1992 m. profesoriaus L. Gudaičio iniciatyva išleista Juozo Žlabio-Žengės poezijos rinktinė „Pavasarių gramatikos“, joje eilėraščiai, parašyti 1914–1972 metais. Ryškiausias Žlabio-Žengės pavasario lyrikos požymis, greta tautosakinės leksikos ir pasaulėjautos, yra originalus garsinės medžiagos panaudojimas. Jis sugebėjo laisvai kaip nė vienas kitas lietuvių poetas žaisti fonetika. Eksperimentinė Žlabio-Žengės poezija atrodo naujai, ją lyginant ne tik su tradicine, romantine ar simbolistine, poezija, bet ir su Binkio ar Tysliavos poetine sistema.

 

LIETUVIŠKAS PAVASARIS

Ak! Toji saulė – rupūžė, rupūžė!
Ak! gyvatė!
Kai ji, brolyti, užpučia,
Esi gatavas.

Lekia vėjas – žaltys,
Žalsvai melsvai susiraitęs,
Ir toji upė – gyvatė
Plaukia, aplenkus giraitę...

Ir tas kumelys –
Juodas šėtonas,
Vakar kai žvengė
Lauko pašonėj.

Ir tas bernas – jautis,
Ir ta merga – karvė.
Vakar buvo pagautas
Su šitąja lerva.

Ir tų gryčių baltos blakstienos
Atmeta akį.
Supa vėjas – žaltys,
Plaukia – gyvatė.

Ir tas bernas – jautis
Kažkur eina kieto arklo kryžium.
Ką ta mergė jaučia –
Šita lerva, šita vyža?..

Ir kiekvienas – velnias,
Ir kiekvienas –
Perkūnas,
Gyvatė,
Paralis,
Devyni.

Ką jūs čia darot,
Ką jūs čia matot?
Supa vėjas – žaltys,
Plaukia – gyvatė.

1927

Juozas Žlabys–Žengė. Pavasarių gramatikos. Poezijos rinktinė. Vilnius: Vaga, 1992.



DABAR – PAVASARIS

Dabar – pavasaris.
Pavasaris – tai viskas.
Žinai, kai oras tviska,
Žinai, kai akys mirguliuoja,
Ir dar žinai, kad tai ne viskas.

Kaime ar palei tvorą,
Ar palei kokį taką
Pavasaris plakas.
Lyg vėliavas kokias
Pavasaringos kaimo bobos
Iškarstė rankšluosčius, paklodes,
Ir baltuoja kvadratais sodas,
Kai skepetos mergų padžiautos,
Kai vėjas skepetas, paklodes plaka.

Ir gyvatyne
Pabalę dėmės nyksta. -

Paklodžių įtempti plakatai
Lyg vėliavos padangėj – plakas.
Kaime pradžiūvo takas,
Kitur – įklimpo ratai,
Bet arkliui traukti sekas

1926

Juozas Žlabys–Žengė. Pavasarių gramatikos. Poezijos rinktinė. Vilnius: Vaga, 1992.



"FARE THEE WELL"

Pakluonėse linguoja saulės laivas,
Ir miško krantas supasi tik ką.
O lik – palik – o lik sveika!
Aš liksiu linksmas, tyras, blaivas!

Nuo žalmarių pakilo šėmas rūkas,
Ir dryksta skausmas per kraštus širdy.
O mano veidas tik a la, a la
"Fare thee well" pasakiusio poeto.

1924

Juozas Žlabys–Žengė. Pavasarių gramatikos. Poezijos rinktinė. Vilnius: Vaga, 1992.



PAVASARIO GRAMATIKA

Nusviro,
Nusviro nuo galvos
Daiktavardžiai.
Gana!
Pavasaris linksniuoja žiedus: –
Žiedų,
Žiedai,
Žiedams!

Kai obelis pražydus –
Rygiškių Jonas!
Kazys Būga –
Žiedų žodynan!
Ir aš pavasario gramatikoms
Žiedų priskyniau
Ir
Va, –
Pilna gramatika
Maloninių žodžių,
Kaip pavyzdin vienas:
Brangi Marytė.
Pilna gramatika
Tokių daiktavardžių,
Kaip pavyzdin kitas:
Mėlynos akys.
Pilna gramatika
Ir būdvardžių,
Ir skaitvardžių,
Ir veiksmažodžių,
Ir įvardžių,
O vienas įvardis tai – ji.
Ir tūkstančiai įvardžių tai – jai.

Jai,
Kai dryko
Gelsvų plaukų daiktavardžiai,
Kai pūtė vėjas,
Kai sąmonė, pametus
Visokį pavadį,
Kalbėjo
Pavasario jausmažodžius.

