„Ketvirtoji poeto eilėraščių knyga. Pagrindinė jos tema – improvizacijos kultūros ir istorijos motyvais. Jos – tarsi užkalbėjimai ir sekamos tamsiais vakarais pasakos, apčiuopomis bandant ieškoti savo vietos ir identiteto. Vyrauja gan sausas, pasakojamasis kalbėjimas, tik retkarčiais leidžiama prasiveržti asmeniškesnei, intymesnei gaidai: „trumpą silpnumo akimirką/leidiesi užliūliuojamas svajonės,/kad galima ir nesugrįžti,/o paskui tik tvirčiau/suspaudi rankoje šnypščiančią lazdą/ir žengi į tamsią, kriokiančią/gatvės arteriją”. Tiksliausiai šiai poezijai tiktų apibūdinimas „poringės”. Rami, tyki eilėraščio tėkmė, kurioje retkarčiais blyksteli žvynais intensyvesnė poezijos eilutė.“ (mb)

VATERLO

Kaip Napoleonas temstančiame Vaterlo lauke
tu stovi vidury didelio
vakarėjančio miesto,
staiga pasiklysdamas ir nežinodamas, kur eiti,
vaiduokliškais apuokų balsais
ūkauja automobilių signalizacijos,
pro šalį kaukia sirenos,
žviegia piestu statomų mašinų stabdžiai -
nesiliaujantis geležies ir gyvų kūnų srautas.
Tu eini
ir jauti, kaip rankoje laikoma neregio lazda
nudegina delną,
virsta šnypščiančia, besirangančia,
gelti pasiruošusia gyvate,
ne, ji visai nepanaši į gyvatę,
tai tik daili dirigento lazdelė,
su tokia temstančiame Vaterlo lauke
Imperatorius dirigavo savo kariuomenei
siųsdamas ją ten, iš kur negrįžtama,
į šešėlių ir amžinos prieblandos šalį,
bet tu ne Imperatorius
ir net ne imperatoriaus generolas,
tu sugrįžti,
išeini ir sugrįžti,
tik vieną trumpą akimirką pasivaidena,
kad eini ne per vakarėjantį miestą,
bet stovi temstančiame Vaterlo lauke,
o pro šalį eina ir eina sumušta kariuomenė,
trumpą silpnumo akimirką
leidiesi užliūliuojamas svajonės,
kad įmanoma ir nesugrįžti,
o paskui tik dar tvirčiau
suspaudi rankoje šnypščiančią lazdą
ir žengi į tamsią, kriokiančią
gatvės arteriją.

Alvydas Valenta. Varpininkas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.

ĮRAŠAS ALBERO KAMIU UŽRAŠŲ KNYGELĖJE, RASTAS PO JO MIRTIES

tai nutiko
septintą valandą ryto:
rašalinėje baigėsi rašalas,
ir ant balto popieriaus lapo
liko neparašytas svarbiausias,
pabaigos sakinys,
lygiai septintą valandą ryto,
civilinės gvardijos vyrams
įžengus į miestą
ir užrakinus jo vartus,
kad tauta niekada nesužinotų,
kur palaidotas jos poetas!
Lygiai septintą valandą ryto
geriausiame valstybės greitkelyje
kraujo tekėjimas buvo sustabdytas,
rankos atitrūko nuo liemens
ir liemuo buvo nulaužtas
lyg Šiaurės miškų medis...
Lygiai septintą valandą ryto
per trumpą akimirką
išsisklaidė
kūno visuotinumo regimybė,
o pats kūnas iškeliavo nesibaigiančion temtin.
Tai nutiko
arba galėjo nutikti trečią valandą po pietų,
dangus buvo skaidrus ir grynas,
be mažiausio debesėlio,
žmogus buvo jau šiek tiek pavargęs
ir mažumėlę išsiblaškęs -
lygiai trečia valandą po pietų
du viena kryptimi lekiantys automobiliai
netikėtai trenkėsi vienas į kitą,
ir juose sėdėję du poetai
paskutinį kartą išvydo
akinamai žaižaruojančią susprogusią saulę...
Pirmasis jų rašė apie kiekviename iš mūsų
pasislėpusį maro užkratą,
antrasis - apie nulaužto liemens beprasmybę
ir apie Šiaurės gentis,
jau niekada nesusirinksiančias apraudoti savo mirusiųjų.
Lygiai septintą valandą ryto,
lygiai trečią valandą po pietų,
paklusę lygiai nelygiems priežastingumo dėsniams,
du kūnai gulėjo vieškelio dulkėse,
kraujo tekėjimas buvo sustabdytas,
kraujas lėtai sunkėsi į žemę,
aplinkui buvo tuščia ir tylu,
tik krūmuose pasislėpęs absurdas
žaidė nulaužtu smilgos stiebeliu,
šiepė smailius vampyro dantis
ir kikendamas rodė į kelią.

