Šįkart Algimanto įspūdžiai iš “prisirašymo” kaip niekada nuotaikingi. Taip įdomiai sutapo, kad pas Miliūnus tą pat vakarą viešėjo ir kultūros ministrė Roma Žakaitienė, kurios naujasis vyras – mirusios Miliūnų dukters buvęs vyras. Retas atvejis: nors ir ne kraujo giminystė, tarpusavio santykiai nenutrūko, jie ir toliau gražiai palaikomi. Žakaitis – stiprus verslininkas, tad ir gėrimų ant stalo būta net kelis šimtus litų kainuojančių. Baltakis nebūtų Baltakiu, jei savo trigrašio nepaliktų. Sako, kad už kalambūrą “verslas dulkina kultūrą” pretenzijų nesusilaukęs.

       Besėdint ant pamėgtojo suoliuko, iš tolo praėjus Petrui Palilioniui, Algimantas papasakoja, kaip šiemet Kaune buvo švenčiamas Poezijos pavasaris. Kaip senais gerais laikais. Prie miesto ribos sutiko meras, vicemeras, mergaitės tautiniais drabužiais. O jau kiek ir kokių gėrimų būta… O vienas ypatingas – kažkokia trauktinė su elnio ragu. Buvo paleistas gandas, kad jis turįs panašių galių kaip viagra. Tačiau A.Baltakis nusivylęs: jokio poveikio, o tiek išgerta...

*

       Klausimas apie tai, kaip “Pergalėje” atsirasdavo Vytauto Kazakevičiaus publikacijos apie išeivijos rašytojų kūrinius, netikėtai išsirutuliojo visai į kitą pusę.

       “Taip, jis buvo susijęs su organais. Neabejotinai”, - tiesiai atsakė Algimantas ir papasakojo, kaip bandė pergudrauti Genriką Zimaną, nuo kurio tada “viskas” priklausė. Drauge su Rašytojų sąjungos (RS) vadovybe parašė raštą, kad, kontrpropagandos sumetimais, nors RS nariai turėtų teisę susipažinti su anapus išeinančiomis knygomis. “Nepergudrausi seno lapino”, nieko neišėjo.

       O netrukus pasikviečia pasikalbėti (kaip visada, gatvėn, kažkur nuošaliau, kad neišgirstų, kam nereikia) Juozas Kuolelis, studijų laikų kambario draugas, tuomet kompartijos cėka agitacijos ir propagandos skyriaus vedėjas. Ir pradeda: ”Ką tu darai, Algi? Ar tu žinai, kiek ir ko jau surinkta apie tave? Parašei vidinę recenziją Tomo Venclovos “Kalbos ženklams”, - triukšmas. Parašei recenziją Vytauto Bložės “Preliudams”, - teko išbarstyti jau surinktą knygą. Parašei įžangą Algimanto Mackaus knygai… O ką girtas prišneki? Ką, galvoji, kad niekas nežino? Viską žino, kam reikia. Iki smulkmenų”.

       O po tokios tirados pasakoma nei šis, nei tas: “Jei nori, kad viskas susitvarkytų, gali išgelbėti nebent sutikimas tapti Rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretorium”.

       Nei verkti, nei juoktis, komentuoja Algimantas. Jei taip ankstesniais metais, kai kam gal tai būtų buvę net kažin kas. O tuomet tapti sekretorium buvo labai bjaurus laikas. Neseniai Kaune susidegino Romas Kalanta, žmonės darėsi jautresni nacionaliniams dalykams… Deja, teko sutikti.

       Buvo keičiami kompartijos dokumentai. Rimta grėsmė iškilo Pauliaus Širvio partiškumui. O kokių pasekmių tai turėdavo konkrečiam žmogui, žino tik tie, kurie su tokia problema susidūrė ar tuo laiku gyveno. Vieno ruso vadovaujama komisija priėmė sprendimą nebeduoti P.Širviui partinio bilieto. Žinoma, A.Baltakis nutarė gelbėti Paulių.

       O gelbėti nutarta gan neįprastai: dar sykį, berods, šeštą, paguldyti jį pas daktarą Vladą Banaitį, ten, kur būdavo gydoma nuo alkoholizmo. “Vladai, - prašė jo Algimantas, - suleisi jam vitaminų, truputį pabus pas tave, kol praeis toji velniava”.

