Sigitas sėdi kultūrnamio scenos kampe, prie uždangos. Ant grindų. Scenoje stovi teniso stalas, ir Audrius aplošinėja Profesorių Danių. Profesorius nervinasi, keikiasi, tranko rakete per sieną bet niekas negelbsti – Audrius tik juokiasi ir muša tikslius, suktus kirtimus. Galiausiai Profesorius meta raketę, nusispjauna, nusikeikia ir vos neverkdamas trenkia kumščiu per stalą.
       – Tavo eilė, Sygi, – šūkteli linksmas Audrius.
       – Nenoriu, – net nekrusteldamas iš savo vietos, sako Sigitas. – Tegul žaidžia Pauga...
       – Ačiū, Sygi, – džiaugsmingai šūkteli Pauga, griebia Daniaus numestą raketę ir visas virpėdamas iš nekantrumo atsistoja prie teniso stalo.
       Sigitas į tai nekreipia dėmesio, jis žiūri į dulkiname lempos spindulyje aukštyn žemyn skrajojanti mažą šviesų angelą. Angelas žybčioja mažyčiais sparneliais, o nuo šitų minkštų akinančių sparnų sklinda oro sūkuriai, kuriuose šoka dulkės. Jos vingiuoja ore keistais zigzagais, žėruodamos savo mikrokosmose lyg apsnūdusios žvaigždės.
       – Kandis, – sako Danius ir, pliaukštelėjęs delnais, sutraiško mažą tarp dulkių ir tabako dūmų įklimpusį angelą.
       – Šūdas, – atsiliepia Sigitas ir nugeria gurkšnį alaus. Danius atsisėda šalia, atsiremia į sieną ir pučia pigios cigaretės dūmus.
       Pasaulis dabar geltonas ir mėlynas – elektros šviesa ir cigarečių dūmai. Jis dar yra žalias – teniso raketės ir stalas. Sigitas spokso į tuštumą ir galvoja apie savižudybę. Galvoja kartu suprasdamas, jog niekada nenusižudys, nes yra ne toks idiotas kaip tie, kurie žudosi. Vis dėlto jaučiasi sušiktai blogai. Taip blogai, kad norisi kandžioti kėdės kojas, braižytis veidą nagais ar vartytis it laukiniam šuniui ant žemės. Jis užsimerkia ir užverčia galvą į viršų: iš gerklės kaip didžiulis vabzdys veržiasi riksmas, tačiau Sygis tyli. Jam prieš akis vis stovi tai, ką netikėtai, visai nenorėdamas, išvydo šituose pat kultūros namuose: jo sapnuota, jo dievinta Andžela yra paprasčiausia kekšė.
       Jos plaukai kvepėjo obuoliais.
       Jis netikėjo, jis pyko, kai draugeliai papasakodavo neva tikrų istorijų, kaip vienas ar kitas mylėjosi su Andželka (taip ją vadino visi, tik ne Sygis). Jis mušėsi su kvailiais, kurie juokėsi ir erzino, jis draskėsi kaip idiotas. Dėl šitos kekšės!
       Vakar jis grįžo namo. Atsigulė ant sofos ir manė numirs. Nenumirė. Dabar sėdi ir mąsto apie savižudybę. Jis jau galvojo apie kerštą jai, paskui apie kerštą tam, tam jos... tam Gintui. Dabar jis nenori niekieno užuojautos, jis nieko nenori žinoti apie tą prakeiktą Andželą, o ji susitikus gatvėje šypsosi, strikinėja, kalba, klausia, kas atsitiko, ko toks – it žemę pardavęs.
       Jis sėdi kulturkėj ant scenos grindų, rūko, geria alų ir mąsto. Bjauriausia, kad tas Gintas tikriausiai sėdi čia pat už sienos, savo kultūrnamio direktoriaus kambarėly. Tūno kaip didelis bjaurus aštuonkojis ir šiepiasi tamsoje. Rūko cigaretes ir geria degtinę, ir linksminasi, net nenujausdamas, kad kažkas miršta visai šalia. Miršta ir jo neapkenčia.
       Sigitas norėtų pavirsti akmeniu. Jis norėtų nebūti.
       – Ei, – trinktelėjęs durimis suklykia Žegunio Valentas. – Ei, ką turiu! Blet, ką turiu! Čia ne šiaip, žinokit, čia jolki paiki! Zenka iš savo panos daktarės nukniso, čia yra ohoho, čia geriau negu... negu... negu degtinė!
