Jonas Šimkus (1906–1865) – poetas, prozininkas, kritikas, vertėjas, spaudos darbuotojas. 1930–1931 m. – vienas žurnalo „Trečias frontas“ organizatorių ir bendradarbių. 1933–1940 m. dirbo laikraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje, bendradarbiavo „Sekmadienyje“. 1940–1941 m. redagavo laikraščius „Lietuvos aidas“, „Darbo Lietuva“, „Tarybų Lietuva“. Prasidėjus II-ajam pasauliniam karui, dirbo Maskvos radijo lietuviškų programų redakcijoje. 1942 m. redagavo laikraštį „Tiesa“, 1946–1949 m. buvo šio laikraščio redaktoriaus pavaduotojas. Taip pat redagavo „Literatūrą ir meną“ ir „Pergalę“. Išleido apsakymų knygas „Kova dėl Dievo“ (1937), „Apsakymai“ (1953), „Ryt bus gražu“ (1962); poezijos rinkinius „Užu durų“ (1927), „Pasakos iš cemento“ (1929). 1968–1971 m. išleista jo raštų serija (5 knygos). Jono Šimkaus poezijai būdinga miglotas lyrizmas, prozaizmai, šūksminga retorika, miesto peizažas. Prozoje ryškios socialinio supriešinimo tendencijos, natūralizmo ir ekspresionizmo apraiškos. Kaip literatūrinio gyvenimo administratorius, pokariu vykdęs publikuojamų kūrinių ideologinę priežiūrą, turėjo didelės įtakos lietuvių literatūros sovietizacijai.


PROGRAMA

Programa,
apie ką eilėm kalbėsiu.
Apie ką švilpsiu visom švilpom.
Terauna 100 lietuviškų biesų,
jei tėviškėj visi nesutilpom!
Lygumos didelės ir pelkių dryžai.
O, be to, ir jūra po nosim.
Poetai!
ištikimi lekierkom ar vyžom,
nejau ir toliau taip važiuosim!
Nekalbėta eilėm apie kūtes,
kiaules, jaučius ir karves.
Neapdainuotas mėšlas bei sriutos
ar kitos kurios smarvės.
Biūrai, kaip pragarai tvaksi.
Fabrikai prakaitą rūko ir dunkso.
Viskas. Net paprastas taksi
ir tas pasiilgęs poetiškos plunksnos.
O kiek eilėraščių demokratijai!
O kiek respublikai!
Lai Lietuvą nukrato jie,
kaip Izraeliaus Viešpaties stebuklai!
Programa įvairi ir kitoniška!
Apie, krutančią Lietuvą, kultyvuotas pakalnes.
Apie lietuvį naujovišką, architektonišką.
Apie mirštanti Dievą ir mirštančius velnius.

Lietuvių, šalies poetai!
Aš programą iš plieno atlieju.
O kad tai Tu, Lietuva, atlietai
pilkam danguj ir lygumų vėjuj!

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE 1001 JĖGĄ

Po pagires, pabales,
kelmynes bei kitus nederlingus plotus
vaikščioja technikos stebuklų begalės. Ir visi tokie nesotūs.

Vis, rodos, kad kažko trūksta.
Rodos, laikas mesti botagus bei vytis
ir visus tuos stebuklus, kur rūksta, imti ir užkinkyti.

Nebpasitenkinti kumeliu dirbančiu.
Nebpasitenkinti jojančiu, gulinčiu.
Te užsienin bėga!
Mes žinome kumelius turinčius 1001 jėgą.

Arimas pavirstų į fabriką
pilną stebuklų rūkstančių, krutančių spintų.
Pats Dievas padrikas
pažvelgęs nebepažintų.

Ir varnos būriais, ne po vieną, virstų,
kaip bolševikų šaudomi buržujai.
O dangus apsitrauktų debesiu tirštu
visokių visokeriopų dujų.

Miškai patiestų kojas prieš stebuklus
ir kauktų kalėm ar vilkėm.
Nebereikėtų galąsti kirvius ar piūklus
ir samdyti kirtikus šeriamus silkėm.

