Tęsinys. Skaityti pradžią

       ***
       Vaikystėje po motinos mirties aš pirmąkart stovėjau tose didžiulėse pokario duonos eilėse. Giminaičiai aprengė mane storai ir dar su tamsa užėmė eilę – pastatė mane už vatinės kažkokio senuko nugaros ir prisakė niekur nesitraukti. Aš sušalau, marino miegas, ir senuko nugara tapo gerai pažįstama, kaip sodas, kuriame mes slapstydavomės. Rytą aš ėmiau prašyti, kad pasaugotų eilę.
       – Eik, eik, berniuk, nebijok, nusilengvink į sveikatą, – nuramino senukas, – eilė ne vilkas, nepabėgs.
       Aš bėgau į griuvėsius, ieškodamas tuščios vietos, o eilė buvo išsirangiusi ir vietom išpampusi kaip milžiniška gyvatė. Griuvėsiuose nuo vėjo slėpėsi moterys su vaikais, aš nubėgau toliau. Ir tuo metu ta milžiniška gyvatė subangavo – atidarė krautuvę. Aš puoliau ieškoti pažįstamos nugaros, bet neradau. Gal senukas jau buvo viduje ir pirko duoną? Įsikibau į duris, bet moterys atstūmė mane ir ėmė šaukti:
       – Prielipas, prielipas!..
       Grįžau į griuvėsius, ten buvo tuščia, visi pirko duoną, ir aš šlapinausi tada, prisiglaudęs prie raudonos sienos.
       Dabar laukdamas sėdėjau ant akmeninių buvusio vienuolyno laiptų. Kai pirkau tai liūdnai ir gražiai mergaitei visą krūvą gėlių, stebėdamasi gėlininkė klausė:
       – Kam jums tiek daug?..
       Kam... Tada buvo duonos eilės... o gal visai tada neaugo gėlės? Nuo vienuolyno iki pačių Didžiųjų pievų vaikščiojo apsikabinę jauni, kaip aš, žmonės.
       Ėmė temti, o aš vis laukiau, vaikai sustodavo ir spoksodavo į mane, ir iš vaikystės kaip tolimi, kartūs dūmai padvelkė į mane baisus svetimybės jausmas.
       Prielipas. Tai kas – jie, praeinantys apsikabinę pro šalį, ar aš su savo idiotiška krūva gėlių, – svetimi miestui? Jie moka juoktis, jie moka kažkaip savaip mylėti, lyg nešioti švelnų ir minkštą megztinį, jie moka gerti alų, užmerkę akis, jie gali sudeginti laiškus mėlynoje pašto dėžutėje ir jie gali pražygiuoti visą pasaulį, sukišę rankas į kišenes, ir jiems nėra jokių uždraustų zonų ir nieko negalimo. Aš gėdijausi savęs kaip vaikystėje, jie buvo stipresni, ne – gajesni, nepajudinami, jie vadinosi dabartiniai, o aš, gal būt, tebuvau Robinzonas Kruzas, išmestas su glėbiu gėlių į jų krantą. Ir niekam aš nerūpėjau, ir nieks neatėjo pasitikti manęs.
       Visai vakare pamačiau raudoną motociklą. Jis sustojo prie tabako kiosko, motociklistas nulipo, o mergaitė, ta liūdna ir graži mergaitė, kurios aš laukiau, pasiliko sėdėti. Ji staiga pasisuko ir žvilgterėjo į vienuolyno pusę. Aš pašokau, perbėgau gatvę ir pasakiau:
       – Paimk gėles...
       Ji sėdėjo nejudėdama, paskui skausmingai šyptelėjo:
       – Oi, kam tiek daug?
       Atėjo motociklistas su cigaretėm, aš padėjau, beveik meste numečiau gėles ant motociklo.
       – Oi, krenta... – pasakė mergaitė. Motociklistas išsitraukė plonos vielos gabalą, ir mes abu tylėdami pririšome gėles prie benzino bako. Kai nebebuvo ką veikti, jis įsikando cigaretę ir, nedegdamas jos, ėmė žiūrėti į vienuolyno bažnyčios bokštus. Ir aš jaučiau, koks jis dabartinis, jam tiko viskas, ir automatas jam būtų tikęs. Jie abu su savo motociklu, brezentinėm kelnėm buvo kažkokie... kažkokie tobuli.
       Mergaitė nušoko žemėn ir pažiūrėjo pro mano galvą į bažnyčios bokštus. Tada motociklistas apžergė motociklą, neskubėdamas degėsi cigaretę ir nudūmė kaip iššautas, nieko nepasakęs.
