Autobuso nematė gal dvidešimt metų ir šio sentimento pakako numatomiems žygio nepatogumams nugalėti. Be to, autobusas – kaip traukinys, keltas – yra savotiška valstybė su savo (piliečiais) žmonėmis, papročiais ir charakteriu – įdomus pažintiniu aspektu. Tačiau kelionė buvo per daug ilga ir varginanti – autobusas stojo prie kiekvienos “vištidės“, todėl nepatyrusiam vaidenosi, kad dabar jau tikrai sugedo. “Be panikos! Nėra jėgos, kuri jį sustabdytų”, – tikino vairuotojas, kuris nemokamai piliečius vaišino papiroso smarve ir klausėsi muzikos, panašios į tą, kurią atlieka protiškai atsilikę per muzikinės terapijos seansus. Kelio danga taip pat kėlė ne mažiau meniškų asociacijų: atrodė, kad autobusas darda per pilkšvą planetą, išmuštą daugybės kraterių, į kuriuos lieja dervą saulėje smarkiai įdegę darbininkai oranžinėmis liemenėmis. Eismas tuose ruožuose ypač lėtas. Visa laimė – temsta – tuojau nebesimatys oranžinių čiabuvių ir lyg užnuodytos strėlės eglių viršūnių. Deja, užsnūsti nepavyksta – esi pasmerktas kančioms iki paskutinės stotelės.

Paskutinė stotelė buvo stotis. Jie išlipo iš autobuso: pagyvenę vyras ir moteris - pasiturintys žmonės, - sprendžiant iš drabužių ir moters papuošalų. Buvo jau tamsu, apie dešimtą vakaro, pora atrodė pavargusi, nekantravo kuo greičiau pagauti taksi ir pasiekti viešbutį. Tačiau kiek dairėsi – taksi nesimatė. Po kelių minučių vyriškis pagaliau pastebėjo iš lėto važiuojantį automobilį su juodų ir baltų kvadratėlių juosta ant šono. Taksi sustojo. Vyriškis užsimetė kuprinę, atplėšė nuo žemės lagaminą ir paragino moteriškę paskubėti, kol jų kas neaplenkė. Jis baiminosi be reikalo, nes aplinkui nesimatė nė vieno pretendento. Vyriškis mandagiai atidarė dureles ir užleido moteriai vietą ant užpakalinės sėdynės. Pats atsisėdo šalia vairuotojo.

- Į viešbutį, prašom.

- Prašom išlipti.

- Mano darbo laikas baigėsi. – Paaiškino taksistas. – Viešbutį jūs lengvai pasieksite pėsčiomis.

Na jau ne, - pyktelėjo vyriškis. – Mes pasiieškosime kito taksi!

Nerasit. Ir autobusai jau nebevaikšto. O mano pusbrolis, autobuso vairuotojas, pavyzdžiui, iš viso neveža. Jis pina krepšius iš karklų vytelių.

- Kuo čia dėtas jūsų pusbrolis autobuso vairuotojas. Nereikia mums jokių krepšių iš karklų vytelių. Mes pavargę ir norim į viešbutį, kur galima nusimaudyti, pavalgyti ir pailsėti. O gal ir viešbučiai pas jus nedirba?

Taksi dureles atidarė ir ant užpakalinės sėdynės įsitaisė apkūni, tačiau gana simpatiška mergina, matyt, taksisto žmona.

Labas, brangusis, atleisk, kad vėluoju.

- Na, ponai, - kreipėsi “brangusis” į atvykėlius, - prašom atlaisvinti vietas. Čia netoli – šita gatve tiesiai ir į kairę.

- Na, kodėl? Mes galime jus pavėžėti. Jūs su bagažu, o iki viešbučio gabaliukas, be to, ir metas vėlus, ar ne, saldainiuk?

