Nemušiau aš to Sigito. Kaip jį muši – jo ne toks veidas. Pasižiūri – ir gaila. Žinoma, įžūlus, bet man draugas. Ne, nemušiau jo, nors reikėjo, nes jau tiek man buvo įsipykęs ir tiek nusikaltęs, kad beveik ir draugu galėjau nebevadinti. Bet kai nuėjau pas jį, radau gulintį lauko virtuvėlėje, nes įtėviai išvijo iš kambario, nebeleido ten miegoti, kažkaip net pagailo tada jo. Guli pusgirtis, kažką vapa – prisirijęs, matyt, kokio velnio, nes iš kur jis gero šnapso gaus. Niekur Sigitas nedirbo. Seniai. Viską tik iš įtėvių kniaukė. Šiaip iš kaimynų ar dar kur miestely vaginėjo. Kartais kam padėdavo malkas supjaut ar suskaidyt, kam tvorą padažyt, bet retai. Tik kaulindavo iš visų ir inkšdavo. Pamačiau tokį pusiau apšarmojusį toj lauko virtuvėj – tingėjo tikriausiai pasikurti krosnelę. Obuolius pašalusius valgė. Pokštelėjau skiausčių delnu per ausį jam, ir tiek, nes mušti tokio pasigailėjimo verto vaikystės draugo aš negalėjau. Todėl ir nemušiau. Juk šiaip žmogus jis buvo neblogas; kad man dabar nusikalto, mane taip kvailai pakišo ir taip nuliūdino mano dukterėčią, kaltas jo polinkis prie degtinės ir pinigų absoliutus neturėjimas. Todėl aš jam profilaktiškai trinktelėjau per tą slidų lapės snukį, bet mušti jo nebuvo jokios prasmės – pinigų jis nebeturėjo. Jeigu būtų turėjęs, tai būtų šnapsu apsistatęs ir dainavęs linksmas arba miegojęs. Arba akordeonu grojęs. Akordeonu grojęs ir garsiai dainavęs. Girdėjau, kad jį iš vaikų namų įtėviai ir paėmę todėl, kad buvo toks mažiukas, baltapūkis, o akordeonu grojo linksmai ir, rodės, kad jokio liūdesio nėra jo gyvenime, jokio vargo, tik akordeonas ir miklūs pirštai ant juodų ir baltų klavišų. Nepagalvojo tada įtėviai būsimieji, kad gali girtuokliška sėkla prasiveržti. Kas apie tai iš anksto nuspės? Dabar jau seniai įtėviams jis kaip kaulas gerklėj įstrigęs. Pats kaltas. Aš suprantu tuos senukus, nes per jį jie ir paseno. Čia jau Sigitui reiktų gerai kailį iškaršti: pats mačiau kelis kartus, kaip jis prieš tą senutę savo motiną ranką buvo pakėlęs. Mušė ją – kiaulė. Aš nesikišau. Kodėl turėjau kištis? Bet, kad nesikišau, tai dar nereiškia, kad pateisinau tuos jo veiksmus – juk praktiškai ta moteris jam buvo kaip motina. Motina ir buvo, kol jis nepradėjo dėti ant visko, nieko nedirbti, nieko nesimokyti. Trisdešimt jam jau kažkeli, o vartėsi namie, lakė, senukų pensijas pragėrinėjo, ir viskas. Nieko daugiau nedarė, todėl tie ir atsisakė, išmetė į lauko virtuvėlę. Aš jų vietoj seniai būčiau taip padaręs. Ir lauko virtuvėlės nebūčiau jam palikęs. Dar ir pavardę būčiau atėmęs už tokius darbelius, nes jis ir toliau turėjo įtėvių pavardę – Sigitas Neverauskas. Bet dėl to, sakau, man rankų teptis nebuvo jokio reikalo – ne man į žmonių santykius kištis. Dar tai savo motinai, netikrai tai, kad ir buvo bjaurus, tai vis tiek ji ir pati, nors senutė, bet labai jau balsinga tokia, įkyri... Galima sakyt, kad bjauri bobelė, tokia susitraukusi pusraganė, bet senukas, tas Neverauskas, tai buvo vos paeinantis, ligotas. Sigitas ir juo nesirūpino, beveik net žmogum nelaikė. Bet šiaip Sigitas buvo neblogas – ir smagus, ir „kompaneiskas“. Draugams geras. Nors va man kiaulystę iškrėtė, nemalonumą mano seseriai: ta atvažiavo su vyru, su dukteria, man iš anksto paskambino ir paprašė, kad nusiskusčiau, kad negerčiau gal kiek, kad namus apkuopčiau. Na, nieko namuose blogo nebuvo, kaip visada, bet