***
Išdažysiu kumelę baltai
ir gražiai ji kvepės acetonu.
Peršliesiu kuprą delnais,
Kad priliptų delnai jai prie šono.

Ji pralėks pro akis ir miglas,
       Mano smegenis po kojų jums išbarsčius.
       Va taip ir sužinosiu, kas
       Sės srėbti su manim lėkštelės barščių.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



***
Sušalęs debesis ar žiogas
Kitaip gelsvos lempelės deglą mato:
Lyg būtų vežama ant rogių
Jų vos rusenanti gyvata.

Druska garavo vandenų
Ir ašaros paliko gėlos,
Ir karvės ėjo tokios mielos,
Priputę veršeliu vienu.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



***
Savo lūpomis šviesą mums žadins vienintelis lašas.
Kreivas žingsnis supras, kad išėjo ne ten.
Stabo ištiktas vietoj sustings medžio girgždantis vaškas.
Jį beliks tik krauju apipili ir kampe sukūreni.

Bet ranka suvirpės, lyg iš skausmo, kad žvakę gesina.
Savo jautį išves iš namų ištekėjus duktė.
Ir tamsa man uždės ant kupros savo juodą nešimą,
Kad nuo mergiščios kvapo daugiau negalėčiau pabėgt.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



***
Nutrūkę ar žydams praloštos,
Pačiam pakajuj šventajonio
Iš Lietuvos išėjo ožkos,
Mamutų pašauktos į gojų.

Į tamsą ragą nusilaužia
Ir, širdžiai maudžiant, laižo cukrų.
Gandrais pakvipo lyg iš laužo,
Kur deginau pakriaušėj dukrą.

Pabertą grūdą pakalinį
Lasioja biesas gegute.
Kur Jūs, Mesire, skubate –
Ožkų jau nebėra tėvynėj.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



***
Galėčiau sniegą tau parodyt
Su sniegą laikančiu savim.
Ir mėgautis, lyg gerčiau nuodus,
Kad tiek nežemiško aplink.

Dar jausčiau šilumą pargriuvęs
Ir būtų sniego troškulys,
Kai lupos, paraidžiui išdžiūvę,
Tarp vieno pertaro paklys.

O pagaliau nutrūks ir mintys,
Ir beržas lenksis per kelius,
Ir kelsis paruge devintas
Devinto ežero gilus
Nusiraminimas. Taryt poetų mirtys.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



***
Šuo galvoja, kad rankos.
Vėjas mato, kad durys.
Eina, girdis kaip slenka
Debesėlio skylės kaip burės.

Randa dūšelę netikrą –
Ten pijokėlis tik raišas.
Mėnesiena subyra į stiklą,
Nuo pakartojo imamas maišas.

Tardo žyniai Aviceną,
Iš kur jis tiek dieviško moka.
Spraudžias šunelis prie sienos,
Mest į jį akmenys noksta.

Šitas jau geras šnekėtojas.
Kalba jis ugniai ir uogoms.
Nors vėlgi matosi vietomis,
Kad kitos jis neturi pastogės.

Braukis, garbioji poetika,
Į naktinius drugius, vandens gurkšnį,
Nes kasdien vis mažiau įtikėtina,
Kad Achilui kas peršovė kulkšnį.

Ir jūs, poetikėliai garbingi,
Su savo naktim ėskit duoną.
O aš eisiu į Nemuno vingį,
Persiirsiu gyvybės kordoną.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



***
Mano motyna buvo
Šventiesiems sąnarius glostyt.
Pats dar buvau nykštukinis
Žmogus ui prijuostės.

Komas ir ožys
Man gėrė vandenį įsčių.
Gėrę burnas šluostės,
Kad greičiau laukan lįsčiau.

Jordane krikštydami
Mane skandino.
Ant Libano kedro
Sutvirtinimui pakabino.

Išėjau senas, kaip Ezekielis paveiksluos,
Kaip Tolstojus blūdiju.
Vilniuj mokslus išėjau
Apie jerundijų.

