! Abu „vertėjai“ aiškino, kad spektaklis yra aukštos meninės vertės ir nėra jokia chaltūra, nes režisierė jau buvo profesionalė artistė“. (11)

       Kas gi režisavo „Ameriką pirtyje“? Neretai minimos dvi pavardės: S. Jakševičiūtė-Venclauskienė ir G. Petkevičaitė-Bitė. Vertas dėmesio ir kitoks tvirtinimas, ko gero, jis arčiausiai tiesos: „Visur režisavo ir vaidino S. Jakševičiūtė-Venclauskienė. Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė buvo tik scenarė. Ji niekad nebuvo režisierė. Ji tam ir neturėjo jokių kvalifikacijų. Tik viena Jakševičiūtė buvo patyrusi vaidintoja, nes ji lankė specialę mokyklą Peterburge, o vėliau vaidino rusų trupėje, kuri buvo suorganizuota Šiauliuose. Jai vadovavo rež. N. N. Dolžanskoj, kuris buvo remiamas ir subsidijuojamas rusų valdžios, kad platintų rusicizmą Lietuvoje. Po Palangos vaidinimo S. Jakševičiūtė nebedalyvavo rusų teatro trupėje, nes jie visi suprato, kad ta gabi vaidintoja yra lietuvaitė-patriotė...“ (12)

       „Amerika pirtyje“ sulaukė didelio pasisekimo. Džiūgavo vaidintojai. Džiaugėsi ir S. Jakševičiūtė. Tačiau ir suprato: tai tik pradžia. Didelio kelio pradžia. Ir visi maži vargeliai dabar atrodė tokie palaimingi. „Nors oficialiai pelnas turėjo eiti Skuodo padegėliams šelpti, - pasakojo S. Venclauskienė, - tačiau apie 200 rublių paskirti tada slaptojo lietuviškojo kultūrinio darbo reikalams“. (13) Tuos pinigus Stanislava įteikė P. Višinskiui, kuris juos perdavė daktarui Vincui Kudirkai. Vėliau ji gavo asmenišką V. Kudirkos padėką (vakare dalyvauti jis negalėjo, nes tuo metu jau sunkiai sirgo).

       JUODOJI KARIETA

       1900 m. sausio 26 d. „Amerika pirtyje“ buvo parodyta Liepojoje. Vaidino ta pati – palangiškė trupė, tik piršlį – J. Biliūnas. Pavyko surengti keletą spektaklių Rygoje. Tų pat metų pradžioje didelio pasisekimo susilaukė ir M. Šikšnio-Šiaulėniškio pjesės „Meilę suardyti – nuodėmę pagimdyti“ pastatymas. Ryga Stanislavai – itin artimas miestas. Todėl ir saviškius ragino pasirodyti kuo dailiau. Regis, pasisekė. Ir spauda lietuviams palanki buvo.

       Slaptų lietuviškų vakarų banga ūžtelėjo per Lietuvą. Tačiau susidomėjo ja ir caro žandarai. Kratos, suėmimai baigėsi didele byla. Pats caras pasirašė 1902 m. vasario 27 d. sprendimą represuoti pirmųjų lietuviškų vakarų dalyvius. Vieni trejiems, penkeriems metams buvo ištremti į Rytų Sibirą, kiti – iš gyvenamosios vietos. Ištremti – 49, represuota – per porą šimtų.

       Visai neseniai dar J. Biliūnas – K. Venclauskio mokslo draugas Liepojos gimnazijoje ir Dorpato universitete P. Višinskiui rašė: „... ant galo taip susmulkėjau, kad net pradėjau užvydėti Venclauskiui, kurs kas antra diena gauna nuo savo sužieduotinės laiškus ir kaip tyčia man dar giriasi...“ (14)

       Dabar Stanislava ir Kazimieras jau vedę. Laimingi šeimininkauja vienaaukščiame dideliame mediniame name su „salkomis“. Tai tas pats „namas ant Pasadnos ulyčios“, kurį minėjo P. Višinskis savo laiške Žemaitei. Tai – Stanislavos prosenelių Jakševičių palikimas. Namas, statytas devynioliktojo amžiaus pradžioje, tvirtai suręstas – su erdviu laukiamuoju, patogiu kabinetu, salonu, dideliu valgomuoju. Tiesa, dabar „ulyčios“ nebėra. Yra naujas – Pagyžių gatvės vardas.