Vietoj statyti darbininkų 1000
ir laukti avarijos,
pastatei stebuklą rūkstantį
ir 1000 ha miško nužarija.

Ir apskritai: senosios girios,
miškai žalieji
nebatsispirt besispyrę
ir nusvirtų nusvyruotų pavėjui.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE NAKTĮ LIETUVIŠKĄ

Aš apie naktį lietuvišką.
Rudenio naktį laukuose ir pievos.
Apie tai, kaip meldžias šventieji,
kaip meldžiasi Dievas.

Apie liepas pirštais į dangų įkibusias,
kaip pienburnis į motinos krūtis.
Apie bones senas, pasvirusias
ir imančias griūti.

Apie mėnuli kvadratišką
ir supresuotą kaimietišką vėją.
Apie 100 nabaštikų
einančių kaimo alėjom.

Aš apie tai, kas kinta, kartojas,
kas gieda ir zvanija.
Apie didelį Viešpatį, Marijos kojas,
apie Visų Šventųjų litaniją.

Kodėl nepragysti, jei lapai gieda
ir vieškeliu bėga metų kronika?
Jei griūvančiam kamine staugia pelėda
ir toli toli ulba armonika?

Rudenio naktie lietuviška!
Tave net šunys loja.
O tu vis, kaip muzika
šakose ir lapuose groji.

Tu groji telefonų vielomis,
telegramstulpiais zvaniji
ir giedi lygumos' lietuviškos'
lietuvišką, litaniją.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE GALĄ DIENOS DARBININKO

Į fabriko kaminą
saulė sulindo
ir pro vartus sprandai pasipylė,
kuriuos griaužia metalinės aimanos ir ėda utėlės bei glindos.

Saulė, turbūt, nukrito
stačiai į fabriko katilą.
Bet rytą iš ryto
vėl plaukia ties Soboru įkaitintas ratilas.

Sprandai. Jie tai susvyla!
Nes lietuviški sprandai nesuprant demokratijos.
Kur nereikia, lietuvis išlenda, kaip yla,
O kur reikia — sarmatijas.

Nemune, plieninis, čigūninis!
Žiūrint iš kalno, kaip gyvatė vyniojies.
Tiems sprandams juodakūniams
nuplauki bent kojas.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE SUMINTĄ ŽEMĖLAPĮ

Į galvą lenda kaminais miestas.
Lenda slėniais ir kalvomis.
O dūšioj seniai žemėlapis išskėstas
septyniomis spalvomis.

Pažymėti miestai ir stotys.
Tarp dangaus ir žemės — gelžkelio linijos.
Bet atsirado merga nesoti
ir sumynė jas.

Sutrypė miestus. Bažnyčias.
Kiekvienoj bažnyčioj po kunigą.
Grįžki dabar į kaimą.
Į gryčią.
Ir grįžki ubagu.

Ilgai sirenos klykia.
Semaforai groja: raudona, žalia, raudona...
Bet traukiniai visi atvykę ir išvykę,
o dūšioje — ronos.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE NUGRIMZDUSIĄ LIETUVĄ

Varpe muziejaus, loji aimaną,
pavojų skambini,
nes žiburiai suklojo liežuvius ant Nemuno
ir laka vandenį.

Per naktį vieną
pusė dangaus Nemune paskendo.
Bet štai atsikelia Kaunas
ir Nemuno nebranda.

Verkia Lietuva ir Baltija.
O ypatingai Lietuva!
Gal būt įsodint į valtį ją
ir paskandinti į sietuvą.

Ir tada varpų skambėjimu
pro užėlusią sietuvą, pro samanas
aimanuotų nugrimzdusi Lietuva
ieškodama Nemuno.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



AMERIKA

Amerika, tolimoji Amerika,
vandenynais užlieta, užlaistyta,
kodėlgi dangorėžiai tavo, kaip striela ta
į manąją širdį nutaikyti?