       Mergaitė žiūrėjo į tamsias varpines ir bokštus jau tamsiame danguje.
       – Šitą vienuolyną visi piešia... kai pradėjo nuo viduramžių, ir dabar...
       Iš tolo ji su brezentinėm kelnėm ir aš atrodėme kaip du netikėtai susitikę vyrai. Tik aš tylėjau.
       – Na, pasakyk, pasakyk, ką nors, – švelniai paprašė ji, – pasakyk... ką galvoji, pasakyk.
       Nereikia daug šilumos, užtenka kibirkšties, išmestos į naktį, – tada kraujas, rodos, tampa minkštas, ir aš sakiau jai:
       – Jeigu mirtumėm dykumoj nuo troškulio, paskutinį gurkšnį vandens tau atiduočiau...

       ***
       Mėsininkas sėdėjo ant laiptelio ir jau visą valandą skuto bulves. Aš žiūrėjau į jo plačią nugarą ir norėjau pasakyti ką nors gera. Uždėjau ranką jam ant peties. Jis sudrebėjo visu kūnu ir teištarė: „O... Oo“, ir vėl ėmė nemokšiškai pjaustyti bulves. Grįžau į kambarį, atsinešiau peilį ir atsisėdau šalia jo.
       – Jūs geri, berniukai... bet nereikia šaukt ant storulio mėsininko... sakyt „nemyli“... nereikia...
       Mėsininkas kalbėjo tyliai, bet visai ramiai:
       – Negalima taip iš karto, kaip tavo draugas... „nemyli“. Aš storas, negražus, niekam niekada neskelbdavau savo meilių, kaip dabar daro... vaikštinėja apsikabinę ir visur... ir išvietėj gali prisipažinti savo meilę... Taigi. Atpigo ta meilė kaip skuduras...
       Aš paėmiau iš puodo blogai nuskustą bulvę, mėsininkas abejingai mostelėjo ranka:
       – A, gerai ir tokios... taigi... atpigo... Tu jaunas, ir tos meilės... Nebuvo pas mus tokios mados... Miršta jinai, vargšelė, ir nežinos... niekada, kad aš mylėjau. Jaunas smarkus buvau... ji, vargšelė, ir tada tokia smulkutė... smarkus buvau ir įlindau pas ją... naktį. O jos tėveliai... O, irgi smarkūs buvo... sudaužė kaip obuolį ir dar pro langą išmetė... Nuropojau į daržinę, guliu kaip pripliektas šuo ir laižausi... Ir žiūriu gi – ateina. Ir žinai kas? Ji!.. Vargšelė, smulkutė... kiša man prie lūpų puoduką su šaltu vandeniu. Ir žinai, atitrūko man viduje kažkas – ašaros ištryško... Taigi... ir apsivedėm, dirbom... Tas prakeiktas mano pilvas surydavo viską...
       Jis piktai tėškė bulvę į puodą ir pasakė:
       – Užteks... O tu geras... Sunku man dabar... ir nežinos, kad mylėjau...

       ***
       Kai ėjom į Didžiąsias pievas, sutikau savo draugą su triūba po pažastim. Pasisveikinom ir ilgai, nejaukiai tylėjom. Aš laukiau, kada jis pradings, o jis stovėjo ir apžiūrinėjo ją nuo kojų iki galvos.
       – Olia, – pasakė jis ir plačiai nusišypsojo, – man rodos, aš jus kažkur mačiau... baisiai matyta, lyg būtumėm gyvenę kartu...
       – Ne, – pasakiau, – tu negyvenai... Tu skubi kur? Tu vėl groji?
       Jis nudelbė akis ir sumurmėjo:
       – Aš nežinau... Mane kviečia... Bet aš nenoriu... Kai laidojo, garbės žodis... daugiau niekada...
       – Tu labai gražiai tada grojai, – pasakiau.
       Jis pakėlė galvą, mergaitė rūkė ir žiūrėjo į jį, jis tankiai sumirksėjo ir paklausė:
       – O jūs... girdėjot, kaip aš grojau?
       Mergaitė papurtė galvą.
       – Tu niekada dar taip negrojai, – pasakiau.
       Jis sugniaužė triūbą, lyg ruošdamasis trenkti ją ant grindinio, bet vėl paspaudė po pažastim ir sumurmėjo:
       – Aš negaliu... ir daugiau niekada.
       Mes atsisveikinom su juo, bet jis sekė mus kaip ištikimas šuo.