       Nors S. Jakševičiūtė ištekėjo už garsėjančio juristo, tačiau dėl savo suruoštų vaidinimų ir ji pateko į žandarų nemalonę. Tačiau dėl jos didelio populiarumo vietiniai žandarai nesiryžo Stanislavos liesti. „Byla buvo atiduota Tifliso policmeisteriui“. (15)

       „Pas mane atvyko tamsaus veido, gražios išvaizdos vyras, - pasakojo S. Venclauskienė, - (...) manau, jis buvo gruzinas. Palankus tautinėms mažumoms. Kada aš jam viską išaiškinau apie spektaklį, to veikalo turinį, jis net labai garsiai nusijuokė, kad, girdi, čia nesą nieko blogo ir dar labiau nieko priešvalstybinio. Mano nuotaika pagerėjo. Jis užsirūkė papirosą ir paprašė vandens. Tada aš pasiūliau naminio vyno stiklą. Jis sutiko (...).

       Per tardymą prie mano namų visą laiką stovėjo „juodoji karieta“, skirta vežti areštuotiems į kalėjimą. Tardymas prasidėjo 12 val., o baigėsi 6 val., o „juodoji karieta“ jau buvo paleista 5 val. po pietų, nes pats policmeisteris įsitikino, kad aš esu visai nekalta ir nieko blogo rusų valstybei nesu padariusi. Tiesa, dar viena smulkmena: mane kratė viena Šiaulių miesto žydė, kuri, pasirodo, dirbo rusų saugume. Ji smulkiai iščiupinėjo mano kūną. Ji nieko, žinoma, nerado. Bet pats faktas yra labai šlykštus! Nors tai yra bjauru, bet ką padarysi, kad ir tokių žmonių pasitaiko. Gruzinas policmeisteris atsisveikino gražiai...“ (16)

       Represijos neišgąsdino. Vieši lietuviški vakarai, kuriuose pirmuoju smuiku grojo S. Jakševičiūtė-Venclauskienė, virto savotiškomis politinėmis bei tautinėmis demonstracijomis. 1904 m. spalio 31 d.  lietuviškas vakaras įvyko ir Šiauliuose, tuometiniuose Liaudies namuose. Artistų būrelyje šiauliškiai pamatė ne tik jau gerai pažįstamą Stanislavą, bet ir jaunąjį jos vyrą – advokatą K. Venclauskį. Šiauliams tai buvo neeilinė diena: pirmą kartą Lietuvoje – viešas spektaklis!

       Ligi tol lietuviai galėjo ruošti spektaklius tik kitur: Peterburge, Mintaujoje, Rygoje, Liepojoje. Koks yra reikalingas ir laukiamas toks reginys, paaiškėjo pamačius, kaip lietuviai sutiko pirmąjį Šiauliuose lietuvišką vaidinimą. Nuo tada, kai gubernatoriui buvo įteiktas prašymas, kad leistų statyti spektaklį, lietuviai susitikę vietoj „laba diena“ sakė: „Kas girdėti apie teatrą?“ O tik pasklidus žiniai, kad atėjo leidimas ir spektaklis rengiamas, prasidėjo visuotinis sujudimas: bilietų paieškos, sveikinimų siuntimas. Bilietų neliko per dvi dienas. O spektaklio dieną Šiauliuose buvo toks judėjimas, kokio šis miestas turbūt per visą savo istoriją neregėjo. Žmonių privažiavo iš visų pasviečių. Linksmų, laimingų. Didelis džiaugsmas rodės ne tik būsimas vaidinimas, bet ir neįprasti akiai skelbimai lietuvių kalba. Deja, sutalpinti visų norinčių rengėjai vis vien nepajėgė. Jei du, o gal ir visus trissyk daugiau vietų būtų buvę, nebūtų tilpę.