       “O dabar kai pagalvoji, kokia graži eilutė būtų buvus Širvio biografijoj: tada ir tada išmestas iš kompartijos. Jei nebūčiau bandęs gelbėti nuo to išmetimo”, - šypsena A.Baltakio veide.

       Gelbėjosi kartą pas P.Širvį ir pats Algimantas. Po daugiadienio užgėrimo Sigita pasakė: “Viskas. Eik, kur nori”. Ir išėjo.

       Atsidūrė (berods, ne iškart) pas P.Širvį. “O, dabar tai pagersim, - apsidžiaugė Paulius. – Užsirakinsim ir gersim”.

       Tačiau Algimantui tik iš pradžių atrodė lyg ir viskas pakenčiama. O paskui pamatė, kokia vis dėlto nejauki ten aplinka. Ir nors nakčiai (ar tiesiog miegui) Paulius užleisdavo savo lovą (ar sofą), iš kurios kyšojo ir dūrė į šonus spyruoklės, o jis, “nors ir dešimčia metų vyresnis”, gulėjo ant žemės, netruko laisvė pradėti atrodyti ne tokia jau ir nevaržoma.

       Berods, į trečią dieną į duris pasibeldė Alfonsas Maldonis ir pasakė: “Atidarykit, šnapso atnešiau”. P.Širvys nepatikėjo: Neatidaryk. Likviduos”. Tačiau atidaryti vis tik teko.

       Tada pats A.Baltakis porai ar trejetui dienų atsidūrė pas V.Banaitį. Daktaras pastatė, kiek buvo įmanoma, Algimantą ant kojų, ir šis sugrįžo pas Sigitą.

*

       Sigita pasakoja, jog P.Palilionis prašęs jų paskambinti E.Mieželaičio artimiesiems, kad labai apleistas Kaune, berods, Petrašiūnuose, jo tėvų kapelis. Atrodo, kad ją, o ir Algimantą toji naujiena stipriai sujaudino.

       Rašytojų kapai, sako S.Baltakienė, oficialiai irgi nebeprižiūrimi, jei to daryti nebeturi galimybės artimieji.

*

       A.Baltakis apgailestauja, kad “Poezijos pavasario” knygoje sudarkytas jo eilėraščių ciklas, skirtas sūnui. Sako, sudarytoją Dainių Gintalą net norėjęs duoti į teismą. Šiek tiek reikalą pataisė tai, kad Kaune, baigiamajame Poezijos pavasario renginyje jam “leido” skaityti visą ciklą. “O juk tai užima tik keturias minutes”. Sutariame, kad “Galupio elegijas” spausdins “Varpai”.

*

       Niekaip neišeina iš galvos vakar vyresniojo kolegos pasakyti žodžiai apie snobizmą. Neišdrįsau priminti, kaip išdidžiai prieš keliolika metų jis praėjo pro šalį, nors ir matė, ir pažino. Tai įvyko čia pat, šalia “Urbo kalno”. Mat ne tos “prabos” buvau.

       O šiandien išgirdau jį viešai rašytojus skirstant į kategorijas. Pagalvojau: A.Baltakis niekada taip nesielgtų.

*

       Naktį buvo gerokai triukšminga. Atrodo, užsieniečiai pasistengė. “Patriukšmaudavo ir mūsiškiai”, - sako Sigita, prisimindama iš senų laikų atklydusį Vytauto Račicko užgaulų paaiškinimą: “O mes jauni…” Dabar ir jis jau praplikęs.

*

       Puikus vakaras, kurio kaltininkai – A.Baltakio sugauti pūgžliai ir ešeriukai.

       “Nors ir nedaug tų žuvų, reikia kaip Kristui dalintis su visais”, - apie pusę septynių vakaro sako pasibeldęs į duris Algimantas. Priešpiet buvome susitikę begrįžtantį su laimikiu nuo marių.

       Kažkodėl šiandien šneka vis sukasi apie amžinybę.

