Mano mintys darėsi vis keistesnės labai nepastebimai. Aš nuprotėjau pats to nesuvokdamas, gal per kokius dešimtį metų. Ne staiga, o kažkaip laipsniškai. Tai prasidėjo nekaltais nusišnekėjimais, gilinantis į save, mėginant išsiaiškinti vienus ar kitus gyvenimo reiškinius, nuo kvantų fizikos iki idėjų metafizikos, ir visiškai pamirštant tikrų žmonių gyvenimą. Iš pradžių kliedėdavau sąmoningai ir būdraudamas, vėliau kliedesiai persikėlė ir į sapnus, kur iki tol jausdavausi pakankamai saugiai ir laisvai.
       Taigi užmigęs ne ilsiuosi po dienos kliedesių, bet toliau sapnuoju visokius varginančius dalykus. Štai kalbu kažkokiai auditorijai paskaitą religijų istorijos tema, visiškai tai paskaitai nepasiruošęs. Sakinys po sakinio įsitempęs kuriu prasmingą tekstą, o auditorija neskubėdama jį užsirašinėja. Užsirašo sakinį ir laukia kito. Tarytum valgytų mano mintis, dorotų mano garuojančias smegenis. Dabar turiu jai pasakoti apie laiką, apie įvairias laiko sampratas ir jų teologines implikacijas.
       Susikaupęs aiškinu, kad žmogaus gyvenimas yra nedaloma visuotinio laiko dalis, taigi ir būties dalis. Žmogus yra būtiškas, labai tikras savo laikiškumu. O kas yra tikra, tas yra šventa, – aiškinu įsitempęs, akies krašteliu stebėdamas save – ar jau kliedžiu, ar dar ne. Gyvendamas savo gyvenimą žmogus neva pasireiškia kaip pasaulinio laiko judėjimas, todėl jo buvimas yra absoliučiai sakralus. Gyvendamas gyvenimą žmogus absoliučiai sutampa su dieviškumu. Kas gyva, tas dieviška. Kas nebegyva – taip pat dieviška, tik to jau nebežino. Palaimingas nežinojimas...
       Čia staiga prisimenu, kaip dukra mane smerkė dėl daugtaškių vartojimo: tu jau visai nukvakai? Tie tavo kvaili daugtaškiai – iš kur toks seilėtas jausmingumas? Gėda!
       Tada pakrikęs pagalvojau – iš kur ji tokia autoritetinga? Kaip čia mes susikeitėme prioritetais, kompetencijomis, reikšmėmis? Bet dabar dukra mano sapne nedalyvauja, o ši auditorija daugtaškių nemato, punktuacijos ženklai jai nesvarbūs, ji skverbiasi tik į mano pulsuojančias smegenis.
       Taigi gyvenimo prasmė – būti gyvam ir žinoti savo buvimą, daugiau jokios prasmės nėra ir būti negali, visa kita – asmeniški atsitiktiniai tikslai, kylantys iš laikino kūno poreikių, iš vidinio žmogaus nerimo. Todėl žmogus turi atitinkamai vertinti visus savo veiksmus, visuomet prisiminti, kad yra gyvas, suvokti savo gyvenimą kaip dieviškąjį buvimą, o visus savo darbus laikyti auka, daryti juos šventai nusiteikęs, kaip padėką už gyvenimą, už būtį. Nes jam duotas laikas yra ne jo paties kūrinys, o būties dovana; tik žmogiškieji darbai, kuriais jis užpildo jam duotą laiką, yra jo buvimo liudijimas. Savo darbais žmogus užpildo šventąją būties erdvę, todėl jie turi būti teisingi, dori. Toks atseit esąs laiko ir žmogaus gyvenimo ontologinis ir etinis santykis, aiškinu auditorijai šias elementarias, bet sunkiai formuluojamas tiesas. Jos burbuliuoja mano burnoje kaip vanduo.
       Kalbu ir pats netikiu nė vienu savo žodžiu. Man atrodo, kad visas šias mintis pakuždėjo pats velnias. Tačiau mano prievartiniame pranešime esama ir labai daug vertingų pasakymų, – jie visi sudaryti iš žodelių taigi, kadangi, todėl, nes, taip pat iš jungtukų ir kištukų. Tai labai prasmingos kalbos ir kūno dalys.
       Svarbiausia yra ne turėti minčių, bet sugebėti jas kažkaip sujungti – tokia protavimo esmė. Protas yra samprotavimas, minčių judėjimas, o ne kažkoks sustingęs būvis. Juk minčių visuomet bus, jų neatsikratysi net norėdamas, bet kaip jas dorai sujungti – štai kur klausimas. Dora yra tvarka ir gyvenimas, nedora – chaosas ir sielvartas. Tik kažką jungdamas įsijungi į kažkokią visumą, kurią formaliai vadiname gyvenimu. Nors iš tiesų tai tik užsitęsęs sapnas. Pats gyvenimas nemąstomas, tik sapnuojamas, nes mintis jo neaprėpia. Jo ir nereikia mąstyti, jis pats mąsto save mūsų pabiromis mintimis. Visos mūsų mintys sudaro gyvenimo mozaiką, o mes savo gyvybe esame tik jungiamasis audinys.
