randas
Netikėta, it smūgis į atspindį, pauzė.
Pamažu vėl pasaulis į saują
surankios netyčia pabertas spalvas,
Ir kiekvieno praeivio
savo kelio ir vardo paklausi,
Ir tave vėl ištars ir ramiai
su savim nusives...
Ir norėsi nustebi,
kad nuvargusios kojos patamsyje
guolį suranda,
Kad savaime žegnonei pakyla
nemokytas delnas vangus...
Viskas liko kaip buvę:
glosto pirštai nesopantį randą,
Tik tylesnis vanduo,
tik gilesnis ruduo
ir dangus.
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
didysis pokeris. XX a. pabaiga
Nebūtum išdrįsęs ištart –
Tiesiog taip iš kalbos išėjo –
Be skausmo, atmintinai:
Kariai, kankiniai, fariziejai...
Gal kiek lėčiau ir tyliau –
Ties trisdešimčia sidabrinių.
Ne uždarbis, tai – tik grąža
Nuo atpirkimo
Lig amen. Tada jau – tyla
Ir išgremžtos perklos beginklės.
Čia ne tavo darbai – tavo – tik atgaila,
Skirtos dangui prakalbinti pinklės.
Sužaista.
Tau vis dar rūpi.
Ar tavąsias kaltes atleido?
Pažvelk –
Net paveiksluos šventuos
Nė vieno pažįstamo veido.
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
apology
Žvaigždes juodai užtapiau
Atleisk
Negalėjau užmigti
Eiti ir klupti ir eiti tavęs pasitikti
Ten kur toli kur skaudžiau ir tikriau
Aš nepabūgau aš tik nutilau arba tarkim miriau
Ir patikėk netgi šitai net šitai galėtų turėtų užsnigti
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
apie laukimą
ugniakuras –
jautrūs geležčių šešėliai
šokantys sienose –
tai tiktai vienas
iš prietaisų
spąstų sakykim ateinantiems...
žinoma baidosi
kvėpsnio kiekvieno
paukščiai pagalvėse mano
kur šitiek laiko tarnavo
kaip neramus bet vienintelis sapnas
šaknijas keroti
varvekliai mano maldų
nutįsę nuo lubų
bent jau žvilgsniu
užkliudys
bent jau dubenį
ant mano galvos garuojantį –
na kad ir šnerves
ar nuojautą
na bent juokais bent
meluodamas
gal lyžtels man veidą vėjas –
– – – nieks neateis –
– – niekas niekur
nebuvo
išėjęs.
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
Bethovenas prie Bacho kapo
Nesuprato, kai žvilgsnis išėjo
nepalikdamas netgi tamsos,
bėrė į delną pelenus,
naktį pažindavo tik iš klausos,
į langą vis gręždavo ausį,
sniegą ar žiedlapius pustant
pustonių klausė,
žingsnis po žingsnio
tipeno kvintų ratu,
laiką matavo randuotu nuo
diezų pirštu…
O kai visai sustojo
laukt fugos, atgriaudinčios
sau pavymui –
tapo ramu.
Ir jokios, po velnių, tokatos,
tik kurtumo aukštam aptvare
dvi mažytės
veidu nuslystančios natos:
mi...re.
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
Varteliai
Be Dievo net plaukas nuo
galvos nenukris.
Kaip verkia mirę?
Lygiai taip, kaip be Dievo žinios
po mirties jiems barzdos atauga.
Galima liesti ir glostyt,
bet tik prieš Viešpaties valią,
prieš dangų arba prieš plauką.
Lygiai kaip sėklos sudygsta
anapus mirties ir buvimo.
Kaip kad be vėjo, be garso
žvakė virpėti ima.
Kaip ir užgęsta.
Kaip danguje, taip ir žemėj
girdis, kaip pašalas eina,
kaip girgžda laikas,
girdisi –
girgžda varteliai.
Kaip verkia mirę?
Jie labai lėtai atsimerkia,
paklauso ar niekas negirdi,
ir verkia.
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
kartą per metus. Vieškelis
Žinau ko ateini mama
tam ir yra
nerakintos durys pernakt
negesinta šviesa kišanti
šiurkštų snukį
artyn
Tam ir yra šitas vieškelis
kuriuo tiktai tu
kuriuo tiktai eitum ir eitum
net prieš gaidgystę kai šerkšnas
stvarsto už
kojų
Žinau tai tavo samdyti
elegantiški skausmo
pirštai sutvarkantys patalą
užsagstantys marškinius
po to jau palangėn
barbenantys
Laukiu ir aš
imsim patręšim
žodžiais ramybę
– Kodėl, vaikeli, kodėl?
Kas gi tau šovė į galvą?
– Aš pats, mama.
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
vieversiai
Pamažu jie virsta
išgąsčio purslais,
tykštančiais ant sienų,
pasakom, kurios vapamos,
kad neužmigčiau:
apie nukeltas nuo vyrių
duris,
speigo adatas pirštų
galiukuose,
vis tyliau rėkiantį
rytą.
O galų gale –
galų gale jų visai
nėra –
tik mėnuo,
ramiai ėdęs žolę pernakt,
staiga atitraukia
nutvilkytą burną.