Alvydas Valenta. Varpininkas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.

NEVILTIS

Sena alkana lokė -
ji jau ateina kiekvieną dieną
ir nesisaugodama vaikščioja po stovyklą,
uostinėja tuščias skardines,
kilnoja palapinių uždangas,
rausiasi atšalusiuose ugniakuruose
ir žmonių guoliuose,
o paskui garsiai niurnėdama
išsvaido juos į šalis.
Mažos klastingos žvėries akys
seka sulėtėjusius žmogaus judesius,
žmogus pakelia sunkų šautuvą,
prisitaiko ir šauna,
pro šalį...
Iš visos ekspedicijos liko gal penketas, gal trejetas
stipriausių vyrų,
greitai liks tik vienas,
vienas ir senas surūdijęs šautuvas
prieš tirštėjančiose sutemose slankiojantį
alkanos lokės šešėlį,
prieš žvėrimi pasivertusią neviltį.

Alvydas Valenta. Varpininkas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.

IŠ NEŽINOMO ROMĖNŲ ISTORIKO DINGUSIO VEIKALO

Nieko neatsitiko,
nieko, kas būtų įdomu, keista ir neįprasta
ir verta istoriko, filosofo, poeto
ar gamtos tyrinėtojo plunksnos,
todėl jie ir neparašė
nei apie perpus perplyšusią šventyklos uždangą,
nei apie atsivėrusius kapų rūsius
ir nusiritusius nuo jų angų akmenis,
nei pagaliau apie saulės užtemimą,
kokių buvo ir dar bus nesuskaičiuojama daugybė
ir kokie baugina vien tamsią,
neišsilavinusią liaudį,
nieko neatsitiko,
visiškai nieko,
tik tolimoje imperijos provincijoje
buvo nukryžiuotas dar vienas vergas,
vienas iš daugelio milijonų,
mėsos ir kaulų maišų,
pakabintų ant kryžiaus
ir šio pasaulio galingųjų žaidime
pralošusių savo gyvybes,
nieko neatsitiko,
kas būtų naudinga ar bent įdomu žinoti palikuonims,
todėl kanceliarijos raštininkai nieko ir neužrašė,
visiškai nieko neatsitiko,
tik vienoje iš prietaringiausių imperijos provincijų
buvo nukryžiuotas niekam nežinomas vergas,
kažkoks pranašas,
žadėjęs taikos karalystę
ir visokių kitokių keistenybių,
o pats miręs niekingiausio nusikaltėlio mirtimi,
tik jo mirties valandą
sudrebėjo žemė,
ir apsinuogino kapų rūsiai,
danguje nustojo švietusi saulė,
ir aptemusiame skliaute
nematoma ranka ugninėmis raidėmis užrašė
vienintelį žodį:
„Atlikta!“

Alvydas Valenta. Varpininkas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.

TVANAS

           Jis vaikščiojo po barus
           ir gėrė
           Gintaras Grajauskas („Tvanas“)