       Štai kodėl tokie svarbūs jungtukai, tokia graži jų paskirtis. Kas liktų iš visų taurių ir aukštų idėjų, jeigu jų niekas nesujungtų. Tikriausiai niekas nesupranta, kad tie jungtukai nė velnio nejungia, kad jie nori egzistuoti savarankiškai, patys sau...
       Svarbiausias, tiesiog gyvybinis reikalas – jokiu būdu nesutapti su jokia baigtine mintim ir netapti statišku dydžiu. Žmogus šiame pasaulyje yra tik jungtukas ir kištukas. Tik šaukštelis ir kaištelis. Jis išsipildo tik susijungdamas. Negalėdamas susijungti, žmogus kenčia.
       Negalėjimas susijungti – tai statiška būsena, tapatybė, o absoliuti tapatybė, galutinis sutapimas su savimi yra mirtis. Apie mirtį mes nenorime kalbėti net sapnuodami. Nes mintis jos nepagauna. Gyvo žmogaus jo pasisakymuose reikėtų ieškoti ten, kur klesti veiksmažodis. Daiktavardis – tai jau negyvas žmogus. Daiktavardis reiškia visišką sutapimą ir nenorėjimą keistis. Kol gyveni, privalai kažką mąstyti. Mąstai apie daiktus, kad su jais nesutaptum; daiktai ir daiktavardžiai reikalingi tik tam, kad į juos atsispirtų mintis, atsiremtų sąmonė. O mąstymas apie mąstymą – pats painiausias reikalas, kuris dažniausiai baigiasi proto pakrikimu. Nes jis, neberasdamas, į ką atsiremti, sumąsto ir suvalgo pats save. Apie save nėra ko mąstyti, savyje nieko nerasi, kad ir kaip ieškotum. Jau minėjau, kad svarbiausia yra visokios jungtys, o ypač – jaustukai ir kištukai.
       Ištrauk kištuką iš lizdo, ir tavo lemputė užges. Niekam nebešviesi, ir niekas tavęs nemylės. Būsi pats sau kaip daiktas savaime, niekam nereikalingas, liūdnas ir vienišas.
       Sapno metu itin smarkiai atsipalaiduoja visos gyvenimo jungtys, viskas trūkinėja, todėl taip smarkiai ir stengiuosi miegodamas mąstyti, kad kaip nors išlikčiau. Žinau, – jei nustosiu regzti visas tas minties nesąmones – manęs tuoj pat nebeliks. Todėl mano sapnas – be galo įtemptas. Tai egzistencinė ribinė situacija.
       Žinoma, galima tiesiog šiaip sau miegoti nieko nesapnuojant ir nerišant, bet tokią dievišką būklę pasiekti nėra lengva – kai esi toks pabiręs, nerišlus ir nervingas. Jeigu mintys stipresnės už tave, jeigu jos net užmigus nepasiduoda, privalai jas tvarkyti, rišti, jungti save į visumą.
       Todėl sakinys po sakinio plėtoju temą, vis pasižiūrėdamas į auditoriją, ar dar ji tebėra vietoje (nors ta vieta – visiška tuštuma), žvalgausi į didelį laikrodį, nors čia nėra nei laikrodžio, nei laiko. Sapnų trukmė – neišmatuojama, bet įtempus sąmonę ją galima ištempti, padidinti. Kuo daugiau sumąstai laiko, tuo didesnis tas laikrodis. Su siaubu suvokiu, kad paskaitos laiko likę dar labai daug, laikrodis nepaprastai didelis, o po šios paskaitos laukia dar kelios paskaitos. Neištvėręs šitokios proto painiavos, prabundu. Užrašau viską, ką susapnavęs, nes būdraudamas tokių metafizinių įžvalgų jokiu būdu neišmąstyčiau ir neturėčiau apie ką kalbėti per paskaitas.
       Be to, užrašinėjimas mane ramina. Kai rašau, tas mano rašymas viską sustato į vietas, o sapno turinys net man pačiam atrodo lyg sveiko proto požymis. Geriau jaučiuosi, suteikdamas savo iracionalioms būsenoms logišką gramatinę formą. Užmigęs esi lyg koks beformis juslingumo gumulas, o kai atsibudęs imi rašyti, visos tos nesąmonės nukrenta ant popieriaus ir atrodo iš šalies kaip prasmingi samprotavimai. Trūksta tik formalaus mokslinio aparato, bibliografinio aprašo, ir galėtų būti puikus įvadas į puikią disertaciją.