tas – ponas, seseriai sarmata. Nieko tas jos Andrius, bet nė lašo gerklėn neima, žiūri kažkaip keistai, lyg sakytų – smirda čia pas jus. Kažkoks direktorius beveik – nesigilinau aš labai, stengiausi akyse jam dažnai nemirguliuoti. Sesuo irgi tokia švaruolė dabar, rodos, kad ir šikt nevaikšto: viską plovė, šlavė, tempė laukan – vėdino. Aš kentėjau, bet gal ir gerai, dirba, maniau, rūpinasi, juk ji kitaip gyventi įpratus. Manęs pas save nė karto nepakvietė. Nors aš ir nesiveržiu. Labiausiai iš jų man patinka dukterėčia mano Agnytė – gražuolė: baltaplaukė, garbanota, strikčioja kaip mažas gandriukas su raudonom kojinėm. Bet sesuo man: tik nelįsk prie Agnytės, smirda, sako, tau įš burnos, nelįsk – dar pargrius, neduok to, nerūkyk prie jos, neduok ano, nekelk medin... Tai kur vaiką kelt? O kai dar jai patinka? Nori vaikas lakstyt, o kad ir nugrius porą kartų, koją nusibrozdins – na, tai kas? Juk vaikystė... Ta mano sesuo gi pati visas tvoras nusėdėjo vaikystėj ir visus kaimynų berniokus akmenim apmėtydavo, o savo Agnei nieko neleidžia, saugo nuo visko... Kas jau ten atsitiks, kad aš ant kiemo parūkysiu, kad ir netoli jos? Jau galėjo džiaugtis, kad kambary nerūkiau. Savo kambary nerūkiau! Galima sakyt, kad aukojaus. Tiesa, davė paskui sesuo man keturiasdešimt litų. Nenorėjau imt, bet... Ai, duoda – imk... Smirda tau iš burnos, sakė man... Smirda... O ko jau ten man turėjo smirdėti iš tos burnos? Tom dienom tik alaus su Sigitu išgėriau – pavaišinau jį. Juk draugas. Prasigėręs, bet vis tiek draugas. Todėl nemušiau jo. Tik šiaip, profilaktiškai pakėliau už atlapų, pasižiūrėjau į teliuko akis ir nusviedžiau ant apšalusių obuolių krūvos kaip maišą. Tokie dabar tie mūsų santykiai. O anksčiau draugavom, kartu visur vaikščiojom, kartu išgerdavom vyno ar ko. Aš tai nevengiu ir darbo, ir užsidirbu, negaliu sakyt, kad man labai pinigų trūktų, nors trūksta, suprantama, kaip visiems. Bet aš, pavyzdžiui, jeigu turiu dvidešimt, tai dešimt palieku, neprageriu visų. Juk reikia apie ateitį galvot. Sigitas greit prasigėrė, štai kas. Jis mažutis, organizmas netikęs, sako, vaikų namuose nelabai ir pavalgydavo, gal todėl toks ir teišaugo. Bet ūgis nesvarbu, svarbiau kas kita. Kol jis buvo dar toks visai neprasigėręs, tai linksmas buvo, smagus. Grodavo, anekdotus pliekdavo, kortom fokusų mokėjo daugybę... Ir grodavo ne tik akordeonu, bet ir gitara, ir pianinu, jonika... Vakarais vasarą būdavo taip smagu pasiklausyti, Sigitas skambina gitara ir dainuoja apie ramunėlę arba Trakų pilį. Smagu būdavo išgerti natūralaus kartu. Pasižiūrėti į žvaigždes... Įsivaizduodavom, kaip ten aukštai palydovai lėtai sukasi aplink savo ašį ir stebi visatą, gaudo signalus iš tolimų galaktikų. Kas galėjo tada pasakyt, kad gulės kada Sigitas apsimyžęs lauko virtuvėlėj? Ne, negalėjau aš mušti jo po viso to kas per gyvenimą kartu buvo patirta. Sigitas vis neturėdavo pinigų ir anksčiau – tie įtėviai tai irgi geri sukčiai: pasiėmė vaiką o vis tiek visai savu nelaikė. Sigitas pasakojo, kaip jie už koki menką nusikaltimą – na, indų ten nesuplovė ar kelnes netyčia perplėšė – uždarydavo jį tamsioje kamaroje. Arba liepdavo bulvių daigus šaltam rūsy skabyti. Juk galima tai daryti kieme, kur saulė ir kur šilta, bet ne – jie būtinai užsispirdavo, ir sėdėdavo Sigitas rūsy su tais bulvių daigais, kai mes futbolą žaisdavom... Užtat įtėviams ir atsirūgsta.

