Tačiau ilgai bedarbiu Barėnas nebuvo. Ne tik dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių, bet ir todėl, kad tokiu metu juo likti buvo nepaprastai pavojinga, - ne vienam tai kainavo priverstinius darbus Vokietijoje. O ir pragyventi nebūtų buvę iš ko.
Tapo Kazimieras laikraštininku. Gal širdyje tokio darbo ir seniai troško, bet proga, tegu ir nelabai palankiomis aplinkybėmis, pasitaikė tik dabar. Iš anksčiau pažįstamas Bronius Daunoras, tuo metu redagavęs “Ateities” dienraštį, pasiūlė ateiti pas jį. Tiesa, iš pradžių tartasi tik dėl techninio darbuotojo statuso: “Pataisysi rankraščių kalbą, duosi juos spaustuvei ir žiūrėsi, kad laikraštis išeitų” (53).
Kad tokiais laikais dirbti spaudoje pavojinga, Kazimieras tada lyg ir negalvojo. O kad tai gali tapti bėgimo iš savo šalies pagrindine priežastimi, tuo labiau.
Nors “Ateitis” buvo pradėta leisti vos prieš keletą mėnesių, 1943 metų pradžioje, jis vis dėlto buvo redakcijoje “žaliausias” darbuotojas. Tačiau tas pavasaris Kazimierui ypatingas – jo prigimčiai darbas redakcijoje buvo artimesnis už ankstesnįjį.
Tiesa, priimdamas į darbą “Ateities” redaktorius įvertino ne tik Barėno žurnalistinius ir literatūrinius gabumus, kurie dar nebuvo išryškėję, bet ir jo jau nusistovėjusius įpročius: sugebėjimą pastoviai būti darbo vietoje, tvarkingumą, pedantiškumą. To B.Daunoras ir neslėpė: “Man reikalingas žmogus, kuris yra įpratęs ir gali pastoviai sėdėti”.
Nors redakcijoje darbuotojų buvo daugiau negu reikia, neretai pasitaikydavo, kad “tie redaktoriai gal ir visi kartais kažkur pragurksta. Vienas kitas užgėręs ir kelias dienas nepasirodydavo”.
Ne vieną naująjį bendradarbį Kazimieras jau pažinojo iš kitų spaudos leidinių puslapių ar net knygų. “Ateityje” darbavosi Aleksandras Merkelis, Juozas Petrėnas (Petras Tarulis), Klemensas Prielgauskas, Juozas Žlabys, Mikas Ilgūnas, Matas Bagdonas, Stasys Laucius, Kęstutis Čerkeliūnas. Tarp pastovių bendradarbių buvo Antanas Miškinis, Liudas Dovydėnas, Bronys Raila, Vincas Ramonas, Jonas Graičiūnas, Bronius Dirmeikis, Stasys Leskaitis, Juozas Pronckus, Petras Babickas, Pulgis Andriušis, Hermanas Jakužaitis, Stepas Pikšrys, Juozas Kruminas, Jonas Kardelis, Vincas Uždavinys. Daugelis reporterių taip pat buvo jau ne naujokai, prieš tai dirbę kituose leidiniuose: Juozas Rimas, Leonas Narbutas, Stasys Mikaliukas, Andrius Vaitkus. Techninis redaktorius Vincas Rygertas turėjo “sulaužyti” laikraštį, kurio vidurinieji puslapiai būdavo patikimi Barėnui. Jam reikėdavo tik sąrašo, kas kur turi atsidurti. “Iš tikro atsakingas pasidariau”, - prisimindamas tas dienas pasakojo rašytojas(54).
Kai savo naujajame darbe pakankamai įgudo, laikraščio iliustracijomis besirūpinęs dailininkas Aleksandras Šepetys pasiūlė Kazimierui: “Eikim abu pas žymius menininkus. Tu rašysi apie juos, aš iliustracijomis pasirūpinsiu”.