       Prie alinės pamačiau žmogų, su kuriuo gėriau kartu, mergaitės tėvą. Jis stovėjo kaip įbestas, truputį prasižiojęs, staiga susigriebė ir kilstelėjo nušiurusią skrybėlę, vėl pakėlė ranką, matyt, norėdamas kažką sakyti, bet pasigailėtinai nusišypsojo ir dar kartą kilstelėjo skrybėlę.
       Mergaitė prikando lūpą, antakiai virptelėjo, paskui ji skausmingai, su kažkokia šalta, giliai užslėpta panieka šyptelėjo.
       – Olia, – šūktelėjo mano draugas, – palaukit, kur jūs bėgat.
       Mes sustojom. Jis prisimerkė ir netikėtai nuoširdžiai nusijuokė:
       – Velniškai matyta... lyg būtumėm kartu...
       – Ne, – krestelėjo galvą, atmesdama plaukus. mergaitė, – su muzikantais dar neteko gyvent...
       Ir nusikvatojo. Mano draugas žavingai šypsojosi, eidamas šalia jos, ir prasilenkdami žmonės nustumdavo mane į gatvę. Šaligatvis pasibaigė, prasidėjo smėlis... „Kaip dykumoj... geltonas.“
       Didžiosiose pievose buvo vėjas – tuščia ir didelis dangus.
       – Pagrok, – šypsodamasi pasakė mergaitė, ir jos šypsena nebuvo rami ir moteriška, o kažkokia kieta, raumeninga.
       Jis aplaižė sukepusias lūpas:
       – Aš seniai... kai laidojo paskutinįkart... jau gal ir nebemoku.
       – O, tai tu ir pagrok, kaip grojai laidotuvėse.
       Mano draugas susigūžė.
       – Nereikia, – paprašiau.
       Jis atrodė dabar susenęs ir negražus. Mergaitė užsirūkė, pasiūlė mano draugui, bet jis nė nežvilgterėjo. Aš paėmiau cigaretę, ji uždegė degtuką, aš pasilenkiau ir liūdnai žiūrėjau į liepsną – ji lėtai pakreipė degtuką į vieną pusę, į kitą ir numetė, kai jis ėmė deginti pirštus. Ir tada mano draugas pamėgino mums šyptelėti, nusisuko ir užgrojo.
       Debesys nubėgo dangum kaip baltos avelės. Ką šiandien laidoja? Nieko nelaidoja, dūdos palydi, ir viskas... Užkasa, ir viskas. Kokiuose smėliuose, kokiose širdyse laidosim?
       Mergaitė išsitiesė žolėje. Mano draugas paguldė triūbą, mes atsisėdome iš dešinės ir iš kairės.
       – Šitie debesys... kaip iš „Karalaičio kelionės“, – ji tingiai krutino lūpas.
       – Mes nematėm šito filmo, – pasakė mano draugas.
       – Ne filmas... paveikslas toks...
       Ji pasikėlė, krestelėjo plaukus ir vėl šypsojosi ta kieta, nemoteriška šypsena.

       ***
       Jauni menininkai ir jų keistos, liesos, nežinia iš kokių paveikslų nužengusios merginos su metalinėm apyrankėm ėjo palaidu būriu, užimdami pusę gatvės. Aš pamačiau jų vidury tą motociklistą, dabar jau pliką. Jis pažiūrėjo į mane, jo akys buvo išvargusios, ir linktelėjo galva. Priėjo prie mergaitės, ištiesė ranką, ji pakreipė galvą į šoną, ir, perbraukęs ranka jos plaukus, jis pasakė
       – Šeštadienį paskutinė diena... Motociklą pardaviau...
       Jie nuėjo, o mes žiūrėjom į juos iš paskos, kaip žiūri karvės, nė karto nevažiavusios savo gyvenime, į nutolstantį traukinį. Mergaitė tylėjo susimąsčiusi ir staiga piktai pasakė mums:
       – Jį ima į armiją.

       ***
       Mano draugas nupirko bilietus, ji atėjo, ir aš taip pat. Man nė trupučio nebuvo linksma, ir filmas nebuvo linksmas – apie karą. Salėje buvo tvanku, pusiau tamsu, riaumojo padangėse lėktuvai, liepsnojo ir griuvo namai, klykė motinos, kurių vaikus traiškė tankai. Karas, visur buvo karas? Į kiekvieną iš mūsų nutaikyti šautuvai, į kiekvieną iš mūsų žvangėdami rieda tankai, kaukdami lekia lėktuvai, ir atominiai grybai iškyla į dangų ir dairosi mūsų, ir tu niekur nepasislėpsi, nors ir suspausi galvą rankomis ir rėksi: „Nenoriu, ne!“
       Ji žiūrėjo ten, kur buvo karas, aš mačiau jos švelnų profilį ir puikius plaukus.
