Pro sienų plyšius lindo šiurkštūs priešaušrio siūlai ir lyg šalnos stingdomos gėlės piestelės baugščiai lietė iš po antklodės išlindusį nuogą kelį, nuo jų prisilietimo darėsi dar šalčiau, drebulys krėste krėtė.
       Blekė susirietė į kamuoliuką, smakrą įsprausdama tarp kelių. Gėlė kairiąją akį; po voku ridinėjosi karštas švininis rutuliukas, atrodė, smarkiau papurtytum galvą ir iškris.
       Bur bur bur, – nuriedės grindimis ir pažadins negrakščiai išsikėtojusį Eriką. „Kokios mažos jo ausys, pamanė Blekė, žiūrėdama į dailią trumpaplaukę galvą. - Jam reikėtų mažiau gerti, ant skruostų raudonos dėmės. Bet argi tai svarbu?.. Ir nedvasinga gi aš. Gal čia mano mylimasis. Oi, širdis sprogs iš laimės“
       Ji norėjo paliesti jo skruostą, bet susilaikė.
       „Dabar, ko gero, jau šešios. Reikia dingti“
       Paėmusi dulkėtus batelius, tyliai nulipo palėpės laiptais ir pravėrė laukujes duris. Besiblaivantis po šalto nakties snūdo svetimas kiemas neatrodė gražus, zinijos lysvėse styrojo it vinys didelėmis raudonomis galvutėmis.
       Ji pakreipė galvą durų link, bet namas buvo nebylus kaip sapnas, jo kontūrai iro ir sklaidėsi, pro tolimo miško viršūnes ir debesų gaubrius laužėsi ryškus kraujo spalvos saulėtekis.
       „Naivumui nėra ribų“, – pagalvojo Blekė prisiminusi vakardieną, kai ji, sėdėdama prie naminio alaus ąsočio, kalbėjosi su Dievu. „Pati sau atsakinėjau, ir taip gražiai, kad net sriūbauti norėjosi“ Besileidžiančios saulės purpuras, neigdamas savo karališką prigimtį, dosniai ir nuolankiai gulė ant aplaistytos staltiesės, lėkščių su nuograužomis ir trupiniais. „Išgerkim!“ – tarė Blekė ąsočiui, susidaužė su juo stikline, nužvelgė savo įdegusias kojas ir jai pasidarė baisu, kad girtumas tuoj nuplauks lyg vėjo išdraikanotas debesis.
       – Labas rytas! – iš krūmais apaugusio kiemo ant dviračio išnėrė Apolionija.
       – Labas rytas! – linksmai išsišiepė Blekė jausdama, kaip smakro raukšlė stingsta, akmenėja, o lūpų kampučiai tarsi girnapusės traukia žemyn.
       Buvo šalta, žvarbstančias rankas ji susikišo į švarko kišenes. Saulė plieskė į akis, ir Blekė nematė kelio, vaidenosi, kad eina plačia palieto pieno juosta.
       „Jei pasaulis rytais būtų sustingęs po ledu – tokia rami, nejudri balutė - galėčiau ramiai peršokti jį ir nueiti sau“
       Kaimynė, iškėlusi į dangų panašų į šaukštą užpakalį, aptemptą rudomis kelnėmis, trynė smilgų kuokštu milžtuvę ir pro tarpkojį smalsiai pasižiurėjo į sušalusią Blekę.
       „Bet jis manęs net neklausia, koks turėtų būti.“
       Kibiras, su pririštu prie lanko gremėzdišku veržlėrakčiu, parvirtęs gulėjo prie šulinio, lanksti pluoštinė viela lyg virkštelė jungė jį su velenu. Pašaly mėtėsi rudas laistytuvas išmuštu dugnu ir balta dėžutė iš šaldytuvo. Saulė mirguliavo ant apsilaupiusio ir skivytais karančio priebučio tolio; atšilusios dervos, senos žuvies, skruzdžių spirito kvapas maišėsi su aitriu dilgėlyno dvelksmu.
       Nelijo jau keturias savaites, ir plotai sode tarp obelų darėsi vaiskesni ir šaltesni, rodės, pamažu atsimerkia didelės ir abejingos nebūties akys.
       – Pramiegosiu šitą kvailą laiko tarpsnį, – sumurmėjo Blekė, kardamasi aukštyn, į mažutį lyg Raskolnikovo kambarėlį. Dulkės ant laiptų buvo šiltos ir kvepėjo duona.
