Antanas Škėma – vienas žymiausių katastrofinio modernizmo atstovų, vienas reikšmingiausių XX a. lietuvių literatūros novatorių – rašė ir eilėraščius. Keli jų buvo publikuoti „Metmenyse“, likusieji surinkti iš autoriaus rankraščių. Kaip ir A. Škėmos prozai, jo eilėraščiams būdingas autobiografiškumas, laisvas sąmonės srautas, valdomas atsitiktinių impulsų ir subjektyvių nuotaikų. Eilėraščiai buvo išleisti 1994 m. A. Škėmos „Rinktinių raštų“ II-ajame tome.

       TRANSCENDENCIJA

       Ir vieną kartą ištirps visos žvaigždės,

              O saulė trauksis.

       Teliks geltona plaštakė,

       Kol ji sudegs savo sparnų karštyje,

       Ir vaikai nebežais sviediniu,

       Ir motina nelauks jų vakarinio bučinio.

              Kai nebebus manęs,

              Kai nebebus jūsų.

       Ir vieną kartą nebepakils ostija,

              O riksmas plėsis,

       Riksmas, prilygstąs tylai,

       Kol ji subliūkš nuo tamsos slėgimo.

       Ir bus tylu, dirigentui iškėlus batutą,

       Ir bažnyčių varpai linguos, vėjui pučiant.

              Ir nebebus manęs,

              Ir nebebus jūsų.

       Ir vieną kartą, argi reikia kartoti,

       Kad akys iššoks iš orbitų,

       Kad pienas suledės Izidos krūtinėje,

       Kad Botičeli angelas, ūkininkai

       Apkabins seną laikraštį,

              Kur parašyta —

       Smithas užmušė Browną,

              Kad nebebus manęs,

              Kad nebebus jūsų.

       Ir vieną kartą, argi reikia kartoti,

       Kad nebeurgs pasenę šaldytuvai,

       Kad mylimosios pirštai nevaikščios jo pašiurpusia oda,

       Kad vorai apglėbs muses tinkluose,

       Kad paskutinė kometa pražudys akmeninę uodegą.

              Ir teliks išblizgintų kaulų vaikiškas tyrumas

       Ir neplautų lėkščių keraminis purvas.

       Ir teliks prisiminimas — visa jau pamiršta,—

              Ir dievai supus savo sostuose.

                      Ir nebebus manęs,

                      Ir nebebus jūsų.

       Kai nebebus manęs,

       Kai nebebus mūsų,

       Mūsų vienintelis "draugas — transcendencija

       Mirs tardama:

       Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?

        [1958]

       PAŽADAS

       Palikite savo nudėvėtus apsiaustus ant Šatrijos kalno.

       Tada svarstykite.

       Pavyzdžiui, jei siūlomas sprendimas.

       Perdžiūvę baltiniai, kurie karo ant ištemptos virvės,

       tokia pat tiesa kaip Kolumbas, plaukiąs Atlantu.

       Pabandykite ištatuiruoti pelės snukutį

       savo krūtinėje.

       Pelė, moteris, inkaras — ar tai reiškia,

       kad jūs jūrininkas?

       Kur yra žindyvė?

       Ta pati, kurios krūtis čiulpė Cezaris?

       Aprašykite ją, aš, prižadu, išspręsiu —

       — kodėl vyšnių lapai lipnūs pavasarį.

       1960

       PRAŠYMAS NR. 1

       Kai viena žvaigždė nukrinta, kitos tebeskrieja

       laukdamos kritimo.

       Kai vienas žmogus numiršta, kiti sako:

       „Ačiū Dievui — ne aš".

       Kai varlė kurkia liūne užvertusi galvą,

       šuo nuleidžia savąją.

       Jis negali varlės nutverti.

       Kai pietuose noksta apelsinai, ašigalyje

       labai norėtų akmens samanos.

       Ir moteris žiūri į veidrodį.

       „Kuria spalva nudažyti pražilusius plaukus?",

       klausia ji savo raukšlių.

