Sausio popietės kukli saulė nepasiekia upės paviršiaus. Tūptelėjusi dar pusmetriu, prasimuša pro eglių tarpšakius ir skubėdama laižo stačią Riešės kranto įkalnę. Iš pamiškėj išsimėčiusių sodybų kiemų ataidi – suskaičiuoju – ketverto šunų skardžiabalsiai. Vandensrovėje tysąs bedugnis butelis balzamuotas smėlio. Užutėkyje susiformavusiame plonaledy tobulai inkrustuoti chlorofilą išsaugoję žoliaplaukiai.

Vieno klausimo ir vieno atsakymo dialogas ant Rašytojų sąjungos laiptų.

– Koks čia raugintas kraujas? – abejoja Teodoras Četrauskas.

– Aš praleidau žodį „vynuogių“, – šypteli knygos „Raugintu krauju“ autorius Benediktas Januševičius.

Spalio pabaigoje į maršrutų „Žalgirio–Naujaneriai“ ir „Žalgirio–Ožkiniai“ kelius sugrąžinti kretantys tarybmečio nusigyvenėliai ikarusai. Kiauralangiai ir kiauraduriai, salonan dūmijantys svilėsius, sutemų laiku įjungiantys nugeibusią gelsvą švieselę.

Tokiu autobusu sulėtintai vežamas per plinkantį kasdienybės kraštovaizdį, suvoki, kad jau vasara prašikta (kultūringas liežuvis sakytų – prašapusi), kad muitinės užrakintos ir užbetonuotos. Ir tik dar aiškiau, kad esi spektaklyje ir kad esi viso labo nevykęs, nesusipratęs žiūrovas, prievarta įblokštas šion salėn.

Beržai jau išretėjo. Todėl gi galima konkrečiau aptarti visų keturių inkilų architektūrinius ypatumus.

Mamyte gyvulių jau seniai nebelaika. Dabar či kaimynus Čekauska Bruniukus (niekus jo Bruoniu i nevadinu) laika kralikus. Nelabai kas jų šeimoj i valga trišienu, ale vis užsijemimus laikyte.

– Nešk kirvį i vandenia vedriuku, – moterišku balsu sukumanduoji Bruniukus.

Aš ainu kirvia iš virtuvėlas, a svainis Albertus kiutinu vandenia. Už dešimt minučių jau nuluptu jauniklį kaimynus unnešu gryčin, a pats švebelkčiuoji namo. Mamyte saka: pernij aštuonis dave, šiemet tris.

Lietuvos paštą nužudys kompiuterizacija. Pagyvenusios moterys įspeistos į kampą. Jos klaidžioja kompiuterio programų miške beviltiškai grybaudamos. Iš bankų perneštas madingas stovelis su užrašu „Prašome prieiti po vieną“ nė kiek neguodžia. Aštuoniolikos litų honoraro iš „Gintaro lašų“ prie langelio laukiu dvidešimt dvi minutes. Darbuotoja jai skirtame kompiuteryje vis neranda perlaidos šaknelės.

Pilies gatvėje prasilenkiu su Kunigaikščiu. Kas žino (tikriausiai žino), kas kada prilipdė jam tokią pravardę. Jis gi lietuvių filologas Stasys Urniežius. Tiesiog Staselis. Taigi tuosyk jo saujoje švytėte švytėjo gniūžtė smulkiažiedžių žydraspalvių lauko gėliukių. Pramaišiui su atsitiktinai pakliuvusia smulkiažole.

– Ar žinote, kokios tai gėlikės? – tai aš.

Žvilgt Kunigaikštis į savo puokštelę:

– Tikriausiai rožės.

– Tai veronikos, – atlaidžiu, bet paslėpta patenkinta gaidele pagardintu balsu vėl aš.

– Mano senelė Veronika, – gana patenkintas mano pamokėle Didysai.

– O mano – mama.

Tuo ir atsisveikinam. Ir traukiam savo nežinomais keliais.