       Valento akys švyti stebuklinga laime ir beprotybe, jo plaukai plevėsuoja it geltona vėliava, jo dantys geltoni ir su dideliais tarpais, o jis pats pilnas paslapties ir palaimos, juoko ir audros, audros ir veržimosi.
       – Imk, – ištiesia Prancisiaus Danius Sigitui porą tablečių. – Užveš, – ironiškai nusiviepia.
       – Važiuoju, važiuoju, skrendu, – kriokia Valentas. Sigitas nieko neklausdamas sumeta tabletes į burną, papurto galvą, nuryja, užsigeria alum.
       – Gal tu durnas? – paklausia Danius juokdamasis. – Še, imk dar vyno.
       – Nenoriu.
       – Imk, imk.
       Valentas juokiasi ir pasakoja, kaip apgavo Zenką durnių. Danius ima Valentą kumščiuoti. Sigitas sėdi ant kultūrkės grindų ir rūko, pūsdamas dūmus sau į tarpkojį.
       Teniso kamuoliukas šokinėja ir daužosi: tak, tak, tak, tak, tak... O paskui dusliau ir garsiau: dunkst, dunkst, dunkst, dunkst... Sigitas papurto galvą, jis nenori čia būti, šiame dundesių ir dūmų chaose, šiame džiaugsmo kape.
       – Aš geriausias! Aš geriausias! Kas prieš mane? – šaukia Audrius.
       – Taip nesąžininga, taip nesąžininga, – verkia Pauga.
       – Dunkst, dunkst, – trinksi teniso kamuoliukas.
       Sigitas užsimerkia, o kai vėl atveria akis, pamato pulką mažų, spindinčių elektroje angelų. Mažų stiklinių peteliškių, besiplakančių miestelio kultūrnamio dulkėse. Spinduliuose.
       Jis dar išgeria alaus. Paskui dar. Paskui vyno, kurį paslaugiai ištiesia Danius.
       – Šiandien miestelyje šventė, – sušunka Danius.
       – Mums visada šventė, – sužvengia nepataikydamas į kamuoliuką Valentas.
       Juokiasi visi. Visiems labai juokinga.
       Sigitas atsistoja, jam akimirką atrodo, kad pasaulis svyruoja kaip didžiulis „Titanikas“, tačiau susikaupia, nusispjauna ir eina velniop, neklausydamas, ką šaukia bičiuliai.
       Kai uždaro sunkias išorines duris, šaltas rudens vėjas trenkia per veidą, atgaivina, net nustebina. Temsta. Miestelis atrodo keistas, kažkoks netikras – tarytum teatro dekoracija. Medžiuose dega elektros girliandos, jos mirkčioja paeiliui ir atrodo, kad šviesa bėga gatvės liepų vainikais. Iš stadiono pusės ataidi muzika, kuri tai siūbteli galingu garsu, tai vos girdėti – neša ją rudenio vėjas kartu su lapais, raižančiais erdvę įkypais brūkšniais, lapais, sukančiais įvijas spirales ir paliekančiais paskui save erdvėje nutįsusius trajektorijų siūlus.
       Gatve linksmi ir švytintys baltų dantų eilėmis eina žmonės. Jie susikibę už rankų, vaikai nešasi keliančius į orą balionus ir kai kurie stipriai laikosi, kad nenuskrietų į tamsų rudenio dangų. Merginos kažką dainuoja, o gal tik kalba, bet jų balsus nematoma gamtos jėga nuneša šalin.
       Sigitas eina prieš srovę ir pasroviui. Eina bet kur ir be tikslo. Staiga kaukšėdami kaustytomis kanopomis iš prietemos išnyra žirgai su aukštais šalmuotais raiteliais. Jie stebuklingu būdu juda minioje nekliudydami besijuokiančių merginų ir balionų, nešančių vaikus.
       Iš bažnyčios šventoriaus pasipila mergaitės, aprengtos baltomis suknytėmis, o ant nugarų joms pritvirtinti dideli angelų sparnai. Jos bėga smulkiais žingsneliais, krykštauja, nešasi rankose ilgus krakmolinius saldainius, rožančius ir žvakes. Keista, tačiau nė viena iš jų nenuskrenda, nesumosuoja plačiais baltaplunksniais sparnais.