Visi išeivybės biūrai
šiandie, kaip pragarai didžiausi.
Kiekvienam biūro direktoriui
pasirengęs apskaldyti ausis!

Amerika! Tu kaip vagilka
užsimanei man mergaitę pavogti!
Mainykim į auksą ar šilką
tavo nusprendimą tokį.

Bet tu nei girdėti nenori.
O laivai iš Amerikos plaukia ir plaukia
ir ryja keleivius, kurie apkrauti
kūbriuojasi kaimo palauke.

Amerika! Dar sykį! Mainykiva!
Dėl jos aš tave visais vardais apdainuosiu.
O jei tu prarysi ją —
aš virsiu galilaukėj ošiančiu uosiu.

Ir ošiu. Ir keiksiu per dienas,
tartum prarijęs ar užgėręs ką.
O žmonės sakys: mūsų uosis vienas
vis keikia Ameriką.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



MYLIMAI

                          B. S.

Nusileido žiedai į slyvas.
Ir ilgai švilpė paukščiai ir obelys dainavo.
Tai jie išdainavo ir išgiedojo ankstyvą
pabučiavimą tavo.

Supiaustė dangų vasara
ir į samanas prisnigo uogom.
Bučiavau tavo lūpas pro juoką, pro ašaras,
kaip vyšnias, kaip serbentas nuogas.

Paskiau nuūžė vėjai. Nuūžė.
Nuplaukė vandenys. Nuteliuskavo.
Ir svyrinčios varpos, kaip antpečių driūžės
nešės mylėjimą tavo.

Geltona vasara nuo medžių slinko
ir iš Nemuno pasakos garavo.
Tai jos sklaidė ir draikė aplinkui
nesuprantamą liūdesį tavo.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



KARTAIS IR NUOBODU IR PAPRASTA

Vaikštai, kaip aklas po didelę Viešpaties klėtį
ir šauki valio ar ūra!
Kai kas pataria įsimylėti,
bet ir mylėjimui laiko nėra.

Mylėjau. Kaž kada buvau mylimas.
Turėjau reikalą net su gėlėmis.
Dabar širdy iškaltas pylimas
geležinis
ir matuojamas mylėmis.

Kad kas vietoj algos mėnesinės
grąžintų jaunystę nuūžusią,
garbinčiau jį kambariuos užrakinęs
savo širdim palūžusia.

O dabar nuobodu.
Širdį kažkas išsprogdino.
Virtau nenoromis robotu
ar šiaip jau mašina.

Norom nenorom
pajunti, kad viską prarasi,
viską supūdysi.
Ir todėl 20 amžiaus nenuorama
kartais nusišvilpia iš liūdesio.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



SUKILUSIOS ŽUVYS

Sukilo žuvys didelės
ir nuplaukė prieš vandenį.
Be reikalo, potvyni didelis!
Be reikalo gandini.

Plaukė stambi lydžių diduomenė,
minios ešerių, raudų ir lynų.
Plaukė ilga žuvų kariuomenė,
kaip šimtai cepelynų.

Ir priplaukė ežerą degantį
apkaišiotą smilgom ir krūmais.
Kažin kas pakėlęs ežero dangtį
garino dūmus.

Paskiau nukrito saulė į ežerą
ir ežeras nyko išnyko.
Dabar šimtai lynų ir tūkstančiai ešerių
parduoda dūšias už dyką.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE RAŠTINĘ

I

Prikalti stalai prie krūtinių.
Rašalas. Popieris. Popieris.
Vyrai ir moterys
nuo ryto lig vakaro
linksta kaip dūmai nuo kaminų molinių
žiemą ir vasarą.
O popierio — vis nemažėja.
O rašalo — vis nemažėja,
tik diena į dieną dumba krūtinės
ir skruostai gelsvėja.
Iš kiekvienos rašalinės
kaišioja: špygą karjiera.
Ir metai ir antri susmenga į rašalą.
Ir gyslose kraujas pavirsta į rašalą —
rašalinėj vis juokias karjiera.
Ir juokias, kol vienąjį rytą
paties karjieristo nebėra.