Automobilis pajudėjo. Gražios baroko gatvės, pripildytos žibintų šviesa, daug žalumos. Medžiai po žibintais lyg užpilti sidabru. Žmonių beveik nėra, tik krautuvių savininkai nuleidžia užtraukiamas žaliuzes ant vitrinų, susirenka gėlių vazonus ir dingsta už durų. Taksi sustoja prie viešbučio. Kelias anaiptol nebuvo toks trumpas, kaip piešė taksistas.

- Sėkmės, – atsisveikino taksisto žmona. Ji persėdo į priekį ir pabučiavo vyrą.

Apšviestas viešbučio fasadas puikavosi raizgiomis baroko linijomis. Labai šiuolaikiškai, bet skoningai, zyzdamas mirkčiojo viešbučio pavadinime neonas.

Šveicorius mėlyna livrėja su auksiniais apvadais vietoj to, kad paslaugiai atidarytų dideles stiklines duris su penkiom žvaigždėm, jas užtrenkė prieš nosį ir jau rengėsi rakinti iš vidaus.

- Užsidarėme, ponai, užsidarėme, - paaiškino šveicorius ir parodė kortelę, kurioje skelbiama, kad lankytojai priimami iki 22.00. Moteris atrodė labai pavargusi. Ji atsisėdo ant lagamino.

- Bet dar tik penkios po dešimtos, - pažiūrėjo į laikrodį vyriškis.

- Taisyklės yra taisyklės. Be to, ar aš žinau, kas jūs tokie? – Šveicorius sudvejojo. – Jūs gi įvertinate mano riziką netekti darbo…

Vyriškis įkišo ranką į švarko kišenę ir ištraukė keletą banknotų.

- Sveiki atvykę! – atidaręs duris iškilmingai pasveikino šveicorius. – Ar galiu jums dar kuo nors pasitarnauti? – nedviprasmiškai pasiūlė.

- Na ką jūs! Jūs ir taip mums labai pasitarnavote. Nenorime piktnaudžiauti jūsų gerumu.

Nueidami jiedu dar girdėjo spragtelint užraktą ir nepatenkintą šveicoriaus bubenimą.

Po tokios sunkios kelionės jie leido sau ilgiau pasilepinti miegu. Saulė, taip ir nepersisunkusi per tankų užuolaidos audinį, kaitino stogų skardą ir čerpes, o švelnus vėjelis išsidavė, nustatęs vėtrunges pietų kryptimi. Vyriškis puikiai išsimiegojęs žvaliai valėsi dantis. Atrodė lyg nuvarytas arklys putotomis prusnomis. Moteris, jau atlikusi savo rytinį tualetą, skambant radijui tyrinėjo veidrodį. “Mieloji”, šūktelėjo vyriškis ir vonioje prasidėjo pasitarimas, ką užsisakyti vėlyviems pusryčiams. Kol jiedu gilinosi į vietinės virtuvės subtilybes, diktorius žemu balsu skaitė miesto valdžios kreipimąsi į miestiečius ir miesto svečius. “…Linkime maloniai praleisti laiką. Miesto valdžia. Kreipimasis kartojamas kas dvidešimt minučių.” Užgrojo graži muzika.

- Mielasis, tu girdėjai?

- Ką?

- Miesto valdžia linki gerai praleisti laiką ir tai kartoja kas dvidešimt minučių.

- Štai ką reiškia gera valdžia!

Pusryčius atnešė stebėtinai greitai ir jie susėdo prie stalo.

- Žinai, - prabilo moteris, – o mūsų atostogos pastaruoju metu kažkodėl ne visai nusiseka.

- Na, aš sutinku tik iš dalies...

- Pernai, pavyzdžiui, mes pakliuvom į potvynį. Užpernai…

- Užpernai nebuvo jau taip blogai. Mus iš karto perspėjo nesėsti į tą...

- Gerai, - neatlyžo moteriškė. – O prieš ketverius metus mūsų niekas neperspėjo, kad gatvėmis bėgs buliai. Aš net dabar eidama gatve apsižvalgau, ar nelekia koks meitėlis. O ta nelaimingoji mergina? Ją buliai mėtė ant ragų kaip tinklinio kamuolį. Dabar šitas miestas…

- Šitas miestas tau tikrai patiks. Jis garsėja savo sportininkais orientacininkais, čia saugu, daug renginių, puiki architektūra. Netgi, teigčiau – nuostabi! Be to, geras konjakas ir virtuvė.

