SAULĖLYDIS
Tyliai nuėjo krantu jis
be perstojo šniokščiančių jūrų.
ILIADA 1 giesmė
Stovėjom. Tylėjom.
Ar atmeni, drauge, tą vakarą
prie ūžiančių marių,
tą krantą nykų ir akmenuotą?
Katiluos virė valgis.
Tarp savęs kažin ką jie šnekėjos.
Greitakojai bėgikai
lyg šaudyklė darbščios
moteriškės rankose lakstė.
Stovėjom. Tylėjom,
o jūra putodama blaškės.
Saulėlydis buvo kraujo spalvos.
Mieste ant kalvos
pasigirdo jau verksmas
ir krankliai jau suskrido į puotą.
Valenta, Alvydas. Bliuzo gimimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.
MARAS
Vienas prie kito laužai
su numirėliais degė stovykloj.
ILIADA, 1 giesme
Žemė dunda, dreba ir muistosi
tarsi žirgas, jaučiantis šeimininko netektį,
vis krauna ir krauna mirusius,
ir ligi ryto degina.
Tos ugnys matosi mieste ir už jūros –
grįžta vyrai, parsiveža grobį ir dovanas,
maldose ir aukojamų jaučių dūmuos
paskendusi apkrėsta kariuomenė.
Jau laikas giedoti pyktį ir atpildą
už paniekintą žynio dukterį
ir išplėštą šventyklą,
sparnuotais vežimais jau atlekia
slibinai iš mirties karalystės.
Ir sodina juose vyrus
kaip kadaise laivuosna,
veža kariauti į tolimą nežinomą šalį,
diena išblėsta, veidai pajuosta,
stovykloje – maras.
O medinis arklys jūros dugne užrakintas,
dar negreitai kinkuodamas galvą
kelią namo parodys,
miega dievai – visas aukštasis olimpas,
agonijoj blaškosi žmonės.
Valenta, Alvydas. Bliuzo gimimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.
***
Tolko kraski i vodka,
tolko vodka i kraski.
(iš nežinomo rusų poeto eilėraščio)
Tik degtinė ir žodis,
žodis ir degtinė –
rašau ir rašau vidurnakčio kambary,
o protinga pelėda
linguojančiam medy vis miega,
krebždanti plunksna
mintimis pasigėrusi rankose verkia –
vis rašau ir rašau,
nors žinau, kad sudegins –
tvykstels ugnis ir neliks.
Juodos raidės tarytum išdykę kipšiukai
liepsnose šokinės,
užslinks naktis,
pranyks viltis,
užges ugnis –
nebereikės.
Tik degtinė ir žodis,
žodis ir degtinė,
net miegančios pelėdos sapnas išnyko,
o tuščiam kambary ima suktis, vaidentis
visi, kuriuos prikėliau iš amžino miego,
pašaukiau iš tolimo krašto,
gęsta lempa ir dūžta
rudenin pastumta rašalinė –
juodas kraujas išbalusių lapų...
medžio šakos
į sieną dejuodamos plakas –
giesmė paskutinė.
Valenta, Alvydas. Bliuzo gimimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.
***
Ir nelemta matyti,
ko nelemta matyti,
ką uždengė Kūrėjas
sunkia paslapties užuolaida
nuo tavo ir mano akių.
Nes vis tiek neįspėsi jo ženklų
ir žvilgsnis toliau nenuklys
nei iki medžio ir jo pilko šešėlio,
nes nelemta matyt,
ko nelemta matyt.
Nelaimė už durų lyg žiurkė
šmirinėdama laukia,
nebijok, vidun neįlįs,
jei savy nepaliksi menkiausio plyšelio.
Ir stebuklas, deja, neįvyks,
veltui lauks ir daužysis širdis,
pažvelk, ar matai –
dabinasi auksu rytai,
kūrėjas mums siunčia dieną –
baltą ir ilgą be galo.
Išgerki kaip taurę lig dugno,
bemieges akis lankose jos ganyk,
tik uždangos paslapties nepraskleisk
ir nesistenk įspėti jo valios.
Valenta, Alvydas. Bliuzo gimimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.
***
Skrendam ir skrendam, ir galo nėra,
kada pagaliau suduš mūsų aeroplanas,
kada išvysime saulę aukštajam kalne –
erdvių karalienę gyvenant?
Kada gi sustoję prieš josios vartus,
žemai nusilenkę, ištarę:
„ Tau atnešėm, saule, brangių dovanų“,
jos šviesa lyg vynu pasigersim?