Sveikas pasimiriau
Per moterį gražią.
Jūs tik taip numirkit,
Rupūžę medy aprašę.

Sielojos lavonai,
Kad nėr kur gult vietos.
Taip visuomet yra pavasarį,
Kai grūdai mirt rėdos.

Tamsi žemės pluta,
Bet, jei grabas tvirtas,
Galim nusinešt
Po gruntu žibintą.

Žibintas raudonas,
Kaip motyna raudojo,
Kaip šventųjų sąnarius
Trypdama kojom.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



***
Lapelius medžiojau,
Giles meškeriojau,
Kai ateidavo duonytė,
Būdavau paėdęs.

Aš ožys perkūnas
Ir serbento krūmas,
Ir karietoj meškėlaičio
Namo parskraidintas.

– Kur man gaut Kalėdas?
– Iš po skverno liepos.
Duok arielkos rafinuotos,
Iš jos miežius dirbsiu.

Kalnas yra stogas.
Visos vinys blogos,
Jom užkaltas pakavotas
Daiktelis suveidis.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



***
Visos negalios mano iš Vaišvydavos dvaro,
kai nešdamas panai Vavrinkai
eilėraštį iš šulinio dugno
išgėriau mėgintuvėlį lietaus...
... persisvėriau per rentinį
ir ryte patekėjau su saule.

Pana Vavrinka, negerk tu lietaus
iš mėgintuvėlio – ten tupi bacilos
su saule ryte patekėjimo.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



DURYS CENTIMETRU PER SIAUROS

Išnešė mane pro lietaus langelį,
Pro riešuto kiautelį,
Pro senelio nuotraukėlę,
Pro langinės gėlę.

Vienas mane nešė,
Du gintarą vixit užrašyti tašė,
Dar keturi į duobę žiūrėjo –
Duobkasiam padėjo.

Didžiausią dėkingumą visiems kartoju,
O ypač žmonai,
Kuri nešikui į akis žiūrėjo –
Nešti padėjo:

Jeigu šitaip patogiai nešamas
Pro duris netelpa nei priekiu, nei atbulas –
Tegu tapnoja pėsčias
Ir amžiams atgula.

Kiek pamenu, visada iš jos mokiausi savarankiškumo.
Netgi kaip sielą atskirti nuo kūno.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



***
Kad orlaiviu plaukiau virš obelų,
mačiau lietuvninko rekrūto
fosforinius kontūrus
su turkiška skeveldra tarpu šonkaulių.
Jie klaidžiojo akli,
ieškojo pakilimo trasos
seniausiame Pilėnų
aerouoste.

Kad iš malimo sugrįžau išbalęs,
tik tu man mišias užsakei
ir apklostei.
O miltus nuo veido tik trynei
ir trynei,
kol nebeliko vilties.

Kad laukiau ko,
tai šuns sulojant
ir gegnių skausmo,
trinktelint durims.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



***
Kinas įgarsinamas skerdžiamos avies tembru.
Avies tos galva, apgriaužus medinę koplyčią,
                                        kadras po kadro šventėja.
Už kadro – jos vardiniame karakulyje
                                                (jos vardas Baltvikė) –
juodos petlicos – iš raumens ir iš kaulo.

Dar prieš pradedant filmuoti kažkas paklausė:
– Ar tas garsas „ė“ – žolei prisivilioti?
Ji, Baltvikė, išsigynė jokios žolės nepažįstanti
nei gyvenime, nei iš nuotraukų ar kinematografo.

Veidas jos buvo šuns išgąsdintas.
Kitas reikalas, jei būtų ji moteris ir stebėtų
                                                     visa tai ekrane.
O dabar juodus kadrus keičia balti, kurie perdėm
jau panašūs į baltuosius kraujo kūnelius.