- Vakarykštė situacija atvirkščiai proporcinga tavo komplimentams. Pirma – čia nevažiuoja taksi ir autobusai. Nes vairuotojai pina krepšius iš karklų vytelių, – daugiau žaismingai, nei piktai dėstė faktus moteriškė. – Antra – viešbučiai ir parduotuvės veikia tik iki dešimtos. Trečia – mieste nėra žmonių, naktinio gyvenimo nerasta.

- Čia tu klysti. Taip gražiai miegojai, kad nenorėjau tavęs žadinti, – vyriškis su kavos puodeliu nuėjo į balkoną. Moteriškė paskui. Balkone žydėjo daugybė našlaičių. – Mieste vyksta triukšmingas naktinis gyvenimas. Buvau mieguistas, nėjau į balkoną, bet puikiai girdėjau – žmonės garsiai šūkavo, klykavo, dainavo, mušė būgnus ir dar kažką. Čia tikrai linksma. Gal prasidėjo karnavalas?

Tuo metu, kai vyriškis pasakojo savo naktinius įspūdžius, diktorius vėl skelbė kreipimąsi; “Mieli miestiečiai ir miesto svečiai. Jums draudžiama išeiti į gatvę nuo 22.00 iki 6.00. Draudžiama paveiksluoti ir filmuoti. Siūlome apskritai neiti į gatvę, o sėdėti namie. Jeigu išeisite, tai patariame šviesiu paros metu, grupelėmis. Nesirenkite prašmatniais drabužiais. Vilkitės paprastai ir patogiai, geriausia sportui pritaikytais rūbais. Nesipuoškite brangiais papuošalais. Nesikvepinkite gerais kvepalais. Linkime jums maloniai praleisti laiką. Miesto valdžia…”

Aš tikrai nieko negirdėjau – miegojau kaip užmušta.

Kai jie grįžo į kambarį, grojo gražią muziką.

- Todėl aš ir siūlau: ypatingai nusiteikime, ypatingai pasipuoškime ir šią ypatingą dieną pašvęskime šio ypatingo miesto ypatybėms.

Moteris plačia šypsena įvertino tokią vienintelio epiteto jėgą:

- Po tokių žodžių nieko kita ir nelieka.

Ir jie pradėjo procesą, kurį per eilę metų buvo gerokai primiršę: vilkosi brangiais drabužiais, puošėsi (ypač moteris) prašmatniais papuošalais, kvepinosi gerais kvepalais ir šukavosi, glostėsi, tepėsi, dažėsi.

Imdama raktą viešbučio darbuotoja žiūrėjo į juos apstulbusi.

- Ar jūs girdėjote radiją? – paklausė.

- Grojo labai gražią muziką, – atsakė moteriškė ir jiedu susikibę rankomis šypsodamiesi išėjo į gatvę.

Susiraukę žiūrėjo aplinkui, bet nieko nematė (saulė visa ką maudė tirštoje savo vonioje), kol priprato akys. Štai senas sendaikčių parduotuvės savininkas reguliavo vitrinos įstiklinimo darbą:

- Atsargiai, ponai, čia daug šukių, atsargiai.

- Kokie darbštūs ir malonūs žmonės, – pastebėjo moteris.

- Taip, čia rūpinamasi savo verslu. Vis kažką keičia, atnaujina, – sutiko vyriškis.

Ir tikrai. Kas antra krautuvėlė keitė stiklus, sodino gėles klombose prie įėjimų, šlavė šukes ir nuolaužas, stipria vandens srove plovė nuo grindinio dažų ar pomidorų padažo dėmes. Miestas uoliai švarinosi ir kuopėsi, rodėsi darbštuoliai ir debesis nušlavė aplink saulę, kuri atsispindėjusi vėjo varstomuose languose išsilaksto saulės zuikučiais.