       Bet ne apie tai čia dabar, dabar apie linksmą Sigito charakterį, apie jo išradingumą... Taigi, kai jis neturėdavo pinigų, bet vis norėdavo išgert, parūkyt ar dar ką, tada imdavo ir sugalvodavo kokią nesąmonę. Kokias nors lažybas. Prisimenu, dar būdamas paauglys sukirto iš kažko, dabar nežinau, kad pereis naktį per miestelio senąsias kapines, bet ne šiaip pereis, o eidamas kas penketą žingsnių vis uždegs degtuką ir sušuks: „Čia aš, Sigitas Neverauskas, nieko nebijau, eikit velniop, numirėliai!“ Aišku kvaila, bet tada buvo juokinga. Mes palaukėm vidurnakčio, naktis pasitaikė tamsi. Net žvaigždžių nebuvo. Švilpė vėjas ir, reikia pasakyt, kad, nepaisant visos mūsų bedievystės, vis tiek darėsi kraupoka. Apėjome kapines iš kitos pusės. Ten, kur plento pylimas, prie autobusų stotelės. Ta vieta yra kiek aukščiau negu kapinės, ir jos beveik visos matyti kaip ant delno. Naktį, žinoma, mes nieko nematėm, bet laukėm, kol Sigitas uždegs degtuką ir sušuks. Pagaliau švystelėjo kapinėse švieselė ir išgirdom jo balsą. Medžiuose siautė vėjas, todėl nelabai kas buvo girdėti, tačiau vis dėlto buvo aišku, kad Sigitas sušuko. O paskui atsitiko kvailas ir juokingas dalykas, kuris mus visus labai išgąsdino. Praėjus keletui minučių, kai vis girdėjom jį šūkaujant ir matėm švysčiojant liepsneles, staiga Sigitas kad sukliks! O paskui tyla. Išsigandom visi. Trota vos kelnių nepridėjo. Buvo tikrai baisu, nes klykė jis visai nejuokingai. Tada lažybų Sigitas nelaimėjo, nes išsikapstė iš kapinių jau nebešūkaudamas ir degtukų nedegiodamas, išlindo gal tik po pusvalandžio. O atsitiko štai kas. Eidamas per kapines beveik apgraibom ir degiodamas degtukus, kurių liepsnelės keisčiausiais atspindžiais atsispindėjo poliruotuose antkapių paviršiuose, retkarčiais nušviesdavo mirusiųjų nuotraukas ir vardus, retkarčiais kokio seno krūmo šaką, judinamą vėjo, jis ganėtinai prisigąsdino. Dar tas vėjo ūžavimas medžiuose. Žodžiu, užteko jam baimės. Ir taip besibraunantį per mirusiųjų pasaulį jį kažkas kad griebs už kojos! Jis, ko gero, net sąmonę prarado, bent jau kelnes pridėjo tai tikrai. Kaip nepagalvosi, kad lavonas nugriebė už kojos? O iš tikrųjų tai ta koja paprasčiausiai įstrigo tarp dviejų nugriuvusios seno kapo tvorelės virbų. Jis tiesiog įkišo koją į tvorelę, o įsibaiminus vaizduotė sukūrė nei šį, nei tą. Mes paskui dar ilgai iš jo šaipėmės, nors, pavyzdžiui, aš manau, kad taip pat jo vietoj būčiau išsigandęs. Na, sąmonės gal būčiau nepraradęs... Bet aš visada buvau už jį drąsesnis. Kita vertus, net nebūčiau ėjęs per tas kapines: juk negražu ten valkiotis naktį ir dar rėkti nei šį, nei tą. O Sigitas galėjo padaryt bet kokią panašią nesąmonę. Už tai man jis ir patiko. Ir mušti dabar aš jo tikrai negalėjau. Nors, žinoma, į šoną įspyriau, nes kaip neįspirsi, kai jis dabar šitoks kiaulė pasidarė. Juk visokiai niekšybei reikia parodyti, kad ji yra niekšybė.