       Gal, žvaigždės, žmonės, varlės, šunys, apelsinai, samanos,

       gal jūs paaiškinsite man gyvenimo prasmę?

       1960

       PRAŠYMAS NR. 2

       Aš niekad nemačiau žiemos.

       Užaugau šiaurėje, kur vasaros trumpos.

       Aš niekad negirdėjau vargonų.

       Visus vaikystės sekmadienius praleidau patarnaudamas

                         Mišioms.

       Aš niekad nemylėjau moters.

       Paskutiniąją mylėjau dar kūdikystėje.

       Aš niekad nenusižudžiau.

       Vieną dieną norėjau šokti žemyn iš penkto aukšto.

       Šaligatviu ėjo nėščioji.

       Ar galėjau ją išgąsdinti?

       Rašykite man laiškus.

       Kaip reikia gyventi?

       1960

       MELAS

       1

       Jam įsakė nušauti žmogų.

       Šautuvas blizgėjo išteptas alyva.

       Pasmerktojo galva blizgėjo prakaito lašais.

       Jis nutaikė į pasmerktojo galvą.

       Juodu skyrė erdvė ir, staiga, erdvėje sumirgėjo balandis.

       Jis iššovė, ir balandis persigandęs nuskrido,

       mojuodamas sparnais, baltas kaip mirtinai

       išgąsdintas žmogus, kurį jis nušovė.

       Smilgos šiureno lengvo vėjo liečiamos.

       „Aš noriu valgyti", tarė jis.

       Tai buvo melas.

       Jis melavo, kol numirė.

       2

       Jis prabudo naktį, ir vienintelė šviesa buvo

       fosforinės rankinio laikrodžio rodyklės ir skaitmenys.

       Tada jis surado cigaretę.

       Degtukai gulėjo kitame kambaryje, ir durys buvo uždaros.

       Jis nepajėgė atsikelti.

       Jis matė fosforinę galvą, kuri žiopčiojo įstatytais

       dantimis, jis matė guminius smegenis.

       Kitą rytą, eidamas į darbą, jis niūniavo seną valsą.

       „Degtukai, degtukai, degtukai..."

       Keletas praeivių atsigrįžo.

       Jų tarpe ir jauna mergaitė mėlynom akim.

       Ji sirgo nepagydomu plaučių vėžiu.

       Netrukus ją nuvežė į ligoninę.

       3

       Jis spustelėjo rankeną, ir durys prasivėrė.

       Ir už jų buvo kitos durys.

       Jis spustelėjo rankeną, ir kitos durys prasivėrė.

       Šitaip jis atidarė šimtą dvidešimt keturias duris.

       Tada jis pavargo ir sukrito.

       „Už šimtas dvidešimt ketvirtųjų durų yra sodas,

       jame ką tik išsiskleidė rožės", galvojo jis,

       snaudulingai mirdamas.

       Už durų buvo durys.

       1960

       PABĖGĖLIS

       Repečka bėgo rugių lauku.

       Jo rankos sklaidė palinkusias varpas.

       Galulaukėje laukė apsiputojęs arklys.

       Jis kasė kanopomis cementą, prunkštė ir ašarojo.

       Repečka užšoko ant arklio ir paragino jį.

       Juodu jojo nenušienauta pieva.

       Sunkios buvo Repečkos kojos.

       Sunku minti seno dviračio pedalus.

       O vairas girgždėjo ir tempė į kairę.

       Kairėje laukė užledėjęs ežeras.

       Repečka slydo ledu siūbuodamas, jis nemokėjo čiuožti.

       Kairė pačiūža atsikabino.

       Jis įsmuko į properšą, kurioje augo vandens lelijos.

       „Pačiu laiku", tarė apkasų prižiūrėtojas.

       Šitaip Repečka matė savo bėgimą iš gimtojo krašto.

       Šitaip išrepečkojo Repečka.

       1960

       IŠ KETVIRTOSIOS DIMENSIJOS

       Yra didelės naktys, ir nėra manęs.

       Seniai nuplaukė žuvys į prieplauką.