       Sigita prajuokina papasakodama, kaip šiemet A.Baltakis ruošėsi vykti į Nidą. Gal prieš mėnesį pradėjęs atsisveikinimo ceremoniją su draugais ir bičiuliais. Kiekvienam kolegai paskirdamas atskirą dieną, nors štai šito ir dar šito kaimynystėje gyvena ir dar vienas, su kuriuo reikės atsisveikinti. Atsisveikinimas vyko kaip ir pridera – su pagurkšnojimais ir net su tam tikrom fanaberijom. Pavyzdžiui, jei A.Maldonis klausia, kaip gyvena Just.Marcinkevičius, Algimantas atsako: “O tu pats paskambink ir paklausk jo”. Lygiai tą patį pasako ir Just. Marcinkevičiui. Kadangi nieko panašaus anksčiau nebūdavo, t.y. prieš išvykdamas vasaroti atsisveikinėjo pirmą kartą, Sigita visko prisigalvojo, prisigąsdino, kad tas ar tas gali atsitikti ir, važiuojant iš Vilniaus į Nidą, mašinoje pradrebėjo lyg epušės lapas.

       “Keistas dalykas. Ne vienas yra panoręs prieš mirtį pasakyti man svarbiausia”, - kalba A.Baltakis.

       Jokūbas Josadė vis, paklausus apie sveikatą, atsakydavo: “Ui, geriau neklausinėk, juk žinai, kad mano sveikata bloga…” O vieną vakarą paskambino A.Baltakiui ir kažkokiu pasikeitusiu balsu paprašė: “Pažadėk man, kad, kai numirsiu, pasirūpinsi, jog mane pašarvotų ne kokiam morge, o Rašytojų sąjungoje, ir kad palaidotų ne tarp žydų, o tarp menininkų”.

       Algimantas, žinoma, pažadėjo. O rytojaus dieną – J.Josadės žmonos skambutis: “Jokūbėlis mirė”.

A.Baltakis padarė viską, ko kolega buvo prašęs. Prieš tai, tiesa, dar atsiklausęs našlės, ar toji girdėjusi, ką Jokūbas vakar sakęs ir ar tam pritarianti.

Arba – Jono Čekio, jau sunkiai sergančio, prašymas. Kad būtinai jį išklausytų A.Baltakis. Nuvažiavo. Kai liko dviese, paprašė pasirūpinti knygos “Vilniaus kalneliai” išleidimu (per V.Sventicką įvykdė prašymą). Bekalbant J.Čekys užsnūdo. A.Baltakis nutarė nebetrukdyti, atsisveikino su sergančiojo artimaisiais ir išėjo. O ligonis netrukus prabudo ir paklausė: "O kur Baltakis? Aš jam nespėjau pasakyt…” Namiškiai bandė vytis, bet Algimantas jau buvo nuvažiavęs…

       “Atrodo, kažkas buvo įtrūkę, - vėl prisimena sūnų, kurį labai mylėjo. Stiprų, sveiką, linksmą, gražų jauną žmogų. – Kas?”

       “Mes dar pasiaiškinsim, kai gulėsim šalia”, - liūdniau nei bet kada pajuokauja.

*

       Šiandien – rugpjūčio devintoji, šeštadienis. Auksinės Sigitos ir Algimanto vestuvės.

       Jau prieš savaitę išgirdom, kad šie metai Baltakiams auksiniai. Be to, net trys datos jubiliejinės: liepos 15-oji, rugpjūčio 9-oji ir rugsėjo 27-oji. Tai – dienos, kada pradėjo gyventi kartu, kai susirašė ir kai tuokėsi bažnyčioje.

       Į “zagsą” nuėję “beveik atsitiktinai”. Niūrūs prisiminimai. Toji lyg ir rimta įstaiga – tik kambarys, pilnas segtuvų, atrodo, buvo ruošiamasi persikraustyti. Darbuotojos – dvi rusės. Užpildė popierius. Su klaidom, net pavardėje klaida. “Penkiolika rublių”, - sako. Dvylika Algimantas surado, o trijų niekaip nesugraibo, net sušilo beieškodamas. Rado.

       “Kol šliūbo nebus, nepripažįstu tokių vedybų”, - tiesiai pasakė giliai tikinti A.Baltakio mama.

       Šiandien Algimantas su Sigita ne tik jaunatviški, bet ir mažiausiai dvidešimtmečiu jaunesni. Atokesnėj kavinės patalpoj mūsų – septynetas. P.Palilionis. Robertas ir Regina Keturakiai. Mes su Silvija.

       “Šiąnakt sapnavau muitininką, kuris nušovė penkiolika gandrų. Sapnavau, kad aš jį nušoviau”, - sako pastebimai besijaudinantis jaunasis.