       Sigitas buvo ir juokingas, ir kartais kvailas. Bet niekada neturėjo pinigų. Retkarčiais turėjo, žinoma, bet labai greitai jie pasibaigdavo. Jis niekam negailėdavo, labai greitai paleisdavo pavėjui, o paskui niekas nebeatmindavo, kad kam statė, ką nors vaišino. Sigitas buvo iš tų, kurie atsibosta. Bet kartais sugalvodavo tokių dalykų, kad dar ilgai visi žvengdavo. Pas Žegunius sykį gėrėm, o Sigitas kaip visada inkštė: „Duokit ir maaaan, duokit ir maaan...“ Buvo jau įkyrėjęs visiems seniai, ir aš bijojau, kad kuris iš septynių Žeguniokų neužvažiuotų jam atbula ranka per snukį – Sigitas ne visada jausdavo ribą, kada jau nebegalima daugiau inkšt. Mes juokėmės, rūkėm be saiko, į Sigitą beveik dėmesio nekreipėm, bet staiga Sigitas sako: „Blet, aš taip noriu išgert. Ar pastatysit butelį, jeigu išlįsiu per fortkę?“ Na, mes tik nusižvengėm – fortkė (žinau – orlaidė, negalima sakyt fortkė), kaip ir visų, Žegunių virtuvėj buvo aukštai – dvi šibos – na, langų stiklai – iš šonų, o per vidurį mažesnė šiba, ir viršuj dar orlaidė. Ta orlaidė tokia, kad galvą sunkiai prakiši. O jeigu dar galva didelė kaip, pavyzdžiui, Trotos Adolfuko, tai jokiu būdu, juk tas nešioja kepurę didžiausio numerio. Tai mes tik kreivai pasižiūrėjom į jį, į Sigitą, suprasdami, ko jis nori, ir toliau dalinom malką. Bet Sigitas nenusileido – pralįsiu, sako, pralįsiu. Na, lįsk, sakom mes jam, lįsk. Rimas net nusijuokė, sako: „Aš tau pats vienas pastatysiu stolyčnajos puslitrį, tik tu pralįsk“. Sigitas nusirengė, liko tik su triusikais ir pradėjo lįst. Galvą įkišo, pradėjo kraipyt pečius. Mes net žviegėm besijuokdami, o tas kažkokiu stebuklingu būdu ėmė ir pralindo iki pusės. Pralindo ir kabo fortkėj horizontalus visam pasauliui. Įstrigęs. Saulius Žeguniokas pradėjo rėkt, kad lango rėmas neatlaikys, kad bus čia viskas pizdiec, bet lango rėmas atlaikė kas iš to Sigito: mažas, liesas, kiek jis ten sveria – kaip žvirlis. Iki pusės pralindo, o toliau niekaip – šikna nepralenda. Ir juokinga, bet jau ir kvaila – kaip jį iš ten iškrapštysi? O tada jis ir pradėjo rėkt: „Chebra, deginkit padus, deginkit padus su cigaretėm“. Na, mūsų ilgai ragint nereikėjo – net sušnypštė neplautos Sigito kojos, deginta žmogiena pasmirdo. Ir kai tik mes bakst su smilkstančiais kancarais jam į padus, jis kaip raketa tik šmukšt kiaurai orlaidę. Ten aukšta buvo, kokie du su puse metro, o gal ir dar aukščiau. Už lango dilgėlės, kažkokios vielos (gal nuo televizoriaus antenos), kažkoks šiferis – Sigitas tik šlumšt į tą visą šabakštyną. Triusikai tik fortkėj liko. Mes nespėjom net pagalvot, kad jis užsimušė, o Sigitas jau virtuvėj – nuogas, uždusęs, mažiukas toks, su nudilginta mašna: „Na, kur mano degtinė?“ Toks jau tas Sigitas. Dabar galvoju – jeigu kitas būtų buvęs, tai visus šonkaulius tikriausiai būtų susilaužęs, o šitam – nieko.