Dvi tariamojo fronto pusės: aš vienas ir jūs vieni. Kiekvienas vienas (vienetas) yra demokratijos pažeidimas. Demokratija yra didžiumos tvarka (sąlyga). O tai yra netolerancija man, vienam (vienetui). Dar kartą: demokratija yra teroras, nes (įsi)viešpataujanti daugumos teisė man gali būti didžiausia neteisė. Bet, save laikydamas vienu iš politinių gyvūnų (anot Aristotelio) bendrijos, linguoju galvą: kol kas yra idealiausia taip, nes nieko išmintingiau ir teisingiau nėra išmanyta.

Ir dar kartą: demokratija yra reikalinga, kad galėtume išduoti vienas kitą.

Tarp keturiasdešimt devinto ir penkiasdešimto puslapio turėtų būti dar vienas. Lyžteliu rodomąjį, stengiuosi versti, krapštau nageliu. Tačiau šis užsispyręs, sulipęs kaži kokiu neaiškiu būdu. O juk regiu, kad ten dar vienas eilėraštis yra.

Kalbu apie Gintauto Dabrišiaus knygelaitę „Sviest akmenuką“.

Pust’ ne dumajet, čto ja gordaja, no pora vyganiat’ jego stesnitelnost’. Vyrukėlių vienas kitam garsiai perskaityta paneliukės SMS.

Tikroji religija – kai tikėjimas į(si)savinamas per prievartą. Ir ilgainiui tai tampa kiekvieno individualizuota savastimi. Žinoma, be jokios dvasinės patirties. O patirtis turėtų būti gėli, paliekanti įdagą asmeninėje pa-sąmonės matricoje.

Mama savo vaikui:

– Mesk, ką rankoj turi.

– Girdi, mesk, ką rankoj turi (susierzinimas ir balso intonacija aštrėja).

Dar po akimirkos nervingas riktelėjimas – jobtvajumat’!

Silkių valgymo metas (perku grynas, be svogūnų, be paprikos, be pupelių). Man silkės su bulvėm nelabai, daugiau skonio malonumo su juoda duona. O kada ateis metas man pradėti domėtis šukuosenom? Kada imsiu mokytis užsirišti kaklaraištį ar peteliškę? Juk Marija jau prieš kelerius metus pafundijo peteliškaitę, o Darius iš po žemių iškniso knygą, mokančią šios puošmenos parišimo būdų.

Kaip aš organizuočiau Rašytojų klubo vakarus. Minimum kūrybos skaitymo (du eilėraščiai arba pusšimtis prozos sakinių). Visą likusį privalomą laiką skirti plepalams: kuo tie žymūs rašytojai gyvena, ką valgo pusryčių, kada ir kur perka drabužius ir maistą, kada vedė, ištekėjo, išsiskyrė, kelių kambarių bute gyvena, kada keliasi, kiek metų girtuokliavo, kiek metų jau abstinentai, kas jų giminės, kur dirba etc. etc.

Rašytojų klube kai kuriuose vakaruose suvargusį, laiką tesugebantį paversti gličia guma fortepijoną keisčiau būgnais, vargonais, trimitu. Ir, po velnių, kas toks išgalvojo, kad rašytojų kūrybos vakaruose turi būti privaloma nemenka dozė muzikos? Dar kartą – po velnių, ar tamstoms Filharmonijos koncertuose dažnai tenka klausytis eilėraščių, novelių ir kitarūšės žodinės kūrybos?

Glėbys žydražiedžių trūkažolių Kalvarijų gatvėj panamėj. Raudonai lakuotų kojų nagų savininkė, atskubėjusi į autobusą su daržovių krepšiais. Kukliaveidė ir kukliarūbė. Ir koks gi jos vyras? Vokte suvokiu, kad ji ne tik neturi meilužio, bet net išsyk gėdingai sprogsta ir rausta, kai tokia padrikėlė (padykėlė) mintis jai ima ir pasipainioja. Todėl verčiau užeikime į konditerijos krautuvėlę ir rinkimės mėgstamus šviežutėliausius sausainyčius. Žinoma, pirmiausia mano akyse – senoji Ukmergės kulinarija, buvusi dabartinėje Gedimino gatvėje.