       Beveik kaip tie minkšti ruginiai šiaudai, ant kurių krūvelės susirietusi Blekė šiąnakt snaudė, – krūmas dengė ją nusvirusiomis ilgomis šakomis. Pykino, galva it švininis svarstis niro į tamsą, Blekė nesitikėjo išsiblaivyti ir grįžti į barą, kur gėrė Emė, Miranda ir Erikas. Pastarasis kaime pasirodydavo kartą per metus, rugpjūčio mėnesį, patrauklus ir keistas kaip neperskaitytas dantiraštis. Užpernai jis partempė girtą Blekę namo, pernai šokiuose pabučiavo, o šiemet... Palauksi dar metus, – ciniškai nusižvengė naktis, pokštelėjo baro durys, neaiškūs balsai nutolo, ir Blekė nejudriomis gyvulio akimis įsispoksojo į juodus krūmo lapus.
       Ji apsivertė ant šono sugirgždindama lovą, ir užsidengė galvą antklode.
       Norėjosi ką nors mesti į lango stiklą, nes dingojosi, kad tai – geltonas piktdžiugiškas veidas, iš kurio riebių, išsiplėtusių porų per stiklus sklinda alsus vidurdienio karštis ir neleidžia užmigt.
       Užsimiršti ir numirti tamsoj, bukai smogiančio girtulio glėby, kuris palaipsniui atšąla ir darosi panašus į rūsio aslą.
       „Rūsys – kokia talpi metafora“, – dingtelėjo snūduriuojančiai Blekei. Valandos sklendė pro langą – vėjo nešami sausi lapai. Buvo ramu, kad Erikas kažkur kitur, jo laikas galbūt panašus į šešėlius, vakarop prasikalančius iš atvėsusios, šalta rasa apsitraukusios vystančios žolės. Blekė jautė, kad po poros dienų jų abiejų laikas suvienodės, bels išdžiūvusiais iškamšos sparnais į lango stiklą ir nuo įkyraus brūžavimo darysis sausa galugerkly; ašaros – tikra kvailystė, jos seniai pavirto riebiu rasos tinklu, o deginamų bulvienojų kvapas primins, kad ateina ilgų vakarų ir nykios meilės metas.
       Kaip bjauru, kai niekas nevyksta. Niekur nėra pragaištingo dostojevskiško grožio. „Pragaištingas grožis?.. Inga papyko, kam visą vakarą trainiojausi su bernais, užuot sėdėjusi pas ją ir plempusi gal kavą, gal arbatą, gal po karoliuką varsčius plepalų rožančių“
       Palėpė skendėjo šviesoj lyg prasimerkusi tulpės taurė; apačioj, tamsioj virtuvėj, kažkas atsargiai sugirgždino duris, pastatė ant viryklės arbatinuką. „Kažkas“, aišku, buvo šeimynykščiai, užteko tokio abstraktaus apibūdinimo, - paskui Blekei pasidarė aišku, kad šeima – irgi vienas iš naivių reliatyvumų. Skausmas, tai suvokus, jau atvėso ir nublanko tarsi ežero vanduo rudeniop...
       Reikėtų išbraukti šitą nepakenčiamai šviesų tarpsnį. Juodi tolio skivytai - gedulo vėliavos, nuo byrančių balandų sėklų skilinėja ir džiūsta basos kojos, į diržingą kulną plėšriais dantukais įsikimba sunokusi lakišiaus sėkliukė. Ne toks yra gerbūvio prisilietimas. Tai turėtų būt kartus stambiažiedžių pinavijų kvapas, jų krūmai linktų nuo žiedų, verandoj ant balto stalo auštų šaltienos lėkštės ir imtų patenkintas juokas matant, kaip riebus vištgaidis vejasi vaikus jau pametusią perekšlę ir gerokai ją nudulkina.
       Akis net nusmelkia nuo staigaus šviesos pasikeitimo. Lango kvadratas pajuosta lyg liūčiai užėjus.
       Bar bar bar, – švelniai bilsteli į laukujes duris, sakytum paglamonėja, ir Blekė net sudreba iš jaudulio. Ji skubiai per galvą užsitempia siaurą suknelę ir, pasiremdama delnais į sienas, tamsoj nulipa apačion.
       Balandos švyti sidabru, o pilnatis – užsimerkusios akies vokas, apvalus, beblakstienis.
       Miranda su Eme jau buvo čia, nesimatė jų galvų, tamsoje švietė vien suknelės, balti Emės bateliai atrodė panašūs į nutiškusio pieno balutes. Vėliau, akims apsipratus su prietema, Blekė pamatė, kad Mirandos suknelė – viso labo ilgi berankoviai marškiniai, nuo peties karojo ilgas šviesus siūlas.
       – Varom į kabaką, – valdingai tarė Miranda.
       – Ai... gal ne... – neryžtingai sumindžikavo pieno balutės.