II

Bylos širdį nuklojo.
Rejestrai pavirto muziejais.
Stūvauji drebančiom kojom
ir raštinių galerijom grožėjies.

Lenda į akis snukiai kategorijom:
direktorių, skyrių vedėjų.
Taip ir norisi jiem
paleisti į pasmakres slopinanti vėją.

O paskiau džiovininkų šmotai
paskendę popiery ir rašale
į 200 litų suvynioti
ir išskirstyti po galerijos pašalius.

Lydraščiais žemę prilijo
ir koteliai sužydo, kaip Juozapo medis,
o prie kotelių:
žmonės — ne žmonės — galvijai.
Kiekvienas nevedęs.
Kiekvienas išalkęs.
Kiekvieno akyse balkis, kaip kryžius
ir šniūrgalis staipos po balkiu.

Bylos. Rejestrai. Bylos.
Iš jūsų paminklai širdyje didžiausi.
O pamatuose paminklų džiovos bacilos
nuoširdžiai rausias.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE ŽVAIGŽDĘ SU RATILU

Į dangų įsisiurbė žvaigždė su ratilu,
kaip akis viena.
Akis su verdančiu katilu
verdančio plieno.
Toliau žibintai
vaikšto dangum, kaip patruliai,
nes į dangų įeiti užginta,
kai viešpačiai guli.
Iš girios išeina laukinės obelys,
kaip antys laukinės,
ir sukryžiavę šakas, kaip šobles,
vaidina minią.
O minia kelia į žvaigždę pirštus
ir ilgai grąso,
nes žvaigždę su ratilu miglos tirštos
vedas į dangų,
kaip prerijų arklį su laso.
Ir obelim pasidaro baikštu,
nes nupuola nuo viešpačių durų fierankos,
tik kažkas padangiu vaikšto
ir renka jas.

Ilgai saugo žibintai
žvaigždę į ratilą uždarę,
kaip ledai laivą sutrintą
prie Beringo marių.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



DAINA APIE ILGĄ ŠŪVĮ

Verčia gerklę dūdos.
Verčia gerklę girios.
Jaunysta pablūdo
ir iš kūno spirias.

Mėnulio skeveldra
miškan kiša nosį.
Juodbėrioke mano,
ar ilgai dar josim?

Girioj mano akys,
širdis jau už girios.
Uosis šneka šneka
padangėn nusviręs.

Joki juodbėrioke,
skubinki bernioke,
užu girios vartai
labai keistai juokias.

Keistai juokias vartai
ir visa palangė —
prie seklyčios durų
svečio žirgas žvengia.

Kryžiais klojas pušys.
Girią smaugia takas.
Juodbėrio ir berno
jaunos širdys plaka.

Širdys skrodžia girią.
Kūdron lenda mėnuo.
Mergai iš seklyčių
neužteko vieno.

Nepraskrido girios,
nepriskrido vartų
berno jauna širdis
ilgesiu apkarto.

Keistai juokias vartai.
Juodbėri, sustoki!
— Svečiau, iš už girių,
Kiek už meilę moki?

Du žirgai sužvingo.
Du beržai nusviro —
ilgas ilgas šūvis,
nučiuožė per girią.

Ilgas ilgas šūvis,
tartum vėjas šilką,
jauno svečio dūšią
per girias nuvilko.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE MEILĘ BŪSIMĄ

Galima meilės išalkti
daugiau, negu valgio, badavus 3 dienas,
nes ji, kaip ašigalių šaltis
ašigalių elniui
kiekviename pėde vaidenas.

Pažįstu aš meilę nuogą,
kaip moterį nuogą.
Meilę, kuri vienodai gera
ir vienodai bloga.

Sukrausiu iš lapų altorių
po beržų ir uosių pavėsiu.
Ir jeigu mylėti aš noriu —
ašai mylėsiu!