       Dideli laivai ir maži laivai

       Skambina prisikėlimo giesmę.

       Manęs nėra žuvų akyse,

       Ir kriauklėse aidi senas prisiminimas:

       Uostas, vanduo, žuvų akyse

       Mano meilė.

       Guli kaip odaliska.

       Jos žaliam tigriškam kūne

       Atsispindi kosmoso žvaigždės.

       Ji šypsosi prakeikimo šypsniu,

       Kurį, atrodo, paskutinį kartą mylėjus.

       Ant jos blakstienų nutupia

       Senas ir pavargęs angelas.

       [1961]

       1

       Mes praradome Didžiąsias Raides.

       Mums jauku mažąsias apkabinus.

               Sidabriniai sieliai, sidabriniai sieliai,

       Argi siela plaukia drumzlinu vandeniu?

               Iš Miuncheno Pinakotekos išplaukė rudeninės krūtys.

               Ponas panašus į sužmogėjusį medį.

       Keturpėsčios moterys ir vynuogių aliejinis sodrumas.

               Sidabriniai sieliai, sidabriniai sieliai,

               Argi siela plaukia rausvojo vyno taurėje?

       Iliuzija — žydra kaip saistantis lavonas.

       Linoleumo kvadratai negyvi, negyvi, mes prie jų

                                                                             pripratom —.

               Sidabriniai sieliai, kodėl nėra amžino gyvenimo?

       Kodėl, nes aš taip nutariau?

       2. ŽINOJIMAS

       Kai Kristų prikalė vinimis prie kryžiaus — jis spėjo.

       Kai įsitempė jo šonkauliai ir jis pajuto troškulį —

       tebespėjo.

       Kai Magdalenos veidas virto tekančiu vandeniu, jis

       pradėjo alpti.

       Ir kai jis sušuko didžiu balsu — suprato--

       Reikia mirti.

       3

       Koks mėlynas rūkas buvo vakar Hudsone!

       Koks tikras!

       Koks stebuklas — išsiskėtęs vilkikas stovinčių kaminų

                                                                            rėmuose!

       Sofoklio Antigona!

       Kokie prarūkę sandėliai iš devyniolikto šimtmečio!

       Ir gaisrininkų sirena, kurios neužgesina lietus!

       Gręžianti melodija pagal Čaikovskio šeštąją!

       Rama, Rama, kur tu nudėjai vinių dėžutę?!

       Rama, kareivi, tavo kauliukai pageltę, tu nelaimėsi

                                                           raudono rūbo!

       Kiek daug šauktukų---

       Ir visssad, visssada, visssada lijo.

       Taškais nuo šauktukų.

       4

       Rama nemėgsta pietų pertraukos.

       Jis negali kalti.

       Jis turi valgyti, gerti, kalbėti.

       Jo draugas seniai atvyko iš Berlyno, wer reitet so spaet* jis

                                                                           neužmiršo.

       Tai vienintelis juokas.

       Retkarčiais.

       Ramos draugas rimtas kaip Rama.

       Jis — pakuotojas.

       Fred.

       Es war einmal ein Koenig**, kartą pasakė Rama.

       Juodu ilgai juokėsi.

       Nes buvo šeštadienis, ir ištisą savaitę juodu dirbo

       viršvalandžius, taip gerai sekėsi bendrovei, kuri perka

                                                                         puodus

       Belgijoje, apelsinų spalvos, špižiniai, sunkūs.

       Buvo šventas šeštadienis.

       Tik vieną dieną tereikia ilsėtis.

       Mik saldžiai, užliūliuos nakties glūduma---

       Schuberto akiniai.

       * Kas joja nakčia (vok.; taip prasideda Goethe's eilėraštis „Girių karalius").

       ** Kartą buvo karalius (vok.).

       5

       Rama šešiasdešimties metų.

       Jis skuta barzdą du kartu į savaitę.

       Ji žila.

       Žilas, žilas bus vaikelis, kepurytė bus sena.

       Motinos kojos plokščios, purvinos, nagai suskilę.

       Rankos grubios.