To sumanymo dėka gimė nemažai kūrybinių portretų. Pradėję nuo dainininkės Antaninos Dambrauskaitės, susitiko su dailininkais Petru Kalpoku, Petru Rimša, Adalbertu Staneika, aktoriumi Henriku Kubertavičiumi, dar vienu kitu. A.Šepetys susitardavo dėl susitikimo laiko, kartais į kompaniją pasiimdavo ir trečią bičiulį. Pavyzdžiui, pasikalbėjime su A.Dambrauskaite dalyvavo ir aktorius Stasys Pilka, bendro reikalo, kaip teigė Kazimieras, tikrai nesugadinęs.
Nemažai ir kitokių įdomių pažinčių užsimezgė tais metais. Barėnas tapo poeto Antano Jonyno debiuto krikštatėviu. Redaktoriaus pavedimu apsilankęs Žaliakalnyje įsikūrusiame aklųjų institute, iš jo direktoriaus sužinojo ne tik apie tos įstaigos kasdienybę ir darbus, bet ir ten gyvenusius talentus, buvo supažindintas ir su dvidešimtmečiu A.Jonynu. Barėnas jam pasiūlė bendradarbiauti “Ateityje”. Taip laikraščio trečiajame - kultūros - puslapyje atsirado keletas A.Jonyno kūrinėlių, vienas pirmųjų buvo skirtas Vincui Kudirkai.
“Kai pradėjau dirbti “Europos lietuvyje” ir skaityti iš Lietuvos gaunamą spaudą, pamačiau, kad už tą “klaidą” – bendradarbiavimą vadinamojoje buržuazinėje spaudoje – jis buvo smarkiai šokdinamas. Sakau, ir mano čia šiokios tokios kaltės būta, kad tas jaunas žmogus pateko į bėdą”, - prisimindamas debiutą aiškino Barėnas, tuo pačiu pastebėdamas, jog labai dėl šito apgailestauti kaip ir netenka, nes į Sibirą A.Jonynas nebuvo išvežtas, be to, dar ir į komunistų partiją buvo įstojęs.
Apie debiutą “Ateityje” pats A.Jonynas yra kalbėjęs kiek kitaip. Tiesa, tai buvo toks metas, kai visos tiesos beveik niekas nesakė. Be to, tie A.Jonyno žodžiai pasakyti, stojant kandidatu į komunistų partijos narius ir įamžinti Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos partinės organizacijos susirinkimo, įvykusio 1953 m. gruodžio 15 d., protokole: “Anksčiau aš gavau buržuazinį auklėjimą. Pirmieji tarybiniai metai man praėjo labai nežymiai, aš susirgau smegenų uždegimu ir apakau. Okupacijos metais gyvenau aklųjų bendrabutyje Kaune ir rašinėjau įvairius eilėraščius bei daineles. Kartą atėjo “Ateities” laikraščio korespondentas aprašyti bendrabutį, jis paėmė mano eilėraštį “Ant motinos kapo” ir atspausdino jį. Po to aš, dar jaunas būdamas ir nesusigaudydamas, savo noru atidaviau į spaudą ir atspausdinau dar kelis eilėraščius: apie Vincą Kudirką, Kauno pilies griuvėsius ir kt. Skaitau, kad tai buvo sunki mano klaida. Tikrąjį kūrybinį darbą aš pradėjau tik po karo, tarybiniais metais”(55).
Iš tekstų, kuriuos Barėnui teko ruošti spaudai, bene labiausiai įsiminė situacija su vadinamaisiais karo korespondentais: “Kiek jų kada yra buvę arti fronto ir kiek turėjo tik pakenčiamą fantazijos galią parašyti apie karą nematę jokių karų – nežinau. Bet visi jie nešdavo savo reportažus laikraščiui, ir kiekvienas prašydavo, kad tik greičiau jo rašinį išspausdintum. Tikra bėda man būdavo su ta jų kūryba. Negi į laikraštį sugrūsi po kelis tų dažnai vienas į kitą panašių reportažų? Tai autoriams tekdavo ir palaukti eilės, ir dėl to prasiverždavo jų nepasitenkinimas. Greičiau pajėgtum išspausdinti, greičiau jie gautų honoraro”(56).