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
tylinčiųjų yra karalystė
Šimtmečius tyli sustingę miestai
Amžinas meilės judesys
Žvilgsnis pro langą
Amžinas žingsnis per slenkstį
Žodis, kyšantis iš pusiau pravirų lūpų
Amžinas išdidumas ir skurdas
Lietus pakibęs virš ištroškusios žemės
Ir amžinai tas pats kiemsargis
Kas rytą tingiai slampioja
Su šluota rankoje
Bet jis iš kitos karalystės
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
dingusiųjų yra karalystė
Jie nieko nežino
Sako kaip ir per amžius
Tingiai dūzgia saulė ir
Margaspalviai paukščiai kyla
Krūtinėmis taškydami spindulius
Net neprisimena
ar būtų matę ką nors ar bent šešėlį jutę
Švari sako žemė sapnai ir giesmės
Ir romūs žvilgsniai nuslysta per dangų
Kyla prie lūpų pirštai
Ir spaudžias arčiau vienas kito į krūvą visi
Trys gyvieji ir tuzinas mirusiųjų
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
nekanonizuotas
Tuščia ir gili
Yra karalystė
Šalta sunki
Tolydžio mažėjanti
Ankšta ir vimdanti
Yra karalystė
Noris sakyt kad
Niekieno – –
– – –
– –
Mūsų
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
gulbės lieka žiemoti
Nuo žvilgsnio žuvies pro ledą – apsunkusios, –
Nuo begarsio krutėjimo lūpų
Gulbės neišskrenda, lieka žiemoti, blunka,
Tad nevalia čia stovėt ir žiūrėt,
lyg į džiūstančią upę,
Kuri, it kalė šuniukus, silpdama
dar vis lyžčioja krantą.
Nevalia ir gražu – lyg stebėtum šokėjas jaunas
drabužinėje, be puantų,
Lyg, žibintui nusiimant skrybėlę,
dardant ir gęstant karietoms,
Moterims migdant vaikus
taip liūdnai ir iš lėto,
Tarsi dangčio šešėlis artėtų prie balto
jų guolio,
Ar šypsotųs gražuoliai
kareiviai jauni,
Mirti labiau nei mylėti įgudę...
Galim eiti. Gulbės lieka žiemoti.
Lai smilksta. Lai budi.
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
vėjas
Vėjo nėra.
Mes vėju papratę vadinti
neatsargius tamsos judesius,
nerimo slinktį,
meldų beprasmes šnekas...
Kartais – medžių šakas,
kai jos nebežino, kur dėtis
nuo mūsų buvimo.
Žvarbiąją baimę mirties
(greitėjantį pulso kalimą)...
Nors išties
jos, kaip ir vėjo, nėra.
Tai tik prietaras.
Plaikstoma baimės skara,
pro kurią,
vos tik pajutę mūs lūpų artėjimą,
dangstotės, šnabždat: koks vėjas, koks vėjas...
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
pūga
Kai vėtroj į rožančių rišasi galai
Gimimo ir mirties, tylos ir gražbylystės,
Koks skirtumas tada, guodei ar melavai,
Ar bėgai laimės, ar vilties paklysti.
Nebus nei teismo, nei atokvėpio, nei pabaigos,
O laikrodžiai vien tik dėl sekso ritmo tiksi,
O žmonės juda tik ridenami pūgos
Iš gatvės gatvėn, iš šalies šalin be tikslo.
Tokia pūga, kad skersvėjuos sunyksta
Sapnų statulos, knygų smilkalai.
Nebeanestezuoja tepalai
Paletės, žaizdų jau nenulaižo smičius kaip vaikystėj,
Kapai – tik dekoracijos, tik pažadas privengiant maišto,
O jei ir ne – tai visos ložės užimtos mirties, net stovintiems
jau bilietų nėra.
Surinkdami žingsnius, skeptrus ir titulus, karus istorijos
didžiūnai vaikšto,
Palieka tik tuščia erdvė, pūga, kitaip vadinama – era.
Ir nieko neregėt, o jei kas matos,
Tai vienas veidas, bet nei dangaus, nei pragaro valdovo –
Tik tos, kur nukamuota bučinių sau audžia baltą sapno rūbą lovoj
Ir net nejunta, kaip laužydami kaulus
pasaulin krenta
paskutiniai amžiaus metai.
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
grandinė
Žvelk – vaizduotė nupiešia
Istorijos trūkstamą grandį:
Jeigu šėlstanti jūra yra,
Tai atrasim ir valtį, ir mirtį,
Ir kūną, išplautą į krantą,
Ir drabužio užanty
Išblukusį rankraštį seną.
Ir bangų nulaižytas raides,
Kur belikę eilutės:
„Ilgai ir laimingai gyveno“...
Ir žuvėdras plėšrias,
Didį alkį ir skurdų jų sapną,
Ir jų įstrižo skrydžio, ir žvilgsnio,
Ir jų klyksmo išerzintus akmenis...
O po to– vien tik jūrą ir jūrą,
Kol nuo nykstančio kūno nuslys
Įsiėdus į gulinčio riešą
Sunki trūkstamoji grandis.