Prieš mylint neklaus manęs
kunigas poterių.
Temyli, mylėti jei kas panorės,
kad visas susmegtų į moterį.

Aš moterei nuogai,
kaip Viešpačiui, galiu net maldą sutverti.
Ir Viešpats nerūstaus už tai!
Danguj dovanos dargi nuosavą kertę.

Aš apie meilę būsimą
noriu pranešt Šv. Jonui,*)
kad jis pakalbėtų su Dievu
ir su šventaisiais,
vistiek ar su kelnėmis jie ar su sijonais.

Nebaisu, nors tūkstančiai bartųs
ir klyktų, kad aš paleistuvis.
Kiek tik mylėsiu aš kartų,
tiek bus ir mano vestuvių.
____________
*) O šventasis Jonas, tai geras pažistamas. Jis už nenorą mylėti pateko tenai, iš kur negrįžtama.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE DINAMIKĄ NEPAPRASTĄ

Akmeniu stingti ar lįsti kyliu
pasidaro kartais įkyru.—
Norisi čiūžterti 1000 mylių
nepasispyrus.
Per žemę kubišką noris pragysti,
pralėkti motorine vėtra!
Dinamiką noris išvystyti
sekundėj po 1000 metrų.
Ei, tai nulinkčiotų bonės bažnyčių,
nustotų net šunes skalinę:
pagirdei vėtrą benzinu šičia —
ūžt — ir pasišalini.
Ir mano vėtra motorinė
suvartos mažiau benzino,
negu kažkada meilės
istorinė
antroji Ekaterina.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



PRABĖGANTI REZIGNACIJA

Juk kartais gera, kai rezignacija
dūšią sulaužo.
Tada visur po keturiolika stacijų
ir ties kiekviena vis šventas laužas,

Staiga prisimena mišios. Mišparai.
Kamža balta, kaip sesuo mirusi.
Junti, kad dūšioj negerai darosi,
kad ji kažkaip pairusi.

Po galvą šaudo motorai,
kaip pagiry dvi kanuoli ką.
Paskiau iškyla numirėlis ant morų
su drebančių žvakių vienuolika.

Ir baigiasi vėl rezignacijos programa.
Dangum atlipa meilė iš naujo.
Meilė, kaip viena žvaigždė nenuorama,
kaip varlė saujoj.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE DALIĄ DIDELIO LIETUVIO

Keliais. Takais. Upėm.
Kloniais ir lygumom
baltus vargus po šalį supėm
ir nieks neprilygo mum.

Daina iš protėvių, giesmė iš senių,
bet kodėl liūdinti ir vėju verkianti?
Nejau raudoti ir uostyt pelenus,
jei kumščius išnešėm, botagus perkentėm?

Didelis lietuvi!
Ar tau ir tuomet reiktų imti vytį —
vytim varyti —
jei Dievas, gyvuliai ir žuvys
pakviestų saulės ganyti?
Kad tu ne purvu, bet uola
išbūdavotum kelius!
paleistum ekspresus ir radio bangas!
Kad tu išspiautum prarytą kuolą
ir atsiremtum į dangų
Aš apie tai dainuosiu.
Klyksim ir švilpsim net dviese mes.
Ir po Lietuvą paleisim
apie didelį lietuvį giesmes.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE MOTINOS KOZIRĮ

Motin, suguldei visus kozirius
ant savo sūnaus
ir pamečiui vargą suklojai tikėdama,
kad sūnus nesnaus.

Ir nesuklydai.
Nes sūnus sumanė negalimą įgalint.
Sumanė nedalią vagonuos kietai užplombuoti
ir iš tėvynės pašalint.

Sumanė tėviškėj žemę pragręžti
į pat pragaro dugną.
Jei dangus tėviškei laimės nesiunčia, tesiunčia pragaras ugnį.

Pragarą galim nugriaut ir nuversti
ugnies parsinešti nukakę,
neg laukti, kol žilasis Dievas
atkreips į tėviškę akį.

