Knygos pagrindą sudaro paties poeto parengto rinkinio variantai: pirmasis – „Trieiliai lūpinei armonikėlei“ (46 eilėraščiai) – buvo įteiktas „Valstiečių laikraščio“ leidyklai, gautas iš buvusio redakcijos darbuotojo L. Juršos. Antrąjį – „Eilės lūpinei armonikėlei“ (41 eilėraštis) – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai pateikė poeto draugas, gydytojas ir rašytojas G. Aleksa. Iš esmės tai du to paties rinkinio variantai, antrasis esmingiau papildytas tik netikėtos poetikos ir niekur kitur nesutinkamais tekstais „Raidės ir grūdo rauda“ ir „Vargonų išvarymas“. Ne viskas šioje knygoje iš minimų variantų spausdinama: daug ką vėlyviausioje poeto kūryboje tenka vadinti juodraščiais, kuriems teks palaukti pilnesnės poeto rinktinės, nes be priedų skyriaus ir platesnių komentarų jie paprasčiausiai kompromituotų puikų poetą.
Likusioji knygos dalis surinkta iš periodikos ir poeto archyvo, saugomo jo našlės N. Verbienės. Tai patys vėlyviausieji A. Verbos eilėraščiai. Jie mažiausiai redaguoti. „Eilių lūpinei armonikėlei“ problema yra jų juodraštiškumas. Vien jau pirmojo varianto pavadinimo nuoroda „trieiliai“ (rankraštyje nėra nė vieno trieilio, nesilaikoma net trijų strofų eilėraščio kanono) gali motyvuoti, kodėl rankraštis taip ir neišvydo dienos šviesos, o vėliau pasklido įvairios tekstų redakcijos. Tai, beje, ne tik dabar, bet ir vėliau sudarys nemažai problemų A. Verbos kūrybos leidėjams, nes atsirado nemažai kiekvieno eilėraščio paties poeto aprobuotų versijų, ir dažnai sunku pasakyti, kuri iš jų geresnė. Tad čia vėl būtų reikalingi platesni komentarai.
Redaguoti stengtasi labai atsargiai. Neliestos kai kurios abejotinos formos, posakių neaiškumai. Didesnės redaktūros reikalaujantys tekstai laikomi juodraščiais ir atidedami į šalį. Kai kur dėl kirčio rikto žodžiai sukeisti vietomis. Remiamasi tuo, kad sudarytojas, skaitęs tik ką parašytus šio ciklo eilėraščius, tokiai redaktūrai buvo gavęs paties poeto leidimą. Kai kur, kur tai įmanoma nesunkiai padaryti, eliminuojami piktybiškai, vien dėl ritmo per skubą atsiradę žodelyčiai „ir“, „ten“ ir pan. Tokie redagavimai aptarti su poeto žmona N. Verbiene. Ji neslepia, kad ir pati, perspausdindama vyro eilėraščius, tokių korektūrų nevengdavo, ir poetas tam neprieštaraudavo. Į kai kuriuos tekstus įvestos „Poezijos pavasario“, literatūrinių leidinių pataisos, kai kurie tekstai lyginti su poeto archyve išlikusiais originalais, kurių, beje, iš vėlyviausiojo poeto kūrybos laikotarpio tikrai nėra gausu. Redakcijų žmonėms poetas dažnai atiduodavo nepadaugintus tekstus, kitaip tariant, pačius rankraščius. Tad ir šią knygą turėtume laikyti neišbaigta, negalutine. Rankraščių dar gali atsirasti.
Tekstas „Nei šis, nei tas apie katarsį“ rašytas „Poezijos pavasariui 2000“, į kurį dėl įvairių priežasčių nepateko ir iki poeto mirties išgulėjo knygos sudarytojo archyve. Vėliau paskelbtas „Literatūroje ir mene“.
Sudarytojas Valdemaras Kukulas
***
Gyvenimo liga sergu,
Jau žiurkės į mane sužiuro.
Sergu vargu, sergu žirgu,
Kurs gėrė iš Juodosios jūros.
Ak, pasodintas aš ant kuolo,
Aukštyn vis augu, vis dangun.
Ir upės tik į balą puola,
Ir siela – akmenų dugnu.
Šauni mūs surūdijus ietis,
Totoriaus įbesta akin,
Tik kiaulei ir išdarinėti
Ar blakėms traiškyti naktim.
Ir lyg suaižėjęs altorius –
Po kojom – balnas bepūvąs.
Dainų šaly giedos artojas,
Sumaišęs vėliavos spalvas...
Verba, Algirdas. Plaštakės pleška: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.
***
Lyg komuniją priimk viagrą,
Spindesys toks nuodėmės saldus.
Impotento varge, meilės verge,
Palydėk nutolstančius gandrus.
Jau tušti lizdai ir bergždžios įsčios.
Ir sudie, giedojęs vytury.
Tik ruduo tarsi šunytis inkščia,
Tiktai kraupūs lietūs krapuos kris.
Tarsi spiritas gaivinąs šaltis
Iš dangaus bebyranti mana.
Ir vaidenas, kad sulos našlaitės
Lyg šuneliai, žvelgę į mane.
Ak, saldžiai užmigti, užsimiršti
Su tais metų šmėksinčiais stulpais.
Tokios orios moterys su pirštinėm
Čia, po spalio mirštančiais žaibais...
Verba, Algirdas. Plaštakės pleška: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.
Hemingvėjaus mirtis
Jau tavo kojos žengia atskirai,
Ir girgžda sąnariuos klajonių žvyras.
Užgeso fiestų kruvini gaisrai.
Ir rankos, ir akių vokai nusvyra.
Kur kalnas, kur už kalną stotųs?
Nevirpa trūkusi aistros templė.