       Spektaklis prasidėjo aštuntą valandą vakaro. Sekėsi visiems. Ypač patiko Agota (S. Jakševičiūtė-Venclauskienė), Vincas (Naujikas), Bekampis (K. Venclauskis), Antanas (Antanas Povylius). Susirinkusiems nieko svarbesnio nebuvo už J. Vilkutaičio-Keturakio komediją „Amerika pirtyje“: džiaugėsi ir liūdėjo drauge su artistais, net patarinėjo tiems, kuriems, rodės, būtina pagalba iš šalies. Ir vis lietuviškai.

       Lietuviškai, visiškai nebijodami, kad „litvomanais“ išvadins, dauguma šnekėjo ir per pertraukas, kariuomenės orkestrui grojant. Tokia marga publika ligi tol gal tik bažnyčion drauge susirinkdavo: dvarponiai, valdininkai, studentai, gimnazistai, ūkininkai,  darbininkai... Šventė, tikra šventė.

       Na, o pasibaigus spektakliui ir prasidėjus šokiams, vėlgi didelė naujiena: programoje – ir lietuviški šokiai.

       Didelį darbą atliko spektaklis, gražių vaisių atnešė: ne tik pinigų Joniškio padegėliams surinko vaidintojai, bet ir – bene svarbiausia – pažadino miegančius, sutvirtino abejojančius.

       A. Povylius pats buvo aktyvus šios didelės šventės organizatorius ir liudininkas, todėl jo atsiminimai (17) – nuoširdesni nei tuometinėje spaudoje išlikusieji. Juose – ir įdomi priešistorė.

       A. Povyliaus užrašytuose atsiminimuose pasakojama, kad konkrečius būsimojo  spektaklio reikalus aptarti iniciatorių būrelis susirinko netrukus po įvykusios tradicinės gegužinės. Nutarta suvaidinti tą pačią komediją, kaip ir Palangoje. Dėl šito susirinkusieji buvo vieningi. Tačiau nepavyko surasti bendros kalbos, pradėjus spręsti, kam paskirti surinktus už bilietus pinigus. S. Jakševičiūtė-Venclauskienė siūliusi pasielgti diplomatiškai – paskirti pelną Rusijos Raudonajam Kryžiui, tuomet, esą, nebūsią jokių keblumų gaunant leidimą. Išsiskirstė nieko nenutarę, nes ne visiems toji mintis patiko. Tik vėliau A. Povyliui atėjusi į galvą idėja, kuri tapo priimtina visiems – surinktas lėšas perduoti nukentėjusiems nuo gaisro kaimyninio Joniškio miestelio gyventojams.

       Įsiminė aktorių atranka: tankus buvęs sietas. Į sceną nepateko net labai daug gerų norų turėjęs būsimasis prozininkas ir dramaturgas Bronius Laucevičius-Vargšas – sutrukdė neaiškus, užkimęs balsas. Piršlio ir siuvėjo Vinco rolėms pačiomis paskutinėmis dienomis pakviestas Rygos universiteto studentas Pundzevičius. Režisavo S. Jakševičiūtė-Venclauskienė.

       Repeticijų metu vis būdavo ir neprašytų svečių iš policijos. Tačiau jie tik stebėjo, nesikišo.

       Kad kuo plačiau pasklistų žinia apie būsimąjį spektaklį, jo organizatoriai skelbimą išsiuntinėjo net į užsienį, taip pat ir į užatlantę. Nors bilietai buvo nepigūs – 5 rubliai 22 kapeikos, jie buvo išparduoti, likus trims dienoms iki spektaklio.