- Ar pastebėjai, šiame mieste labai mažai vaikų.

- Visai su tavimi nesutinku. Štai, – jis parodė ant grindinio prie kirpyklos kreida nupieštą žmogaus siluetą. Kreidinis žmogus gulėjo išskėtęs rankas, sulenktomis per kelius kojomis. – Vaikučių darbas.

Tokių kreidinių žmonių jie išvydo ir daugiau. Vienas, lyg būtų susirietęs embriono poza, buvo nupieštas prie lauko kavinės, dar vienas vidury sankryžos.

- Čia tėveliai, matyt, leidžia vaikams vėlai eiti gulti, - samprotavo vyriškis, – todėl jie dar miega.

Prie prašmatnaus restorano jie išvydo žmones baltais chalatais, bandančius į neštuvus paguldyti žmogų be sąmonės.

- Dieve! – išsigando moteriškė. – Jam kažkas atsitiko.

- Nebijok. Šis šaunuolis paprasčiausiai nuo pat ryto padaugino.

Medikai, juos pastebėję, pasistengė kuo skubiau patalpinti nelaimėlį į baltą autobusiuką su raudonu kryžium. Po akimirksnio jis jau dūmė saliutuodamas mėlynais žiburėliais.

- Čia tikrai nepamatysi besivoliojančių girtuoklių. Juos labai operatyviai išgabena,- džiaugėsi vyriškis. – Valdžia rūpinas savo miesto įvaizdžiu.

- Kad pas mus taip.

Jiedu vaikščiojo gatvėmis, žavėjosi senąja architektūra, kol priėjo nuostabią katedrą.

- Tipiškas gotikos pavyzdys, – aiškino vyriškis. – Į dangų besiveržianti gotika. Matai kontraforsus?

- Labai gražūs!

- Būtent. O jie juk atlieka atraminę funkciją. Tačiau net neįtartum, ar ne. Atrodo lyg puošybos elementas.

- O kokie vitražai! Dieve, kokie vitražai!

- O koks rozetės ažūras.

- Tos pabaisos tikrai kraupios.

- Jos turi priminti žmogui pragaro kančias. Memento mori.

Malonus pažiūrėti barokinis fontanas, mielas ausiai srovelių čiurlenimas.

Pamačiusi į baseiną sisio-jančio akmeninio amūriuko pimpaliuką, moteriškė droviai nusuko akis. Vyriškiui ant galvos pamėgino nutūpti balandis, kitas prašvilpė pro pat moters veidą, vos neužkabinęs sparnu.

Jiedu prasilenkė su žmonių grupele. Vyrai ir moterys, tuzinas įvairaus amžiaus asmenų, vilkintys patogiais sportiniais drabužiais ir avintys lengvais bateliais arba sportbačiais, nufotografuoti palydėjo vyriškį nepasitenkinimo minomis.

- Šitie žmonės labai sportiški. Nors ir su treningais, bet moka subtiliai derinti spalvas. Ne kokie įvairiaspalviai idiotai su šliurėmis, ar ne, mielasis?

- Mes puikiai leidžiame laiką, ar ne?

- Man labai trūko tokių iškylų. Toks didelis miestas, o tokia tyla, ramybė.

- Gal kavos? Ir po taurelę konjako, – vos neatsitrenkęs į žemai pritaisytą baro iškabą pasiūlė vyriškis.

Jie įėjo į barą ir atsisėdo prie staliuko netoli lango, pro kurį matėsi dailus, bet šie tiek pakriošęs fachverkinis pastatas su paminkline lenta ant sienos. Priėjo barmenas.

- Du juodos kavos ir du brangiausio konjako, – barmenas, kuris atrodė neišsimiegojęs, užsirašė užsakymą į mažą bloknotėlį, kas, vyriškio nuomone, visai nereikalinga – juk toks nesudėtingas užsakymas. Gal dar naujokas.

