Jūra... Kartais ji nepaprastai veikia žmogaus vaizduotę.
Prisimenu, kaip susijaudinau, išvydęs jūrą pirmą kartą, kaip mane šis baisus reginys sukrėtė, sujaukė protą. Geriau būčiau viso to nematęs. Tokie didžiuliai, tiesiog milžiniški vandens telkiniai, gluminantys savo beprasmiškumu. Amžiais nesiliaujantis bangavimas, nuo kurio kraupsta dvasia ir viduje darosi bloga. Daugybė smėlio ant kranto – niekur tiek nebuvau matęs. Visko be galo daug, viskas labai įžūlu, rėksminga ir nereikalinga.
Kam viso to reikia, koks velnias mane čia nešė! Žmogui ir taip baisu gyventi, o atsidūręs prie jūros pasijunti absoliučiai menkas. Menkesnis už visas tas žuvėdras, kurios čia įžūliai veisiasi ir, žinoma, veisis per amžius, jei tik kas nors nepadarys tam galo. Baisiausia yra žiūrėti į vandenį ir įsivaizduoti, kaip ten yra jo tamsioje šaltoje gelmėje. O jeigu toje gelmėje atsidurčiau aš! Brūžinčiau pilvu smėlį burbuliuodamas su aibėmis kitų skenduolių apie jūros grožį! Kiek tie vandenys yra pasiglemžę gyvybių – tikras kapinynas! O kažkam jie vis tiek patinka. Kažką vis traukia ir trauks, kol, žinoma, įtrauks.
Tokia vieta žmogų veikia liguistai, tokioje vietoje gyventi gali tik ligoniai. Nors iš tiesų ligonis buvau aš pats, atvykęs vėlyvą rudenį į šią kraupią vietą ieškoti dvasios ramybės. Ne pats taip kvailai sugalvojau, – mane čia nukreipė sveiko proto stokojantys žmonės.
Mano palydovė, aukšta kaip nendrė ir šviesiaplaukė pamario krašto dukra, noriai pasakojo, kad vasarą čia būna aibės žmonių. Visa pakrantė jais nuklota. Ir nenuostabu. Begalybė, beprasmybė ir beprotybė visuomet traukia žmogų. Plūsta jie čia kaip gaivalas.
Aš – jautrus egoistas su psichopatiniais polinkiais – tą kartą prie jūros atvykau vėlyvą tuščią rudenį, norėdamas susikurti savo asmenybės portretą ir pailsėti nuo žmonių pertekliaus. Mano sudirgę nervai reikalavo poilsio, o tuščias pajūris neva buvo ideali vieta atsikratyti visų nemalonių emocijų, kurias dabar mėginau perkelti į savo kūrybinį portretą. Bet nesitikėjau, kad čia net rudenį bus tiek daug vandens, smėlio ir visų kitų chaotiškų dalykų, kaip, pavyzdžiui, – aibės vislių jūros paukščių, keliančių įkyrų triukšmą. Tikrai negalvojau, kad čia visuomet taip triukšminga. Man sakė, kad prie jūros žmonės atsigauna, bet tuo labai sunku patikėti. Tokioje neramioje vietoje? Aš atsigauti negaliu iki šiol.
Portretas man nepavyko, ir tai nenuostabu. Bet juk svarbiausia pabandyti. Aš ir bandydavau pakrantėje – dėliodavau ir vienaip, ir kitaip tą savo portretą iš visokių akmenėlių, kriauklainių, iš nendrių gabaliukų. Neturėjau tik gintaro gabalo, kuriuo reikėjo pažymėti jautrios egoistinės asmenybės centrą. Toks portretas būtinai turėjo būti kuriamas mandalos principu, nes kitaip neįmanoma perteikti asmenybės sakralumo. Atvirai pasakius, svarbiausia buvo ne portretinis panašumas, bet sakralumo matmuo – man jo labai reikėjo.