Jis vaikščiojo po barus
ir gėrė
laukdamas pasaulio pabaigos,
bet jos kaip nebuvo, taip nebuvo,
įsprausta tarp granito krantinių
upė tekėjo lygiai ir vienodai
ir net neketino išsilieti,
tik kai prasigaruodavo alkoholis,
lyg ugnis imdavo deginti prisiminimai
apie juodąją laiko skylę -
pragertą vakarykštę ir užvakarykštę dieną,
apie amžinai prarastą mylimąją
ir sudužusią svajonę...
Sudrumstoje sąmonėje
tebeskambėdavo baro muzika,
nerišlios pokalbių nuotrupos,
atsitiktinių sugėrovų balsai,
nepakeliami darėsi
pagyrūniškai išsiviepiantys jų snukiai,
karštligiškai susiversdavo likusius lašus
ir išmiegodavo iki pietų,
paskui išeidavo,
magiška baro erdvė jį įsiurbdavo
ir paleisdavo tik vėlai naktį.
Jis vaikščiojo po barus ir gėrė,
godžiai ir daug,
ugninis vanduo tekėjo į gerklę ir pro šalį
ir prisiminimai nustodavo kamavę,
pasaulio pabaiga galėjo jį išgelbėti,
bet upė, įsprausta tarp granito krantinių,
tekėjo lygiai ir vienodai
ir net neketino maištauti,
prieplaukoje, laukdami triukšmingų turistų,
ramiai suposi surūdiję garlaiviai,
pasaulio pabaiga galėjo jį išgelbėti,
tačiau artimiausius šimtą metų
ji tikrai nesirengė ateiti,
dangus buvo tuščias
ir perregimas lyg stiklas,
be menkiausio debesėlio,
prieplaukoje snaudė garlaiviai,
prasigaravus alkoholiui
apnikdavo liūdesys ir šmėklos,
artimiausius šimtą metų
neturėjo įvykti jokių permainų
ir jokių stebuklų,
reikėjo ryžtis gyventi.

Alvydas Valenta. Varpininkas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.

BŪDELĖS ISTORIJA

           Tėvas, ak tėvas, sumanė statyt tualetą.
           Sigitas Parulskis

Temsta,
garsiai daužosi
neužkabintos būdelės durys,
tarytum visi savi ir svetimi vaiduokliai
staiga būtų susirgę viduriais...
Tėvas, ak tėvas, ją pastatė
ir tyčia paliko plyšius,
kad vėjas lyg pjūklu
netikėtai pertrauktų per stuburą
ir užsisvajojęs viduje pernelyg ilgai
neužsisėdėtum -
juk užeiti reikia visiems!
Tyčia plyšius per pirštą,
kad atlikdamas šventąją žemės tręšimo misteriją
galėtum matyti dangų,
kad atliktum ją dangaus akivaizdoje
ir užsimiršęs nepridergtum daugiau
negu tikrai būtina.
Tėvas, ak tėvas, ją pastatė,
nepaklausiau, iškeičiau į geresnę,
šilta, durys be plyšių ir su rankena,
sienos plytelėmis klijuotos -
dangaus net labiausiai norėdamas nepamatysi!
Tad ir sėdžiu, reikia nereikia,
už durų palikęs sąžinės graužatį
ir seniai užmiršęs duotąjį pasižadėjimą
nedergti daugiau negu žmogui tikrai būtina.

Alvydas Valenta. Varpininkas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.

ANTIPOEZIJA, ARBA KODĖL NEREIKIA RAŠYTI POEZIJOS

4. Suplėšytos uolos

Vaikystėje,
beveik priešistoriniais laikais,
pradėjau rašyti eilėraščius:
rašiau apie jūrą, žuvėdras, bures,
įnirtusias bangas,
puolančias negyvenamą krantą,
arba vienišą karo laivą,
visais savo abiejų bortų pabūklais
grasantį nematomam priešui,
įsidrąsinęs pradėjau rašyti apie meilę:
sužeistas širdis,
sudaužytas svajones
(stiklinės valgykloje per pietus
duždavo, reikia pasakyti, gana dažnai),
o kartą parašiau tokį apie itin didelę jausmų
audrą
ir plyštančias iš skausmo uolas,
rado tuos mano eilėraščius toks storulis klasės
draugas,
perskaitė, patylėjo ir garsiai,
kad visi girdėtų, paklausė:
„Koks čia dabar uolų plėšymas?
Gal nori, kad praneščiau gamtos apsaugos
inspekcijai?“
Nieko mat vyras nesuprato apie poeziją,
o teisus žaltys buvo!..