       Rama mylėjo motiną.

       Ji mirė.

       Rudmėsių neberaugė.

       Ir niekad nebuvo tėvo.

       1

       Baigta. Jis pradeda. Dirba sandėliuose.

       Tai yra paskutinė juosta, ir už jos Hudsonas.

       Rama žiūri į keltą, jis negirdi, bet žino — keltas purškia.

       Vandenys prasiskyrė, vandenys susiglaudė.

       Kaminai išalsavo dūmus.

       Rama mylėjo rūką.

       Dabar Rama ramus.

       Odisėjas, nužudęs jaunikius.

       Skulptūrinės svarstyklės teismo salėje.

       Nepasvyrančios nei į gerus, nei į blogus darbus.

       (Ramos pavardė Ramonis, Rama jį vadino vaikystėje.)

       Rama mylėjo rūką.

       Rama mylėjo sandėlius.

       2

       Lietus šlapias, sako protingieji.

       Vinys aštrios.

       Dėžės medinės.

       Et cetera.

       Dėžės užkalamos plaktuku.

       Toks Ramos darbas.

       Lietus lyja ištisą dieną.

       Et cetera.

       Srovelytės teka veidu, kai išveži dėžes į platformą,

       srovelytės

       teka negro veidu, kuris padeda krauti, autovežimiu teka.

       Teka Ramos et cetera.

       Te  ka.

       Pritildytas šniokštimas Ramos dvasioje: ji plokščia.

       Ir lentos plokščios.

       Ir et cetera.

       ***

       Aš norėčiau, kad senyva moteris ateitų pas mane ir tartų:

       „O vargšeli, man tavęs gaila“.

       Tada dingtų tarp molinių kapinių paminklų.

       Man būtų lengviau, ir aš daug sau, ir aš daug kitiems —

       atleisčiau.

       Dabar – – –

       Neapkenčiu autobusų ir drėgnų vairuotojų rankų.

       Pagarbinusių save poetų, žvairomis akimis sausoje eilutėje

       harmonijos beieškant.

       Moterų, kurių akių baltymai stena: jos jau seniai

       įsivaidino, kaip reikia mylėti.

       Drabužinio dvokimo keliaujančiųjų požemiais.

       Nudažytųjų, kurie spokso į batų kainas vitrinose.

       Gyvenimo: kodėl nemoku jo atsisakyti?

       Savo artimųjų: jie sako, esu nevykęs benkartas, nes to

       noriu.

       Jie teisūs: noriu ir būsiu nevykęs benkartas; šitokį save

       sutvėriau, šitokį mane sutvėrė.

       Bet jeigu – – –

       Nepažįstama ir senyva moteris paglostytų mano plaukus,

       jeigu ji tartų:

       O vargšeli, man tavęs gaila“, tikiu, pranykčiau tarp

       molinių kapinių paminklų.

       Bažnyčia tuščia. Vitražiniai angelai vieniši, vargonų

       aidas neatsimuša į juos. Tuščios išrikiuotos klaupkos.

       Neuždegtos žvakės. Iškrakmolyti altoriaus užtiesalai.

       Paklodės, suglamžytos lovose.

       Tiltas nuo žmogaus kūno.

       Bažnyčia tuščia. Dievas sėdi sakykloje ir šnabžda: „O

       ateik, mano meile, tu matai kilpą virš mano galvos".

       Kažkur yra pavojus, kažkur sudegė vaikas. „O ateik, mano

                                                                                     meile".

       Koks didelis ilgesys nesuprantamo.

       Tylu, tylu, tylu, tylu. Kiek kartų?

       Vargšui Dievui nutirpo sąnariai. Ir paklodė atšalo.

       Žmogus seniai nuėjo dirbti.

       Vilniaus bokštai aukštajam danguj.

       Senas žydas seniai jau mirė,

       Smailūs bokštai į dangų nulydėjo.

       Senas žydas seniai jau mirė:

       Jis pražingsniavo Raudonos jūros  akmenis  ir nuėjo

       Vilniaus gatvėmis.