- Barmene, jūs nežinote, kas toje paminklinėje lentoje? – paklausė moteriškė ir parodė pro langą. Barmenas net nežvilgtelėjęs atsakė:

- Nežinau, ponia. Bet ji jau čia seniai, – ir nuėjo.

- ???

- Toks gražus baras, o lankytojų nėra, – stebėjosi moteriškė.

- Turbūt jį labai mėgsta jaunimas vakarais.

Barmenas atnešė kavos. Vyriškis paragavo:

- Umh. Labai skani. Atsiprašau, - sustabdė benueinantį jaunuolį. – Ar pas jus visada tiek žmonių?

- Ne, pas mus jų visada daug, tik dabar mažai.

- Keistuolis tas barmenas, – pažymėjo moteriškė, jam nuėjus.

- Matyti, naujokas.

Jie tylėdami gurkšnojo kavą, kol vyriškis pastebėjo ant staltiesės daugybę mažyčių rudų taškiukų. Barmenas atnešė konjako. Tokių taškiukų buvo ir ant baltų jo marškinių, kurie, beje, nebuvo gerai išlyginti, lyg jaunuolis juos kartais naudotų ir kaip pižamą.

- Sakykit, meldžiamasis, kokie čia taškeliai ant staltiesės ir ant jūsų marškinių? – pasiteiravo vyriškis.

- A, šitie! Vakar pas mus įvyko susišaudymas, matot, mes neužsidarėm laiku, ir nuo vieno šūvio krauju ir smegenim apsitaškė ventiliatorius. Jis sukdamasis ir pridrabstė visur.

Moteris vos neužspringo kava. Vyriškis ėmė demonstratyviai kvatoti.

- Ot šaunuolis! Cha cha cha! Na ir šelmis! Cha cha, – išsitraukė banknotą ir davė barmenui arbatpinigių. Tas lyg kažko nesupratęs dvejojo. – Imkit, čia jums už puikų humoro jausmą.

- Jei čia humoras, - abejojo moteriškė, – tai labai jau juodas.

- Bet jis mus pralinksmino, ar ne teisybė? Jaunimui būdingas noras šokiruoti. Beje, esu girdėjęs panašų anekdotą. Reikia pasakyti, jis čia puikiai pritaikė - šelmis.

- Nemaniau, kad tau patinka tokios šiurpybės.

- Nesijaudink, mieloji, geriau pasimėgaukim konjaku.

Jiedu išgėrė ne po vieną, o po du konjako, vyriškis vis seikėjo arbatpinigius už puikų humoro jausmą ir prašė barmeno dar vieno anekdoto, ir kai barmenas pasakė, kad jam nepatinka anekdotai, - kvatojosi nesuvaldomai, kol moteriškė, atsisakiusi kalvadoso, pasiūlė jau eiti.

Per visą tą laiką baras nesulaukė nė vieno lankytojo.

Išėjusius iš baro juos pasitiko saulė, kurią jau galima buvo pavadinti vakaro.

Staiga pro juos lyg vėjas prašvilpė sportiškai apsirengęs jaunuolis. Jis bėgo labai greitai ir pasuko į siaurą gatvelę dešinėje. Po kelių sekundžių pasirodė dar vienas bėgikas sportui nepritaikytais drabužiais – džinsuotas, odine liemene sunkiais batais. Tas pasuko kairėn.

- Sportininkai, – pažymėjo vyriškis. – Gal ir mums reikėtų kada pajudėti.

- Sutinku. Jie rodo tikrai gerą pavyzdį. Keltumėmės anksti rytą, pabėgiotume, paskui palįstume po dušu. Ir žvalūs visą dieną dirbtume tu savo, aš savo darbus. Tik sunku išsiruošti.

Grįsta gatvė, kuria jie ėjo, tolumoje rėmėsi į žalumą. Galima numanyti, jog ten miesto parkas. Storų senų liepų eilės, tarp kurių plytų spalvos žvyru barstyti takai.