       Vakaro rengėjams ir vaidintojams labai sugadino nuotaiką pranešimas iš policijos, perduotas išvakarėse. Jis skelbė: prieš vaidinimo pradžią būtina scenoje sugiedoti „Bože, caria chrani“*. Policijai buvo atsakyta: himno nebus. Jau renkantis publikai, reikalavimą pakartojo atėjęs žandarų vadas. Su „isprauniku“ pabandė derėtis K. Venclauskis ir Pundzevičius. Jų motyvas buvo labai aiškus: „Rygoj yra nuolat ruošiami panašūs spektakliai, bet ten niekas virš programos nereikalauja...“ Policininkas lyg ir nusileido, tačiau jo sprendimas „A vsio taki ja rasparažus, čtoby muzika igrala „Bože, caria chrani“** nesuteikė vaidintojams didelio džiaugsmo. O kai, nuskambėjus paskutiniam skambučiui, vietos įgulos orkestras iš tikrųjų užgrojo Rusijos himną, pasipiktino ir publika. Atėjusieji į spektaklį pakilo iš savo vietų ir netrukus atsidūrė kuluaruose, o iš balkono pasipylė atsišaukimai. Tvirtinama, kad tuo pasirūpino Vincas Mickevičius-Kapsukas, būsimasis Lietuvos bolševikų vadas. Vakaro vedėjas St. Žiupsnys tuos atsišaukimus buvo įpareigotas surinkti ir atiduoti „ispraunikui“. Šis buvęs labai nepatenkintas: „Nu i nedumal, čtoby litovcy tak sdelali“***. Kol vyko toji sumaištis, kol aktoriai iš naujo nusigrimavo, pasiruošė, muzikantai grojo valsus. Pakilus uždangai, pirmoji siuvėjo ištarta frazė: „Rupūžės, neduos jie man su merginom susitikti...“, manoma, buvo dviprasmiška, skirta rimtį sutrikdžiusiai policijai,  bent taip ją suprato publika. Žinoma, vaidinimas buvo sutiktas triukšmingomis ovacijomis.

       * Dieve, saugok carą (rus.).

       ** O vis dėlto aš nurodysiu, kad muzikantai grotų  „Dieve, saugok carą“ (rus.).

       *** Negalvojau, kad lietuviai taip padarys (rus.).

       „REIKIA TEATRO...“

       Regis, ne tik Stanislava kalta, kad jos vyras įsitraukė į teatrinę veiklą: K. Venclauskis vaidino lietuvių spektakliuose dar stažuodamasis Rygoje. Netrukus apie jaunuosius Venclauskius susibūrusi nemaža kultūros veikėjų grupė nutaria sukurti „Vilties“ draugiją.

       O Rygoje 1905 m. gruodžio 18 d. lietuviai įsteigia „Žvaigždės“ draugiją. Jos vadovas – žymus lietuvių pedagogas , rašytojas Pranas Mašiotas. Artistų mėgėjų būrelis, kuris susiorganizuoja prie draugijos, 1905-1908 metais gan dažnas svečias Rygos priemiesčiuose – ten daugiausia gyveno lietuvių. S. Jakševičiūtė-Venclauskienė ne tik buvo to būrelio narė, ji ir režisuodavo, ir organizacinį darbą dirbo. Vaidintojų būryje buvo ir K. Venclauskis.

       Draugijos, kuri rūpintųsi teatro reikalais, Šiauliuose įsteigti nepavyksta – iniciatorių prašymas „įstringa“ Kaune ar Peterburge. Per trejetą metų jis taip ir neišsprendžiamas. Tačiau šiauliečiai nesėdėjo sudėję rankų ir neturėdami leidimo, neturėdami oficialios organizacijos. „Namai ant Pasadnos ulyčios“, kur įsikūrę jaunieji Venclauskiai, - tikras meno ir kultūros centras. Čia repetuojama, čia užsukęs rasi lietuvišką knygą ir laikraštį, čia ir lietuviškai pramokti gali - Stanislava įkūrė net slaptą mokyklėlę. „Meška“, „Inteligentai“, „Užburtas kunigaikštis“, „Žilė galvon – velnias uodegon“, „Namai pragarai“ – daug spektaklių gimė po tuo stogu.