Kad įtiktų Kazimierui, vienas karo korespondentų, Vladas Civinskas net į vaišes namuose buvo pasikvietęs. Kai išlydėdamas šeimininkas bandė aiškintis, kodėl ne visada tokie reportažai operatyviai išspausdinami, Barėnas viską paaiškino bei pridūrė, jog svarbiausia, matyt, čia yra honoraras. “Neruoškite, Vladai, balių, tai mažiau reikės markių”, - tas tiesmukiškas pasakymas, netaktas, anot V.Civinsko, Barėnui buvo primintas daug metų po karo, susitikus Londone. Buvęs pažįstamas, apsigyvenęs JAV, įsteigė knygų leidyklą “Terra”, kai kuriuos jos leidinius Didžiojoje Britanijoje platino ir Barėnas. Tiesa, leidykla ilgai negyvavo, jai tapus nuostolinga, V.Civinskas įsigijo papuošalų ir kitokių brangių smulkmenų iš Europos parduotuvę.
Anot Barėno, labiausiai jis redakcijoje sutaręs su A.Merkeliu, kuris rašė politinius straipsnius. Su juo bendravo ir vėliau dirbdamas “Europos lietuvyje”, kai šis gyveno JAV. A.Merkelis prašydavo parūpinti kai kurių leidinių, o Barėno redaguojamam laikraščiui atsiųsdavo ištraukų iš savo rašomų knygų apie A.Smetoną, V.Kudirką, Vydūną.
Neblogai Kazimieras sutardavo ir su J.Petrėnu, K.Čerkeliūnu. Su Juozu vėliau susirašinėjo. Kęstutis iš JAV yra atsiuntęs vertingų pašto ženklų. O M.Ilgūnui Barėnas drauge su B.Daunoru siuntė lauknešėlį į Sibirą.
“Ateityje” teko ruošti ir Lietuvos įvykių kroniką, apdoroti iš kitų miestų atsiųstą medžiagą. Netruko būti pagirtas ir kaip pavadinimų meistras. Viena, ilgam įsiminusi antraštė skambėjo ypač intriguojančiai: “Žmogus, kurį užmušiau” Šiaulių teatre”. Taip Kazimieras pavadino iš Šiaulių atsiųstą žinutę, kurios pagrindinė mintis buvo miesto dramos teatre pastatytas Edmundo Rostando veikalas “Žmogus, kurį užmušiau”. Anot Barėno, ir aklas turėjo pastebėti tokią antraštę.
Vis dėlto redakcijos sekretoriumi tapusiam Barėnui ne viskas “Ateityje” patiko. Ypač bohemiška aplinka. Pernelyg dažnai buvo kilnojami stikliukai. Ir redakcijos patalpose, ir A.Mickevičiaus gatvėje, Laisvės alėjos pašonėje rūsyje, kur žurnalistai mėgdavo lankytis. Su metaliniu buteliuku apatinėje švarko kišenėje iš Vilniaus atvažiuodavo net šiaip jau rimti žmonės žurnalistai J.Kardelis ir V.Uždavinys. “Ir tu būtinai išgerk iš draugiškumo su jais nors stikliuką. Atrodysi, žinoma, nedraugiškas, jei kviečiamas nesiteiksi ateiti ir į privačiai kurio nors bendradarbio ruošiamą išgėrimą namuose”(57).
Barėnui, ligi tol ilgokai dirbusiam kitokioje aplinkoje, kartais atrodydavo, jog taip nejučia galima tapti alkoholiku. Tiesa, Kazimieras tokių savo minčių garsiai nereikšdavo, be to, bendradarbių buvo mėgiamas. Ir su redakcijos darbuotojais, ir su spaustuvininkais gražiai sugyveno. Kaip šito gražų patvirtinimą Barėnas yra įsidėmėjęs 1944 metų Kazimierines. Kovo ketvirtąją spaustuvininkai atnešė specialų laikraščio numerį, kuriame vietoj prie kasdieninės antraštės surašomų tos dienos varduvininkų aukso spalvos dažais puikavosi jo vardas ir pavardė. Jam regisi, kad tąkart pats redaktorius didžiajame redakcijos kambaryje suorganizavo vaišes, į jas vos tilpo pažįstami ir nepažįstami. Bene labiausiai tada Kazimieras nustebo tarp kitų pamatęs ir skulptorių J.Zikarą, buvusį piešimo mokytoją Panevėžio berniukų gimnazijoje. Po daugelio metų, jau gyvendamas Amerikoje, tose vaišėse pasisakė buvęs ir poetas Stasys Santvaras.