       Žydi žiedai žydo žieduose.

       Seno žydo, kuris seniai jau mirė.

       Niekas neklausia, ar naktis liepsnos,

       Niekas neklausia, niekas ir neprašo.

       Senas žydas pomirtinį laišką rašo.

       Vilniaus bokštai aukštajam danguj,

       Kur nuskandinsite Raudonąją jūrą?

       ATSISVEIKINIMAS

       Atsisveikinti būtina.

       Tokia yra tradicija.

       Kuri galingesnė už žinojimą.

       Mažą Žinojimą. Didelį Žinojimą. Nežinojimą.

       Čyru vyru vyturys.

       Išsiskleidė lapai

       Medžio už ligoninės lango.

       Kur tu, mano džiaugsme?

       Pirmiausia su Poniom.

       Tokia yra tradicija.

       Kuri stipresnė už meilę.

       Lovinę meilę. Stovimą meilę. Džiaugsmą.

       Išsiskleidė lapai.

       Už ligoninės lango.

       Kur tu, mano džiaugsme?

       Kur tu, mano meile?

       Tyliai čeža lova.

       Stovi, stovi namas.

       Kur tu

                 tu

                    tu?

       Čyru vyru vyturys.

       SNIEGAS

       Apie sniegą parašyta, kad jis baltas.

       Angelų sparnai iš netirpstančio sniego

       Ir kūdikių sielos motinų įsčiose.

       Ir daugelis palyginimų.

       Kur yra mano dvasios draugas, kuris sniegą pavertė ostija,

       Atsisveikinimo pabučiavimu,

       Tundrų mirtimi

       Ir manąja senatve?

       Kas yra mano dvasios draugas, kuris niekados negimė, nes

                   nuolatos gyvena?

       Kur jį surasti?

       Bet tai beprasminga.

       Argi aš norėčiau jo netekti susiradęs?

       Ieškočiau sutirpusio sniego.

       _______________________________      

       TRANSCENDENCIJA

       Šį eilėraštį A. Škėma skaitė dviejose paskaitose 1958 metais. Viena jų („Miesčioniškumo manifestacija“) skaityta gegužės mėn. Bostone, kita („Lietuvių tremties literatūros mirtis?“) —Santaros-Šviesos federa­cijos suvažiavime rugsėjo mėn.

       PAŽADAS, PRAŠYMAS NR. 1, PRAŠYMAS NR. 2, MELAS, PABĖGĖLIS

       Tekstai iš: Metmenys.— 1960.— Nr. 2.— P. 57—61.

       IŠ KETVIRTOSIOS DIMENSIJOS

       Tai paskutinysis A. Škėmos kūrinys, parašytas per Santaros-Švie­sos suvažiavimą 1961 m. Apie šio eilėraščio sukūrimo aplinkybes V. Ka­volis pasakoja taip: „Buvo antra valanda ryto, prikeltas iš miego (Škė­ma — L. M.) ir pristatytas rašyti į humoro laikraštį. Buvo Škėma, V. Gegevičiūtė, D. Marcinkutė, mano žmona ir aš. Kiekvienas bandė ką nors improvizuoti. Škėma suimprovizavo (ir padiktavo) pirmus du eilėraščio posmus.

       Eilėraščius Škėma improvizavo gulėdamas skersai lovos, o Marcin­kutė ir/ar Gegevičiūtė juos užrašinėjo ir perrašinėjo mašinėle. Paskui jis su moteriškėm juos diskutavo ir nutarė padaryti kai kuriuos pakei­timus. Pakeitimus darė drauge, ir Škėma juos — taip kaip atspausdinta — priėmė" (iš 1962.VIII.3 ir 1972.IV.27 laiškų K. Ostrauskui).

       Eilėraštis buvo įdėtas į „Fluxus“ — vienkartinį humoro laikraštį, leistą minėto suvažiavimo metu.

       Visi kiti A. Škėmos eilėraščiai paimti iš rankraščių.

       Antanas Škėma. Rinktiniai raštai. II tomas. Vilnius: Vaga, 1994.