Ženklinau avį. Kaip įgudęs operatorius, įsigudrinau
                                                     filmuoti arterijas.
Lig juosmens paskersta Baltvikė – tas momentas,
                           kai karakulyje atsiveria petlicos.
Personažas „Naktis“ žiūri pro pravirą avytės akį
ir įtikina, kad filmavimo aikštelėje vienąkart vis tik
                                                     numirštama.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



LITPHANO SKŪROJE

Jau ne kartą esame perfiltruoti
per pūdymą ir akmeną,
atkilę per išeinamąją žemės angą
ir kvieteliautojų tepami ant duonos.

Nesame kaip nors ypatingai personifikuoti,
stengiamės apsieiti be staigių judesių,
slepiamės už iškilių XIX amžiaus asmenybių,
kurios kitados buvo veršelių pavarytos Kaunan.

Esame vieninteliai gyvi iš tų, kurie tyrė Mesijošių,
prie žvakės, rizikuodami supleškint spalius –
                                                     Dievo kaulai
sudėti į mūsų antropologijos stalčius. Kai jį talžė
                                              nuosavoj smuklėj,
neįsikišom, kad liktume liudyti – Gerąją Žinią –
                                       pasauliui – lietuviškai.

Toks jau lemtingas nevikrumas. Vidurkinį
                                                           riurikaitį,
rodos, traiškytume kaip karkvabalį
                                                meškeriojimui, bet
vos tik prispiria reikalas – tučtuojau ant obels
šakos užkimbam.
(Kriaušaitės nuomonė: lietuviai jai būtų per sunkūs).

Po pleistru paslepiam paaauglystės spuogus.
Šlakstome genus svetimmoterėm trijų Budrių
                                                           pavyzdžiu.
Iš savo pelenų supilant dirbtinius ugnikalnius,
ant jų – didžiausiam pačių nustebimui – rytais
                                 pamyždiname mopsiukus.

Poetų nesuprantame. Kalba jų lyg smilgos
                                         šiurenimas į antkapį.
Išplėstomis aborigenų akimis įsiamžiname
             prie atvertos filosofijų chrestomatijos.
Kažką lyg ir esam girdėję apie sokratiškumą
                                               ir garbės nuodus.
Tačiau to maža, kad kas nors dėkinga mumyse
                                                             įsikūnytų.

Gerai išmanom dabartį – akis bado prie Kirdonių
                                         visiškai sustojus Upytė.
Nemėgstam geografinių atradimų: žolė nuo
              liucernos karvėms mirtinai pučia žarnyną.

Viskas lengvai suskaičiuojama: aptriestos
                          ganyklos, plius rizikos faktorius,
                          plius elektra ir mokestis veterinoriui:
– Velniam tas pasaulis, nė neminėk man tos aprikos.

Sūnus iš kazarmų rašo, klausia, ar ant Lietuvos
                                               yra da ką nugvelbt?
Pyškina šaltis žvėrelius miškuos, o už sienų
                                                           kaimynus.
Pats laikas, kol visų dar neišmušė, sulaidyt
                                               Kudirkos surdutą
ir sėstis prie apokrifinių knygų – tiek jau to tų
                                               Vijūko iliuzijų.

AD MCMXCVI XII 26 7–9 post meridiem

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



UŽGIMUS GIESMĖ ŽALIO BROLIO

         pagal V. P. Bložę

Kabėjo ant obels ne vaisius
– brolis atmerktom akim.
Paskutiniai žodžiai ant liežuvio
– kanceliarinis segtuvas priesaikų.

Iš slapčia užlaikytos komposto duobės
– stačiai troleibuso zuikis perbėgo tėvas.
Į skiedryną
– iš miško trofėjinė rusų tabokierka.

Jonvabaliai, jūros vandenų krevetės
– moters nugara prie paršelių taip šviečia.
Iš po šerių garai. Turbūt arbatinukas užvirė
– jonvabaliai sukrešėja.

Girdėjau miškininkas pasibeldė
– briedis duris atidarė.
Viduj nendrinės žaliuzės
– kažkieno akių vokai.