- O jei mes, - pasiūlė moteriškė, - įsigytume tokius sportinius kostiumus, kokius dėvi čionykščiai žmonės? Tokios skoningos spalvos ir fasonas…

- Be abejo, taip ir padarysime, – susitarė eidami vienu žvyruotų takelių.

Takeliai nebuvo tiesūs. Jie vingiavo, sudarydami labirinto iliuziją. Vyriškis ir moteriškė netruko to pastebėti ir įvertinti.

- Ir nežinai, kas prieš tave išnirs už posūkio – visą gyvenimą labirinte klaidžiojantis pasiklydėlis, apžėlęs barzda ir sudriskusiais drabužiais. O gal pats minotauras.

- Tu toks romantiškas, – tarė moteriškė ir jaunatviškai stipriai įsikibo jam į parankę.

Staiga iš už posūkio išniro grupelė skubančių žmonių (pora turėjo trauktis iš kelio), kurių dėmesys buvo nukreiptas į asmenį centre. Jam iš nosies bėgo kraujas. Spartuoliai greitai dingo už liepų.

- Spaudimas, – buvo tikras vyriškis. – Žmonės atskubėjo į pagalbą, dabar jie skuba į medicinos punktą.

Takelis atvedė prie akacijų krūmų, už kurių ryškiom spalvom pasitiko didžiulis gėlynas. Tai buvo gražus, retų pavyzdžių gėlynas, kad moteriškė net sumišo:

- Kai kurių pavadinimų net nežinau.

Ji su floristės susidomėjimu lakstė nuo vieno augalo prie kito, vardijo pavadinimus, sąžiningai prisipažindama, kad to arba ano nepažįstanti. Pasilenkusi ties vienu žiedu palietė jį ir suklikusi žaibiškai atitraukė ranką. Augalas nebuvo spygliuotas, tačiau atrodė, kad ji įsidūrė.

- Kas atsitiko? – krūptelėjęs paklausė.

- Nieko, – nusijuokė ji. – Man tik įgėlė bitė.

Dešinioji jos plaštaka šiek tiek sutino ir vyriškis susirūpino, ar tik nereikėtų aplankyti mediko – galima alerginė reakcija. Tačiau moteriškė jį nuramino – bičių įgėlimui alergiška nesanti, jai tai ne pirmas kartas. Be to, tai netgi savotiškai smagu.

Tamsa iš lėto gesino gėlių spalvas, įsižiebę žibintai nudažė liepas kitu atspalviu. Vyriškis ir moteriškė, nors visą dieną ant kojų, nesijautė pavargę ar alkani. Juos netgi stebino pačių žvalumas ir energingumas, lyg būtų atjaunėję dvidešimčia metų. Kupini meilės ir gyvenimo džiaugsmo. Juokavo, čiauškėjo. Giedra ir skaidri nuotaika sklaidė miestą apgaubusias sutemas ir jie nusprendė visą naktį praleisti mieste, prieš tai karališkai pavakarieniavus naktinio restorano terasoje, paklausyti kokio orkestrėlio ir su vyno buteliu pasėdėti prie vandens.

Jiedu sėdėjo ant suoliuko tarp dviejų žibintų užlieti sidabrine šviesa ir svajingai nusiteikę giliai traukė gaivų orą. Susižvalgė tarpusavy ir, lyg supratę kažkokią užuominą, prabilo kinematografiškais štampais:

- Tu norėjai man kažką pasakyti?..

- Taip, – atsakė vyriškis. – Šių dangiškų žibintų akivaizdoje aš noriu pasakyti…- įkvėpė. – Aš tave myliu.

Negailėdami strykų užgrojo žiogai.

- Tu taip seniai man tai sakei.

- Ne taip jau ir seniai.

- Kada?

- Aš atsimenu.

- Neatsimeni.

- Atsimenu.

- Tikiu.

Žiogų dirigentas davė ženklą piano pianissimo, kai jiedu pasibučiavo.

