Pats žilas Mendelis atidarė duris. Jis nusilenkė ne tik mamai, tėtušiui, bet ir man su Riešučiu. Juk mes kartu su juo įėjom.

Mendelis maloniai šypsos, o jo krautuvė taip smagiai kvepia gražiais, naujučiais batukais, kad išsyk man atsirado šypsena. Malonus Mendelis ir krautuvė, kur tiek daug gražių, lyg sutūpusių lentynose paukštelių – batukų.

Tėvelio auksiniai akiniai. Daktaras. Visas miestelis jį nepaprastoje pagarboje laiko.

Aš visą naktį verkiau, kada prieš trejetą kaimynė, tokia pat jauna, anot tėvelio, "kuosa" priminė, kad mano motutė buvusi tarnaitė.

Ji labai mėgia juodųjų serbentų uogienę. Manęs nemyli. Ne, aš meluoju. Begėdiškai meluoju. Ji mane saviškai myli, labai myli. Bet ką gi aš padarysiu, kad tėtušis daugiau su manim, negu su ja kalbasi.

Aš dar visai maža ką išmanau. Bet juk pats tėvas išmokė mane savavaliai elgtis. Nors tik 16 metų man Elžbietoje suėjo (taip mama sako).

Riešutis staiga pasišiaušė ir visas drebėdamas puola Mendelį. Pilna krautuvė jo žvangančio pykčio.

Mendelis maloniai kalbina mano Riešutį neloti. Keistas apskritas Riešutėlis sketerą pašiaušęs ir užsikosėdamas vis smulkiau ir vis garsiau kiauksi. Mane tai prajuokino. Ir reikėjo gi taip nutikti, kad aš pradėjau juoktis ir rodau:

– Žiūrėk, tėtuši, koks jis... Jei būt didesnis – prarytų...

– Tik tu jau ne mažutė. Staiga nelauktai šiurkščiai pažvelgė į mane tėtušis.

Ir ne tik aš, bet ir Riešutėlis nutilo. Jo rusva uodegėlė po kėde, kurioje tėvelis sėdėjo, tik retkarčiais suvirpėdavo iš susijaudinimo. Jo pyktis negalėjo taip greit atslūgti.

Aš lig papadžių nukaitau. Atėjo galvon ciniška mintis.

Aš per daug gerai žinojau tėvelio nuotaiką. Kuo aš kalta, – maniau sau. Ak, tai buvo labai kvaila. Bet aš stačiai į jį pažiūrėjau ir norėjau rast jo veide ką nors juokingo.

Taip, Mendelio batų sandėly aš stovėjau ir ieškojau ką nors juokingo veide taip mylimo mano tėvelio.

Atsitinka, kad ir geras laikrodis kartais sustoja. Gal ratelis koks užkliūva. Ar tepalo trūksta. Tai visa skaitau senam savo dienyne, jaunos nepatyrusios mergaitės dienyne. Rašyta tyčia, kad dar didesnė man būtų gėda. Na, koks menkas mažmožis!

Bet štai vaizdai vienas po kito kino šešėliais pradeda gimti. Šešėliai tirštėja ir aš rodos jau matau...

– Na, tarė tėtušis ir pažiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, kad aš tarytum raguolis pirštu pradurtas likau daboti jo viską žinančio žvilgsnio perverta, – šiai panelei reikalingi gražūs batukai...

_______________________

Kolonada. Balti grapų rūmai statyti dar tada, kada aplinkiniai žmonės ir į šį ir į kitų daugelį dvarų darbus ėjo. Pigios rankos padarė majestotingą su bokštais, daugybe langų visai nederančius šiems ramiems laukams rūmus.

Skurdūs, liūdni, užuiti ir baikštūs žmonės, patys dūmuos ir apvalainiais sienojais gryčiose nesočiai ir nejaukiai gyvendami, deda paskutines jėgas, tempia ištampytas gyslas, sausina raumenis, bukina širdis, kad pastatyt grapui stilingą rūmą. Daugiau nieko jie neturi, tik gal savo aklo ir bejėgio pasikliovimo Dievybe didžiulės bažnyčios bokštan įmūrytą klaikų jausmą.

Dabar aplinkui miškeliai maži. Raitytais kūnais nedideli lauko upeliai. Ariami apskritūs kalnai. Raistai. O kas lieka – lygiom pievom tiesias.