5. Laikas

Iššiepęs surūdijusius dantis
persenęs juodvarnis - laikas,
tupėdamas medžio viršūnėje,
traiško prinokusius vasaros obuolius,
mano ir tavo, nelaimingas poete,
rudenio melancholija kvepiančius eilėraščius,
kemša ir kemša į besotę savo gerklę...
Saujomis skina poezijos uogas -
prisirpusias sultingas metaforas,
perniek eina poetų prakaitas
ir žūsta poezijos derlius,
skaidrus ir trapus įkvėpimas...
O laikas tarytum bokštinis kranas -
išstypęs ligi pat debesų,
lyg pamiršta, seniai nenaudojama
gaisrininkų mašina,
jos kopėčias pradangino nevykę jos
sargybiniai,
todėl negalima užlipti į viršų,
atsukti keturis sunkius varžtus
ir įkišus storą geležinę lazdą
sutrupinti tris svarbiausius krumpliaračius,
lyg maišas ant laiko nugaros
sėdi ereliu pasivertęs godumas
ir lesa metafizines laiko kepenis,
nebetoli, ak, nebetoli jau pasaulio pabaiga -
filosofinis jo gaisras,
visuotinis vertybių tvanas,
ką darysime, liūdnas mano broli,
kur eisime ir ką veiksime,
jeigu nieko daugiau nemokame,
tik skinti jau kartą nuskintas metaforas,
tik rašyti jau kartą parašytus eilėraščius?

Alvydas Valenta. Varpininkas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.

BARBARAS

         Jei myli,
         Cezario pjūviu išgelbėk mane.
         Liūnė Sutema

Cezario pjūviu išgelbėk mane
nuo mano paties silpnumo,
skorpioniško savianalizės geluonies,
išgelbėk iš niūrios rudenio melancholijos,
lėto dienų tekėjimo,
iš savo paties abejingumo.
Cezario pjūviu išgelbėk mane
iš kultūros prasmių lauko
ir kultūrinių kodų nelaisvės,
grąžink į barbarybę,
pirmapradį veiksmų ir minčių vientisumą,
kad vėl tapčiau alkanas ir nieko nežinantis.
Noriu būti barbaras,
vientisas, neišsidalinęs
į daugelį silpnų kniaukiančių "aš" barbaras,
tikintis, kad viskas, ką mato jo akys,
ir yra tikrieji pasaulio pavidalai.
Noriu būti barbaras,
godus pažinimo ir naujų potyrių barbaras,
išsirengęs užkariauti
neišžvalgytų dvasios plotų jos laukinis.
Nenoriu nieko gauti veltui,
noriu viską laimėti,
o kai neliks ko siekti,
vėl virsti barbaru!

Alvydas Valenta. Varpininkas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.

PRANAŠĖ

Kiekviena moteris yra pranašė,
kiekviena pranašė yra moteris,
kiekviena moteris turi stebuklingą galią
pasipūtėlišką vyro išdidumą paleisti pelenais,
o jį patį apkerėti,
paversti akmeniu,
be tikslo klaidžiojančiu šešėliu
arba niektauza poetu,
visos vyrų giminės juokdariu,
arba ir tuo, ir anuo vienu metu.
Esti akimirkų,
kada pats prieš savo valią
tampi atviras ir sužeidžiamas,
ir vienintelis priešais stovinčios moters žodis
gali pasmerkti arba išteisinti,
virsti išsigelbėjimu arba prakeikimu,
ir tada ji tampa pranaše,
ateitį reginčia Kasandra,
bet ji tyli,
laukia ir tyli,
ir pagaliau jos ištartas trumpas „ne“
tampa iškalbingesnis
nei užtaisomų šautuvų žvangėjimas.

Alvydas Valenta. Varpininkas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.

POEZIJOS PASITRAUKIMAS

Vieną dieną jiems staiga pasirodė,
kad išplaukė,
girgždėdami užsidarė uosto vartai,
ir nematoma ranka ištiesė surūdijusią grandinę,
neleidžiančią grįžti atgal.
Prieš akis tyvuliavo bekraštis vandenynas,
ir jie galėjo kiek tinkami kalbėtis apie poeziją:
gaudyti žaižaruojančias metaforas,
jas sūdyti, krauti į statines
arba džiovinti prieš saulę ant laivo virvių,
bet šito nedarė –
poezija jiems daugiau neegzistavo,
ji liko uosto smuklėse ir prekyvietėse,
kur užmirštama lygiai taip lengvai,
kaip įsimylima,
kur suėjusios iš aplinkinių kaimų moterys
pardavinėja vėju kvepiančias daržoves,
poezija jiems daugiau neegzistavo.
Jie plaukė tais pačiais keliais,
kuriais prieš penketą šimtmečių
plaukdavo naujų žemių ieškotojai,
nors visi keliai jau seniai buvo išplaukioti
ir visos žemės jau seniai atrastos:
Aukso, Pipirų, Vergų,
Dramblio Kaulo Krantas
ir visa Afrikos pakrantė!
Tada atėjo eilė Amerikai,
bet actekų imperija
irgi jau buvo žlugusi,
apsigyvenusi ankštose muziejų saugyklose
ir beveik parašyta
Šimto metų vienatvės kronika,
visos kronikos jau buvo parašytos,
nukariautos visos dvasios imperijos,
atrastos visos nežinomos žemės,
ir išsidalintos ginčytinos teritorijos,
ir jiems beliko tiktai banalybė.