       Pavargęs nuo rašymo užmiegu, vėl matau keistus dalykus, regiu kažkokias erdvias patalpas su dalykiškais žmonėmis, kažkokią intelektualią pusnuogę labai laisvo elgesio moterį. Kartais sapnuose mane aplanko visokių ištvirkėlių archetipai. Žinoma, tai ne mano išmonė, o kolektyvinis, žmonijos man primestas palikimas. Atseit kultūrinis paveldas.
       Kodėl ta moteris laisvo elgesio? – klausiu savęs, nes čia daugiau nieko nepaklausi, niekas neatsakys – archetipai juda kaip robotai, neatsižvelgdami į mano pageidavimus ir nenorėdami komunikuoti su manimi racionaliu, civilizuotu būdu.
       Moteris yra laisvo elgesio – nes jos marškinėliai laisvai kabo. Kartais ji atrodo nuoga, kartais – ne. Man patinka, kad taip laisvai kabo, tarytum plevėsuoja. Man vėl norisi mąstyti daugtaškiais... Jaustukais, kištukais ir mygtukais... Taip gimsta kažkoks spontaniškumas, jaučiu judesio laisvę. Laisvo elgesio moteris prisigrūda prie mano stalo, stovi čia su kitais archetipais ir žiūri, nieko nesakydama. Aš nesuprantu, ko jai reikia. Imu muistytis, bet mano rankos ir kojos lyg sumazgytos, o liežuvis – nežinia kur pasidėjęs. Kur turėtų būti, jo nėra, ten išaugę kažkas kita, kažkoks kištukas. Tai irgi ateina iš archetipų pasaulio, kuris yra individą luošinanti kolektyvinė nesąmonė.
       Tada prasideda nenormalūs dalykai: toji laisvo elgesio intelektuali moteris, tarytum kokia inkvizitorė, ima manęs klausinėti visokių keistų dalykų, – lyg testuodama mano protinius sugebėjimus, reikalaudama mąstyti vienu metu logiškai ir kartu paradoksaliai. Pavyzdžiui, kiek dienų yra tarp dvejų metų, koks yra dviejų tūkstančių trijų šimtų penkiasdešimt keturių žmonių apetitas ir panašiai. Į šiuos klausimus atsakinėdamas turėdavau įtempti protą ir atsakyti ne tik išmintingai, bet ir – prisitaikydamas prie klausimo stiliaus bei klausiančiosios aprangos – šmaikščiai, žaismingai. Jaučiausi kaip kokia intelektuali beždžionė iš tų beprasmiškų mokslinių konferencijų, kur žmonės susirenka blevyzgoti apie būties ir kalbos šventenybes. Buvau tarytum prievartaujamas man visai nepriimtinu – intelektualiniu būdu.
       Paskui prasidėjo dar trumpesni klausimai-testai: visatos laikas? Atsakau: judėjimas. Visatos laikas yra daiktų judėjimas, o laikas kaip toks yra žmogaus galvoje, – kaip idėja, kaip apriorinė forma. Ir panašiai, kol visa tai mane supykino. Buvo vis sunkiau ir sunkiau jungti mintis, apėmė baimė, kad kurioje nors vietoje jų nesugebėsiu sujungti ir prasmegsiu tuštumoje. Tarpas tarp dviejų minčių gali būti pražūtingas. Nusprendžiau staigiai keisti vaidmenis ir stilių, todėl nuo metafizikos šokau prie teologijos. Nes klausinėti, kamantinėti privalėjau aš, o ne ji.
       – Pasakyta: veiskitės ir dauginkitės, o tu ką čia darai! – surikau neištvėręs. – Maskatuoji savo marškinėliais ir tabaluoji liežuviu!
       Į tai ji man atsakė tyla. Išsipildė didžioji, nebylioji filosofų ir Buddhos pranašystė. Tylėdama ji kažkaip savaime išnyko ir leido man prabusti.
       Prabusti vienam buvo liūdna, jaučiausi lyg neišlaikęs išbandymo. Aplinkui – nė vieno archetipo. Juk gyvenimas yra sapnas. Jame niekas neišlieka.
       Tiek daug bandymų rišti mintis, o pasirodo, kad nėra svarbiausio – pačių rišamųjų minčių! Nei minčių, daiktų, nei asmenų, tik desperatiška jungties pastanga. Būtis yra tik įtampa, tik smegenų vibracija.
       Laisvi, maskatuojantys marškinėliai – jie visada kažkur išnyksta, o aš visada kalbu ir rašau ne tai, ką reikėtų. Sapnuoju ne tai, ko norėčiau. Kaip tai visa keista...

       1999–2006

       Šiaurės Atėnai. 2006-07-15 nr. 805