       Sigitas išskleidžia rankas ir burgzdamas, besijuokdamas it didžiulis tamsus lėktuvas neria kiaurai per šį baltą plaštakių būrį, jas išsklaidydamas, paskui pasuka pro senus, stadioną supančius medžius, pro akacijas ten, iš kur sklinda šviesa ir muzika.
       Mokyklos stadione dega laužas, o ant pakylos, specialiai sukaltos šitai šventei, griežia kaimo kapela, kuriai vadovauja raudonskruostis nepažįstamas žmogus, o jo šypsena Sigitui atrodo nenatūraliai plati. Tokia plati, kad tikriausiai viršutinis žandikaulis su visais galvai būdingais reikmenimis galėtų atsivožti kaip didžiulis dangtis ir užkristi ant nugaros.
       Sygis sustoja ir žiūri į nesuprantamai linksmus žmones, šokančius pagal šitos kapelos vinguriuojamas polkas ir fokstrotus, jis stebi tiesiai į dangų lekiančias ryškias didžiulio laužo kibirkštis.
       Pažįstamas balsas plyšauja, aidėdamas iš visų garsiakalbių:
       – Artėja prie pabaigos žirgų lenktynės mūsų miestelio prizui laimėti. Pirmas kol kas joja toli nuo kitų atsiplėšęs Vygandas Trota su žirgu Džageriiis!
       Gintas mosteli kapelai ir pasislepia už scenos. Sigitas seka jį žvilgsniu, eina artyn. Linksmas ir laimingas Gintas pasirodo nešinas alaus bokalu, geria gelsvą skystimą prieš tai nupūtęs putas. Andželkos čia nėra. Gintas pamato Sigitą ir moja jam, kad prieitų artyn, tačiau šis tik mosteli ranka, apsisuka ir nudrožia į stadiono gilumą, kur geria alų, šoka, dainuoja, pasakojasi savo gyvenimus, juokiasi, snaudžia, šūkauja didžioji dalis miestelio žmonių. Sukasi spalvotos liepsnos, krinta žemėn fejerverkų kibirkštys, kažkas iššauna raudonas ir mėlynas raketas. Kažkodėl labai garsiai verkia vaikas. Jį ramina jauna, kiek apsvaigusi nuo alaus ir nuo šventės mama.
       Kažkur bėga besijuokdamas policininkas, kurį vejasi dvi raudonlūpės merginos, jos nutveria nukritusią uniforminę kepurę, erzina jį, kviečia.
       Sigitas mato, kaip senu „Voschodu“ kažkur nuvažiuoja direktorius Gintas. Ką jis ten veža ant motociklo? Kokia ten pana? Andžela?
       –Sigitai! Imk alaus – šešios bačkos nemokamai!
       Sygis geria alų, o šventė sukasi aplink jį, sukasi ir siūbuoja, ir groja. Iš visų nakties gerklių.
       Gintas su ta mergina, panašia į Andželą, sugrįžta, kažką atsineša susuktą į popierių, kažkam moja ranka, juokiasi, dingsta už scenos.
       Motociklas lieka stovėti prie kaukazinių slyvaičių krūmo, tamsiame šešėlyje.
       Raiteliai prajoja, žirgams apie kojas sukasi geltoni ir raudoni lapai. Švilpia žiūrovai ir vėjas. Didžiulį būgną muša apskritaveidis ūsuotas kapelos muzikantas. Lenktynės greit pasibaigs, jau finišas, garsiakalbiai plyšta, jie žeria žirgų ir jojikų vardus. Garsai aidi, atsimuša į baltuojančios bažnyčios sienas, į vienuolyno pastatus, į mokyklą, į medžius, į didelius ir tamsius šešėlius, į pašokusius nuo žemės, ekstazėje sustingusius žmones.
       Sigitas prieina prie motociklo, pasirausia įrankių dėželėje, suranda, ko ieškojęs, ir ima susikaupęs atsukinėti priekinio rato veržles. Kad ir sunkiai, jos pasiduoda.
       – Laimėėėėėjoooo Peeeetraaaas Paškeeeeevičius su žirgu Anaksimaaaaaaaaaaaandru!
       Trenkia kapelos atliekamas tušas:
       – Tu tu ru tu tu tu tu tu – tu tu ru tu tu tu tu tu – tū – tū – tutu – tu!!!