Sodžiai statinėm tvorom sergi liūdnai menkus šimtmečiais krautus turtus.

_________________________

Ateina galvon: jei stebuklas. Imi tokį kampą plaštaka prispaudi. O visa kita, kas yra žemėje, dingsta dėl kokios baisios priežasties. Nežinau kaip ateity bus. Gal ir aš išmoksiu taip ramiai galvoti kaip visi suaugę žmonės. Bet rudens vakarais, kada ima vėjai ūžti. Ateina man galvon. (Į savo dienyną juk galiu gi aš parašyt visa, kas parūpsta!) Jei saulė staiga ryt, taip ne kažin kada bet stačiai ryt – šalta, ar mes nuo jos toli atsidurtum. (O jei mano mokytojas tai perskaitytų! Bet juk taip nuobodu tikėti visam mokslui!) Ir iš tikro, jei taip atsitiktų ir žemės viršutinę luobą naujas dar nežinomos jėgos vėjas nušluotų lig visiško apskritimo ir lig lygios blizgumos. Tada, ką rastum po savo plaštaku. Ir ką žmonės per tūkstančius metų prigyveno paklaustumei save.

Dienyną turiu būtinai užrakinti!

__________________________

– Grapienė Irena niekados čia neperka batukų. Ji tik iš Varšuvos išrašo. Ir tai dar ne vieną porą numeta, kol tinkamus išsirenka, – sako raudona ties vakaro samavoru mama.

Paskutiniu metu ji labai pradėjo manim rūpintis. Ir mano batukai net miego jai nedavė.

Daktaras didžiules laikraščių marškas varto, žiūri vis pro šalį ir nenori pastebėt, kad mamos galvoje batukai.

Aš manau ir mūsų mergaitei reikia išrašyt iš Varšuvos.

Bet tėtušis sublizgėjo akinių stikluos langų keturkampiais, pažvelgė pro šalį ir vėl įsivyniojo į laikraštines marškas. Grapienė Irena. Ji mano šmėkla. Ji taip jaunai atrodo. Laiba kaip mergaitė. Kiek jai metų – nežinia. Bet aš Irena. Gražus motinai vardas tik todėl, kad grafienė irgi Irena.

Aš turiu būt panaši į ją. Dvare ji retai. Kada ji namie – dvaras aviliu ūžia. Ji išvažiuoja ir nieko nesti, dargi žydeliai gali parke vaikščioti.

Aš turiu būt panaši į ją. Jau iš mažens tai girdžiu. Ir mama ir virėja ir kitos taip tvirtino.

Aš tokia galinga, tokia turtinga ir tokia graži. Ji visados į dvarą atvykus aplanko tėvelį. Nuo to laiko, kada mama pirmąsyk, senai dar, kada aš maža buvau, ją pamačius pas mus taip susijaudino dėl jos majestotingumo, kad jai ranką bučiavo, – nuo to laiko tuo metu, kada grafienė atvyksta pas mus, mama arba serga, arba jos namie nesti. Ir ji nelaiminga turi iš tolo kambary stovėdama pro lango užlaidas vogčia žiūrėti į grafienę, kada tėvelis ją išlydi. Iš susijaudinimo net motutės viršutinė lūpa sukaista. Tada man jos baisiai gaila. O grapienės nekenčiu. Ji tokia slidi. Ji žiūri ir nepastebi, kalba ir negirdi. Nors labai mandagi. Mano tėvelis toks ramus visados. Ir taip rodos paprasta, kad visi miestelio gyventojai lenkias prieš jį. Jis teisingas, visiems lygus. Tačiau kodėl... Kada grafienė atvažiuoja į savo dvarą, jis kitą kaklaraištį pasiriša, apkarpo barzdą. Motutė tai puikiai žino.

Aš labai daug galvodavau, kodėl jis ligonis palieka ir eina dvaran. O šiaip ir pietų užmiršta valgyt.

Aš labai norėjau, kad grafienė man stačiai ką pasakytų!

Sėdėdavau ir ištisas valandas svajojau.

Grapienė pavyzdžiui klausia:

– Kiek mergyt tau metų? (Juk kiti manęs taip klausdavo!)

Aš jai ramiai, nė nesumirksėjus, atrėžiu:

– Dvidešimts!