Vilniaus fotografijos galerijoje – Algimanto Žižiūno portretų su autografais paroda. Čia dar ne prezidentas, tik gamtosaugininkas Valdas Adamkus. Kadras Lietuvos televizijoje, grimo kambarėlyje, matyt, prieš tiesioginę laidą. Po nuotrauka – filosofiška V. Adamkaus tezė: „Kaip bepūdruotu, vistiek liksiu Adamkus.“ Viso labo tik trys rašybos klaidos. Nieko tokio, juk būsimas prezidentas – ne lietuvių kalbos mokytojas. Jo rašyba niekam (valstybei) žalos nedaro.

Apie dvi žmonių grupes (rūšis) autobusų ir troleibusų stotelėse. Vieni intensyviai ir impulsyviai sukalioja grafikus. Kiti patys eina ratu, ieškodami reikalingo transporto numerio tvarkaraščio. Aš priklausau prie pastarųjų.

Apie dvi žmonių kategorijas kavinėse ar arbatinėse. Vieni išmaišę cukrų guldo šaukštuką lėkštelėn ar remia jos kraštan. Kiti prieš padėdami dar šaukštelį nulaižo. Priklausau prie pastarųjų.

Kaziuko mugės zuslanėliai, akivaizdžiausiai regiu, viso labo dviejų gamintojų meistrauti. Vieni tamtyč grubiai, taip sakant, tik vienu kirviu padaryti (kamieno ripkos pusėn ar trečdalin įbruktos kojokės iš šakų pagaliokų). Kiti – dailiausiai nudailinti, nuobliuoti, nulakuoti, dargi spalvotai nudažyti, pamarginti skrynių paveldui įprastais raštais.

Zuslanėlis pats reikalingiausias karvių melžėjoms. Ant taburetės sėdėdamas karvės, sesut, nepamelši. Tą zuslanėlį ganykloj ir palikdavo. Nelabai kam knietėjo jį gvelbti. Kiekviena karvutę laikanti gaspadinė turėjo po zuslanėlį.

Kūnas nepripažįsta avangardo. Jis reaguoja tik tradiciškai, konservatyviai. Šalta, karšta. Kūnų komunikacijoje ypatingos kūrybos nėra. Jie atpažįsta tik tam tikrus ženkliškumus. Yra keli patikimi (su)jaudinimo būdai. Yra dvi ar trys vartotiniausios, įprasčiausios lytinės sueities pozos, nors Kamasutra ir kaži ką siūlo. Jokių įmantrių improvizacijų kūnai nereikalauja. Gal todėl kūnu taip pasitikima.

Didysis margasis genys prie miestelio fontano, žuvies formos, dabar neveikiančio. Ir ką jis ten lesa? Tikriausiai skruzdes. Iš lėto sėlina artyn, fotografuoja. Tasai tuomet šast į siauralapę liepą ir tuk tuk. O Andrius patvirtina savo pirminę išvadą: skruzdėlyną išlesęs.

Užpalių Švč. Trejybės parapijos bažnyčios šventoriuje žydėte žydi siauralapiai gysločiai. Anapus Šventosios mūkia karvė, šiapus – amsinėja tikriausiai beveislis kiemsargis. Kaip eina, plukdosi vandenys, – negirdu. Šventosios šventoji.

Su broliu Albinu po Šančius maklinėjam, visomis Kranto gatvėmis, palydėti kaprizingo šunėko. Ulia ulia! Kaimyno kaimynas vemia prie stulpo. Mus, aišku, čionykščiai gangreit dešifruoja: svetimi, ko gi jie dairos? Tiesiog žvilgčiojam į kiemus, įvertinam palangių raižinius, pakežusias priemenėles, laiko turim dar visą pusvalandį.