       – Antroji vietaaaaaa atiteko Vyyyyygandui Trooootai su žirgu Džaaaaaageriu!!!
       – Tu tu ru tu tu tu tu tu – tu tu ru tu tu tu tu tu – tū – tū – tutu – tu!!!
       Sigitas geria alų, šypsosi ir šoka pats vienas pagal šventės šurmulio ritmą. Lapai sukasi apie jį it didelės negyvos plaštakės.
       – Sveikas! Kur buvai? Aš tavęs visur ieškojau, – prišoka švytinti ir šviesi Andžela.
       Sigitas nustoja šokti, žiūri į šitą gražią, bet šlykščią būtybę, šypsosi kreiva ironiška šypsena ir geria alų. Jis ima juoktis, piktai ir gąsdinamai. Andžela žiūri sumišusi.
       Jis sako jai:
       – Tu kekšė. Tu kekšė. Tu daili kekšė. Tu kekšė!
       Andžela atšlyja, nustemba, prieštarauja, kažką kalba, bet Sigitas nieko negirdi, jo ausyse didelis ir galingas šventės švytintis vėjas, jo akyse skriejančios šviesos ir žmonės, ir Andžela, stovinti ir šaukianti vidury šito sūkurio. Juokinga. Dabar viskas juokinga.
       – Tu šlykšti kekšė, aš mačiau vakar! Aš viską mačiau vakar! Eik ir čiulpk tam Gintui! Eik nežliumbus!
       Andžela klykia ir bando iškabinti jam akis, Sigitas trenkia kumščiu į šitą dailų, bet nekenčiamą veidą, į šitą baltą dėmę, į žydinčias lūpas, jis trenkia dar ir dar, ir dar.
       – Čiulpk, kekše, čiulpk jam, kaip vakar čiulpei! Atsiklaupk prieš jį ant kelių, kaip prieš dievą! – jis klykia, dabar jis užmuš ją, nepasigailės, jį sugriebia kažkas už rankos, kažkas nustumia, trenkia per veidą. Sigitas mato Trotą, bloškiantį jį šalin. Prišoka iš kažkur atsiradęs Gintas, jis bando pasiekti Sigitą, rankos susipina, šviesos susilieja – veidai ir kumščiai. Sigitą pasiekia kažkieno ranka, jis sukniumba ant kelių, griūva aukštielninkas po kojom. Kažkokios raudonlūpės spardo Jį aštriasnukiais bateliais, piktas ir didžiulis policininkas jam į veidą įbeda pistoletą. To negali būti ir to nėra. Taip nebūna, mąsto Sigitas ir žiūri į juodą kibirkščiuojantį rudenio dangu, kuris pasiekia pro pykčio iškreiptą policininko veidą, pro stambiakrūčių, peroksidu dažytų mergų kojas, pro besimušančius žmones, pro susipynusius jų kūnus, pro keiksmus ir dūžtantį stiklą. Paskui staiga policininkas šauna jam į veidą, plyksteli iš pistoleto vamzdžio ugnis, išlekia pailga švininė kulka ir lėtai kaip sapne artėja, artėja, ir tik tada netikėtai vieną akimirką nuskamba garsus šūvio pokštelėjimas, viskas akimirksniu sugreitėja, sublerbia it prasukama vaizdo magnetofono juosta, ir pasaulis tarytum išsijungia. Išsijungia kaip televizorius.

       Vėjas glosto plaukus. Tamsa. Girdėti tolimi žmonių balsai ir kažkoks keistas garsas: čirkšt, čirkšt. Sigitas klausosi šio neatpažįstamo garso ir stengiasi prisiminti, ką tai galėtų reikšti, kur jis tai girdėjo. Netoliese pravažiuoja automobilis – nutolsta, nutolsta, išnyksta vėjo tyloje, tolimų žmonių šūkčiojime ir erzinančiame, vis pasikartojančiame garse, kuris nieko neprimena. Sigitui gera gulėti ant nugaros klausant aplinkinių garsų. Jam atrodo, kad guli kažkur hamake, supasi virš įsibėgėjusios vasaros.