Per Vėlines kapinės užrakinamos
– Elenytė strimgalviais ropščias per tvorą.
Jai žvakių parafinas užtiško ant riešo
– sprogus granatai.

Išnarinti sandėliuko vartai
– vėl nauja durniaus partija.
Kas dabar pralošia – apipila šunį benzinu
– degtukai to, kas išlošia

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



FILIPIKA (b a l a n d ž i o  t e m a)

         pagal Demosteną

Serga balandis, kiaušinyčioj išdėlioti vaistai,
sparnuota dvasia, šitoks pasaulio broileris,
dzikas – dizenterijos pranašas, taikos mileniumo
                                                          golubka.
Tuoj sparnus pakratys, propelerį,
tas mėšlą išskiriantis skraidymo aparatas.

Aprilis uldukas, žibutėms žiedelius kaip kojeles
                                                   skėsdamas,
prakaituoja debesuos, spyruoklinėja, perkūnija
                                                   girgždančioje,
angelų lovoje. Kaip medaus mėnuo aprilis goslus
                                                        ir skystas.
Uldukas per galvą verčiasi, siekdamas angelės
                                                            snapo,
nepatikėsite – tikros prancūziškos laižytuvės.

Mačiau Vargšuvą, šaunią miejscę,
karvelių, tų utėlbrodų valgymą,
nuo gyvavedžių beapsėstą
ir jų tikrą rugpjūčio 23 susitarimą.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



Išvados iš „ANALOGIJŲ“
arba
BAROMETRO SKAIDULOS

Koksai pagal vyrą yra barometras?
Kuris prieš parodydamas suka keteras
Baltijos bangšėm, kad suneša kalnus
Vėjas po smeltį – taip pat jis jau kaltas.
Užneša džiaugsmo ugnim, palikuonimi,
Dievo įkvėpt gali tik su deguonimi.
Motynos užkerimas su užmigžodėm,
Kapo kaselės palaistomos piktžolėm
Buvusiu moterų – joms barometras tas
Angelo sargo valia dar neatrastas.
Išbrinkus pupa jų, papelis kas antras
Sudėti į rožinius, dar geriau – į mantras
Kaip kompensacija. Graži, miniatiūrinė
Jų lytiškumo vaza, bet sudurnini
Kožną, kurio šitos mintys per riebios –
Vis tai lelijos intelektualinis žiedas.
Smirdi jis, senas jau, skint pagailėjau –
Matriarchato drapanos draikosi vėjyje.
Jisai visas medyje, moters formų būstas.
Aukštyn šaknim apvertus, bus Kipro deivės biustas –
Dar nelytėtas umbrų, be Alba Longos kopijų,
Ir Vėjų nenublokštas, nepasiekta da Krokuva.
Jis toks, koks iš putos, o dar tie pažastėlių maurai,
Skleidžia kvapų sraiges, tos innokencijos ir trauro.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Šioj vietoj barometras mano pirmąkart užsikerta.
Tempiu jį remontuot į bursą ar palivarką.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



***
Medžiai auga liepose,
Paukščiuose krauna pumpurus,
Šaknimis žindo vaikelius,
Viršūnėmis aušras kūrena.

Drevėse turi savo vienatvę,
Suloje vyro ir moters glėbį,
Vestuvėse, jei jų kas paprašo,
Ant stalo pasilipę dainuoja.

Rudenį medžiai žino tiesą,
Pavasarį paprasčiausių daiktų nesupaiso,
Pavasarį mylisi medžiai –
Taip prie jų žmonės verkia.