       „Ne, mes vis tiek būtumėm gyvi...“ Paėmiau jos ranką, ji silpnai trūktelėjo, ir aš suspaudžiau ją.
       „Mes būtinai būtumėm gyvi, kad ir toje baisioje dykumoje, gyvi toje žemėje, išauginusioje atominius grybus.“
       „Mes negyventumėm...“
       Jos ranka buvo bejėgiška, tik vos juntamai virpčiojo.
       „Ne, tai ne ta geltona dykuma, apie kurią tu kalbėjai... tai kitokia dykuma... Kokiu gi vandeniu tu pagirdytum mane?“
       Aš jutau pulsuojantį kraują jos rankoje, ir man pasirodė, kad ji tyliai verkia. Atsisukau ir pirmiausia pamačiau jos ranką, kitą ranką, gulinčią mano draugo delne, ir tą pačią akimirką jis paleido ją. Atsistojau ir nuėjau, daužydamasis į žiūrovų kelius, iš kino.
       Po kelių minučių išėjo ir jie.
       – Aš niekada nemėgau tokių filmų, – pasakė ji.
       – Turėjo būt komedija, – pasakė mano draugas.
       Mergaitė išsitraukė savo cigaretes, ir mes užsirūkėm, stovėdami veidu viens į kitą, godžiai traukdami dūmą. Ji keistai šyptelėjo, mes irgi šypsojomės kaip nuskriausti vaikai, kol nepradėjome nei iš šio, nei iš to kvatotis, ir tas juokas buvo baisiai nejaukus.
       Kai ji atsiskyrė nuo mūsų, mano draugas perbraukė delnais savo veidą, norėjo kažką sakyti, bet tik paklausė:
       – Tu nežinai, kur mūsų mergyčiukė galėtų gyvent?
       Aš tik žiūrėjau į jį ir alsavau pravira burna:
       – Mūsų... Taip... tu sakai... Ne, nežinau...

       ***
       Šeštadienį mane nusivedė į vienuolyno rūsius, kur laidodavo viduramžiais vienuolius, ir mūsų mergaitė, turbūt, šaipydamasi – nesvarbu, sakė man:
       – Tu juk mėgsti romantiką, ar ne?
       – Mes visi romantikai, – šypsojosi mano draugas.
       Sunkias ąžuolines duris užrakino, rūsy buvo tamsu, degė kelios žvakės, ir sėdinčių nišose, sutūpusių aplink sustatytus ant žemės butelius, rėkaujančių, besiginčijančių ir brazdinančių gitarą žmonių veidai atrodė iškraipyti ir tamsūs.
       – Jūs bepročiai! – šaukė iš nišos.
       – Menininkas ir turi būt beprotis.
       Mano draugas spėjo įsitaisyti ant dėžės, pasiklausė ir rėkavo kartu su visais.
       Aš žiūrėjau į pliką, ne visai lygią motociklisto galvą, ir po šitais rūsio skliautais kaupėsi ir tirštėjo liūdesys, ir aš jaučiau, kaip pavargo mano jaunas aštuoniolikmetis gyvenimas, ir su baime, su kažkokia apatija galvojau apie man skirtą gyventi laiką, kurį kas metai darosi vis sunkiau nugalėti. Aš vis žiūrėjau į nelygią motociklisto galvą, jo ausys atrodė dabar kremzlėtos, o akys buvo didelės, ir jis buvo visai nepanašus į tą, kuris nudūmė aną vakarą raudonu motociklu.
       Ir jeigu jis būtų ėjęs į kalėjimą iki gyvos galvos ir pakvietęs mane, aš nesvarstydamas būčiau su juo išėjęs. Aš negailėjau savęs, jie girdė mane, per daug neįkyrėdami, ir aš sakiau jam:
       – O man visai nesvarbu, ar jūs žūsit armijoj kaip menininkai... Man nereikia... Aš turiu savo meną.
       – Kokį, kokį meną? – klausė jis, ir jo didelės akys blizgėjo, ir jie dainavo svaigindamiesi senoviškomis kareivių dainomis, ir šoko, lėtai vaikščiodami tamsioje rūsio pusėje, įsikniaubę į savo mergaites.
       – Tu nenori šokt? – paklausė keldamasis mano draugas.
       – Ne, – pasakiau ir pats pasikėliau.
       Jis tylėdamas atsisėdo. Priėjau prie mūsų mergaitės.