       Paskui jis atsimerkia ir išvysta aukštai aukštai susipynusias senų medžių šakas, metančias žemėn rudeninius lapus. Jie atplyšta tyloj ir sklendžia, tokie pat tylūs kaip mirusios peteliškės. Sigitui prieš akis vyksta šis didžiulis misteriškas mirties ir išėjimo vyksmas. Jis šypsosi, bet pajunta, kad veidas kažkoks nejudrus ir dilgčiojantis. Jis lėtai pakelia ranką, kuri kyla girgždėdama it netepto geležinio medkirčio galūnė, pažyra lapai. Sugrubusiais pirštais Sigitas liečia savo lūpas, veidą – taip. Vakar gerai buvo pasilinksminta. Sunku prisiminti, kas atsitiko. Jis sapnavo policininką ir Andžela? Sapnavo lėtai lekiančią kulką? Jis pabando pasijudinti, – šoną nudiegia. Dabar supranta, kad guli didžiulėje lapų krūvoje, visas jais užklotas, visas palaidotas juose. Tik veidas išorėje.
       Netikėtai Sygiui prieš akis susipynusių medžių šakų fone pasirodo išsiviepęs akiniuotas Profesoriaus veidas.
       – Na ką, gerai tau patalus paklojom su Saulium? – Mmm?
       – Vakar tavęs nebuvo galima sulaikyti, tu rėkei, kaukei, veržeisi muštis, paskui staiga atsijungei, o mes visai nenorėjom tampytis su tavim, tai įkišom į lapus ir užkiojom storai, bet šiandien ryte man staiga sąžinė kad kals per paširdžius. Galvoju: gal sušalo mūsų Sigitas?
       – Ne.
       – Gerai, kad nesušalo, stokis, eik namo, negulėk čia, močia tavęs ieškos.
       Sigitas, padedamas Daniaus, sunkiai stojasi, išsiropščia iš lapų kaip meška iš savo laužo. Dabar jis supranta, iš kur tas keistas džeržgiantis, monotoniškas garsas: tai senasis mokyklos sargas šluoja stadioną. Aplinkui pilna buvusios šventės ženklų: suplėšytų kaukių, įstrigusių krūmuose susprogusių balionų, saldainių popieriukų, tuščių butelių. Pačiame centre dar gal vis tebesmilkstanti laužavietė.
       Sigitas apžiūri sugrubusias savo rankas. Subraižytas ir kruvinas.
       – Aš maniau, kad tu vakar užmuši tą mergą.
       – Aš ją tikrai mušiau?
       – Aha. Buvo net juokinga iš pradžių. Bet paskui jau kažkaip...
       Jie lėtai eina pro senąją mokyklą, pro kleboniją. Sigitas užsimano gerti, jis ilgai graibosi klebonijos šulinyje su kibiru, pagaliau pasisemia šalto kaip ledas vandens. Nenutildami skalija klebono šunes. Profesorius rūko ir kažką niūniuoja. Paskui abu eina tolyn. Pro Bumbulį, tolyn, tolyn. Aplink tvyro rūkas – rudeninė ryto migla.
       Kažkur juokiasi moteriškė.
       Sigito kambarėlis gana tamsus, čia tik vienas langas, pro kurį matyti rudeniškas sodas. Kur ne kur ant belapių obelų šakų supasi blyškūs obuoliai.
       Kambaryje apvalus stalas, uždengtas nertine didele servetėle, kelios senovinės kėdės, knygų etažerė, lentyna su garsiai taksinčiu laikrodžiu, akordeonas, dar visokie daiktai, kurie, matyt, retai naudojami, apnešti dulkėmis. Ant grindų senų laikraščių krūsnis. Profesorius švilpteli – ant sienos ryškiomis raudonomis raidėmis užrašyta: HISTORIE DE LA SOLITUDE.
       – Ką čia reiškia?
       – Nieko. Užrašiau, ir tiek.
       – Tu – durrrnas...
       – Nueik, atnešk išgert. Man taip blogai.
       Danius pakyla nuo kėdės, užsisega savo rudeninį lietpaltį ir nieko nesakęs išeina. Tarpduryje susitinka Sigito motiną. Pasisveikina ir dingsta.
       – Tai kur buvai visą naktį? – klausia žila, sausa kaip kaulas senė. – Gėrei?
       – Šventė buvo, pati žinai.
       – Šventė, šventė, – pamėgdžioja moteriškė. – Va taip ir baigiasi paskui šventės. Matai, kas Gintui, šitam kultūrkės direktoriui, atsitiko? Va tau ir šventė.
       Sigitas pakelia akis:
       – O kas jam atsitiko, tam Gintui?