Ir kalbasi medžiai per vėją,
Per stiklą jie žiūri pro langą.
Žaidžia medinius daiktus,
Numiršta – dūmais atsidūsta.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



***
Visas pasviečio pienas vaikui ant lūpų.
Nulipa tėvas nuo aukšto:
– Motyn, paveizėk, mūsų snarglius dar gyvas,
kaip laikrodžio gegutė.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



***
Nutekėjusios skalbia įkvėptu veidu.
Jauniklės atsiliepia paukščiams.
Ant senosios sijonų
gegužinių plėmai.

Į viską galutinai ištikėjo,
perprato kryželį vyrui ant kaklo.
Ar čia skalbt taip lengviau –
atliepiant paukščiams?

Amžinai vis nėščios.
Per skarą glostomos.
Išeina visos permatomos,
kur eglė lapus meta.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



***
Balta merga ant liepžiedžių baltų.
Šarmais lyg sniegu numazgotos kojos
ir gyvulėlių išlaižytos panagės.

Nė trumpam nuo darbų neatstoja,
tartum jeigu atstotų –
pakiltų nuo žemės:
ir grakštūs jos kaulai, čiurnelės,
ir visa ji į dangų,
kaip linų pirmametis derlius.

Balta merga pati savim gera.
Šuns lekavimas džiovina veidą.
Rauna plaukus lietaus paskutiniai lašai.

Vakare diena jai ant rankų numiršta:
reikia gaidį pjauti –
laidosim dieną balta merga.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.



***
Iš tolo mirguliavo alksninės lempos akys.
Tekėjo moterys už briedžių.
Našlaitės pamotes užkeikdavo kelmais.
O upių vagose, vietoj dar neatsiradusio vandens,
tvyrojo mėlyna šviesa ir nelaimingi vyrai
apsireikšdavo piktais kalnais arba malūnais.

Gandai taip sklido dėl nugulėtų šieno kauburių.
Ir motynų delnuos negeso kūdikių lytėjimas.
Per sėją aitvarai blaškydavosi ant stogų,
kada pas smerdą iki galo išilsėję dieną,
į vakarą pabusdavo pas griovą.
O kaip jie molio gyslomis sunkdavosi po pamatais!

Graudi aušra sakydavo, kas bus.
O rytojus užmigdavo po lovomis jaunųjų.
Serbentų giriose pūškuodavo ežiai
ir sausrą pranašavo elgetaujantys chrizantemos lapai.

Svetur mergaitės dailiosios ganydavo žiogų bandas.
Juodu debesimi artėdavo ar toldavo jų laimė ar
                                                                          nelaimė.
Ir susitepęs nuometas su rūtų jau rudu vainikėliu
vidurnaktį boluodavo ant rupūžės liežuvio.

Su avižom sudygdavo rasa ir šuliniai.
Su mėnuliu pakvipdavo sekmadieninis paplotėlis.
O vištos drobėse išaušdavo sau sliekus ir gaidžius
ir tik po to gaidžiai sukviesdavo visus į darbą.

Pilkopės milžinai bijodavo žaltvykslių ir po vieną
nevaikščiodavo. O senos laumės vaišino vaikus
eglaičių riešutais ir pievų grybais. Varputį aguonų
gretose ravėjo žemdirbių dievaitės. Ir šuo visur
sekiojo jas kaip uodega kometą.

Vakaras, sakytumei mažas ruduo, įeidavo vidun,
sulaužęs vyrius. Paguodos barzdai žilai šaukėsi
                                                                             krivys.
Per viršų vis putodavo atvelykio miežinis.
Katė ant krosnies garbino perkūną.

Takus į mišką dengė garas kuningo pirties,
kad negalėtum įsimini, kur veda jie, o kur jau
neveda. Vanduo žvilgėjo kibire ir pasaulio
atvaizdo jame buvo tiek daug, kaip tų kvailelių
danguje, kuriems vėjas iš delnų amžinai pasprunka.

Ąžuolas miręs kvėpavo prakiurusiom savo drevėm.
Atsigulsiu ir aš senoje Lietuvoj nugenėtas ir,
net savo šunies neatpažintas, pusmetį mąstysiu,
kaip vežant šieną būsiu persmeigtas šakių.

Šimonis, Darius. Spiečius: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.