       Šviesūs tostai, kuklios Kauno ir Šiaulių delegacijų, anot P.Palilionio, dovanos. Prisiminimai. Apie dienas, kai nebūta nei baltos suknelės, nei žiedų, nei padoraus kostiumo. Apie primusą, kurį vežant autobusu, ant ponios su skrybėle pradėjo lašėti žibalas (“Neprisipažinsim, kad mūsų”, - rizikuodami prarasti tokį brangų daiktą, nutarė jaunuoliai). Apie pirmuosius būstus, kraustymąsi iš vieno į kitą, lagaminą vietoj stalo. Apie pirmą eilėraštį Sigitai. Apie nualpimą: Algimantui-studentui, tuomet dar nevedusiam, penkios badavimo dienos vos nesibaigė tragiškai. Jau tada buvo žmogumi su principais: kolegos lašinių būtų pakakę abiems, tačiau Algimantas neprisipažino neturįs ko valgyti. Kambario draugas, sužinojęs ligos priežastį, ir susijaudino, ir nejuokais supyko.

       Žinoma, Algimantas skaitė eilėraščius. O pirmiausia – Sigitai skirtąją “Antilopę”.

*

       Rugpjūčio keturioliktąją Tomo Mano name-muziejuje surengtas Algimanto Baltakio ir Marytės Kontrimaitės kūrybos vakaras. Iniciatorė – neseniai po poros dešimtmečių pertraukos išleidusi eilėraščių knygą Marytė.

       “Buvau nusiteikęs niekados nedalyvauti čia vykstančiuose literatūros vakaruose, - kalbėjo Algimantas. – Sakydavau: atvažiavau pailsėt. Tačiau kai direktorė Dalia Greičiūtė paprašė patalkint Marytei, negalėjau atsisakyti”.

       M.Kontrimaitė daug gerų žodžių paskyrė A.Baltakiui, taip pat ir už pirmąją publikaciją “Pergalėje”. O maestro pasakojo, kad jos kūryba patraukusi iš pat pradžių, nes joje labai daug tikrumo: “Dabar dažnai žaidžiama visokiomis formomis. To irgi reikia. O čia – kažkoks begalinis tikrumas. Tai, kas užrašoma, - išjausta, išgyventa. Dar mane labai žavi, kad ji – narsi moteris”.

       Išgirdusi apie žygius į Kalnų Karabachą, Marytė replikavo, jog ji vandenė, kaip ir Algimantas. “Mes abu esame “samojedai”, kitaip sakant, iš savo patirties rašom”, - nepriekaištavo A.Baltakis. Pilnutėlė salė (taip nedažnai pajūryje atsitinka) su pasimėgavimu klausėsi gal jau ir ne kartą girdėtų dalykų – kad ir “Baladės apie vagą” istorijos, tačiau, kaip dažniausiai atsitinka su A.Baltakiu, spalvos ir atspalviai nesikartoja, jo žodis niekada nenubosta. Kalbėjo Algimantas ir apie tai, dėl ko dabar labiausiai skauda. Tačiau jis ne iš tų, kuriam pasaulis – ilga diena. Vakarą baigė eilėraščiu apie meilę, senokai tapusiu populiaria daina.

       O paskui prieš susirinkusius atsistojo paslaptingoji ponia, į vakarą atėjusi kiek pavėlavusi: “Aš nepaklaust atėjau. Atėjau papasakot. Šiandien, skubėdama į šį mielą susitikimą, prisiminiau, kad ir aš buvau jauna. Ir iš tos jaunystės dienų vienas prisiminimas išliko iki šių dienų”.

       Jai kalbant įdomu buvo stebėti Algimantą. Akivaizdu buvo, kad sunku prognozuoti, ko galima laukti iš šitos skrybėlėtos viešnios, tačiau tai tik didino poeto smalsumą. O ji papasakojo apie vieną susitikimą su žymiais rašytojais, vykusį lyg ir Vilniaus akademiniame dramos teatre. Tarp tų įžymybių buvęs jaunas, plačių pečių, gražus poetas vienintelis skaitė iš atminties, be jokių popierių, kas tiems laikams buvo nepriimtina. Tai buvo A.Baltakis. Moteris pasisakė į šį susitikimą atėjusi sirgdama, nes norėjo dar kartą išgirsti ir pamatyti “mylimiausią iš poetų”.

