JONAS STRIELKŪNAS gimė 1939 m. Panevėžio raj., Putauskų km., valstiečių šeimoje. 1957 m. baigė Vabalninko B. Sruogos vidurinę mokyklą. Dirbo Vabalninko ir Biržų rajoninių laikraščių redakcijose. 1963 m. persikėlė į Panevėžį. Šiuo metu dirba Panevėžio Naftos bazėje. Pirmieji eilėraščiai pasirodė rajoninėje spaudoje 1955 m.  

     ***

     Kilmė — ne grafų, kunigaikščių, baronų, —

     Artojų ir tų, kurie lydė metalą.

     Nuo miesto barokų, nuo kaimo burokų

     Atėjom — ir sėdim už didelio stalo.

     Kryžiuojasi rankos ir žvilgsniai, ir žodžiui,

     Mes ginčytis mokam ir mokam draugauti.

     Ateina iš knygų vyžočiai, kryžiuočiai,

     Ir gaudžia kautynės, kur šimtmečiais gaudė.

     Mes brendame Daukanto girių brūzgynais,

     Mums ošia graudus Baranausko šilelis.

     Ir šimtąsyk miręs, ir šimtąsyk gimęs,

     Artyn atvingiuoja lietuviškas kelias.

     Pirmieji kolūkiai, pirmi troleibusai —

     Tai mūsų vaikystė, tai mūsų jaunystė.

     O kuo dar mes tapsim! O kuo dar mes būsim,

     Kai džiaugsmas artėja, kai širdgėla nyksta.

     Užpūsim kiekvieną skausmingąją vėžę,

     Aprengsim asfaltu lietuvišką kelią. . .

     ... Pernakt už langų seka sakmę Nevėžis,

     Pernakt verda ginčai už didelio stalo.

     ***

     Jau laikas rimtu būt. Jau laikas.

     Bet liovęs liūdėti ir pykti,

     Juokiuos kaip vidurnaktį vaikas,

     Kurs niekaip negali užmigti.

     Juokiuos be prasmės ir be tikslo,

     Nes reikia juk vienąsyk juoktis.

     Saulėlydy laikrodžiai tiksi,

     Ir karias ant gonkų vijoklis.

     Pabūkim, pabūkim laimingi,

     Išėję ir vėlei parėję.

     Palaukim pailsę, aptingę,

     Kol mamos paruoš vakarienę.

     Kol, grimztant beržynams į naktį,

     Susėsim prie stalo lyg šventėj,

     Išmokę liūdėt ir netekti,

     Išmokę kovot ir gyventi.

     ***

     Motinų naktys — pilnos mėnulių,

     Rūpesčių pilnos — zyziančių musių.

     Tarp sąsiuvinių mėlynųjų —

     Senų aritmetikų — ieško jos mūsų.

     Rašalo dėmės, brūkšnys raudonas,

     Dėl ko ne sykį keldavo rykštę,

     Dabar atminimai, graudžiai malonūs,

     Kai sūnūs negrįžta, tik nemiga grįžta.

     Mergaičių naktys — žvaigždynų kekės,

     Vynuogių kekės prie laukiančių lūpų.

     Žiūri į tamsų didelės akys —

     Skausmas ar laimė staiga užklupo?

     Ir, mėnesienai šaligatviais vaikštant,

     Paukščius baltuosius po širdį gaudo,

     Rašo per naktį nesiunčiamus laiškus

     Ir vis tiktai tikis atsakymą gauti.

     Išauga mergaitės, ir sensta mamos,

     O mus pasigrobia laikrodžiai, laikraščiai.

     Reti atvirukai, laiškai, telegramos

     Ne viską pasako nuotrauką laikančiai.

     Bet jos nesiskundžia. Į kelią palydi

     Ir grįžta per lietų, su skėčiais, be skėčių.

     Jos žino, kad žemė be jų nežydi,

     Jos žino, kad žvaigždės be jų nešviečia.

     KRINTA GILĖS

     Dienos tamsios. Akys gilios.

     Lyg sapnuoji, lyg meldies.

     Krinta lapai, krinta gilės

     Ne ant žemės — ant širdies.

     Gal reikėtų ją pridengti.

     Gal to rudenio per daug.

     Gal naivu giles ridenti,

     Kai dar daug ko neradau.

     Bet kaip švokščia, bet kaip šlamščia

     Tamsią dieną ąžuolai.

     Bet kaip grūdasi prie slenksčio

     Rudeniniai viesulai.

     Negali nuo jų pabėgti.

     Ir nėra prasmės pabėgt:

     Iš paskos laukai ims rėkli,

     Žemė prieky ims drebėt.

     Ir toli — už šimto mylių —

     Tau žolė po kojom degs.

     Pasiilgsi lapų, gilių

     Ir atvėsusio vandens.

     Šauks vėl sodai, šauks vėl girios,

     Ir, gal būt, šauks per vėlai

     Ton šalin, kur krito gilės,

     Kad išaugtų ąžuolai.

     BIRŽELIO NAKTYS

     Kiekvienų naktį — po mėnulį,

     Geltoną tokį ir apvalų.

     Kiekvienąnakt šešėliai guli

     Ant palikto vienatvėj stalo.

     O mes išeiname, mes ieškom

     Dažniausiai to, ko nė nebūna.

     Keistu alyvų lapų prieskoniu

     Apkartiname karštą burną.

     O ilgos gatvės — tarsi lieptai

     Į tolimą, į lauktą krantą.

     Ten į kažką — nuo mūsų slėptą

     Per naktį karkvabaliai skrenda.