       – O kas ten gero? – nusižiovavo Blekė. Džiūvo nepadažytos lūpos.
       – Metam skladkę, išgersim ir taip, jei nenorit, kad bernai pastatytų. Turiu kišenėj buterbrodą. Su sūriu.
       – Chi... – sutrepsėjo bateliai.
       – Ko čia nenustygsti lyg pirmaveršė, – suirzo Miranda. – Ar vėl vemsi, bet kad dar negėrei!..
       – Gal... ne... – sušnibždėjo tamsa ir atsiduso – rodės, sparneliai sušnarėjo.
       Blekė šyptelėjo.
       Nenatūralu trokšti sparnų. Tai, kad paukščiai irgi mėgsta kraują, suvulgarina sparnuotos būtybės įvaizdį. Kas gi išlesė Prometėjui kepenis, gal Puškinas?..
       – Ošimas medžių lyg vėsi ranka mane už pilko stiklo glosto, – staiga tarė Emė.
       – Čia dabar? Kažką vėl sukūrei? – pasidomėjo Miranda.
       – Palauk, aš tuoj viską pasakysiu, – bijodama, kad kas nenutrauktų, sumurmėjo Emė. – Aš nežinau, ar myliu ją, esu gal susitaikiusi, ir tiek, lyg su dėme ant balto Dievo sosto...
       – Sostas, Dievas... tradiciška, – įterpė trigrašį Blekė.
       – Aha, – linktelėjo Emė ir, išpūtusi akis, įsistebeilijo sau po kojom. – Palauk, kaip čia buvo... sosto... a, atsiminiau!.. Aš tuoj baigsiu, čia visai nedaug... Galbūt geriau, jei neregė ranka tebūtų vien netrikdantis ošimas, bet švyti mėlyna laja lyg nebaigtas ištarti užkeikimas, pagal kurį turėjau virsti ja.
       – Cho! – tarė Blekė. – Ir koks reziumė?..
       Emė gailiai tarė:
       – Būna, kad kai permiegu su kuo, pasidaro taip bloga, kad imu ir sukuriu eilėraštį.
       – Tai nemiegok, – atšovė Miranda.
       Emė bateliu pasikasė blauzdą.
       – Bet man kitaip nesirašo... – čirptelėjo žvirblio balsu.
       Blekė sukikeno.
       – Neturiu jokio noro klausytis kūrybinių virtuvių paslapčių, – tarė ji. – Geriau einam į šokius. Gal sutiksim ką.
       – Turbūt Godo? – susimąstė Emė.
       – Aš norėčiau sutikti save, – burbtelėjo Miranda. Būčiau rožine suknele, keturiolikos metų ir dar nemokėčiau šokti rokenrolo. Tai juokinga!..
       – O aš... – norėjo įsiterpti Blekė, – aš...
       – Tu buvai kvaiša, – negailestingai rėžė Miranda.
       Blekė nenorom prisimerkė ir pro pilką blakstienų voratinklį matė, kaip keičiasi nematomam veidrody jos veidas su akmenine lūpų raukšle; pro užuolaidų plyšius tvinsta mėlynas rytmečio rūkas, – ne, kur ten, ne tik lūpų raukšlelė akmeninė, bet ir visa galva, traukė žemyn į šiltą pagalvės duobę su įspaustais sapnais. Vėsi virtuvė kvepėjo vakar virta ankstyvųjų kriaušių koše, smaragdiniai stiklainiai ant suolo švietė brėkšmoj lyg žali lelijų lapai po bangos ribuliu.
       „Mano vardas ne Kvaiša, mano vardas Ana Marija. Man keturiolika metų“, - prabudusi pagalvojo ji.
       Šalta ryto gaiva tekėjo kūnu ir net žnybčiojo. Dviratį palikusi pagriovy, Ana Marija su milžtuve pritūpė prie karvės, įrėmė galvą į šiltą papilvę ir vėl vos neužmigo. Pirmosios pieno čiurkšlės, kritusios į kibiro dugną, nuaidėjo kaip griausmas, ir Ana Marija, papurčiusi galvą ėmė melžti.
       Pro debesų plyšius pylėsi drungna ankstyvo ryto šviesa.
       – Tu, padla! Stovėk, kur leki!.. Pagesi!.. – suriko Ana Marija ir tvojo karvei per snukį, kai ši, surijusi miltus, nebenustygdama pasileido ratu kiek tik leido grandinė. Antroji, panaši į storašonę statinaitę ant plonų kojų, ramiai gromuliavo.
       Panardinusi į griovį kibirus, su vandeniu prisėmė dumblo ir buožgalvių. Arkliarūgštė bakstelėjo į ranką šlapiu lapu, susisukusiu, panašiu į sraigtą.