2008-03-14


Ar jūs atsimenate pačias kino filmų pradžias ir pabaigas? Pačius pirmutinius ir pačius baigiamuosius vizualinio naratyvo kadrus? Ar jums įsirėžė, kokiu vaizdu pradedamas Antonioni filmas „Raudonoji dykuma“, Jarmuscho „Negyvėlis“, Almodóvaro „Sugrįžimas“, Tarkovskio „Nostalgija“? Ar galite pasakyti, kokia finaline akimirka baigiamas Kim Ki-duko filmas „Samarietė“, Muratovos „Antrarūšiai žmonės“, Barto „Koridorius“, Abuladzės „Troškimų medis“?

Manding, toli negražu ne tūlas žiūrovas atsakys. Kadangi. Kadangi pati fabula, pats dėstomas (sprendžiamas) procesas taip įtraukia mus kiekvieną į vyksmo išklotinę, į jausmo sūkuringus verpetus, visut viską permaišo... Telieka vien nuogutėliai faktai, tik suknežintos smegenys ir kraujo klanas, tik nežinia dėl kokių priežasčių pa-sąmonės minkštiman įsibedę fragmentėlių spygleliai. Tik pošlubė melodija (vien refrenas, vien refrenas).

Iš pradžių maniau – nedažyti. Nors kas žino, kokia jų tikroji spalva. Nes per gyvenimą ji irgi kinta. Visgi įžvelgiau, kad tarp jų įsimaišę ir keli žili. Iš pakaušio ką gali nuspėti apie veidą? Jis turėtų būti vidutinio amžiaus moters. Už nugaros sėdėdamas regiu: ant kelių prisikrovusi pirkinių maišelių. Neatlaikiusi nuovargio galva svyra nusvyra dešinėn, įsiremia autobuso langan. Po kelių minučių krust – kairė plaštaka brūkšteli per plaukus. Po keliolikos akimirkų vėl kaklas neišlaiko. Reziumuoju: nuovargis daro žmogų geresnį ir gražesnį.

Pirmadienio nevisiškas funkcionalumas.

Ant laiptų sėdinti garbanė mergina. Šalia stovintis juodakostiumis juodaplaukis kaire plaštaka jai braukia per plaukus.

Vos vos vėliau ji jau stovi šalia. Gerokai stambesnė ir per gerą sprindį aukštesnė. Jis kažin ką kategoriškai įsakmiai įrodinėja.

Ji abiem smiliais nuo skruostų nervingai valo pariedėjusias ašaras. Giliai giliai atsidūsta. Kilsteli apkūnūs pečiai.

Vaikinukas trumpai ir aiškiai sumostaguoja rankomis. Įbruka jai kaži kokius dokumentus. Pritūpusi mergina per prievartą kemša savo rankinėn įteiktuosius, trukteli užtrauktuką.

Jis, juodaplunksnis gaidukas, lėtažingsniu traukia pirmas. Ji, pažeminta drėgnaakė telyčaitė, nenorom seka nuseka iš paskos.

J. Basanavičiaus gatvės nuokalnė. Ir įkalnė. Rusų dramos teatro kasos šiandien nedirba. Tik žaliadrabužiai vyrai modeliuoja didžiaūgį išsikerojusį žilvitį. Še tau!

Paskambino eilinį pirmadienį bičiulis dailininkas. Paaiškino stalčiuje aptikęs gal prieš trejus metus pirktą skylmušą dekoratyvinėms žvaigždutėms pramušti. Patikino, kad jam šis daikčiukas nereikalingas, o aš gi esąs tokių panašių daikteliukų mėgėjas. O, tai tiesa, turiu polinkį įvairioms kanceliarinėms prekėms, raštinės reikmenims irgi kitarūšei smulkmei. Nieko nelaukdamas nudžiugau ir sutikau siūlomą priimti. Juk, žinot, ašei ir pats nevengiu šį bei tą visuotinai nereikšmingo draugams padovanoti. Taip pat širdingai dėkoju ką gavęs. Taigi bičiulis dailininkas pats užsuka mano darbovietėn ir įteikia dailų spaustuką. Užkaičiu kavos, todėl pusvalandį plepam apie dalyvautus plenerus ir surengtas parodas. Atsisveikindamas ištiesia plaštaką, klausdamas, ar ketinu sumokėti už dovanotą. Nespėjęs net atsiprašyti už savo nesupratingumą, naršau piniginėlę. Kadangi prašomų aštuonių litų nesurenku, tenka trūkstamą dvilitį skolintis iš šalia sėdinčio trečio draugo pašnekovo.