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
ta pačia tema
Girdi, kaip Viešpaties paukščiai
Žemėn žiūrėdami girgžda?
Kaip žada: „padangių žvirgždas
Link rojaus versmės atlydės...“?
Bet tylinti šulinio svirtis
Teprimena kartuvių gervę...
Puantais – per atvirą nervą
Iš atminties duobės…
Žvalgas vis grįžta ir grįžta –
Pamišęs, ginklus pametęs…
Nesunku atspėt, ką jis matė –
Tam ir yra žvalgai,
Tam ir yra eufemizmai,
Dievo durneliai, schizmos
Ir žodžiai: „laimingai, ilgai“ …
Tam ir yra šis pasaulis,
Meilės ir fronto linijos,
Sėkmės, apgaulės, giminės,
Beskonė dangaus mana,
Saldžiai kvepią akacijos
Ir kitos būties variacijos
Nemirtinga mirties tema.
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
aruodai
Toks tykus šnabždesėlių šokis –
Kruta ir kruta lūpos,
Žodžių atryja visokių,
Kadais čia skubom sutūpusių..
Dabar toks tykus aruodų
Tvarkymas: sėklai ar maistui,
Turėtum kada – sudėliotum
Visokių istorijų, žaistum
Vėjus, jų nuotakas, lėtą
Dūzgiančią saulę didelę,
Baubtum gražiai prieš lietų,
Žinotum: septintas prikelia.
Šypsotum trimitų nikeliui,
Kaklą į dangų ištiesęs,
Žinotum – septintas prikelia...
Kiti – tiktai šiaip sau –
gyviesiems...
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
kelias į sostinę
B. B.
Minga tylintys, laukiantys
žaibo, ramybės ir karo.
Bėga upės ir laikas, ir vakaras
medį iš kiemo išvaro.
Užgesinamos žvakės ir krūtys,
ir moterys kniaubias į patalus.
Bliūkšta mėnuo ir burės,
ir ranką apleidžia sakalas.
Ištuštėjusios apkabos, duonos
ir žodžių, ir žvilgsnių pintinės.
Užpustyti keliai ir dievai, neprieinamos
grožio ir gėrio landynės...
Kokios gilios ir baisios čia naktys,
o aušros čia tokios tykios...
Durys, durys, skatikai, skatikai, skatikai.
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
užstalės daina
Visos mistikos baigėsi,
Baigėsi kumščiais į stalą.
„Šitaip gali nutikti tik man“
Jau seniai nuskandinta albumuos.
Ir mama jau senokai nebemala, –
Tėtė dar kala,
O sukalęs vis slepia į žemę,
O žemė vis uždera krūmais…
Šitaip brangiai mokėjom už žodį,
Už tikrąją būtį, už Dievą.
Šiandien dar daugiau mokam
Už šventą ramybę ir duoną.
Jau nebeperkam rožių,
Tik paskabom blyškių chrizantemų,
Nes draugai jau tiesiog mus palieka,
Nors taip noris sakyt, kad išduoda.
O nuvargusios žvaigždės vis krinta,
Vis išlanksto beviltišką kreivę,
Kiek nušviečia rankas,
Kurios kala ir ardo, ir kala...
Reiktų norą užminti,
Bet taip vaikiškai nieko nereikia,
Tik – į šipulius smuiką,
Ir kniūbsčias ant Viešpaties stalo…
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
celė
Sugautas vėjas, adata rasta,
Iš maišo kyšo smalsios ylos.
Pakitus upei – tapati brasta,
Paskutinieji juokiasi, išminčiai tyli...
Per nuogą šlaunį – dar nuogesnė rykštė,
Pasaulin stačia galva žiebia rytas,
Kam kraujas, o kam prakaitas ištrykšta,
Kas lūpom švelniai nuodėmę palyti.
Ant stalo trūkčioja Velykų avinėlis,
O atpirktieji stūgauja laimingi,
Rastoji adata į veną sminga
Ir sustumia vidun sugautą vėją...
Nebeįstengsi gintis – surištos rankovės,
Skurdi spėlionė, migti ar nubusti,
Bet žvelk – jau griūva nuobodžio šventovė,
Jau veikia vaistai: pusto, pusto, pusto...
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
***
Baltos baltos
nuvyto
mergelės iškeltos
ant bokštų kur plaikstės
it vėliavos
paukščiais maldom pelenais
ginklų dainom
ar velniaižin dar kuo
pranašingi ženklai
įspėt pasivėlino
Liko dar tėvo veide dvi raukšli
liko dar tėvo įsiutus
ranka
plotką sugniaužianti
baimių sapnų ir sparnų
krisleliai maži
tie kur irgi
kur irgi nesugebėjau
įamžinti
– – – – – – – –
Ir tik giliai giliai
pačiam pakrašty
pačioj atminties pakrantėj
nuo meilės šokio paklaikę išsekę
kūnus lig kraujo sukramtę
žvelgia vienas į kitą žirgai
jau ramiai
nebegyvent nemirt
jau tik mylėt ir kandžiot
– – – – – – – –
Šitai per amžius
šitai
per amžių
amžius
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.