       – Kokia tu? – paklausiau.
       – O tu koks? – gūžtelėjo pečiais neatsigręždama. Aš suspaudžiau kietai jos pečius, atsukau į save ir pasakiau, žiūrėdamas į akis:
       – Jeigu dykumoj mirtumėm troškuliu, paskutinį gurkšnį vandens tau atiduočiau.
       Ji numetė nuo savęs mano rankas, krestelėjo galvą ir tankiai sualsavo, tarytum norėdama verkti arba juoktis:
       – Tu ieškosi dykumų, nešiosies tą vandenį ir nematysi, kad čia pat žmones kankina troškulys.
       Motociklistas žiūrėjo į mus savo didelėmis akimis ir dainavo, linguodamas į šonus pliką, kaulėtą galvą.
       Apsisukau ir nuėjau į tamsą, kur šoko apsikabinę, ir atsisėdau, ištiesęs kojas ant akmeninių grindų.
       Užsimerkiau, man buvo nesvarbu, kas šoka, ir mūsų mergaitė galėjo šokti, su kuo tik norėjo. Man nereikėjo šitų žmonių, ir aš visai nepavydėjau jiems tų žemių ir dangaus, kuriuos jie mato, primerkę savo akis.
       Po rūsio skliautais kaupėsi liūdesys, ir man gaila buvo jų, triukšmaujančių, šūkaujančių tarytum iš nevilties ar baimės, kad tas liūdesys prislėgs juos.
       Vaikystėje, po sunkios operacijos, aš mokiausi vaikščioti iš naujo, ir pasaulis, kuris apsigyveno mano širdy, buvo liūdnas. Aš kentėjau, kad žemė tokia silpnutė, ir įlūždamas bėgdavau per ją naktimis, kankinamas košmarų.
       Kažkas papurtė mane, sunkiai kaip maišą kilstelėjo į viršų.
       – Kelkis, sušalsi, – pasakė mūsų mergaitė.
       Aš atsistojau, kažkas tėškė butelį į sieną, visi pritilo ir vėl ėmė dainuoti.
       – Apkabink mane, – sušnibždėjo ji ir prisiglaudė.
       ...Tada aš apsirengdavau ir išsėdėdavau iki ryto už seno, kažkada tėvo buvusio rašomojo stalo ir deklamuodavau eilėraščius iš „Abėcėlės“. Aš neverkdavau, ne, bet juodas, nesuprastas sielvartas sėdo širdy.
       – Man šalta... apkabink mane.
       Aš mačiau, kaip plėtėsi jos akys. Jeigu mane paklaustų, kodėl aš toks jaunas ir liūdnas, aš pasakyčiau: „Todėl, kad labai stipriai myliu mergaites ir... ir mūsų miestą, upes, lietų ir dulkes ant knygų ir dar išdžiūvusį šieną...“
       – Man šalta...
       Jos balsas buvo užkimęs ir išvargęs, akyse užgeso blizgesys, ir jos raumeningos kojos linko per kelius.
       – Man šalta... – ji sukando dantis, sugniaužė mano marškinius, pakišo ranką po jais ir perbraukė nagais per krūtinę.
       Aš suspaudžiau jos riešus, ji aiktelėjo. Durys buvo užrakintos, pastūmėjau petim – neatsidarė, ir ėmiau daužyti jas kumščiais. Kažkas metė raktą. Mano draugas surado jį ir su kažkokiu mįslingu veidu atrakino duris, ir jis man atrodė panašus į kalėjimo vartų sargą.

       ***
       Ėjau tada per miestą, ir man baisu buvo grįžti į savo tuščią kambarį, aš norėjau nusigerti negyvai. Prie klubo, žybčiodami papirosų ugnelėmis, rūkė vaikėzai, aš norėjau, kad jie užkliudytų mane, bet jie tylėdami pasitraukė į šoną.
       Klube šoko gražioji laiškanešė, prisiglaudusi prie kažkokio gauruočio. Ji matė mane, tyčia springo juoku, o aš stengiausi prisiminti, kur galėjau matyti tą apžėlusį tipą. Šokis pasibaigė, jis atsainiai užsirūkė, ir aš staiga pamačiau mėlyną pašto dėžutę, tirštus lyg iš garlaivio dūmus, ir man atrodė, kad suplūdęs į galvą kraujas sunkiasi pro odą. Prasibroviau prie jo, laiškanešė mėgino nusijuokti, bet. staiga užsičiaupė, ir jis tingiai atsisuko į mane:
       – Ko žiūri? Nepažįstamas? Susipažinkim...