“Ateitį” prižiūrėjo vokiečių cenzorium paskirtas buvęs Lietuvos kariuomenės majoras J.Berentas. Didžiausio dėmesio susilaukdavo lietuviška medžiaga, visi turėjo įsisąmoninti, kad negali būti jokių tekstų Lietuvos nepriklausomybės klausimais, tabu buvo ir mūsų valstybės praeitis. Kur kas mažiau užkliūdavo politiniai straipsniai nelietuviškomis temomis, be to, juos rašydavo įsigilinę į temą autoriai. Naująjį redakcijos sekretorių redaktorius ir leidėjas B.Daunoras, vos pradėjus dirbti, įspėjo jokiu būdu neįdėti straipsnių, kuriuose puolami Vakarų sąjungininkai anglai ir amerikiečiai. Porą tokių tekstų Barėnas užtiko stalčiuje vos pradėjęs dirbti, teko jų autorių atkalbėti straipsnius spausdinti.
Ir vis dėlto nemažos klaidos ir cenzoriaus rūstybės Barėnas neišvengė. Nors politinių temų niekada nesiimdavo, pasitenkindavo tuo, ką geriausiai žino – kultūrine sritimi, kartą, redaktoriui gavus nurodymą nedelsiant išspausdinti straipsnį apie Vakarų sąjungininkų nežmonišką elgesį ir jų kariavimo būdus, redakcijoje nebuvo nė vieno, tokias temas mėgstančio. Nebuvo iš ko rinktis, ir leidėjas pasakė Kazimierui: “Parašysi tu”. Taigi apie karą ir visokiausius nežmoniškus žiaurumus, pradedant aviacijos primėtomais žaisliukais, kurie, paimti į rankas, sprogsta, Barėnas parašė didoką straipsnį. Tačiau sąjungininkų specialiai nepaminėjo. Lyg tyčia, prieš pradedant spausdinti, kažkur pradingo cenzorius. Ilgokai tą rytą jo laukė leidėjas, vis skambinėdamas redakcijos sekretoriui, bet niekaip nesulaukė. Praradęs kantrybę pats paliepė paleisti rotacinę. Kai jau buvo atspausdintas gal penktadalis šimtatūkstantinio laikraščio tiražo, pasirodė cenzorius, o su juo ir grasinimai: “Išsiųsiu visus į koncentracijos lagerį”. Už tą Kazimiero rašytą straipsnį. Ir vis dėlto leidėjas, stipriai rizikuodamas, atspausdintų egzempliorių nesunaikino, o nutarė išsiųsti juos į provinciją, toliau nuo cenzoriaus ir generalinio komisaro Adriano fon Rentelno pareigūnų akių.
O koks jau tada rimtas buvo Barėno požiūris į kūrybą, nesunku įsitikinti perskaičius kad ir publikaciją “Pragiedrulių džiaugsmas” toje pat “Ateityje”(58). Be kita ko, joje rašoma: “Jei rašytojas, davęs skaitytojui knygą, nieko nenori ja pasakyti, tai jis ne rašytojas, o paprasčiausias skaitytojo gaišintojas ar net žalotojas”. Toks teiginys galėjo atsirasti ir iš arti patyrus visuotinį vertybių perkainojimo laiką, net rašytojų išdavystes pirmaisiais sovietinės okupacijos metais.
Įsimintini ir karo metais Barėno sukurti rašiniai apie Maironį, Žemaitę, Šatrijos Raganą.