Senas Izraeliaus Viešpatie!
Tau lietuviai nepatinka.
Lietuviai kieti, kaip plienas,
ir žvanga, kaip cinkas.

Ir jeigu mums prašantiems laimės neduosi—
gal imsim galąst kalavijus!
Surasime nors už žvaigždžių užsistosi,
nors šaudys ir visos dangaus batarejos.

Bet, motin!
Tavo jaunystę metai surijo.
Tavo smalinius plaukus, blakstienas
susuko į peleninę giją.

Ir kas, kad aš žemei paliepsiu sustoti
ir Dievą danguj užrakinsiu,
bet tau, mano motin,
jaunystės vistiek nebgrąžinsiu — — —

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



NEMALONI ISTORIJA

Dantim ryju geležinio lango grafas,
kaip komediją dievišką,
o akyse kinematografas vaidina tėviškę.

Toli tėvas ir motina
ir kūtė su ožka baltąja.
O dabar mane lango geležim
Sotina šaltąja.
Miestas didelis. Iš rūko.
Pribadytas vėjo išgvoltavotų liktarnų.
Pro liktarną lėkdamas paukštis trūko
širdį paliesdamas sparnu.

Tėviške, juk aš savas!
Tėviške, tu kliedi!
Juk daugiau nieko nepadariau aš,
tik į kunigą pasakiau — begėdi!

Ir kai miega visi: kurie audė,
siuvo, kalė ir melžė,
aš vienas prie mūro tvirtai prisiglaudęs
graužiu geležį.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



PRIEVAKARĮ MIESTE

Liūdna per vakarą. Per visą.
Po langais pradeda pūti lelijos.
Oras garsais tirštai primišęs
ir susiskystinti bijos.

Kažkur Kiprą smaugia pro patefoną
ir vežikas kažkur bonkas tuščias nutarškina.
O balkone moteris svajoja apie 3 Jonus.
Per visą naktį save kvaršina.

Dulkės žydelkos plaukus taršo
ir kažkas žaksėdamas važiuoja į Rygą jau.
Praniurzgia limuzinas, kaip paršas,
ir toli už kampo nužvygauja.

Tai panorama. Tai miesto.
Su liūdnom marškom geltonom.
Ir kai karo stovis atsistoja piestu,
miestas užminga apvirtęs ant dešinio šono.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE KATĘ SU 13 KAČIUKŲ

Nupuolė vasara nuo slyvų —
nulėkė stogais ir pastogėm
ir dabar kažkas negyva
atvažiuoja rogėm.

Lakstė katinai stogais.
Juodi, kaip anglinė ašara.
Tai jie meile trumpa, bučiniais ilgais
ir nunešė nuo medžių vasarą.

Dabar prieš rudenio saulę
abrakantabra iš lapų sukas
ir pastogėj stimpa katė prakauli
su visa 13 kačiukų.

O katinas juodas, kaip ašara anglinė,
varto žibantį kailį.
Negi jis kaltas,
jei katė mylėt nesigynė,
arba kad meilė kvaili.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE DOBILUS DŽIŪSTANČIUS

Nužydo. Nuvyto. Nudžiūvo
dobilai raudoni.
Nudžiūvo, kaip džiovininkė mylima
kažkur dekoruotam salione.

Tad per dieną. Per naktį.
Ir vėl per dieną
kūrenasi skruostai džiovininkės,
kaip dobilai mėnesienoj.

Ir atvažiuos mašina į dobilus.
Dobilai nudulkės, nugaruos — — —
Paskiau dobilam, kaip džiovininkei mylimai
Šopeno maršą kas nors užgros.

Tai gros pašlaitėm ir paupiu
griebliai iš klevo ir juokas
ir sakys kas nors, kad žemėj
gyventi kažkodėl liūdnoka.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE NUOTAIKĄ UOSTE

Stogai prie lango šoka
kažkur suslėpę kaminus. Kaklus sutraukę.
O garlaivis mažas išplaukdamas doką
stimpančiu skaliku kaukia.