       Bet kai nuėjau pas jį į tą lauko virtuvėlę, pamačiau – jau kitas žmogus dabar. Vagia viską. Iš ko vištas, iš ko bulves. Kelis kartus gavo lupti ir nuo tų pačių Žeguniokų, ir nuo Trotos, kai tas grįžo iš kalėjimo. Buvo sulapašijęs Sigitą stipriai, bet, matyt, buvo ir už ką. Tik aš jo nemušiau. O jeigu ir stuktelėjau kada, tai tik profilaktiškai. Aš su juo vis padraugaudavau, duodavau kokį litą, kartais „Žvejų“ nupirkdavau, kartais dar ko. Nors iš tikrųjų tai seniai turėjau su juo net nebekalbėt, o jis seniai manęs ir Sauliaus su Rimu turėjo vengti kaip velnias kryžiaus. Ratais aplink mus turėjo vaikščiot ir artyn neit, po kojom nesipainiot. Bet dabar tas nebeturi reikšmės, dabar nėra ko mušti, nes ką jį ten muši. Nemušiau aš jo – tik mostelėjau porą trumpų smūgių į padychą. Vis tiek visai be nieko negalėjau paleist šito žuliko. Bet dabar kitaip žiūriu aš į viską, gal net filosofiškai, todėl, pavyzdžiui, kai Rimas ar Saulius, senus Sygio darbelius prisiminę, įspiria jam į užpakalį ar paveja šalin, aš tik juokiuosi. Aš likau draugas jam net tada, kai mes tiek pinigų atsiprašant šuniui ant uodegos sukišom. Ir vis per Sigitą. Tas buvo seniai, beveik tada, kai jis per fortkę lindo. Dar sovietmečio pabaigoj. Tada Gorbis paskelbė, kad pasaulį išgelbės kooperatyvai. Ir prasidėjo visokie bizniai. Bet tam reikėjo pinigų pradžiai, patraukimo prie „targavojimo“, fantazijos, kaip iš kokio šūdelio, niekam nereikalingo, biznį padaryti. Man visa tai buvo neįdomu, aš nedirbau niekur, buvau grįžęs iš kalėjimo ir nesiruošiau šitai santvarkai niekaip padėti. Galima sakyt, buvau toks tylus rezistentas. Bet Saulius su Rimu mane įkalbėjo prasukt vieną biznelį. Aišku, jokio kooperatyvo mes nesteigėm ir steigt nesiruošėm, jokių mokesčių nežadėjom niekam mokėti, juo labiau tai ruskių valdžiai. Tas biznelis galėjo būt gera pradžia kitam tolesniam bizniui – tai dabar aš suprantu, žiūrėdamas į įmitusius anų dienų vargo biznierių snukius – raudonus, o televizoriuj dar raudonesnius. Tada mes tolyn nesižvalgėm, ateitis buvo paprasta ir aiški – šiandien po pietų ateitis, rytoj ryto ateitis, o rytoj vakaras gal jau ir nebe ateitis, o tik migla.