Artėjo frontas ir apsisprendimo valanda: bėgti ar likti. Gal tik tada iki galo Kazimieras suvokė, koks pavojingas tokiu laikmečiu laikraštininko darbas. Nors spaustuvininkai ėmė įtikinėti, kad pasiliktų, atseit, jie jį gerai pažįstą, perpratę, kai bus toks reikalas, užtars. “Nepatikėjau jų galia. Turbūt dauguma jų buvo kairūs, todėl pasitikėjo savo pajėgumu įtikti grįžtantiems”, - sakė Barėnas(59).
Ir nesuklydo taip darydamas. Pora kolegų – M.Ilgūnas ir J.Žlabys, apsisprendę likti Lietuvoje, - buvo pasmerkti ilgoms kančioms Sibire.
Kai 1944 metų liepos 11-ąją Barėnas atėjo į redakciją, ją jau rado tuščią, nors spaustuvė ir dirbo. Vėliau pasirodė cenzorius J.Berentas ir kolega L.Narbutas. Cenzorius reikalavo: laikraštis privalo būti išleistas. Kadangi iš vakaro, kaip visada, Barėnas spaustuvininkams buvo palikęs planelį, kas kitądien turi būti atspausdinta, laužinys ir tąkart buvo paruoštas.
Kai po daugelio metų Londone svečiavosi L.Narbutas, kuris buvo likęs Lietuvoje ir iki 1956 metų slapstėsi, o išėjęs į viešumą įkyriai buvo persekiojamas poeto, KGB bendradarbio Aleksio Churgino, papasakojo vieną įdomų tą rytą nutikusį dalyką. Pasak jo, cenzorius leidėjo ir vyriausiojo redaktoriaus B.Daunoro kabinete sėdėjo pasidėjęs ant stalo revolverį. Tikriausiai galvodamas, kad kuris nors iš “Ateities” darbuotojų puls ar nepaklausys(60). Tai dar kartą L.Narbutas patvirtino ir šios knygos autoriui(61). Tačiau Barėnas po daugelio metų tų atsiminimų jau nelinkęs laikyti už gryną pinigą: “O gal kartais ir pats Leonas, išvargintas visokių sunkumų, sumaišė cenzoriaus revolverį su kitur matytu? Aš neatsimenu šito. Jei iš tikrųjų revolveris ten gulėjo, gal tai palaikiau karo kasdienybe, kurios net neįsidėmėjau”(62).
Kai pasigirdo mielas, įprastas rotacinės mašinos dundesys, Kazimieras pasiėmė šviežų dažais kvepiantį “Ateities” numerį ir jau paskutinį kartą uždarė redakcijos duris. Tos pat dienos vakare išvažiavo ir iš Kauno. Kol kas neįsivaizduodamas ne tik tolimesnės ateities, bet ir rytojaus.
(53) K.Barėno laiškas L.Peleckiui-Kaktavičiui. – Londonas, 2003, sausio 9.
(54) Ten pat.
(55) Rašytojas pokario metais. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 367.
(55) Rašytojas pokario metais. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 367.
(56) Ten pat
(57) Ten pat
(57) Ten pat
(58) Ateitis, 1943, sausio 30
(59) K.Barėno laiškas L.Peleckiui-Kaktavičiui. – Londonas, 2003, sausio 9.
(60) K.Barėno laiškas L.Peleckiui-Kaktavičiui. – Londonas, 2003, balandžio 3.
(61) L.Peleckio-Kaktavičiaus pasikalbėjimas su L.Narbutu. – Šiauliai, 1997, birželio 14.
(62) K.Barėno laiškas L.Peleckiui-Kaktavičiui. – Londonas, 2003, balandžio 3.
(60) K.Barėno laiškas L.Peleckiui-Kaktavičiui. – Londonas, 2003, balandžio 3.
(61) L.Peleckio-Kaktavičiaus pasikalbėjimas su L.Narbutu. – Šiauliai, 1997, birželio 14.
(62) K.Barėno laiškas L.Peleckiui-Kaktavičiui. – Londonas, 2003, balandžio 3.
Peleckis-Kaktavičius, Leonas. KAZIMIERAS BARĖNAS: monografija. – Šiauliai: Varpai, 2005.