Eglutė skarota,
eglutė žalia,
meškutė gauruota
jau guli šalia.
Jau žiūri į kelią
ir tuoj užmauros,
Kalėdų Seneliui
tuoj šoks ant kupros.
Eglutė šarmota
ir šaltis baisus.
Meškutė gauruota
norėjo mėsos.
Vargšelis senelis,
vatinė barzda,
jau greit paskutinė
išmuš valanda.
Jis brenda per sniegą,
žaisliukai maiše.
Meškutė nemiega,
o laukia kniūbsčia.

***
Eglutės kamieną
stuksena geniai,
jie nori šiandieną
užlesti skaniai.
Suprasti negali
nekantrūs geniai –
ko gaišta senelis,
ir kur mokiniai?
Įniko jie kalti
kamieną visi:
– Greičiau, Seni Šalti,
išlįsk, kur esi!
Ir kur jis pragaišo, –
dejavo geniai, –
Mes laukiame vaišių,
išalkom seniai!
Jie rėkė pakrikę
iš eglės kartu:
– Nematome nieko,
ei, seni, kur tu?
Gabenk savo maišą
ir nešk pyragus,
patrupink mums vaišių
ir drožk pas vaikus!

***
Tada sukrutėjo
kažkas po šaka –
į viršų žiūrėjo
supykus meška.
– Triukšmauti nereikia,–
pasakė jinai. –
Mes valgysim veikiai
senuką skaniai.
Ir dar ji paprašė
gražiuoju genių –
šią paslaptį saugoti
nuo mokinių.
– Už ką jiems pyragai? –
niurnėjo meška. –
Tegul man pasako –
pyragai už ką?
Aš noriu suėsti
tą senį seniai,
kad jo nebekviestų
jokie mokiniai.
Aš jį sudorosiu
šios šventės proga –
tada sužinosit,
ką reiškia tvarka!
Naujuosius sutiksim
ir baigsime čia,
vaikučiams paliksim
barzdelę maiše.

***
Geniams nepatiko
klastinga tyla.
Stuksenti atvyko,
o čia – pasala.
Pagailo geneliams
vaikučių gerų;
suėsti senelį –
be galo žiauru.
– Meškos mes nemylim,
jos kėslai – pikti, –
kalbėjo pritilę,
labai sukrėsti.
– Anoks čia skanėstas,–
jau svarstė balsu.–
Visai mes nemėgstam
Senukų liesų.
Daug vargo patyręs,
senelis kilnus.
Gyslotas, sustiręs –
visai neskanus!
Jie ėmė įtarti,
kad šelmė meška,
senelį patvarkius,
pyragais užkąs.
– Iš kur mums žinoti,
ko siekia jinai.
Gauruota, pilvota –
apgaus būtinai!
Ir nieko tada nei
geniams nebeliks –
geriau jau tą senį
vaikai pasitiks.

***
Tuojau į mokyklą
nuskrido geniai,
ir viską jau žino
geri mokiniai.
Geneliai stukseno:
– Dalykas kraupus –
Kalėdinis Senis
suvalgytas bus!
Ieškokit gauruotos
meškutės šile!
Eglutė skarota,
eglutė žalia!
Žinokit – jei Senis
pas jus neatvyks,
tai metai tie patys
tikrai pasiliks.
Ir jūs pasiliksit
tokie kaip dabar.
Gerai paklausykit –
paaiškinsim dar:
jūs valgysit košę,
vaikučiai, kurią
jau valgėte vakar,
ryte, vakare.
Supraskit, jei galit,
kad bus – jei kas duos –
pienelis ant stalo
toks pat visados.
Kramtysit kotletą
tą patį, vaikai,
ir augs jums iš lėto
tie patys plaukai.
Ir kaišios vis nosį
įgrisę draugai,
kadangi kartosis
tie patys laikai.
Nešiosit nudriskę
striukes ir batus,
kuriuos jums nupirko
tėvai prieš metus.
Ir niekas neduos jums
naujų dovanų.
Sakys, kad vaikučiams
pakanka senų.
Ir laikrodis suksis
kas dieną ratu,
jei savo senelio
negelbėsi tu!
Kovokit dėl savo
gražios ateities! –
barbeno geneliai
vaikų galvutes.
– Mes tarėme žodį
ir lauksim šile.
Eglutė skarota,
meškutė šalia!