Niekada nelūkuriuoju prie jauniklių dailiaveidžių. Renkuosi patyrusias. O tokias aš atskiriu iš pirmo žvilgsnio. Jos paprastai būna vidutinio amžiaus ir – pastebėjau pastebėjau – dažniausiai neapkūnios. Negana to, toli gražu ne gražuolės. Šypteli labai retai. Bet jų rankų ir pirštų judesiai tikslūs ir profesionalūs. Jokio nereikalingo mosto. Tokios yra Svetlana iš Užupio, Regina iš Kalvarijų gatvės, Viktorija iš Gedimino prospekto, Liudmila iš Žaliųjų Ežerų gatvės.

Visada stoju į eilę prie jų aptarnaujamų kasų. Susižeriu grąžą ir maunu patenkintas domėtis savo reikaliukais.

Ar ką keičia skaitmeninis fotoaparatas tavo rankose? Sąmonei jis leidžia skrieti be pauzių ir be stotelių. Tau, beatodairiškam vaizdų grobikui, jis suteikia galimybę pamatyti paslaptį tuojau pat. Nors tai jau jokia nebe paslaptis. Skaitmeninis fotoaparatas pamažėl, beveik nejuntamai, bet transformuoja fotografuojančiojo sąmonę. Jis išvaduoja iš reikalo įsitempti, susikaupti ir suklusti ties savinamuoju vaizdu. Jis suteikia galimybę būti ne atsakingesniam, ne skvarbesniam, ne rūpestingesniam. Nes greitosiomis sugautą pošlubį kadrą tuojau pat galėsi pataisyti kitu, o ir šiam nepavykus dar kartą kitu ir kitu. Ir galų galiausiai nebelieka to vienintelio kadro, dėl kurio išsižadėtum savo viso jau turimo fotoarchyvo. O vis labiau ir dažniau knieti vienu kartu priglobti daugiau nesvarbaus pasaulio. Nes „daug“ negali būti svarbu ir reikšminga tau. Ir dar. Skaitmeninis fotoaparatas nuo sąmonės nenupurto susikaupiančių dulkelyčių.

Vaikiščių trijulė autobuse, grįžtanti iš mokyklos. Dvidešimt pirmasis amžius. Pirmas pasigiria kišenėj turįs kokį ypatingą šovinį. Antrasis tęsia tą pačią temą ir meta rimtesnį kozirį: jo dėdė pirkęs naujutėlį šautuvą. Ir neilgtrukus išgirstu, kad trečio vaikio dėdė ketinęs įsigyti jau aštuntą šautuvą, bet nebegavęs leidimo. Tataigi. Per amžius amžinuosius jėga, stiprybė, galia, ginklas disponavo vertybių sistema. O dabar, mano godojamas pacifiste, žvilgtelėkime į šviečiančias tarp pernykščių klevalapių žibučių gniūžteles.

Ant Vilniaus centrinio pašto rūmų laiptų sutinku čia kelintąsyk sutiktą Andrių Konickį, „Naujosios Romuvos“ redaktorių. Sakau, reikia prikalti memorialinę lentą, kad čia tebėra Lietuvos paštas. Čia man antrina ir filosofas, ambasadorius Vatikane Vytautas Ališauskas: matydamas tave rašantį atvirlaiškius, vis patikiu, kad paštas tebeegzistuoja! Šįsyk rodau Andriui įsigytus paštaženklius, širdingai erzindamasis, kuriems galams reikėjo leisti Pekino olimpiadai dedikuotus prastavaizdžius ženklus? Andrius vėsina mane logiškai: juk mūsų sportininkai ten vyksta, be to, net neketina pralaimėti. O aš įsikibęs savo: jeigu lietuviai vyktų į didžiąją šikną musmirių rauti, tai Lietuvos paštas ta iškilminga proga irgi išleistų paštaženklių?