Vanduo viską nuplaudavo, ir galų gale man tai nusibodo. Ir fotoaparatas įkrito toli į vandenis, kai įtūžęs sviedžiau jį į tuos akiplėšiškus, nuolat mane stebinčius vandens paukščius. Vienoje rankoje laikiau akmenį – svarbią savo psichopatinio portreto detalę, kitoje – fotoaparatą; pagautas įniršio, nesusivokiau, kas kurioje rankoje yra.
Tada mane patraukė kiti pajūrio gyvenimo aspektai.
Bridau per smėlį paskui šviesiaplaukę pamario krašto dukrą, mėgindamas bent vaizduotėje nufotografuoti kai kuriuos simboliškus jos kūniškumo aspektus – kaip tai šiose vietose tradiciškai daro visi moterų ir kopų menininkai. Moterys ir kopos... Apie vietines tradicijas man viską išsamiai išaiškino pamario krašto dukra. Tos gintarinės pamario krašto legendos – kaip aš jų pasigendu dabar! Fotoaparatas guli jūros dugne, o atminties ekrane beveik nieko neišliko.
Prisimenu geltoną klevų spalvą – ją man parodė šviesiaplaukė pamario krašto dukra, kuri, kaip jau minėjau, buvo liekna kaip nendrė (kažkodėl taip įprasta sakyti apie pajūryje užaugusias merginas).
– Žiūrėk, geltoni klevai, – mostelėjo ji ranka alėjos link.
Pirmiausia aš – kaip jautrus egoistas su psichopatiniais polinkiais – smarkiai įsižeidžiau: negi ji mano, kad esu aklas ir nematau tos medžių spalvos! Aš tą spalvą pastebėjau pirmas ir matau geriau negu ji, nes mane dirgina visos spalvos – aš apskritai esu labai jautrus spalvoms. O ji man lyg niekur nieko sako – žiūrėk, geltoni klevai! Dar ir ranka parodė, kaip kokiam puspročiui, tarytum būčiau ketinęs tos geltonos spalvos dairytis jūroje! To jau per daug!
Aš piktai pasižiūrėjau į medžius, norėdamas jai pasakyti, kad vienu žodžiu tų medžių spalvos neapibūdinsi, kad aš, tarkim, matau šioje alėjoje sodrią ir drėgną ochrą, pamargintą ryškiais kadmio blyksniais, įrėmintą sunkiais tamsaus ultramarino debesimis ir t. t., ir pan.
Aš jai dar daug ką norėjau pasakyti, kad pernelyg nesipūstų, bet staiga kai ką supratau – man tiesiog nušvito galvoje: juk ši mergina savo paprastais žodžiais ir rankos mostu pasakė kažką daugiau, nei reiškia patys žodžiai, – ji tarytum pakvietė mane į savo pasaulį! Ji pasakė: žiūrėk ir įsimink, kokie gražūs tie geltoni medžiai – tai mano pasaulis, matykime jį drauge, būkime jame kartu! Kviečiu į savo pasaulį! O kaip kitaip suprasti tą jos mostą – kam reikėtų rodyti žmogui medžius, kai jis ir pats juos puikiai mato? Galbūt aš jai pasirodžiau ne kaip koks trenktas ligonis, o kaip vertingas asmuo? Vienintelis toks šiame pajūryje? Jautrus, su tam tikrais polinkiais?..
Nesugalvodamas, kaip atsakyti į tokį kvietimą, sekiojau visą dieną jai iš paskos, nerasdamas tinkamų žodžių kilusioms mintims išsakyti. Žodžių buvo daug, bet ji pernelyg greitai vaikščiojo po tą savo puikųjį pasaulį – nespėjau nieko pasakyti. Pajūrio merginos yra labai eiklios. Dar man trukdė smėlio kalnai, jūros ošimas ir įžūlių paukščių riksmas. Visa tai slopino mano mintis, gožė jausmus, išblaškė mano portretą.
Nė nepastebėjau, kaip prabėgo gydymosi laikas. Neatrodė, kad būčiau pasikeitęs.
Mane, jautrų egoistą su psichopatiniais polinkiais, tas pasaulis vėl pradėjo erzinti – viskas buvo tarytum greta ir kartu kažkaip nepasiekiama. Todėl atsisveikinti ir išvykti buvo sunkoka – kažkas tarytum liko nepadaryta, neatskleista, neišsipildę. Jūra tarytum apgavo mane, ji nuplovė mano portretą.