Kur tu dabar,
Pavasario gramatika?
Tu gal toli,
Gal dešimts metų...
Ar pameni dar tu,
Kai kartą
Nusviro didelis
O didelis daiktavardis,
Apglėbdamas vakarų padangės pusę.

Ar pameni dar tu,
Kai kartą
Daiktavardyje buvo žvaigždės,
Kai kartą buvo vėjas!
Ir šviesios buvo žvaigždės!

Ar pameni dar tu,
Pavasario gramatika,
Kad buvo toks daiktavardis,
Kaip va: poetas!
Ar pameni?
Ar pameni pavasario nakties sonetus
Su ryto juoko trioletais?

Kur tu dabar,
Pavasario gramatika?
Tu gal toli,
Gal dešimts metų...
O gal ir tau
Pavasarį
Pilna gramatika
Ir būdvardžių,
Ir skaitvardžių,
Ir veiksmažodžių,
Ir įvardžių.
Kaip pavyzdin vienas –
Tai "Tu".

1927

Juozas Žlabys–Žengė. Pavasarių gramatikos. Poezijos rinktinė. Vilnius: Vaga, 1992.



PAVASARIO ŽANRAS

1

Toli dangaus pakluonėmis
Sparnais maknoja gandras.
Žiūriu aš pavasario žanran
Ir kalbu su mergičkom...
Ak, tiesa, gandras –
Toks paukštis neregėtas.
Tiesa, paukštis pro medžius, pro klėtį
Kaip aeroplanas dangun nupliauškė...
Gal daugiau apie gandrą sakyčiau,
Jei nesakytumėt, kad pliauškiu.
Štai jau gluosnių pritvinko papyčiai,
Ir jau visos bobos kalba, kad gluosniai gimdys...

2

Ties ilgu kaimu žiopso saulė.
Kaip gyvulys klykiu pas jaują.
Pavasaris gražus ir jaunas,
Pavasaris nebus kaip kiaulė.
Taip, senis išžergė kojų kaulus
Prieš žibančią danguj makaulę.
Begėdžiai piemenys su saujom
Apdrabstė purvais ir pasaulį...
Taip, skėčiojas mergos pas jaują,
Ir lankstos keimariškos šlaunys.
Ir kumelės, balerinos jaunos,
Iššoko aukčiau už 30 saulių...

3

Šiandie vėl naujas pavasaris ant kojų.
Vėl naujas, gražiom aušrom nusagstytas.
Ar viską apie pavasarį pakartosi,
Ar viską apie pavasarį parašysi?
Vėl šunys ir katės, ir kiaulės
Pripildo pasaulį armonijų bangom.
Vėl ties kaimu vėpso saulė,
Vėl skėčiojas kojos ir rankos.
Vėl prie mėšlyno gyvi žvirbliai renkas,
Vėl iš stainių žvengia drigantai.
Prie pat klėties žiūriu aš – leitenantas,
Kaip pakluonėmis debesys slenka ir slenka...
Vėl didelis nerimas kaimą apima –
Per kaimą skrenda atgaliios gandras.
Sakykim kaip yra, nebūkim lapės, –
Yra pasauly geras pavasario žanras...

1929

Juozas Žlabys–Žengė. Pavasarių gramatikos. Poezijos rinktinė. Vilnius: Vaga, 1992.



PAVASARIO KALVIS

Kaip perkūnas tarp padangių
Dundu žvangu, dundu žvangu.
Muša kūjis be atvango,
Muša žaibas susirangęs.
           Tiku taku gelžį, tiku taku plieną,
           Tiku taku, tiku taku visą dieną.

Kalvės dumples vėjas pučia.
Pučia vėjas, vėjas pučia.
Alksniai jau seniai žirgučiuos,
Ir seniai jau žiedas pučias.
           Tiku taku gelžį, tiku taku plieną,
           Tiku taku, tiku taku visą dieną.

Kalvės žaizdrą žaibas dega.
Dega žaibas, žaibas dega.
Prie krūtinės žiedus sega,
Ir padangėj gervės klega.
           Tiku taku gelžį, tiku taku plieną,
           Tiku taku, tiku taku visą dieną.

Kaustau ratą dėdei Zujui.
Kūjai dumplės, dumplės kūjai.
Dar žaliau žaliuoja skujos,
Dar žalesnės iš tikrųjų.
           Tiku taku gelžį, tiku taku plieną,
           Tiku taku, tiku taku visą dieną…

Ten perkūnas tarp padangių
Čia pavasario gi kalvis.
Dundam žvangam, dundam žvangam,
Mes abudu pramuštgalviai.
           Tiku taku gelžį, tiku taku plieną,
           Tiku taku, tiku taku visą dieną.

1924

Juozas Žlabys–Žengė. Pavasarių gramatikos. Poezijos rinktinė. Vilnius: Vaga, 1992.