Vis skrendam ir skrendam, ir galo nėra,
kalėjimu mums tapo aeroplanas,
lyg nunokusius obuolius renkam dienas,
kraunam į sunkias pintines
ir linguodami į podėlius nešam.
Valenta, Alvydas. Bliuzo gimimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.
***
Pasaulis paskendęs vakaro gaisuos,
saulėlydį dainuoja šventyklų stogai,
seniai jau norėjau parkristi ant žemės
ir raudot,
ir užmigt amžinai.
Šitas vakaras krauju apipiltas,
ištirpintu vidudienio saulėj švinu,
ten žemai, po manim,
blyškioj užmigusioj karalystėj
ganosi viltys,
nesulaukdamos baltaburių laivų.
Girdžiu, kaip arklio kanopų pažadinta
sudreba žemė,
kyla vėjas ir blaško nukritusius medžių lapus –
pro šalį kvatodamas lekia gyvenimas,
liūdna, alsu ir tvanku.
Valenta, Alvydas. Bliuzo gimimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.
***
Aplinkui statinės vyno
lyg mėlyni debesys,
aš vaikštau tarp jų
ir ragauju ragauju –
teisybę kalbėjo protingos galvos,
kad žemė – sukasi.
Daug moterų žydinčioj gyvenimo pievoj mylėjau,
nors jos sakėsi manęs nemylėjusios,
bet šiandien aš atleidžiu,
kaip tas vynas atleidžia visiems,
kas jį niekino ir negėrė.
O statinės lyg mėlyni debesys –
plaukia pievos, medžiai ir kelias,
švelniai tekantys saldūs upeliai
šnabžda, kad ne visos moterys išduoda,
kad gyvenimas gražus lyg laisvas paukštis,
kad ir aš lyg jaunas medis
sužaliuosiu dar, suošiu.
Tos statinės lyg mėlyni debesys –
jos lyg gyvos vis šnekasi, šnekasi.
Valenta, Alvydas. Bliuzo gimimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.
***
Trys sužvarbę sargybiniai
naktį, karo stovykloje,
miegant draugams ir priešams,
blankiai spingsint mėnuliui,
pusbalsiu skaitė Seneką, –
apie tai, jog gyvenimas karo stovykloje –
kietas guolis ir prastas maistas –
grūdina kūną ir sielą,
o miestas, jo prabanga ir valgių gausybė
pražudo kariuomenes, pakerta dvasią
ir išmoko vien apsiryti,
ir apie tai,
jog skęsta laivai,
namuose įsisiautėja gaisras,
bet tai atsitinka retai
ir esti pavojaus ženklų,
o žmogus žmogui graso
kiekviena dieną –
visą gyvenimą.
Valenta, Alvydas. Bliuzo gimimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.
***
Tą vasarą,
kai išjojom iš žydinčio dvaro,
nežadėjo niekas tokio pilko ir liūdno rudens,
rugiai lyg sukilusios vilnys bangavo,
miškai savo amžiną dainą dainavo
ir atrodė, kad niekad, o niekad netems.
Paskui buvo
meilė, neapykanta, kraujas,
tryškęs iš mūsų priešų ir iš mūsų žaizdų,
ilgas miegas tame kraujuje išsimaudžius,
pabudimas lyg pelkėta pieva klampus.
Paskui buvo siautulio pilnos naktys,
kai mylėjomės, o gal tik svajojome būt mylimi –
mano brolį ir jo žvėris ragana
pavertė šaltais akmenim.
Ir mane ji būtų užbūrus, užkeikus
tą vakarą, kai šoko nuoga tarp liepsnų –
paskutinis jos prakeiksmas buvo baisiai keistas:
be ramybės po žmones ir šiandien einu.
O tada,
kai išjojom iš žydinčio dvaro,
buvom gražūs, išdidūs, jauni,
tik griaustinis kažkur tolumoj sududeno,
tik sužvingo žirgai lygumom lėkdami.
Valenta, Alvydas. Bliuzo gimimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.
***
Akmuo po medžio tankia lapija.
Ant to akmenio aš atsisėdu.
Vidudienis. Ugninis vėjas –
dangus be debesų.
Karvės, subridusios iki tešmenų
į žolę arba ežero vėsumą,
štai išnirs didžiulė žuvis,
nusitemps jas į mėlyną dvarą.