       Stanislava jau ne vienintelė režisierė. 1908 metais Šiaulių artistų būreliui gavus leidimą įkurti dramos, muzikos ir dainos draugiją „Varpas“, aktyviais pagalbininkais tampa įdomus lietuvių teatro apyaušrio veikėjas Jonas Misius, rašytoja Ona Pleirytė-Puidienė (Vaidilutė), Kazys Puida, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Pastarasis į Šiaulius atvyksta prikalbintas „Varpo“ draugijos veikėjų. Keturių režisierių (jau patyrusių režisierių ir vaidintojų!) galima buvo tik pavydėti Šiauliams. Plačiai pagarsėjo šiauliškiai. Subūrę didelį būrį gabių artistų, ne tik savajame mieste propagavo scenos meną, bet ir aplinkiniuose miesteliuose – Kuršėnuose, Joniškyje, Radviliškyje. Vaidino, žinoma, ir garsiosiose Šiaulių gegužinėse, vėliau pramintose seimais arba didžiosiomis gegužinėmis.

       Vis dažniau pradedama kalbėti apie profesionalųjį teatrą. G. Landsbergis-Žemkalnis pirmasis viešai iškėlė opiausias problemas bei pasiūlymą paminėti Palangos spektaklio dešimtmetį. „Ne jubiliejaus šventę, ne jos apeigas turėjau omenyje, šaukdamas mūsų scenos veikėjus, pasinaudojus proga, susispiesti draugėn dėl bendro tolimesnio teatro darbo. Man svarbu yra suvažiavus susiprasti išdirbti šiokias tokias taisykles, įsteigti teatro biurą arba nariais įsirašyti į jau esamas svetimųjų teatro įstaigas, sutvarkyti artistų santykius su kits kitu, įsimanyti kokį gyvenimo būdą, tarp aktorių ir artistų iš vienos pusės, ir draugijų ir antreprizos iš antros“, - aiškino G. Landsbergis-Žemkalnis. (18)

       G. Landsbergis-Žemkalnis sukvietė žymiausius Lietuvoje, Peterburge, Rygoje, kitur gyvenančius lietuvių teatro veikėjus. Šiauliuose buvo aptarti ne tik jubiliejaus reikalai, sudarytas Lietuvos scenos sutvarkymo ir šventės organizacinis komitetas, į kurį tarp žymiausių teatro veikėjų, žinoma, įėjo ir S. Jakševičiūtė-Venclauskienė, bet ir suvaidinta A. Švenko komedija „Inteligentai“.

       Jubiliejinės iškilmės įvyko 1909 m. rugpjūčio 15 d. Vilniuje. Jos tęsėsi dvi dienas: pirmąją vėl parodyta J. Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ bei atlikta Miko Petrausko opera „Birutė“, antrąją surengtas didelis smfoninis koncertas. Per pertraukas rodyti ir su jubiliejumi susiję dokumentai: Palangos vaidintojų bei rengėjų nuotraukos, tuometinio vakaro afiša. Stanislava ne tik režisavo, bet ir vėl vaidino Agotą. Stanislavai buvo truputį liūdna, kad ji viena „atkartojo“ „Amerika pirtyje“, - visi kiti vaidintojai išsisklaidė kas kur, o kai kurių, deja, jau ir gyvųjų tarpe nebebuvo. Skaudžiausia, žinoma, kad šito neberegėjo P. Višinskis. Poviliukas. Tačiau drauge patyrė ir didelį džiaugsmą: pirmojo lietuviško spektaklio jubiliejus tapo posūkiu profesionalaus teatro linkme. Laiminga, pilna idėjų grįžo į Šiaulius.

       Jomis apdalijo artimuosius ir svečius. Pastarųjų Venclauskių namuose vis daugėjo. Tarsi koks magnetas čia traukė kiekvieną, kurio kelias vedė pro Šiaulius.