O tuo metu man buvo – 11-13 metų! Ką grafienė darytų?! Bet grafienė nė karto man stačiai nieko nesakė.

Tėvelis vieną kartą po pietų, atmenu, motutei sako:

– Mane senai grafienė prašė. Aprenk mergaitę.

O aš:

– Aš neisiu...

Kodėl?

– Nenoriu.

Ir daugiau nė žodžio.

O tėvelis kartais vėlai grįždavo. Motutė sėdėdavo ir laukdavo, laukdavo. Aš tai visados jausdavau. O keletą kartų ir pati mačiau.

Tėvelis grįžo. Ji nerami vaikščioja. Kiloja nereikalingus daiktus. Ak, kaip atsargiai, atsargiai, kad man net iš akių ašaros tryško nakties glūdumoje, ji šliaužė prie tėvelio durų, kad paklausyt jo žingsnių. Tarytum iš dvaro tėvelis kažką nepaprasto ir baisaus atsivežė.

Tėvelio kambary brakšterėjo kėdė. Motutė persigandus atšoko. Atšokau ir aš. Bet vėl tylu ir vėl mes abi – aš ir motutė – slenkam tėvelio durų link. Ji slenka taip atsargiai, šuniškai, kad aš pagaliau neišlaikiau ir pati nežinodama kodėl suklikau:

– Ma-ma!

Nežinau ar mes visi trys lygiai vienas kitą supratom. Po to tėvelis tris dienas mano pusėn nežiūrėjo.

Tai buvo jau senokai. Grapienė atvykus dvaran staiga susirgo. Tėvelis nesivilkdavęs drabužių ir naktį: jei pašauks, tuojau, kad eiti.

Tokia pasaka. Ją man pasakojo mama, sena virėja.

Motutė dievina grafienę. Liūdna ir juokinga, kad ir ji pati gražiau rėdos, kada grafienė dvare. Kodėl?

Dabar ir gi ji užsidėjo juosvą šilkinę skrybėlę su didelėm plunksnom.

Jau keletas dienų mūsų namuos kažkas negera. Rodos viskas tvarkoje. Niekas nieko neištarė, niekas nieko nepadarė. Bet pačiam ore, mūsų kambariuos, mūsų palangėje kažkokio nerimo gijos draikosi. Ir man verkt norisi. Be priežasties, taip kur nuošaliai atsisėst ir verkt. Kažkodėl mūsų kambariuos dabar girdis kaip motutės rakinėjamos šėpų spynos melodingai ir skurdžiai skamba. Ypatingas rakinamų šėpų ir senų kamodų spynų skambėjimas. Šiaip motutė namie nežymi. Sėdi, mezga arba aš skaitau ji klauso ir dūsauja. Dabar ji kažin kam pasirengus, nerami, vis nežymiai klauso kas kituos kambariuos dedasi. Atsargiai žvalgosi, padaro duryse plyšį ir klausos. Dargi tarnaičių kalba jai įdomi. Dažnai ji kažką pradeda sakyt ir nepabaigia.

Tarnaitės praneša svarbią naujieną:

– Dvaran nuvežė kažkokias dėžes.

Tarnaitės seilę rydamos pasakoja apie tas keistas ištaigas, kuriomis grafienė apsupta.

– Grapienės "panelė" kur kas "madnesnė" negu miestelio ponios.

Keletas dienų miestely šlykščiais vijokliais patvoriais ėmė slinkti, raitytis gandai... Grapienė dvarą parduoda.

Grapienė viską likviduoja ir išvyksta užsienin.

Likvidacija.

Keistas man žodis. Tarp neįpratusių lūpų pinas jis.

Likvidacija keistai man skamba. Aš užmerkiu akis ir matau keistą, šlykščią, aukštą, liesą, senoviškai viršugalvin sušukuotais ir ten gniūžtin susuktais plaukais, senos mados su daugybe mezginių, plačiais, gausiai raukšlėtais sijonais moterį. Jos sijono mezginiai suvalkioti, jos talija pernelyg suveržta, ji daro negražius savo smailais keliais judesius. Ji vadinas:

Likvidacija...

______________________

Mendelis pasistato laiptukus, lipa aukštyn ir savo ranką erelio letena pavertęs griebia porą baigščių paukščiukų, porą pačių gražiųjų batukų.