       Jis ištiesė man ranką su rūkstančiu tarp pirštų papirosu – ir aš trenkiau per ją. Aš jau ėjau į duris, o jis sekė iš paskos, valydamasis papiroso pelenais nubertas kelnes. „Kur aš einu? Kam to reikia?“ – dar paklausiau savęs, būdamas vestibiuly. „Ė, viskas velniop“, – pasakiau ir nėriau į tamsą.
       Ėjom ilgokai, kol atsiliko visi žiopliai, ir aš mačiau tamsoje kaip žvėris. Paskui užlindome už kažkokių sandėlių ir vienu metu, lyg susitarę, sustojome.
       – Vadinasi, čia... – nervingai pasakė jis, kišdamas į dantis papirosą.
       Aš įsiręžiau, nugara jausdamas šiurkščias sandėlio lentas, jis tą pajuto, spjovė papirosą, ir mes, sustenėję iš įtempimo, šokom tamsoje viens ant kito. Žemė buvo kieta, primėtyta gelžgalių, sudužusių butelių. Mes švokštėm, aš jutau savo rankose jo kūną ir daužiau, draskiau jį. Smūgiai trenkdavo nematomi, ir aš gargaliavau, spjaudydamas kraują:
       – Tu, gyvate... tu...
       Jis buvo galva aukštesnis, stambesnis, aš dusau po jo svoriu.
       Mes išsiskyrėm, jis tikrai įniršo. Jis artinosi prie manęs, aš atsispyriau sienos ir rėžiau koja į tamsą. Jis norėjo atšokti, bet nespėjo ir susirietęs nuriedėjo.
       Visas įniršis dingo, ir dabar pajutau aštrų skausmą galvoj, kojoj, visame kūne ir, tematydamas viena akim, nusvyrinėjau tamsia gatve prie ežero.

       Ežeras nejudėjo, buvo juodas kaip naktis, tik truputį blizgėjo. Virtau kniūpsčias ant kranto ir ilgai laikiau galvą vandeny. Kai kilstelėjau ją, pamačiau ant akmens sėdinčią gražiąją laiškanešę.
       – Ko tau čia reikia? Eik pas tą savo galviją apžėlusį... drybso prie sandėlių...
       – Aš nežinojau, kad tu... – pasakė ji, pakildama nuo akmens, – kad tu... aš jį nuvedžiau... ir atėjau pas tave... jis anoj ežero pusėj... Aš nežinojau...
       Atsikėliau ir purvinas, žliaugiančia galva, priėjau prie jos.
       – Ko tu nežinojai?
       Ji buvo liūdna ir kalbėjo pro ašaras:
       – Aš nežinojau, kad tu... aš tik taip... ir man sunku... aš jo nemyliu...
       Aš triukšmingai atsidusau ir pažiūrėjau į kitą ežero pusę. Ten buvo juoda ir tylu.
       – A, myliu nemyliu... – man diegė koją, atsisėdau ant žemės ir ėmiau autis batą, – tu jo nemyli, aš jo nemyliu, mes, jūs, jie, jos nemyli... Skauda, draugai brangūs, ir tiek... Nemyliu, kai skauda... Pažiūrėk, drauge brangi, ar didelė skylė pakaušy...
       Norėjosi verkti, kvatoti, šūkauti. Ji klusniai atsiklaupė šalia, priglaudė mano šlapią, sudaužytą galvą prie savęs ir ėmė baimingai čiupinėti pirštais:
       – Čia?
       – Čia... Kaip tik čia – galvos centras...
       Paskui ji atsargiai šluostė mano veidą, mane apėmė malonus tingulys, aš visai lioviausi plepėjęs, ir mintys plaukė galvoj lengvai, be sąryšio, neužkliudydamos manęs.
       Pažiurėjau į laikrodį: stiklas buvo išdaužtas ir nesigirdėjo tiksėjimo. „Kai žmogus numiršta, laikrodis sustoja“, – pagalvojau ir, apkabinęs per pečius gražiąją laiškanešę, nuėjau namo, nors būčiau galėjęs eiti ir vienas.
       – Aš... tu supranti...
       – Aš viską suprantu, – nuraminau ją ir vėl ėjau nieko negalvodamas.
       Prie namų pasakiau ačiū, nukėliau nuo jos pečių ranką ir norėjau eiti, bet supratau, kad reikia dar ką nors pasakyti.
       – Tu nežinai, kaip aš... kaip aš tave... – užgirdau kūkčiojimą.
       Kilstelėjau ranką, ji staiga palinko į mane, aš apkabinau ją ir pabučiavau.