       Sujaudintas A.Baltakis nepažįstamajai perskaitė eilėraštį “Apie skaitytojus”. “Dėl šito atodūsio mes, poetai, ir rašom eilėraščius…” – ar ne sulig šiais žodžiais prasidėjo už lango toks smarkus lietus, lyg reikalautų pratęsti vakarą.

*

       Vakare, jau namuose begurkšnojant arbatą ir šį tą prie jos, išėjo kalba apie jaudinimąsi. Buvau atkreipęs dėmesį, kad, kai priešpiet Baltakiams grąžinau laikraščius, Algimantas buvo lyg nesavas, matėsi, jog nori kuo greičiau likti vienas. Sigita paaiškino: “Algis jaudinosi, ruošėsi vakarui, norėjo susikaupti”. Jeigu eitų kalba apie kokį jauną poetą, lengviau būtų tai suprasti… O paskui prisiminiau dar vieną dieną – “Varpų” vakarą Šiauliuose 1999 metais. Tada svečiavosi devyni kolegos iš Vilniaus. Nors Algimantas sėdėjo šalia, neskubėjau jam suteikti žodį, manydamas, kad labiausiai tiks pabaigai – juk be puikių eilėraščių klausytojai išgirs ir baltakiško sąmojo. O A.Baltakis ragino: “Leonai, greičiau suteik žodį”.

       “Aš visada jaudinuosi, - prisipažino A.Baltakis. – Taip, kaip ir laikydamas egzaminus universitete. Tik kai jau ištraukdavau bilietą, jaudintis nustodavau. O kitiems priešingai: tada prasidėdavo jaudinimasis”.

*

       Ir vėl atėjo išleistuvių vakaras.

       Išėjo kalba apie Michailą Svetlovą. Sigita prisiminė, kad, kai buvo jaunutė, E.Mieželaitis ją vis sodindavęs šalia garsių poetų iš Maskvos, Leningrado. Kartą pasodino M.Svetlovą, tuometinę įžymybę. Pasigėrė žmogus. Iškrito dirbtiniai dantys. Pasilenkęs pradėjo grabaliotis. Sigita pasibjaurėjusi atšoko. Jai pasirodė, kad jis dar ir apsisisiojęs. Žiūrėjo E.Mieželaitis į šitą sceną, žiūrėjo ir pasakė: “Matai kaip gyvenime būna. Ir puikiausius eilėraščius rašantis poetas nebūtinai gražus ir jaunas”.

       Algimantas prisiminė, koks M.Svetlovas “žizneradostnyj” buvęs net prieš mirtį. Atėjus artimiausiems draugams, o šiems liūdnais, ištįsusiais veidais sėdint šalia jo, beveik linksmai, kaip jam buvo įprasta, pasakė: “Neliūdėkit. Kas yra mirtis? Juk aš tik prisijungsiu prie daugumos…” O dar anksčiau, kai tik sužinojo, kad serga vėžiu, pasakė žmonai: “Rak uže jest, tašči pivo”*.

*

       Ankstyvas barbenimas į duris.

       “Išvažiuojam, - sako A.Baltakis. – Per radiją pranešė, kad keltas gali nebedirbti – pernelyg didelis vėjas”.

       Palydim iki automobilio. Dangus be prošvaisčių. Šalta. Lyg ne rugpjūčio vidurys. Algimantas apkabina, pabučiuoja. Be žodžių.

       “Mes jau už Gargždų”, - atraportuoja vidurdienį. Liūdnas kaip ne Baltakis.

       O dar po savaitės drauge su nuotraukom – ir keli žodžiai: “Iš sportbačių išpurčiau paskutines Nidos smiltis… Aklimatizuojamės…”

      * Vėžys jau yra, tempk alų (rus.).

    Skaitykite:
    Leonas Peleckis-Kaktavičius. Vasaros su Algimantu Baltakiu. Pirmoji vasara. 2002 metų rugpjūtis
    Leonas Peleckis-Kaktavičius. Vasaros su Algimantu Baltakiu. Trečioji vasara. 2004 metų rugpjūtis
    Leonas Peleckis-Kaktavičius. Vasaros su Algimantu Baltakiu. Ketvirtoji vasara. 2005 metų rugpjūtis
    Leonas Peleckis-Kaktavičius. Vasaros su Algimantu Baltakiu. Svarbiausioji diena

       L. PELECKIS-KAKTAVIČIUS. ŽODI, KURIS ESI. – Esė, pokalbiai, studijos. – Šiauliai: Varpai, 2007.