Bet norėjosi padėkoti palydovei – aukštai kaip nendrė pamario krašto dukrai – už tą nematytą pasaulį, kuriame ji, pasirodo, gimė ir užaugo. Kaip keista – kai kurie žmonės ima ir užauga prie jūros, ir net visą gyvenimą ten praleidžia. Tarytum kokios pamario nendrės, kopų pušys ar vandens paukščiai. Gal jie ir to jūros triukšmo negirdi? Gal jiems jūra nekenkia?
Aš savo palydovės iki galo taip ir nesupratau, ji manęs tikriausiai taip pat. Išvykau nė neatsisveikinęs, taip viskas buvo susimaišę galvoje. Stotyje išsiblaškęs linksėjau galva ir vis tūpčiojau – visai kaip tie mano atmintyje įsirėžę vandens paukščiai. Jie taip bendraudavo vienas su kitu, ir šis vaizdas mane smarkiai paveikė. Man labai norėjosi be perstojo linksėti ir tūpčioti – daryti tuos įdomius judesius, kurie šią akimirką atrodė daug prasmingesni už bet kokius žodžius. Judesiais kartais galima daugiau pasakyti nei kalba. Visą kelią namo girdėjau keistą vandens teliūskavimą – tai jūros balsas persekiojo mane. Dabar galvoju, kad vaistų anuomet per daug vartojau.
Grįžęs ilgai mąsčiau apie savo kūrybinę kelionę. Prisiminiau vis daugiau ir daugiau epizodų, į kuriuos tada neatkreipiau dėmesio.
Kaip minėjau, visko ten buvo per daug – vandens, smėlio, tuštumos... Tuštuma traukia visus nesveikus žmones, ypač vasarą, pasakojo tuomet mano palydovė. Vasarą čia jie būna laimingi ir patenkinti. Plūduriuoja pasipūtę vandenyje būriais, kartais potvyniai iškelia juos ant kranto. Tada jie prekiauja unguriais ir kitomis jūros gėrybėmis. Kai kurie taip sukaupia didelius turtus. Rudeniop pasitraukia kur giliau, kad niekas jų nematytų.
Kai jūra būna jau visiškai ištuštėjusi, jos pakrantėmis vaikšto senas žilas dailininkas ir tapo puikius paveikslus. Labai atidžiai tada juos apžiūrėjau – paveiksluose nė vieno žmogaus, tik smėlis ir vanduo, prasminga tuštuma. Mane apstulbino jo nutapytos kopos – visos vienaip ar kitaip panašios į mano palydovę, aukštą kaip nendrė ir šviesiaplaukę pamario krašto dukrą. Tarytum savo kūnu būtų nuklojusi visą pakrantę ir dar gerokai į gelmę panirusi. Tas kopas norėjosi glamonėti – jas net įsimylėti buvo galima (dabar supratau, iš kur tokia stipri jūros trauka). Tik atsako, žinoma, nesulauksi jokio, nebent įvyktų stebuklas. Jeigu širdis be galo trokštų šitų geidulingų kopų ir šitos jūros – trokštų tarytum artimiausio draugo, – tada galinga banga gal ir išmestų tau gintaro gabalą, kad galėtum su juo keliauti į slapčiausias šio pasaulio gelmes...
Visa tai stebėtinai aiškiai pamačiau seno dailininko paveiksluose ir stebėjausi jo kūrybos galia. Iš kur pas jį ateina tokie didingi reginiai?
Paprašiau, kad nutapytų mano psichopatinį portretą, bet jis pasakė, kad negali pakęsti portretų. Tik jūros portretas esąs tikras, visa kita – tuštybė. Snukio gabalas, tarė, žiūrėdamas į mane. Jis atspėjo mano rūpestį, įvardijo mano mandalą – štai kas buvo nuostabiausia. Tą žmogų prisimenu su pagarba, jis man leido kitomis akimis pamatyti jūrą ir save.