Kur stotas, stamantrus tarsi varstotas,
Kai raitės moteris tarsi drožlė?
Lyg vėliavą tau vėjas plaikstė barzdą,
Jau laisvės sėkla piktžole išlįs.
Ir ką tau šnabžda komunistas Kastro –
Idėjos pederastas ir kranklys?
O jaunos moterys virš jūros skrenda
Ir lyg žuvėdros krykštauja ir šaudo...
Ir Hemingvėjus – senis impotentas –
Nusikabina šautuvą...
Verba, Algirdas. Plaštakės pleška: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.
***
Aš seniai pamiršau, kas per daiktas orgazmas,
Tarsi saulės užgesęs blyškus spindulys.
Tarsi kuinas užguitas kretąs organizmas,
Jau iš veidrodžio šukių žvelgsiąs į šalis.
Ir pėsčiom išeinu, kur smėlynuose Azijos
Viešpatauja tokia pagyvenus dama –
Tai jinai, tai jinai – ta sesuo Eutanazija,
Savo glėbin mane išganyt kviesdama.
Tad sudaužkim taures, seserie Eutanazija,
Juk tik vieną tave aš šiąnakt beturiu.
Aš geriu už pavidalą savo atgrasų,
Iš pavidalo savo geriu.
Tad nežiodyki lūpų, nelodyk šunų
Ir nepurtyki rožių, kad verktų net rasos.
Išeinu į tave, amžinai išeinu,
Mano Azija, mano sesuo Eutanazija...
Verba, Algirdas. Plaštakės pleška: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.
***
O smėlis tebetvinsta, kaip ir tvinęs,
Ir smaugia smegenis lanku.
Tai užsidirbai, o brolau, tėvynę,
Tėvynę – tą, be durų ir langų.
Smėliu tuo net numirėliai paspringsta,
Jisai lyg kalnas griūva ant galvos.
Ir kūdikiai juo lopšyje išbrinksta
Ne sykį peržegnotos Lietuvos.
Tas smėlis rūksta tarsi laikas, slenka
Pušų giesmė, paplūdimiai tušti.
Tik iš akiduobės raudonos sliekas
Išlindęs ropščias kopomis aukštyn...
Verba, Algirdas. Plaštakės pleška: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.
Vargonų išvarymas
Kaip jie griūna iš katedrų,
Iš šventyklų,
Savo duženomis užtvindydami gatves.
Tarsi kokie dinozaurai,
Tarsi vėjo malūnai.
Ir vis dėlto – kiekvienu
Sulaužytu šonkauliu,
Išsukinėtais vamzdžiais,
Išdaužytais dantim
Jie garbina –
Dievą.
– – – – – – – – – –
Auga lyg numirėliai nagai –
Atgimimo vakarai.
Tik lietaus begaliniai serialai,
Ir nereikia ieškot prasmės.
Tarsi šunys, purvini, sušalę,
Kas dabar mes?
Ak, tu valkata, šaunusis valkata,
Šunys tavo turtą išdrabstys.
Kur jūs miegate ir ką jūs valgote?
Laisvė – tai mirtis.
– – – – – – – – – –
Kas už lango – šnaresys drugiu
Ar seniai nukirstų rugių?
Drauge mano, tai jau pabaiga –
Aš sergu gyvenimo liga.
Aš sergu vergu, sergu žvyru,
Kuris gėlė iš Juodosios jūros.
Kaip nepaspringau aš tuo žvirgždu?
Cukrus ar druska mane užbūrė ?
Tiktai balnas – išnara
Lyg altorius liko mums – – –
Verba, Algirdas. Plaštakės pleška: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.
***
Ten slenkstis supuvo, prasmego,
Užgriuvo ir šulinys.
Ražienų vasara dega,
Ir laižo padus ugnis.
O dieve, kiek metų
Tėvas neguli su motina.
Tik kryžiai, tik kryžiai persimetę,
Tik marmuras suodinas.
Vakaras merkiasi, šlapia,
Kiek kuždesių šiltų!
Nukritęs žolėn, išgirstu,
Kaip avys iš baimės šlapinasi.
Verba, Algirdas. Plaštakės pleška: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.
***
Kas man perbėgo kelią
Tarytum Siamo katė?
Padegė kas pirkelę,
Kam užgeso žvaigždė?
Ji šalį
Į šalį,
Į šalį švelnius šilkus.
Tartum užkeiktos šalys
Lėktų tolyn per laukus.
Ir kojos tarsi prožektoriai,
Ir linija lūpų karšta.
Batelis į sceną žnekteli
Toks lengvas – lyg granata.
Verba, Algirdas. Plaštakės pleška: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.
***
Gasparui
Ak, monsinjore, mielas monsinjore...
Numirti reikia, sakote, gražiai,
Gražiau nei vilko šuolis stepių šuore
Ar besimylintys jaunavedžiai.
Mylėti reikia, sakote, bet ką? –
Širdis seniai lyg druskos kasykla.
O kūnas juk nuo sielos genda,
Ir atgailą nusinešė pelė.
Ir ekskrementai – mano sakramentai,
Ir ne vainikų kalnas, o gėlė...
Verba, Algirdas. Plaštakės pleška: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.
***
Gelsvos saulėlydžio žaros
Nudažo sienas niūrias,
Istorijos komentaras,
Kurio nieks nesupras.
Keičias laikai ir mainos,
Trupa ir trupa daiktai, –
Nesuprantamos dainos
Ir vėjas po pamatais.
Laikas lyg vėliavos spalvos,
Herbas, ir tas – nebe tas,
Rankom parėmęs galvą,
Sūpuoju sielos žaizdas...
Verba, Algirdas. Plaštakės pleška: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.