       O bene dažniausias Venclauskių svečias buvo Vydūnas. Nenuostabu, kad netrukus repertuaras pasipildė šeimos bičiulio kūriniu: 1910 m. gruodžio 4 d. suvaidinama Vydūno vienaveiksmė drama „Ne sau žmonės“, o 1911 m. sausio 6 d. – vienaveiksmė komedija „Piktoji gudrybė“. Stanislavą traukia ne tik Vydūno kūryba, bet ir gyvenimo būdas.

       Kaip režisierius debiutuoja ir advokatas K. Venclauskis: kartu su Stanislava 1911-ųjų sausyje pastato J. Kursemo „Du berniuku“.

       „Varpo“ draugijos nariai organizuoja pasirodymus ir siauresniam ratui. „Saviškiams“ (taip pat ir Venclauskių namuose) parodomos nedidelės pjesės, grojama ir dainuojama, deklamuojama. Ir taip beveik kas šeštadienį. Su šiauliškiais – ir Žemaitė, Lazdynų Pelėda (Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė), Bitė. Ir, žinoma, Vydūnas.

       S. Jakševičiūtė-Venclauskienė – „Varpo“ draugijos siela. Ji vis dažniau prabyla:

       - Reikia teatro. Reikia profesionalaus teatro...

       „Varpas“ išugdė nemažai puikių vaidintojų, todėl bendraminčiai – šalia. Dažniausiai po sėkmingų premjerų ar per šeštadieninius susibūrimus garsiai pasvajojama apie teatro patalpas, apie tikrą teatrą.

       Jau, jau, jau... Ne tik S. Jakševičiūtė-Venclauskienė, ne tik Peliksas Bugailiškis – „Varpo“ sekretorius bei reikalų vedėjas – nebetveria savame kailyje. Visus pagavo idėja įsikurti „Kasino“ patalpose. Ir dėl kainos sutarta.

       Naujiena lyg griaustinis iš giedro dangaus apverčia viską aukštyn kojomis: karas.

       Netrukus atsiduria kas kur – Voroneže, Tuloj, Petrapily...

       __________________________________--

        (1) A. J. Greimo laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 1989.01.17 (Paryžius)

        (2) Kl. P. Visuomenininkę palydint // Nepriklausoma Lietuva (JAV). 1958, sausio 29.

        (3) Ten pat.

        (4) O. Saulaitienė. Gyvenimas – dirbti Lietuvai // Draugas (JAV). 1953, rugpjūčio 11.

        (5) Ten pat.

        (6) Kl. P. Visuomenininkę palydint // Nepriklausoma Lietuva (JAV). 1958, sausio 29.

        (7) Ten pat.

        (8) Ten pat.

        (9) G. Petkevičaitė-Bitė. KRISLAI. - Vilnius: Vaga, 1966. - P. 625-724.

        (10) Ten pat.

        (11) Kl. P. Visuomenininkę palydint // Nepriklausoma Lietuva (JAV). 1958, sausio 29.

        (12) Ten pat.

        (13) O. Saulaitienė. Gyvenimas – dirbti Lietuvai // Draugas (JAV). 1953, rugpjūčio 11.

        (14) J. Biliūnas. RAŠTAI, III t. – Vilnius: Vaga, 1981. -  P. 19.

        (15) Kl. P.  Visuomenininkę palydint // Nepriklausoma Lietuva (JAV). 1958, sausio 29.

        (16) Ten pat.

        (17)A. Povylius. Išgyventojo laiko atsiminimų nuotrupos. Nr. 1353 Šiaulių „Aušros“ muziejaus gaunamų eksponatų knygoje. – 1962. – P. 76-78.

        (18) G. Landsbergis-Žemkalnis. 10 metų jubiliejui artinantis // Lietuvos žinios. 1909, liepos 4.

        Leonas Peleckis-Kaktavičius. Namuose ant pasadnos ulyčios: dar po dvidešimties metų. Š.: „Aušros” muziejaus leidykla, 2009.