       Iškoštas pienas aušo, su bidonu įkeltas šalto vandens pripildyton vonelėn. Po sodą vaikščiojo vištos, kriuksėjo kiaulė, panėrusi šnipą į ėdalą, o kadangi į jovalą dėl taupumo buvo primaišyta nemažai raudonųjų burokėlių, jos knyslė iki pat akių nusidažė šiurpia kruvina spalva.
       Ana Marija virtuvėje virė makaronų sriubą ir pakreipusi galvą klausėsi, ar palėpėje nebrazda brolis. Tiesą sakant, dar tebuvo pusė aštuonių, o jis paprastai keliasi apie devintą ir sumizgęs, niūrus eina į lentpjūvę, kartais net nepusryčiauja.
       Iš kur Anai Marijai žinot, kad po poros metų jis atsidurs psichiatrinėje, sunkių ligonių skyriuje?.. Ar nežinojimas yra kaltė? Užtenka ir to, kad tėvas dabar guli durnyne. Ačiū Dievui, ne trečiam skyriuj. Pats sakė nusigandęs to skyriaus pacientų. „Nė už ką nebegersiu“, – sakė, ir vėl Ana Marija nematė jo akių, ir net žinot nereikėjo, kad tai netiesa.
       Žili barzdos šeriai ir lakstančios į šalis akys netiko prie medaus geltoniu užlietos palatos. Tai buvo neestetiška, negraži netiesa. Visai nepanaši į tą, kai motina nueina aukštų kiečių prižėlusiu padaržiu, o močiutė atsidūsta ir drebančiomis rankomis ima gliaudyti pupeles. „Lakūdra“, – suvapa suvytusiomis lūpomis.
       Motina, lyg būtų išgirdusi, atsigręžia, šviesus jos viršugalvis spindi tarp išvešėjusių piktžolių, bet jokie žodžiai nepasiekia nei patvarty susigūžusios močiutės, nei prie jos pritūpusios Anos Marijos.
       Bebalsė paukštė nuplazda piktžolių viršūnėmis.
       Miežiažolėse ima svirpti žiogai. „Naivūs reliatyvumai, naivūs reliatyvumai“, – čirškia jie, ir nežinojimas pasidaro toks nepakeliamas, kad Ana Marija smarkiai papurto galvą ir prabunda.
       – Einam pas mane, – sako Miranda. – Rodos, po sofa dar nuslėpiau degtinės.
       – Oi, prasčiokų gėralas, – šniurkštelėjo Emė.
       – Nesimaivyk lyg karvė cirke, – pyktelėjo Miranda. – Nori degtinės ar ne?
       – Noriu, – prisipažino Emė.
       Blekė prikando lūpą ir susimąstė. Erikas tikrai jau bus išvažiavęs. Ji nesuvokė, ar jai apmaudu, ar ne, tik naktis atrodė bespalvė ir bekvapė, nesinorėjo nei girtuokliauti, nei miegot, pavirtus nemąstančiu nieku. „O tai, kad esi abejingas, niekados nebaugina“ – ji pažvelgė į beblakstienį pilnaties voką ir pagalvojo, kas bus, jei toji akis taip niekados ir neatsimerks.
       Tada, be abejonės, ji nematys, kaip trys mergos, trys nevykusios charitės brenda per balandas, ir drabužių kraštai šiugžda užkliuvę už šiurkščių lapų, ir visur pribyra smulkių, odą erzinančių sėklų, Mirandai iš kišenės iškrenta ir po Emės kojomis į trupinius sugūra sumuštinis su sūriu, o Blekė vėl pajus po akies voku besiritinėjantį karštą švininį rutuliuką, ir lenks galvą į piktžoles tikėdamasi, kad jis iškris.
       Ir niekados užsimerkusi dangaus akis nesuvoks žemai plytinčio miestelio geometrijos. Jai atrodys, kad tamsios gatvės panašios į apipuvusio nuo lietaus medinio kryželio susikertančias tieses – toks kryželis iš pasigailėjimo įsmeigiamas į savižudžio ar nekrikštyto kūdikio kapą, kad ir paklydusi vėlė gautų ramybę.
       Galbūt, galbūt, ir kas čia gali ginčytis, o juolab aš, niekada nesuvokusi baigtinio trikampių grožio, trapecijų darnos ir bauginančio begalybės žavesio. Galiu tik parašyti paskutinį, nieko nereiškiantį, apskritimą užbaigiantį sakinį:
       „Blekė susigūžė patale lyg skruzdė ir atsidavė slogiam vėlyvo rytmečio miegui“

       1995 m.

       Šerelytė, Renata. Balandų ratas: novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.