       –Taigi vakar naktį girtas su motociklu mergaitę užmušė. Studentę kažkokią, atvažiavus buvo lyg ir pas Noreikas... Nežinau, mirtinai ar ne visai, bet smarkiai sudaužė ten ją ir pats susitrenkė, motociklas – skutais. Sako, lyg ratas buvo pradurtas ar sugadintas, ar kas ten, aš nežinau. O jį tai policija tuoj už kalnieriaus ir pasiėmė. Sakė, baisu buvo, klyksmas, rėksmas, greitoji su sirena žviegdama atvažiavo. Ot, sakiau aš, kad bus čia su šituo Gintu. O tu vis – Gintas tą, Gintas aną, vis kultūrkėj pas jį sėdėdavai amžinai. Matai, prisigėręs nekaltas mergaites užmušinėja, va tau ir Gintas. Va tau ir draugas tavo. Tokie draugai prie gero nenuveda. Va, kaip ir šitas Prancisiaus Danius – nedirba nieko, latravoja, o tu iš tokių pavyzdį ir imi. O tas Gintas, dar man Zina šita, kultūrkės valytoja, pasakojo, kad myždavo, atsiprašant, pečiukan. Sako, kūrenu pečiuką ir smirda, dedu malkas, nu, smirda smirda. Aiškiai, sako, primyžta būdavo pečiukan. Mat tingi laukan išeit iki būdelės, viduj nėra, tai matai ką sugalvojo. Tai iš tokio jau nieko doro nesitikėk. O pats tik kiek apsibaladojo, nieko, sakė, tik akis varto baltais obuoliais – dar bandė priešintis policininkui, tai tas kaip šniokštelėjo, sako, per kuprą ir įkišo būdon. Noreika tai, sakė, buvo pagatavas užmušt šitokį brudą... Čia dabar kas? Kas čia, klausiu?
       – Kur?
       – Kam čia sieną primaliavojai? Visai gal jau galvoj negerai? Tu remontą darysi? Ar tu remontą darysi, klausiu?
       – Ne jūs čia su tėvu gyvenat. Čia mano kambarys, ką noriu, tą ir rašau. Eik, išeik, atsibodo man tavo pasakojimai, išeik, man ir taip negera.
       – Jėzau, pasižiūrėk į save – snukis visas kruvinas!
       Sigitas išstumia motiną pro duris. Ta dar pašūkauja anapus, koridoriuje, bet paskui, matyt, praradusi kantrybę nueina.
       Žudikas atsisėda ant kėdės, paima akordeoną, skaudamais pirštais ima groti melodiją, kurią kadais išmoko klausydamas, kaip iš senos plokštelės dainuoja Mario Lanza. Tai daina iš kažkokio filmo. „Arrivederci Roma“. Paskui nutyla, pasideda galvą ant akordeono ir žiūri pro langą: į siūbuojančias rudens šakas, į parudavusią žolę, nukritusius, susisukusius, nesugrėbtus obelų lapus, į serbentų krūmus, slyvas. Jis galvoja apie tai, kad vėl gal reiktų važiuoti į mokslus, į technikumą, kuriame mokosi, kuriame jam iki šiol patiko. Bet dabar tai nebeturi jokios prasmės. Jis nevažiuos į jokį technikumą. Jis nieko neveiks. Jis tik bandys numirti. Jo savižudybė bus tokia. Lėta ir ilga. Kaip liga.
       Sigitas žiuri į langą, į rudenį. Staiga pastebi mažą švytintį angelėlį, kuris plakasi į šaltą lango stiklą. Jo sparnai suka mažyčius oro sūkurėlius. Paskui atskrenda dar vienas, paskui dar. Netikėtai ima zvimbti kamanė, ji desperatiškai beldžiasi į šviesų rudens pasaulį, pasirodo vapsvos, bitės, laumžirgiai; daugybė vabzdžių it traukiami nežinomos jėgos veržiasi iš šito kambario, iš šito tvankaus ir tamsaus gyvenimo, iš šitos realybės. Netikėtai langas atsiveria, tarytum sprogsta langas į sodą. Balta plonytė užuolaida suplevėsuoja, dzingteli duždamas stiklas, ir visi jie, visi besiveržiantieji į šviesą, išlekia pro langą į sodą, į ošiantį rudenį, į didžiuliais sparnais atšniokščiančią žiemą.

       Šlepikas, Alvydas. Lietaus dievas: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.