Ir koks (-ia) tu nori atrodyti (būti) šioje (kitoje) nuotraukoje? Ką, atrodai kvailai šitaip sugauta(s)? Norėjai būti perspėta(s), būtum pasitempusi (-ęs). Taip: ne tik knietėjo, bet ir privalėjo papozuoti. Nes poza – mūsų kiekvieno nuoširdumas. Poza – tai, kokius save norėtume matyti. Tiksliau – kokius geidžiame, kad mus matytų. Kad tokius mus žinotų. Kad tokius mus tikėtų. Saviapgaulė iš tikro yra pats keisčiausias Homo sapiens būdas ir siekis. Todėl – šioje nuotraukoje lūpų raumenimis neišreikštas pošypsnis man pačiam (-iai) nesuteikia garantijos, kad kitų akimis būsiu išvysta(s) pasiruošęs (-usi) apžiūrai.

Atveriamos automobilio durelės. Kairė ranka su cigarete tarp pirštų laikinai sustingsta ore. Po kelių akimirkų iš sėdynės laukan išsliuogia vairuotoja. Ir pagyvenusios elnės (podraug ir panteros) laikysena oriai nužingsniuoja. Galinėje sėdynėje asteniškai kvėpuoja vyras.

2009-01-09


Septyni laipsniai

Įprastas sausio rytas. Už lango septyni laipsniai šalčio. Pieviūkštės saikingai pabalintos. Ne itin skrupulingai ir dėmesingai brūkštelėta glaistikliu. „Dieve Marija“, – sako trimetis Nojus. Be jokio skaudaus konteksto. Tik iš atminties, iš savo besikaupiančio žodyno. Jis dar vartaliojasi lovoje ir pūsčioja lūpinę armonikėlę. Tenka tyliai pripažinti, kad jam puikiai pavyksta. Nors iš tikrųjų negaliu spręsti, nes dar žemesnėse klasėse mano muzikinę neklausą diagnozavo muzikos mokytojas Jonas Bakšys. Tereikėdavo per pamokas netriukšmauti, ramiai, gražiai sėdėti ant suolo sudėjus rankas – ir pažymių knygelėje puikuodavosi penketukas. Užtat visą gyvenimą, kai tik buvo dainuojami šlageriai, populiariosios liaudies, užstalės dainos, Lietuvos himnas ar kita, mano lūpos buvo kategoriškai sučiauptos.

Taigi septyni laipsniai šalčio. Visiška bevėjystė. Beržašakės inkrustuote inkrustuotos dangun. Mano šeimos ir kaimynų šeimų skalbinių afišos. Įvairių dydžių ir spalvų išnaros. O! Ir moteris, tabaluojanti kilimą. Bet man šį rytą nereikalingas žmogus. Peizažams žmonės tik trukdo. Peizažuose jie – trukdžiai. Tinka tik karvės, ožkos ir arkliai. Na, dar drambliai, labai mėgstami rašytojų Kęstučio Navako ir Regimanto Tamošaičio. Tobuliausias peizažas yra natiurmortas – niekas nė krust, niekas nė šnipšt. Jokios agresijos, jokios uzurpacijos.

Vien džiaugsmas

Įvairūs pa(si)keitimai mus ištinka tam tikrais gyvenimo ir buities epizodais. Štai ir Vilniaus dailės akademijos valgykla pripirko naujų stalo įrankių. Ok, dailutėliai tie peiliai, šaukštai ir šaukštaičiai. Blizgėte blizgantys, dar nenutrinti feirių ir kempinių. Norisi liesti tuos geltonkočius ir mėlynkočius. Vis laikyti juos delnuose. Ir leisti palaikyti savo artimam. Tik negąsčiokit, broliai valgytojai ir sesės valgytojos, kad tie kinų kilmės metalai sulinksta eilinį lietuvių kilmės karbonadą smulkindami. Nesgi tai svarbiausia ir esminė šių įrankių savybė. Tačiau studentams, dėstytojams ir gausiems pašaliečiams pietautojams visgi nuotaika kur kas spalvingesnė. Nes po valgyklos skliautais švieste šviečia geltoni šaukštų ir šaukštelių koteliai!