       ***
       Nedegiau šviesos. Kambary buvo dar tamsiau, negu lauke. Sėdėjau ant stalo ir klausiausi, kaip plaka širdis. Ir kuo daugiau klausiausi, tuo kaskart širdis tvinkčiojo smarkiau, tarsi daužėsi kūjais, užpildydama visą kambarį, ir mane vėl užplūdo skausmas, aš kankinausi, nebetekdamas jėgų. Atidariau langą, širdis rimo. Apatiniame aukšte kažkas vienodai ir tęsiamai stūgavo. Užtrenkiau langą, pamėginau užmigti, bet stūgavimas smelkėsi pro visus kampus ir persunkė kiekvieną smegenų ląstelę. „Ramybės, duokit ramybės!..“ Aš maldavau, prašiau, ėmiau rėkti, vėl apsivilkau ir nubildėjau į apačią.
       Pro mėsininko durų tarpą skverbėsi šviesa ir tas nepakenčiamas stūgavimas. Atplėšiau jas ir pamačiau kampe susirangiusį, išvargusį nuo verksmo mėsininko vaiką, patį mėsininką, nukorusį basas kojas nuo lovos, ir diržą, išvertą iš kelnių, ilgą mėsininko diržą, besivoliojantį po stalu, ir pirmą akimirką man pasirodė, kad mėsininkas prilupo sūnų.
       – Kam kankini vaiką?
       – Mirė... – pasakė mėsininkas, ir jo basos kojos ėmė tabaluoti kaip medinės.
       – Nieks nemirė! – riktelėjau, pagriebiau vaiką ir išstūmiau pro duris.
       – Nieks nemirė, aš jums, velniai... – kartojau, tempdamas vaiką į viršų.
       Mėsininkas stovėjo duryse, užvertęs galvą į laiptų viršų, ir buvo panašus į lokį, maurojantį iš skausmo. Ir tik tada aš viską supratau, bet mėsininkas grįžo atgal, ir aš, jau nesikarščiuodamas, įsivedžiau berniuką į savo kambarį.
       Jis vėl ėmė stūgauti. Aš nežinojau, kaip raminti, tik purčiau jį ir atkakliai kartojau:
       – Niekas nemirė... niekas nemirė...
       Jis aprimo, apsikabino mano kaklą. Aš jam rodžiau į tamsius medžius kieme, į žiburius, kurie mirksėjo pro jų šakas, ir sakiau:
       – Va, medžiai... Va, žiburiai... viskas... ir nieko negali atsitikti...
       Nukamuotas vaikas greit užmigo, tik retkarčiais jo lengvu, karščiuojančiu. kūneliu perbėgdavo mėšlungiškas virpulys. Sėdėjau nejudėdamas, kol atėjo mėsininkas ir pasiėmė sūnų. Jis buvo basas ir nepaprastai mandagus: tris kartus pasibeldė įeidamas ir pasakė, perimdamas iš rankų vaiką:
       – Na, sūneli, prisivakaravom pas žmones gerus... Namo eisim... eisim, jam atostogos, laiko viskam... o mum rūpesčiai... o miegot vis tiek reikia...

       ***
       Kaitra kasdien didėjo, pievose ėmė ruduoti žolė, žmonės atlapotais baltais marškiniais slampinėjo po kiemus, trynė tarp pirštų džiūstančius lapus ir susiraukę žiūrėjo į saulę. Ore ėmė kauptis kažkas grėsmingo: žiogai čirškė iš paskutiniųjų, šunys gulėjo kaip kailiniai maišai ir, iškorę liežuvius, dusdami gaudė orą.
       Aš jaučiau tą baisų, ore tvyrantį įtempimą, kvatojau visa gerkle, ir mūsų mergaitė dabar rūkė dažnai, beveik be perstojo, ir mano draugas baimingai žiūrėjo į mano veidą, suraižytą į stiklus, papuoštą pajuodusiomis mėlynėmis. Aš klausiausi, kaip viduje tempiasi visos mano stygos, ir laukiau audros.
       Ir prasidėjo audra. Dangus aptemo, karktelėjo tolimas griaustinis, kartą kitą, užsikosėjo ir trūko – dangus dundėdamas su baisiausiu trenksmu griuvo ant miesto. Jiedu bijojo audros ir bėgo kaip triušiai.