Susikibę rankomis, lyg ką tik apšaudyti Amūro strėlėm, jie lėtai žingsniavo parku, kol priėjo liepų ratą. Dar viena grupelė sportiniais kostiumai apsirengusių žmonių skubėdami į kuprines kimšo daiktus, ruošdamiesi palikti šią vietą. Vienas sportininkas sunerimusiu veidu juos vis ragino. Vyriškis ir moteriškė už keliasdešimt metrų išvydo vyrus, traukiančius jų kryptimi. Sportininkas sunerimusiu veidu, matyt, juos stebėjęs, pasakė saviškiams: “Tuoj prasidės karnavalas. Nešdinamės iš čia.“ Ir nusikeikė.

- Ar aš tau nesakiau, kad bus karnavalas? – nugirdęs šį žodį apsidžiaugė vyriškis. - O tu sakei, kad čia nėra naktinio gyvenimo. O žmonių mieste mažai todėl, kad visi šiam karnavalui ruošiasi, – patenkintas savo įžvalgumu tęsė vyriškis.

Sportininkai pasišalino. Link jų artėjantys vyrai tikrai atrodė kaip karnavalo dalyviai. Iš karto į akis krito jų keistos figūros: vienas labai aukštas ir liesas, kitas beveik jo ūgio Heraklio sudėjimo žaliūkas, storulis ilgais garbanotais plaukais ir visiškai mažas žmogeliukas, turbūt liliputas. Pasipuošę oda ir džinsais, avį sunkiais ir dulkėtais batais. Barzdoti ir ūsuoti.

Vyriškis ir moteriškė žiūrėjo į juos susižavėję – tikri iš “Plėšikų” traukti plėšikai. Liliputas nešėsi su savim medinę trinką. Priėję porelę jie sustojo (sportininkų lyg ir nebūtų buvę).

- Labas vakaras, – pasisveikino vyriškis. - Jūs tikriausiai į karnavalą?

- Žinoma!

Vyriškis, pastebėjęs randą, einantį skersai liesojo veidą, priėjo iš arčiau pasižiūrėti:

- Koks puikus grimas!

- Jūsų kostiumai, sakyčiau, labai natūralistiški, – antrino moteriškė.

- Tai mūsų darbiniai drabužiai.

- Labai skoninga!

- Užeikite, ponai, į liepų ratą, - pasiūlė Heraklis, neabejotinai atamanas.

Visi persikėlė į liepų ratą – atsidūrė tarsi cirko arenoje, apsupti visko mačiusių šimtamečių žiūrovių liepų.

- O dabar, ponai, atiduokite pinigus, – tęsė spektaklį atamanas.

- Prašom, prašom, - vyriškis ištraukė iš piniginės kelis banknotus kaip kuklią padėką už vaidinimą. – Tikri profesionalai, - kreipėsi į moteriškę. – Kokios intonacijos, kokie gestai!

Tačiau vietoj banknotų Heraklis išplėšė piniginę.

- Jūsų laikas aukoti, ponia, - paragino plėšikas.

Moteriškė, pajutusi kažką negera, prisiglaudė prie vyro.

- Gerai vaidina šelmiai! – žavėjosi tas.

- O gal jūs neturite? – paklausė liesasis.

- Turi turi! – prisiekė liliputas. – Aš gi per mylią užuodžiau jų kvepalus. Taip kvepia tik turčiai, – priėjo prie moters ir pauostė šiek tiek žemiau juosmens. Moteris baimingai atsitraukė.

- Jūsų rankinė, - priminė storulis, - kurią slepiate už nugaros. Dramblio odos rankinė.

- Ne dramblio, o krokodilo. O jeigu jūs dar artinsitės, aš šauksiu policiją.

- Kokią policiją? – nustebo liesasis.

- Policiją! – pagrasino moteris.

- Policiją? – nesuprato atamanas. – A! Policija! Buvau visai pamiršęs! Draugai, pašaukime policiją!

Plėšikai liepų rate suformavo dar vieną, kuriame įkalino porą. “Policija!!!! Policija!!!!” – gal tris minutes jie šaukė taip garsiai, kad veidai paraudo, o vyras ir moteris turėjo užsikišti ausis. Policija nesirodė, plėšikai nutilo.