***
Direktorius sakė,
kad kliedi geniai,
bet negi jo klauso
tikri mokiniai?
Suprato jie viską –
nebus dovanų!
Ir skuodžia į mišką
būrys mokinių.
Meškutė sukluso,
išgirdus vaikus.
Niurnėjo: – Užmušiu
genius skundikus!
Užtraukė man bėdą
su tais mokiniais.
Paliksiu neėdus –
niekšeliai geniai!
Nusilpus iš bado
ir dantys reti,
ją greitai surado
vaikučiai greiti.
Užpuolė meškutę,
ištaršė gaurus.
Geneliams patiko
toks kerštas žiaurus.
Vaikai juk nežino,
ką reiškia dora.
Laiminga vaikystė –
protelio nėra.
Vaikams juk negaila
senų gyvulių.
Meškutė suriko:
– Daugiau negaliu!
– Kodėl tokią dieną
dejuoji liūdnai? –
nuo eglės kamieno
kikeno geniai.
– Matai, kaip išmokai
mylėti vaikus.
Greit išbučiuok juos
ir bėk į miškus!

***
Už krūmo senelis
tupėjo tada –
drebėjo lazdelė,
virpėjo barzda.
Nei gyvas, nei miręs
ir žvilgsnis klaikus,
kaip kelmas pastiręs
stebėjo vaikus.
Ištrūkus per mišką
nuskuodė meška.
Iš miško senelis
išlindo staiga.
Ir klausė senelis:
– O kurgi meška?
Ir gniaužė lazdelę
senelio ranka.
Geneliai stukseno:
– Meškos nebėra.
Paimkit iš senio,
kas jūsų yra!
Vaikučiai dainavo:
– Meškutė toli.
Gal dovanas savo
ištraukti gali?
Žiūrėjo į maišą
nustebę geniai –
jie šitokių vaišių
nematė seniai.
Ten gėrimai buvo,
dešrų ritiniai.
Prie maišo sugriuvo
visi mokiniai.
Geniai suspurdėjo
ant eglės šakų –
Naujų Metų dieną
puotauti smagu.
Mergaitės kaip rožės
jau šokti bandys.
Apsalo nuo grožio
senuko širdis.
Juokauja berniukai,
mergaitės su jais:
– Ir ko tu meškutės,
seneli, bijai?
Reikėjo numesti
galiuką dešros –
geresnės nerastum,
seneli, poros!

***
Senelis kaip girtas
lemena kažką,
kad vaišes jo kerta
vaikai, ne meška.
Kad mėsmalę turi
ir mala dešras,
kad spaudžia jam sūrį
Snieguolė stora.
Abudu jie šoka
miške po egle.
Eglutė skarota,
Snieguolė šalia.
Bet kartais į mešką
pavirsta jinai
ir ruošiasi viską
užbaigti liūdnai.
Tada visą dieną
mauroja piktai,
kam dešrą dalina
senukas slaptai.
Vis niurna jinai,
kad dešra jai vienai.
Vaitoja, kad reikia
senuko dažnai.
Ji laukia iš senio
jausmų intymių,
o senis gabena
mėsas iš namų.
Nes jam nusibosta
meškutės gaurai,
ir bėga jis guostis
kitur vakarais.
Dešrigalis saujoj,
barzdoj trupiniai –
štai taip jis puotauja
miške su geniais!
Ten tostus jie kelia
už meilę visi.
Išgėrus seneliui
meška nebaisi.
Bet šiandien neteko
kantrybės meška,
ir grėsė senukui
liūdna pabaiga.
Todėl ir bučiavo
dėkingas vaikus.
Šiek tiek atsigavęs,
tačiau atsargus.
Jo akys bėgiojo
ratu neramiai.
Vargšelis žinojo,
kad laukia namai.
Kad laukia už durų
meška – ne meška,
kad mėsmalę turi
stora jos ranka.