Nusileido ant uosto nakties 2 tonos
ir 100 kilg. mėnulio.
Prie kranto suskilę vagonai,
kaip numirėliai guli.

O švyturys per naktį ilgą
sukas, kaip tetirva, ant vienos kojos
ir pirštus už marių suvilgęs
gintarais jūras nukloja.

Paskiau apie parytį
pakyla dūmai, kaip kariuomenė,
ir vanduo pradeda garyti
į dangų savo nuomonę.

Švilpia kaminai, kaip 1000 švilpų
ir už uosto lenda į mišką,
o kurie miške netilpo —
už miško ant marių ištiška.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE OŽKAS BALTĄSIAS

Buvau namie. Pas savus.
Turėjau trobą, kūtes, klojimą.
Bet jei velnias taip nori, kad skaldyčiau malkas ar kasčiau ravus,
tai tegul viską ir ima!

Aš ravą iškasiu įkypai žemę.
Dideli. Kaip Marse.
Ir skaldysiu ir kalsiu,
kol žemę žemyngalviu nuversiu.

Pažįstu visokį amatą.
Net meilės.
Amatą, šluoti turgavietėj atmatas
ties kepyklomis varvinti seiles.

O kad taip ožkų kaimenę!
Baltų. Kaip Abraomo, kur gauti!
Tada po velnių visas poniškas aimanas.
Ožkos nemainau nei į jauti.

Nuganyčiau ravus ir pakeles,
lankas, kurios remias į dangų.
Paskiau savo kaimenę nukeliu
dangun po pat Viešpaties langu.

O gal ir ten jus nuskriaustų?
Gal imtų raišioti?
Ir prieš vyriausį piemenį
uždraustų kelti maišatį?

Bet ožkos baltosios! Iš kadugynų.
Dėl jūsų aš galiu visas karves velniais užsiundyti.
Pasiruošęs jus visas nugirdyti vynu
ir laisvą, nepriklausomą ganyklą užfundyti.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE PUTINĄ RAUDONĄ

Apie meilę švilpsiu. Juk galima.
Tegul laukai, kaip vaikai nusiklykia!
Užubaigiau meilę, kaip neišgiedotą psalmą
ir iš eilės trylikę.

Tą naktį drebėjo lūpos
ir drugys piovė septyneta pielų,
o didelis, geležinis ūpas
atkarpė visas
į širdį bėgančias vielas.

Ilgai vaidinau durną
ties karčiamom ir traktieriais
kaip tas, kuriam burną
rožančiais šventieji užnėrė.

Paskiau paleidau ilgą meliodiją apie Nataliją.
Kaip kaimas tas užu girių.
Lai kiekviena pušis jos vardą šniokščia ir skalija
ir kiekviena samana giria.

Vistiek nebegrįš, kas nukiūtino,
nebegrįš, kaip sutrupinta švilpa.
Prisegsiu kepurei raudonąjį putiną,
jeigu širdy jis netilpo.

O kai širdy įsiskalija meiIė —:
ilgesys ilgas nubunda,
spiauni kiekvienam į snukį paeiliui
ir trauki laukais vagabundu.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE KALVARIJĄ ANT DŪŠIOS

Šiandie ant dūšios visa Kalvarija
sustojo piestu,
kaip žirgai po preriją,
kaip fabrikų kaminai mieste.
Kažkur moteris prieš veidrodį stovi,
kaip Mignon ar Ofelija,
tik įeit į ją, kaip į Budos šventovę
nieks negina ir nieks nepavelija.
Nei bėgti nuo gatvės ar tratuaro,
nei stovėti, kaip kuolui.
Jauti, kad kažkas kažką daro
ir vėl pamažėle prapuola.
Ei, laukų ilgų su ilgu vėju!
Su ekspresija ir dinamika!
Lai dūšioj kryžius išvartinėja
ir sukelia paniką!
Lai duoda laukais vėjas pasiutėlis
dūšią iššvilpęs, iškvaršinęs,
kaip devynios utėlės
po numirėlio marškinius.
O tada ir Kalvariją nupūstų
nuo dūšios, kaip dulkę.
Nupūstų, kaip prakeikimą rūstų,
kaip trupmeną smulkią.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE KUBIŠKĄ MEILĘ

Nėra
nei kur nusišvilpti špoku,
nei galvą guldyti už ką,
tik trikampį su kubu suglausti moku
ir išgauti meilę kubišką.
Trikampiai švino,
o kubai iš aliuminijo,
tik kažkas perveža dinaminę mašiną
ir sumynioja.