O, JEI!

O! jei švilpis švilpia švilpį,
Švilpų, švalpų švilpia švilpį,
Tai ir švilpkim nenusilpę,
Tai paleiskim savo švilpas.

O! jei būgnas būgnui būgną,
Gražų būgną muša būgnas,
Duok ir pilk, ir drožk per dugną,
Kad ir dugnas duotų ugnį.

O! jei dūda pučia dūdas,
O! jei dūdų dūdų dūdos, –
Tai dainuokim lieknu būdu
Ir dainuokim už abudu.

O! jei švilpis švilpia švilpį,
Švilpų, švalpų švilpia švilpį,
Tai ir švilpkim nenusilpę,
Tai paleiskim savo švilpas...

1924

Juozas Žlabys–Žengė. Pavasarių gramatikos. Poezijos rinktinė. Vilnius: Vaga, 1992.



PAVASARIO FUTURIZMAS

Beržai ir gluosniai čir-vir-vir.
Vieversėlis – vyras.
Debesų fakyrai
Medžių šakomis nusviro.

Lakštingalų, lakštingalų...
Jurgiuk! Palauk. Jurgiuk! Palauk.
Jrgiuk! Jurgiuk! Jurgiuk!
Ir botagu per visą mišką čiaukšt!

Nudribo snaigių kryžmės.
Kai riktels pempė „Gyvas!“,
Žiūriu: nuo kelmo driekias futurizmas,
Ir šauk gyvenimo aktyvas!

Baloj tilvikas
Tili-tili-tili.
Bala
Tili-tili-tili
Sparnuotu radiju prabilo.
Ir Argentina, ir Peru, ir Čili
Mus sveikina, pavasariui atgijus...

Toli – tai švilptels,
Arti – tai šūktels varnas.
Paraižys orą sparnas,
Ir šauks varnėnas
Fju-
Fju-
Fju-turizmas!

1926

Juozas Žlabys–Žengė. Pavasarių gramatikos. Poezijos rinktinė. Vilnius: Vaga, 1992.



KRINTANČIOS ŽVAIGŽDĖS

Buvo bernas Matula
La-la-la, la-la-la.
Buvo kitas Kūliava
Va-va-va, va-va-va.

Jie nuėjo pas mergas
Na tai kas, na tai kas?
Prasidėjo tuoj juokai
Ki-ki-ki, ka-ka-kai.

Ir supyko Kūliava
Še tau va, še tau va.
Ir ištyso Matula
Kaip asla, kaip asla.

Guli kūnas Matulos
Li-li-li, la-la-los.
Verkia mergė mylima
Ma-ma-ma, ma-ma-ma.

Kopia tiesiai jis dangop
Pakakopšt, pakakopšt.
Reik kur norint apsistot
Sta-sta-stot, sta-sta-stot.

Šviečia troba danguje
Oi-ja-ja, oi-ja-ja.
Žiba žvaigždės viduje
Kabo mėnesis prieš ją.

Pasirodė štai galva
Va-va-va, va-va-va.

Šventas Petras su lazda
Ladazda, ladazda
Pagrūmojo jam labai
Ba-ba-ba, ba-ba-bai.

– Ar tu bernas Matula?
– La-la-la, la-la-la!
– Mes ieškojom Kūliavos,
Nesuradom vos vos vos.

– Paklausyki, Matula,
Tau paskirta skaistykla.
Vos vos vos ne pekla
Kla-kla-kla, kla-kla-kla.

O tai būtų tau pekloj
Oj-oj-oj, oj-oj-oj.
Verda velniška derva
Varva-va, varva-va.

Kam reikėjo tau mergų
Ki-ki-ki, ku-ku-ku?
O dabar reikės tau degt
Ir skaistykloj nesudegt.

Šventas Petras iš tiesų
Jam pasakė su-su-su
Ir uždarė jam vartus
Drin-ta-tu, drin-ta-tus.

Ir nuėjo Matula
La-la-la, la-la-la
Per padanges, per žvaigdždes
Sau skaistyklą susirast.

Švietė žvaigždės iš paskos
Lapatskos, lapatskos,
Ir pravirko Matula
La-la-la, la-la-la,

Nes mylėjo ją labai
La-ba-ba, la-ba-bai.
Nemylėjo ji ano
Na-na-na, na-na-no.

Nuo to laiko Matula
La-la-la, la-la-la
Vaikštinėja tais skliautais
Ta-ta-ta, ta-ta-tais.

Jei žvaigždelė ima krist
Ir padangė ima švist,
Tai pravirksta Matula,
Krintant žvaigždei, la-la-la.

1939

Juozas Žlabys–Žengė. Pavasarių gramatikos. Poezijos rinktinė. Vilnius: Vaga, 1992.