***
Išėjo iš proto
meškutė šile.
Eglutė gauruota,
Snieguolė šalia.
Jos storą kamieną
bučiuoja geniai,
o senį šiandieną
bučiuos mokiniai.
Tas senis, kol gyvas,
atslinks visada –
medinė lazdelė,
vatinė barzda.

***
Ragauja degtinę
senelis linksmai,
ir bunda krūtinėj
jaunystės jausmai.
Prisnūdęs sapnuoja –
Snieguolė jauna,
iš patalo moja,
malonės pilna.
Ji spindi kaip snaigė
baltam patale.
Iš laimės apsvaigęs,
jis virpa šalia.
Su meile bučiuoja
skaisčiausias šlaunis,
ir tempia už kojų
į aukso pusnis.
Į baltą leliją
jinai panaši.
Žibės kaip žibėjo
jų meilė graži.
Jau snaigės švelniausios
dabina akis.
Jos greitai gražiausią
svajonę matys.
Šviesa amžinoji
jį lydi tenai,
kur paukščiais plasnoja
vaikystės sapnai.
Kai žemę sušalusią
gaubia naktis,
į brangiąją šalį
sugrįžta širdis.

***
Sugrįžo mokyklon
vaikai su triukšmu.
Kankinti meškutę –
visai įdomu.
Paliko senelį
miške po egle.
Barzdelė ant krūmo,
lazdelė šalia.
Direktorius šaukė,
nes buvo už ką –
geriausia jo draugė
ir buvo meška.
Jis kviesdavo mešką
slapta nuo genių
kas metai iš miško –
ragaut dovanų.
Sveikatą meškutė
atgaudavo čia.
Ir krėsdavo pokštus
stačia ir kniūbsčia.
Laiminga nuo vaišių,
gauruota visa.
Direktoriui – maišas,
meškutei – mėsa.
Ragaudavo meilės
tas geras žmogus,
įsmigęs į kailius,
pamiršęs vargus.

***
Bet atėmė šventę
iš senio vaikai.
Jie mano gyventi
be galo ilgai.
Laiminga vaikystė –
protelio nėra,
o jam išsivystė
nuo proto kupra.
Į protą su metais
ateis mokiniai.
Stori nuo kotletų,
pavirtę geniais.
O geniui gyventi
ne taip jau smagu,
mažai jam tų švenčių,
mažai pramogų.
Ir tolsta kas dieną
vaikystės laikai.
Geniai net nežino,
kad buvo vaikai.
Kalėdų Senelio
jau jiems nebebus –
užmigęs prie kelio,
daugiau neprabus.
Maišu užsiklojęs,
ilsėkis ramiai,
sapnuodamas rojų,
kur mažas gimei.
Tu džiaugsmą vaikystės
vaikams grąžinai.
Jau laikas sugrįžti,
kur ledo kalnai.
Ten baisiai sušalęs
tu suksies ratu.
Eglutės čia žalios –
ar atmeni tu?

***
Direktorius šiąnakt
miegos be meškos,
ir niekas jam vaišių
daugiau neieškos.
Pražilęs, pasenęs
ir dantys reti.
Liūdnai jis gyvena,
senatvė – karti.
Jis vienišas miega,
sapnai jo liūdni.
Ir slenka per sniegą
jo metai seni.
Ir valgys jis košę,
bedantis, kurią
jau valgė vaikystėj –
ryte, vakare.
Ir niekas neduos jam
naujų dovanų,
sakys, kad tam seniui
pakanka senų.
Ir metai kartosis
tie patys kaskart,
ir ragins geniai jį
miške pasikart.
Sapnuosis dar kartais
meškutės ausis,
kol, viltį praradęs,
genių paklausys.
Tokia juk kuprota
senuko dalia.
Eglutė skarota,
eglutė žalia.
Naujų Metų dieną
ją puošia vaikai –
prie liekno kamieno
visi kaip draugai.
Nuėjo per dangų
vaikystė graži,
eglutę jau lanko
geniai vieniši.

***
O kartą bus vėlei
eglutė gera,
kai tavo šešėlį
sutiks vakare.

***
Prie miško takelio,
kur sklando sapnai,
žaliuoja šakelė,
žalia amžinai.

1987

Nemunas 2007-01-04 nr.1 (135-576)