Kabinčiuosi obelei kaklo,
vyšniai liemenio,
kad būčia ties meile aklas
ir piemenis.

Trikampiais meilę suklostai
ir kubais ją čiulpi.
Sukies apie meilę, kaip gijų pluoštai,
kaip mėnuo apie tiligramstulpį.
Paskiau iš konusų padarai švilpą
ir kubišką meilę švilpauji be galo,
kaip žvaigždė nusilpus
kad švilpia nuo dangaus pedestalų.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE DŪŠIĄ MILIJONĄ TONŲ SVERIANČIĄ

Sugersiu dangų geriant čia
arba paleisiu žinią Viešpačiui siūlu plonu,
kad aš nešu dūšią sveriančią
milijoną tonų.

Bet vistiek atiduočiau viską,
kad tik pamatyčiau, kur miega Marija.
O paskiau
lai mane, kaip sosiską,
praeivio šuva suryja.

Iš mano visų favoritų
labiausia aš myliu ją.
Už vieną bučkį jos suryčiau plytą
arba nubrisčiau į Braziliją.

Ir kasdieną į dangų
su debesim daug kas išlėkti suskumba
taip, kaip geizerių bangos
arba laivai Kolumbo.

Linguoja ilgai galvom girios žalios,
nes žino, kur keliauji tu. Nes žino, kad myli tu.
O gal kas nors ir ruošia danguj viešą balių,
į kuri įleis ir be bilietų?

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE ŠIRDĮ IŠ CINKO

Įgrįso širdis mėsinė,
visad mylinti, pritvinkus.
O kad taip pamėginę
nukaltume širdį iš cinko.

Širdis iš cinko žibanti, skambanti,
uždaroma hermetiškai.
Prikrovei meilės, užsukai dangtį
ir vaikštai nusiteikęs nesvietiškai.

Ir skamba širdis. Ir aidi,
kaip patefonas ar šiaipjau muzika,
o jei ant krūtinės marškiniai pradeda plėstis —
atsegi guziką.

Skambėtų girios iš plieno,
dangus iš stiklo.
Ir širdis naktį bei dieną
skambėtų visai be tikslo.

O gal ir tokia daina nusibostų?
Gal nevisada tetinka?
Sukilusi meilė
gali išnešt po velnių skambantį cinką.

Nuskambėtų naktis ir dangus už mylių,
nugiedotų girios rytmetį iš nakties,
Ir rytą,
kai užsimanei atverti į širdį skylę, —
neberandį širdies.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.



APIE PAUKŠTĮ, KURIAM GIEDOTI UŽGINTA

     Draugui ir poetui Petrui Cvirkai.

Paukštis iš tėviškės. Paukštis iš pievų.
Iš ten, kur neuždarytas dangus, girios neužrakintos,
pragydo į patį Dievą.
Ir pasirodo,
kad paukščiui iš tėviškės giedoti užginta.
Dangau didelis, šventaisiais perpildytas,
debesim užbūdavotas, žvaigždėm užkaltas,
sakyk, ar paukštis iš tėviškės
tau arba tėviškei kaltas?
Atkapojo miestas sparnus, kurie po pievas skrido,
prikabino geležbetoninį sparną,
cinku išmušė visą širdies vidų
ir paleido skristi su varnom.
Bet giedoti! Paukščiui iš tėviškės!
Nėkumet nebus užginta!
Jis giedos ir skardens užrakintas
net į betoninę spintą.

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento: eilėraščiai. — Kaunas, 1929.