Vidudienis. Akmuo.
Tyla lyg minis. –
Netikėkite, viskas pasivaideno.
Valenta, Alvydas. Bliuzo gimimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.
***
Rupūžė, daržo išdidi karalienė,
žemės valkata paversta mano mergelė,
spokso savo išverstomis akimis –
kaip dažnai mintyse jas regėjau.
Aplinkui pasiutus kaitra,
nors imki, žmogau, pasikark
daržinėj, ten vėsu –
Šitiek kartų žadėjau.
Atnešu ir užpilu
kibirą šalto it ledas vandens,
sveika sau keliauk,
ne tave,
savo meile
labiau nei tave
aš mylėjau.
Valenta, Alvydas. Bliuzo gimimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.
***
Vėjuotą, bet giedrą rudenį,
lapams lakstant per tuščią kelią,
mažutėj kaimo mokykloje
pirmąkart pajutau
paslaptingą pasaulio kvėpavimą.
Pirmąkart sutikau
jau seną, nelojantį šunį
ir nedidelę baltą ožkyte,
sužinojau, kad tuščiuos kambariuos
gyvena ir miega vaiduokliai.
Vėjuotą, bet giedrą rudenį
mažutėj kaimo mokykloj
atverčiau dulkėmis kvepiančią knygą,
paveikslėly kur po dideliu akmeniu
it rupūžė lindi nelaimė.
Aitriai kvepiant nukritusiems lapams
ir čežant po kojom,
pirmąkart išgirdau
prislopintą pasaulio murmėjimą.
Valenta, Alvydas. Bliuzo gimimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.
***
Naktį miške, kūrendamas ugnį
ir degindamas sausus lapus,
surinktus iš gyvačių guolių –
dvi jų ką tik įlindo į laužą
ir, apsigobusios liepsnos drabužiais,
pakilo į dangų –
viena ugnimi maniausi užgesinsiąs kitą –
nomadišką pažinimo siautėjimą,
išdeginusį sielą
ir išvarginusį kūną,
alkaną ir nepasotinamą.
Vien tik tolimas pelėdų ūkimas
ir apuokų vaitojimas
man sakė: Veltui!
Nematomas vėjo gūsis užpūtė ugnį,
prisiartino šalta lyg mirtis abejonė.
Valenta, Alvydas. Bliuzo gimimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.
***
Senas mėnulis virs universiteto
kabo ir juokiasi,
kabo ir juokiasi,
už miesto, gal už jūros,
akmenų skaldykloj
paniurę tylintys vyrai
laužtuvais ir svertais
kilnoja akmenis,
krauna ir krauna,
statys piramide –
didelį didelį antkapį
mano fata morganai,
apsodins bekvapėmis gėlėmis,
šunvyšnėm ir erškėtrožėm,
kad neišeitų į laisvę,
nejuokintų pasaulio,
savęs ir kitų nekankintų.
Valenta, Alvydas. Bliuzo gimimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.
***
...ir veltui išprotėjusi pranašė
grasinsis atkeikti prabėgusį laiką
priversti jo smiltis byrėti iš naujo
į alkaną laikrodžio gerklę,
sakys, kad galima pripildyti
tuščią, it perdžiūvęs vynmaišis, patirtį
naujomis reikšmėmis ir nauja melancholija, –
netikėk! Per vėlu –
gyvenimas pralaimėtas.
Valenta, Alvydas. Bliuzo gimimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.
***
Trisdešimt trys įmitusios
patamsių žiurkės,
rydamos trisdešimt trijų vasarų derlių,
storėjo ir juokėsi
iš žmogaus ir visos jo menkystės,
trisdešimt trys karvės tą metą užtrūko
ir lygiai tiek pat neatsivedė veršiukų,
trisdešimt trys moterys verkė,
o vyrai – nepaliaudami gėrė,
po blyškia rudenio saule
trisdešimt trys varnos
kranksėdamos rinko išbyrėjusius grūdus,
pranašavo ateinančią naktį
nykią ir ilgą kaip šimtmetis,
o žemė tylėjo ir dangus
nerodė stebuklų,
tik žiurkės tapo drąsesnės,
o kelios jau glaustėsi tarsi katės
žmonėms apie šonus,
trisdešimt trys vasaros praėjo,
trisdešimt ketvirtosios – nebuvo,
dangus nežadėjo stebuklų –
Reikėjo gyventi.
Valenta, Alvydas. Bliuzo gimimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.