Apie kitas akis: įsimintinas buvo vienas pasivaikščiojimas ant tilto naktį, kai pamario dukra paaiškino vietinį paprotį, kad žmonės, atsisveikindami su jūra, įmeta ką nors į bangas, idant vėl čia sugrįžtų. Kažką reikia įmesti į vandenis, ir tada nuolatos sugrįši ten, kur buvo miela tavo širdžiai. Nes jūros bangos viską išskalauja atgal, jose niekas nepradingsta.
Kai kurie įmeta pinigėlį ar kokį pigų žiedelį, bet jautriausi iš žmonių nori čia pasilikti patys. Visam laikui.
Buvau smarkiai paveiktas jos žodžių, todėl klausiausi labai įdėmiai, net jūra manęs taip nebegąsdino, nors vanduo atrodė niūrus.
Tą naktį švietė ryškus priešpilnis, virš tamsių banguojančių vandenų kilo oranžinis raguotas mėnulis. Iš karto supratau, ko man reikia, ko trūksta mano psichopatiniam portretui, ir jau norėjau mestis per turėklus stačiai galva žemyn, bet kažkokiu būdu susitvardžiau. Ir pamario dukra sulaikė, – ar tave velniai apsėdo? Nebeprisimenu jos vardo, neatkurčiau jos portreto, nebent galėčiau vaizdingai palyginti su nendrėmis, bet šitą epizodą įsidėmėjau ryškiai. Jos rankos judesys buvo stiprus ir greitas, tarytum paukščio. O manyje prabudo ilgai slėpti, tvardyti jausmai, į kuriuos atsiliepė pati stichija: pamačiau, kaip iš gelmės į mane pažvelgė jūros akys. Daugybė akių pakilo nuo dugno ir žvelgė į mane kaip į beprotį.
Tai buvo ilgesingos akys, pametusios viena kitą, plūduriuojančios po vieną ir ieškančios viena kitos. Dabar jos visos tapo dideliu nebyliu klausimu, kylančiu iš tamsiausios pasaulio prarajos.
Pamačiau ir pažįstamų, seniai nematytų akių, – ak, štai kur jūs dabar atsidūrėt! O juk antai šitos geros akys man kadaise sakydavo: kai pamatau vandenį, mane apima begalinis noras nusiskandinti. Aš myliu jūrą! Tuomet jos į pasaulį žvelgė su meile ir pasitikėjimu.
Paklausiau aukštos kaip nendrė pamario dukros, kieno ten akys šviečiančios dugne. Ji atsakė, kad be akinių nieko negalinti įžiūrėti. Buvau labai nustebęs: čia gimusi, čia augusi, o nemato tokių svarbių dalykų.
Nusprendžiau daugiau nieko jos neklausinėti. Supratau, kad ji, ko gero, nemato ir manęs, neįžiūri mano psichopatinio portreto bruožų. Ir galbūt niekur manęs tada nekvietė, jokių geltonų medžių nerodė. Būdamas jautrus egoistas, nenorėjau komplikuoti mūsų santykių, nenorėjau dar kartą nusivilti žmonėmis. Nes kas tada belieka, kai nusivili žmonėmis? Nebejausi jokios jūros paslapties, jokios traukos. Tik begaliniai vandenys, beprasmiško smėlio kalnai, įžūlūs vandens paukščiai. Ir šviesiaplaukė marių dukra kaip vienas iš šio ištuštėjusio peizažo elementų. Savo plastiškais banguojančiais pavidalais beveik niekuo nesiskirianti nuo moteriškų kopų, po kurias klaidžioja senas, žmonėms abejingas dailininkas, ieškantis šiame pasaulyje absoliutaus nieko.
Jūra žiūri į tave, tarytum kažko laukdama, bet šiaip iš jos nesulauksi jokio atsakymo.
Nebylus triukšmas, kurį parsiveži kaip savo neišreiškiamą, niekam nematomą ir niekam nereikalingą psichopatinį portretą. Stichijoms palikdamas gintaro gabalą ir visą sakralumą.
Šiaurės Atėnai 2003-03-15 nr. 644