       Priešaky žaibas skėlė į anteną, aš nusikvatojau; tame pragare mes pribėgom bažnyčią ir smukom pro apkaustytas duris į vidų. Iš pradžių tegirdėjau tik savo alsavimą, paskui užgirdau vargonus. Bažnyčia buvo tuščia, vargonininkas, matyt, grojo sau, ir tai buvo puiki muzika. Anksčiau aš nekenčiau bažnyčios ir visko, kas buvo joje, ir vargonai man buvo mirties muzika. Trenkė žaibas, labai artimas, sugaudė vargonai visu balsu, ir pasipylė audringi, nesulaikomi potvyniai, ir aš panorau bėgti tuščiais laukais, užlaužęs galvą į šėlstantį dangų. Vargonai griaudėjo, ir visas gyvenimas buvo juose, dykumos buvo, baisus troškulys buvo, ir buvau aš, jaunas ir laimingas, ir sakiau aš: „Tu neišlaikysi, širdie, sprok!“ Ir sprogo širdis.

       ***
       Audra nudundėjo nuo miesto, vargonai sugaudė ir nutilo. Paskui išgirdau kaukšėjimą, besileidžiantį laiptukais. Mažas, dygus žmogutis pervėrė mane akimis ir staigiai dingo už durų.
       – Jis konservatorijoj galėtų... bet klebonas... – sušnabždėjo mano draugas, bet aš nesiklausiau.
       Klebonai, konservatorijos... – kam man visa tai!
       Lauke medžiai purtėsi lietų, ir gargaliuodamas gėrėsi žemėn paskutinis vanduo.
       – Jis neblogai grojo, – pasakė mano draugas.
       – Oi, aš visa šlapia, kaip išprausta, – pasakė mūsų mergaitė.
       – Visi išsiprausė, – pasakiau. Vėl ausyse sugriaudėjo vargonai, ir aš panorau bėgti – ir nieks nebūtų galėjęs sulaikyt manęs. Ir nubėgau, kaip žirgas ištrūkęs. Jie šaukė kažką, bet man buvo svarbu tik bėgimas.
       „Neverk, neverk, – sakiau, – manęs laukia didelis bėgimas, ir aš bėgu ieškot dar didesnės meilės... Neverk, neverk.“
       Jau baigėsi namai, jau baigėsi diena, o aš vis bėgau, lengvai siūbuodamas liemeniu, šlapiais laukais, paskui atsiguliau ant žemės po dideliu medžiu – lijo saulėti lietūs, garavo žemė, tyvuliavo žolėti pirmapradžiai ežerai. Aš jaučiau ajerų ir dumblo kvapą, aš girdėjau, kaip giliai žemėje dygsta sėkla ir braškėdami auga medžiai. Aš nuogas gulėjau ant žemės, ir nuo ežerų kilo rūkas, ir prunkštė žvėrys, subridę į vandenį gerti. Aš nieko nebijojau, aš neturėjau priešų, ir nieks negalėjo užmušti manęs. Patekėjo mėnulis, ilgai žiūrėjau į jo tamsius kalnus, ir įsismelkė ilgesys.
       – Kur tu nubėgsi? – liūdnai šypsojausi širdy, klampodamas per laukus.
       Saulė leidosi. Kaimietė motina išgąstingai klausė pro langą:
       – O kur vaikai?
       – Išėjo... grįš alkani, – sakė kaimietis tėvas, ir jo nusišveitęs kastuvas blyksėjo.
       Jis ėjo į savo daržus ir sodus kasti didelių ir miltingų bulvių, o žemė buvo rasota ir gili.
       Aš sukūkčiojau ir ėmiau bėgti klupinėdamas, stabčiodamas ir eidamas visai uždusęs. Skaudėjo nugraužtas kojas, bet tai buvo maža kančia. Aš ėjau, jausdamas nesuprantamą kaltę, slegiančią kaip žmogžudystė, ir buvau kaltas už viską, kas įvyko ir ruošiasi įvykti pasauly, už laiką, kuris negailestingai kala, tiksi kiekvieno daikto, medžio ar žmogaus širdy, ir už tai, kad mykia vieniša karvė, kad tamsūs sodybų langai...
       Sustojau nusikamavęs ant kalnų. Apačioj buvo mano miestas, raudona saulė nusileido sulig šlapiais stogais ir medžiais, ir aš girdėjau savo miesto giesmes, kaip amžiną bangų ošimą.
       Visi išsiprausė, visi išsiprausė... Ir aš ėjau tada į miestą, tarsi baimingai įsiklausydamas į kiekvieną savo žingsnį, lėtai ir sunkiai, kaip grįžtantis klūpomis pas tėvą sūnus palaidūnas.

       1964

       Šaltenis, Saulius. Atostogos: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1966.