Neperskaityta

Viena lietuvių poetė irgi prozininkė yra parašiusi romaną „Po mūsų nebebus mūsų“. Todėl ir aš sakau – jums ir sau – geriau nesipriešinti. Bet ir nepaklusti.

Kad vis egzistuoja poezija – pateisintina. Bet kol yra gerų žmonių – mirti mums saugiau. Nors geri žmonės dažniausiai būna netalentingi. Tačiau mano mama sako, kad netgi dulkėms valyti reikia turėti talentą.

Noriu jums priminti vieną mums visiems bendrą malonumą – malonumą karpyti savo rankų ir savo kojų nagus. Neturiu patirties, ar malonu karpyti nepažįstamų poetų ar poečių nagus. Nes paprastai poetai – ne patys švariausi žmonės.

Ir dar noriu prisipažinti apie negražų savo poelgį. Nowy Świat gatvėje šį rytą apie pusę devynių 10 zlotų alkoholiui prašiusiam, ką gali žinoti, gal broliui poetui, bet tikriausiai broliui prozininkui neištiesiau pagalbos rankos. (Šis iškilmingas ir graudus pranešimas parašytas ir neperskaitytas XXXVII Varšuvos Poezijos rudens festivalio metą.)

Tvirčiausi siūlai

Pasaulis iš(si)laiko dar dėl to, kad vis (dar) tebėra meilė. Ne ta paaugliškoji, ne ta jaunatviškoji, o subrendusi, kurios sudėtinės dalys yra nebe geismas ir virpuliai, o tarpusavio s(l)auga, pa(si)laikymas, atsakomybė ir pagarba.

Pasaulis iš(si)laiko, nes yra besąlygiškas, nediskutuotinas nuolankumas ir paklusimas (sutikimas) įstatymui, formulei, aksiomai, daugybos lentelei, eismo taisyklėms, dešimčiai dievo įsakymų.

Pasaulis iš(si)laiko dar dėl to, kad yra visagalė baimė. Kad galime bijoti – skausmo, atpildo, atkirčio, bausmės, pikto, nelaimės, mirties.

Kelionės ratas

Tabaliukų ežeras. Žaliasis ežeras. Aukštadvaris. Obuoliai. Prienai 41 km. Juodmargė, kopūstų ežia. Įkalnėn bindzinantis šuneliokas. Mėšlakrūvės, pakelių šešėlija. Atsargiai – briedžiai. Tubė, žiemkenčiai, peizažas pasauliui. Keturių beržaičių guotas. Povėlio ryto skaidrumas. Dešinėje – baltuojanti Stakliškių bažnyčia. Bunkantis pieštuko grafitas. Kaulų laukas. Bandelė su šokoladu. Modernus Birštono vandenbokštis. Žvyrakrūvės, kelio juodaryklė. Nemune žalia gumos valtelė. Andriaus Surgailio skambutis. Naujoji Ūta. Atidaryta.

Papildomos karvės, nuimti burokai, likusios lapakrūvės. Tvirtagalės kopūstų galvos. Punioj prie kelio bulviamaišių krūsnys. Autobusėlyje moterys su chrizantemom. Plačiajuosčiai dirvonų diržai. Jiezne pakritę obuolaičių. Penkiaaukštis inkilas. Beveik pasiruošta žiemai. Kryžkelėj kioskas „Žuvis“.

„– Kur aš jį sergantį tįsiuos?“ Pora šuneliokų, uždarytas baras. Žaliai tepti suolai. Policijos automobilis. Balta katė, dujų balionas, turgelio skudurynas. Vyras, lopeta užkasantis vištą. Vyšniūnų kolūkis. Aukštadvaris. Kapinės kairėje ir dešinėje. Sulėtintas greitis. Strėvos upelė, stogų metodologija.

2009-01-20