     Ten būsimasis vaisius brinksta,

     Kurį ir tau gal teks ragauti.

     Ten pasaka ta — apie princą,

     Kuris paukščius mėnuly gaudė.

     Eini namo. Nešies apvalų

     Mėnulį. Pameti. Jau švinta.

     Šešėliai nulipa nuo stalo

     Ir sulenda po spinta.

     ***

     Tu — žvaigždė, kurios nebepagauna teleskopas,

     Tu — stotis, kurios nebepasiekia traukiniai,

     Tu — gyvenimas, kurį užpustė kopos.

     Tu buvai seniai, labai labai seniai...

     Lyg per sapną atmenu, kaip šieno uorės

     Slinko vieškeliu, kvepėjo slyvom pilnatis.

     Senas jausmas tarsi senas kalendorius,

     Kurio niekas jau rimtai nebevartys.

     Betgi būna — keistos nuotaikos apninka,

     Smulkmenas ir vėl laikau lemties ženklais.

     Ir knygynuos ieškau sapnininkų,

     Kurių niekas niekad nebeleis.

     PRIE PASKUTINIŲ LŪŠNŲ

     Verskit, vyrai, namus po galais,

     Tuos senus, vos besilaikančius,

     Kol po sienų apmušalais

     Jūs aptiksite pokario laikraščius.

     Verskit, vyrai... Ko stovit rimti

     Lyg prie karsto dešimtmečių tolyje?

     Ar lig šiol dar kraujuoja širdy

     Išklijuota ant sienų istorija?

     Tyli, gūžias žemi pastatai,

     Vyrų žvilgsniai nuklysta pakele.

     Ir tik vienas — jauniausias — piktai

     Tarsi kardą laužtuvą pakelia.

     LAIKO PARADOKSAI

     O metų ne daugėja, tik mažėja —

     Taip greitai grimzta datos praeitin.

     Lyg atsigerti vandenio užėjęs,

     Prisėdi valandą — ir vėl naktin.

     Ir lieka žmonės, knygos, gėlės, indai

     Su pirštų atspaudais, kurių nieks neieškos

     Tyli šviesa bemiegę naktį sklinda

     Pasauly be pradžios ir pabaigos.

     Toje šviesoj tik vienas kitas daiktas

     Lyg koks archeologo radinys

     Primins tai, kas mylėta ir kas keikta,

     Ir kas taip pat, be abejo, išnyks.

     Tiktai tada, kai nieko nebelieka,

     Vėl pradedi daryti stebuklus,

     Ir vėl pasaulis gimsta lyg iš nieko —

    Toksai brangus ir realus.

     SVETIMI

     Lietaus ir nakties šešėliai atšliaužia.

     Mes du, bet abu atskirai — po vieną.

     Sudeginom linksmąjį vasaros laužą,

     Suvalgėme medų, išgėrėme pieną.

     Ir nieko neliko? Dar liko! Žiūrėk tik:

     Mums šypsos linksmai obuoliai plačiaveidžiai

     Ir kepamos bulvės... Kiek galim turėti!

     Bet kas gi to viso turėti neleidžia?

     Tu duodi, imu aš — prasilenkia mūs rankos,

     Žiūriu tau į veidą — prasilenkia mūs žvilgsniai.

     Abu mes žiūrovai, ir abu mes už rampos

     Klounados margais skudurais apsivilksim.

     Žiūrėsim — vaidinsim, vaidinsim — žiūrėsim,

     Ir viskas be galo, nes galas jau buvo.

     Po obuolį sau atskirai nusikrėsim,

     Iš atvėsusio laužo išridensim po bulvę.

     Ir valgysim viską, ir mesim į šalį,

     Supratę, kad jau nebejuntame skonio...

     O degs dar šermukšniai, o degs dar berželiai,

     Raudoni raudoni, geltoni geltoni. . .

     ***

     Aš neilgai su tavimi pabūsiu.

     Su tavo atvaizdu — gal kiek ilgiau.

     Skambės sekundės, skildamos per pusę

     Sakydamos, ko aš nepasakiau.

     Sapnuosiu kalnus, užpustytą taką,

     Žvaigždynų rimtį virš baltos tylos.

     Gal ir ne viską ta tyla pasako,

     Bet viena tikra — ji nesumeluos.

     Ilgų kalbų barikadas nuvertus,

     Lyg negatyvas išryškės tiesa.

     Ir tai, kas buvo gero žodžio verta,

     Gal taps poezija, gal taps šviesa.

     PO ŠIAURISKU DANGUM

    Kažin, kažin, ar taip ramu tau

     Statyt namus, auginti duoną?

     Laiškai išmiršta kaip mamutai

     Tarp lengvabūdžių telefonų.

     Kaskart rečiau draugams berašom,

     Atrodo, ir draugų mažėja.

     Keliaujame per platų kraštą,

     Vienodai baltą, gilią žiemą.

     O vasaros vienodai žalios

     Ir lėtos, kaip valstiečių šnekos.

     Ir pamiršti, vos pravažiavęs,

     Kaip lankstės, mojo medžių šakos.

     Taip, lyg prie motinos, priprantam

     Prie šiauriško dangaus pilkumo.

     Tik iš toli — nuo kito kranto —

    Pajuntam jį lyg dalį kūno.

     Ir ant dangaus to pasirašom

     Įsimylėjusiom akim,

     Kad mes neleisim šito krašto

     Pavergt, parduoti ar atimt.

     Jonas Strielkūnas. Raudoni šermukšniai: pirmoji knyga. V.: Vaga, 1966.