– Ar ponas daktaras girdėjai. Likvidacija.

– Na, žiūrėk, sako tėvelis nuošaliai žvalgydamos.

– Fi, kokie stori padai! Juk ji neis vandens nešti žžž... – staiga užsikirto mama ir bailiai žvilgterėjo į Mendelį.

– Ponia, tai ne batukai, o viena tik mislis! Jie tokie plonučiai – giria Mendelis. – Aš ponas daktare manau apie kamodą. Mano pati ir naktį sapnuoja. Koks medis, kokie pagražinimai. Kaip viskas blizga. O rankenos, kur stalčius atidaryt, dvi erelio galvos (Mendelio pirštai pamėgdžioja erelio snapus) laiko moterišką figūrą.

– Nejaugi ponia manai, kad ir šitie netiks? Na, gerai, aš kitus. O! prieš tuos ir pati grafienė nieko nesakytų.

Tėveliui, matyt, nuobodu. Jis atsistoja.

Aš pažiūrėjau į jį. Ir staiga sumaniau jam atkeršyt.

– Parodyk tuos, – rodau aš Mendeliui.

Mama suriko:

Bet kam tai. Ir mūsų tarnaitės tokių nenešiotų. Mendelis gudriai persikreipė. Jis, matyt, nusprendė, kad tai mano, vienatinės daktaro dukters, eilinis kaprizas. Jis svyravo. Mano parinkti batukai aiškiai man netiko. Jis greitai permetė visus akim.

Tėvelis stovėjo prie durų, kurių viršutinė dalis buvo stiklinė.

Motutė protestuoja. Aš užsispyriau. Visa iškaitus, kaktą suraukus stoviu ir laukiu kol tėvelis į šį reikalą įsikiš.

Bet tėvelis tebežiūri pro duris. Ir Mendelis man pataikauja

Pro šalį pravažiavo grafienės geltonas, didžiuliais laibais ratais, lengvutis vežimaitis. Tėvelis iš lėto atsigręžė, paskui priėjo prie mūsų ir tarė:

– Tu išsirinkai?

Mano krūtinę suspaudė nauja kažin kokio vaikiškai pikto keršto banga. Ir aš stačiai į jį žiūrėdama akiplėšingai atsakiau:

– Taip, štai šituos.

Negelbėjo motutės protestai. Tėvelis nė nepažvelgęs į batukus užmokėjo pinigus.

Ir mes visi trys nė žodžio vienas kitam nesakydami išėjom. Mama taip nepatenkinta buvo mano elgesiu, kad gatvėje net susičiaupus tylėjo. Matyt, ji stengės savo pyktį, kaip labai pilną stiklinę, nusinešti lig namų.

Jos galva truputį aukščiau, kaip visados, pakelta. Juodosios plunksnos priekaištingai man lingavo, tėvelis, rodos, nieko, kas aplinkui dėjosi, nematė.

Aš visas tas dienas žiūrėjau į tėvelio įprastus, tokius savus ir artimus veido bruožus. Ir pastebėdavau kažin kokį keistą šešėlį.

Dabar kurį laiką ėjau pati nežinodama kaip keliu kojas. Bet neiškenčiau ir pažiūrėjau į tėvelį. Ir jo veide toks liūdnas, vienuoliškas nuovargis spindėjo, kad aš staiga pamačiau, kaip negražu buvo taip keršyt tėtušiui – pirkti sau netinkamus batukus.

Jaučiau, kad akys pilnos ašarų. Bijojau galvą krustelėti, bijojau žodį ištarti. Tuojau būčiau paplūdusi vaikiškose ašarose.

Bet staiga atsirado manyje naujas kietas geismas. Aš paėmiau tėvelį už rankovės ir susijaudinus tariau:

– Tėveli aš visai kvaila. Man šie batukai visiškai netinka. Bet palauk, nesirūpink. Aš pati pakeisiu ir visados, visados būsiu su tavim.

Ir aš pabėgau nuo motutės staigaus pykčio, o svarbiausia, nuo tėtušio gilaus ir liūdno žvilgsnio, kuriuo jis mane bėgančią, žinau, – palydėjo.

Taip ir liko jie abu gatvėje – pasenę ir liūdni.

"Naujas žodis", 1928, Nr. 9