- Ponai, – tarė atamanas. – O policijos nėra.

- Kaip nėra?! – suglumo vyriškis, kuriam jau nebebuvo linksma.

- O jūs ką, nesiklausot radijo? – nustebo vadas.

- Grojo labai graži muzika,- pasakė moteriškė.

- Gerai. O dabar atiduokite pinigus ir nusiimkite papuošalus. Kelintas jūsų batų numeris? – kreipėsi į vyriškį

- 44.

- Ir batus.

Vyras dvejojo. Tada Heraklis smogė jam kumščiu į veidą. Moteris sukliko. Iš prakirsto antakio tekėjo kraujas.

- Gal darykime, - stengdamasis atrodyti ramus prabilo vyriškis, - kaip pageidaus šie ponai.

Jis išsitraukė iš kišenių visus pinigus, netgi smulkiausias monetas, atidavė moters rankinę.

- Jūsų žiedas, – parodė atamanas.

- Juk čia mano vestuvinis žiedas!

- Vesite dar kartą.

Moteris pravirko. Ji nusisegė auskarus, koljė, nusimovė žiedus nuo kairiosios rankos.

- Šis bei tas liko ant dešiniosios!

Moteriškė stengėsi nusimauti žiedus nuo dešiniosios rankos, tačiau ji buvo sutinusi. Nepavyko nusmaukti net apyrankės.

- Jai įkando bitė, sutino ranka, todėl…- bandė teisinti vyriškis ir stiprų smūgį gavo į nosį. Jis puolė smogti atgal, bet sunkus batas pataikė į saulės rezginį ir jis susmuko. O plėšikai, lyg to ilgai laukę, šoko spardyti gulintį. Atamanas paliko savo besidarbuojančius vyrukus ir pabandė žiedus numauti pats. Moteriškė nesipriešino. Ji buvo tarsi apdujusi. Stovėjo lyg pamišusi Ofelija prie upės.

- Mažyli! Trinką! – pamatęs, kad nieko nebus, sukomandavo atamanas. Liliputas, nenoriai liovęsis spardyti, atnešė trinką. Atamanas parklupdė moterį, padėjo jos ranką ant trinkos ir iš už diržo išsitraukė kirvį. Plėšikai paliko kruviną auką pasirengę reginiui. Atamanas plačiai užsimojo, permetė akimis savo vyrus – tie pritariamai šypčiojo – ir šmaikščiu kirčiu atskyrė plaštaką nuo rankos. Plaštaka nukrito šalia trinkos delnu į viršų. Lyg prašytų išmaldos. Moteris raitėsi ant žemės ir tyliai vaitojo, prispaudusi kraujuojantį strampą prie krūtinės.

- Jis turi auksinių dantų! – suklykė storulis. – Įkando rupūžė! – įpykęs trenkė besigaivelėjančiam vyriškiui.

Atamanas liepė liliputui nukapoti pirštus ir nuimti žiedus, o pats pasilenkė patikrinti dantų.

- O kiek auksinių dantukų! – apsidžiaugė atamanas. Storulis nelaukdamas tvojo kumščiu, ketindamas juos tuoj pat išmušti, tačiau pratrūko smarkiai keiktis, nes susižeidė krumplius.

- Kvaily! Užsimauk kastetą! – supyko vadas.

Storulis užsimovė kastetą ir dantys vienas po kito, o kai kurie ir po du, prarado savo pozicijas. Dručkis dirbo pasimėgaudamas ir neskubėdamas.

- Gaila, kad mažulis nukapojo pirštus, – atsiduso storulis. – Dantis galima būtų sudėti į delną…

- Kam? – pasidomėjo atamanas.

- Nežinau… gražiai atrodytų. - Ir taip gražiai atrodo. Ar ne, lie-pos? – ir nusikvatojo patenkintas.

„Gintaro lašai“, 2008-03-17