Alvydas Valenta. Varpininkas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.

PROVINCIJA

Provincija yra ramiai ir didingai tekantis Dunojus,
vynuogynais apaugę jo krantai,
pietinės Rusijos gubernijos,
kresni ir stiprūs, šimtasiūlėmis apsirengę
rusų mužikai,
provincija yra Balbieriškis ir Druskininkai –
visa, kas nutolę nuo sostinės
daugiau nei per valandą kelio.
Pagaliau, pagaliau tvirtai apsisprendžiau,
daviau sau neatšaukiamą žodį:
rytoj išvažiuoju į provinciją,
provincija nieko bloga,
tik truputį toliau nuo sostinės,
valstybinės duonos ir nemokamų žaidimų –
patikimas būdas suliesėti
ir atsikratyti kenksmingų įpročių,
provincija nieko bloga,
į ją savo noru išvažiuodavo
imperatoriui neįtikę poetai, konsulai ir prokonsulai,
pavargęs nuo dvikovų ir aukštuomenės balių
provinciją rinkosi Maskvos ir Peterburgo
auksinis jaunimas
ir krauju atsikosintys
jauni Šiaurės vakarų krašto gydytojai,
provinciją iki šiol renkasi poetai
ir kiti rašto aiškintojai,
rytoj, saulei tekant,
sekdamas jų pavyzdžiu,
paliksiu susmulkėjusią sostinę,
sumenkusias jos viešąsias pirtis
ir ištuštėjusias bibliotekas,
rytoj, saulei tekant,
pirmu didžialangiu neoplanu
išvažiuosiu į tolimą pasienio provinciją,
gersiu pieną ir klausysiuosi neskubraus
dzūkiško ringavimo –
dvi valandos kelio,
ir pasaulis neatpažįstamai pasikeičia.
Diena prieš kelionę pilna skubėjimo ir nerimo
ir velniškai ilga,
tokia ilga, kad pagaliau pradėtum galvoti,
kad imtum abejoti
savo paties sprendimais.

Alvydas Valenta. Varpininkas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.

MYLĖTOS MOTERYS

Tarytum patyręs fechtuotojas
paskutinę akimirką atsitraukdavau,
žaibiškai prisidengdavau
ir tapdavau nesužeidžiamas,
o prisipažinimas išeidavo kažin koks juokingas, nerangus,
klaikiai nenatūralus
ir sintetinis lyg McDonaldo mėsainis,
jos supratingai šypsodavosi
ir tylėdavo
arba švelniai sakydavo:
„Tikriausiai tau šitaip tik pasirodė“,
jos visos buvo aristokratiškai subtilios
ir, suprantama, negalėjo žinoti,
kad po pirmojo pralaimėjimo
prisipažinti meilę – man prilygo dvikovai,
kurios jau negalėjau nelaimėti.

Alvydas Valenta. Varpininkas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.

TYLINTI AFRODITĖ

Ji tylėjo,
tylėjo,
tylėjo,

ji tylėjo.

Dangų perskrodė žaibas,
ir etruskų žyniai suskato pranašauti ateitį –

ji tylėjo,
tylėjo,
tylėjo,

tylėjo.

Pasauliui grasino dar vienas tvanas,
ir žvėrys nebevedė vaikų –

ji tylėjo,
tylėjo,
tylėjo.

Paskui užėjo sausra,
dykuma pavertė jausmus ir mintis –

ji tylėjo,
tylėjo,
tylėjo,

ji tylėjo.

Ji buvo tylinti Afroditė,
aš buvau plepantis nevykėlis.

Alvydas Valenta. Varpininkas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.