       Planas buvo labai paprastas – jį sugalvojo Saulius Žegunis. Netoli mūsų miestelio yra toks Lainys. Nedidelis ežeriokas, bet vanduo jame švarus, greit gilėja, maudykloj gelsvas smėliukas, iš trijų pusių apsuptas miško, aplink gražios vietos, ežeras dubury. Žodžiu, supervietelė vasarotojams: bernam panas atsivežti ir panašiai. Kai vasarą karšta, tai palainy žmonių net tiršta. O tada jokio serviso ten nebuvo, jokio kiosko, nieko. Saulius pasiūlė atvežti alaus ir rūkytų kiaulės ausų, stimburių – parduoti dukart brangiau ir pasidaryti biznį. Tam reikėjo pinigų, lengvojo automobilio su priekaba – ir viskas. Tada alaus tiek, kiek nori, nebuvo, nebuvo ir rūkytų skanėstų, bet jeigu reikiamu laiku nuvažiuodavai Utenon, tai kombinate gaudavai mėsos produktų, o kitam kombinate – alaus. Reikėjo važiuot labai anksti, beveik naktį, nes eilės buvo didžiulės – kas vestuvėm pirko, kas gal pakasynom. Mes trise pinigų sugraibėm, nebeprisimenu, iš kur aš gavau – gal iš močios, – o Sigitas ne. Kas jį pakvietė į kompaniją, aš dabar nepasakysiu, gal aš, gal ne aš... Neatsimenu. Bet jis kompanijoj buvo. Rimas iš pažįstamo pasiskolino „Zubrionką“, nuvažiavom anksčiausiai Utenon – aš atsistojau eilėj prie alaus, Rimas – prie mėsų, sulaukėm savo, nupirkom viską. Atsimenu, alaus pirkom devynias dėžes, nes tiek pinigų užteko ir priekabon kaip tik devynios telpa. Anksti rytą nuvarėm visą turtą palainin, dar nė vieno nuogapilvio nebuvo. Kadangi Sigitas pinigų nedavė, tai jį pastatėm laukti pirkėjų ir pardavinėti. Patys – durniai – parvažiavom namo pamiegot (anksti kėlėmės). Tas glušas atsikimšo vieną butelį, paskui kitą, paskui, matyt, trečią. Pošlo i pojechalo. Žodžiu, kai mes atvažiavom, tai radom apverstą „Zubrionką“, miegantį Sigitą, krūvą girtų bernų, jokio alaus, tik daug šukių, blet. Aš pamaniau, kad Saulius ir Rimas užmuš Sigitą, bet ir man jau stogas važiavo, juopštararai – visus mūsų pinigus šuniui ant uodegos, viską. Kišenėj turėjo gal dešimt rublių, viskas buvo prapilta. Tada tai buvo už ką jį daužyt kaip obuolį. Ypač Žeguniokam, kurių pinigai visi buvo skolinti ir pažadėta tuoj tuoj atiduoti. Man tai buvo paprasčiau – močiai gi pinigų grąžint nereikia. Tada negyniau Sigito, dar ir pats pridėjau. Na, bet tikrai buvo už ką. Žinoma, patys durni, kad jį palikom. Bet atrodė – kas čia yr parduot tą alų su ausim? Tada ne be reikalo jis gavo, nusipelnė.

       Dabar aš taip pat priežastį turiu, bet kad nebėr ką mušt. Ką jį ten apspangusį muši, sušalusį visą toj savo lauko virtuvėlėj. Įspyriau kelis kartus profilaktikai, ir viskas. Užmiršau papasakot, ką jis man pridirbo. Sakiau, sesuo su šeima atvažiavus buvo, viską šveitė, viską laukan nešė, visas paduškas, visas kaldras, visą patalynę, viską, o jos vyras, mano atseit švogeris, tik nosį raukė ir lūpas pūtė, visur prisiliest bijodamas. Toks riebiasprandis tešlius. Kaip tik toks tipas, kokių negaliu pakęst. Na, o aš su Agnyte po kiemą vaikštinėjau. Paskui atėjo Sigitas pasėdėjom ant suoliuko, išgėrėm alaus, aš kažkur ir nuėjau. Grįžtu – nėr Sigito, jau išėjo. Išėjo ir išėjo, tegu eina, kas man! Paskui tik girdžiu – Agnytė rauda: dviratėlio nėra. Iš pradžių man nė galvon nešovė. Paskui tik spragt mintis – Sigitas. Taip ir buvo. Aš nuėjau iki sodelio, Agnytė paskui nubėgo, dviratėlis ant kiemo liko. Tai šitas pizdukas Sigitas net nemirktelėjęs nuo mūsų kiemo pavogė Agnytės dviratėlį. Ir pardavė. Kas galėtų susilaikyti tokiu atveju, kas? Bet aš susilaikiau. Aš irgi ne šventasis, bet tik trinktelėjau per snapą jam porą kartų, ir tiek. Kokia buvo prasmė jį mušti: Agnytė jau buvo išvažiavus su mano seseria ir mano švogeriu direktorium, dviratėlis parduotas, pinigai pragerti. Nebebuvo prasmės mušt, todėl ir nemušiau aš to Sigito. O man, blet, sako, kad aš jį užmušiau. Nesąmonė.

       Šlepikas, Alvydas. Lietaus dievas: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.