Stasys Stacevičius (1959–2012) – savito braižo poetas ir publicistas, aštuonių poezijos knygų autorius. „Milda supaisys“ – pirma Stacevičiaus eseistikos knyga, nors jo esė ir straipsnių periodikoje išspausdinta daugybė. Vertingas poeto eseistikos bruožas – vietos autentika. Autorius yra vietovės, peizažo dalis, pasakoja apie buvojimą tose platumose, su konkrečiais žmonėmis, nes kiekvienas jų, sutiktas tarp Dzūkijos miškų, yra „vienetinis“, artimas. Stacevičiaus pasaulis – erdvus išorinio ir vidinio vyksmo laukas, kuriame telpa daug kas – nuo asmeninių potyrių, kultūros apmąstymų iki visuomenės gyvenimo komentarų.
„...pasigirsta balsas pamokslininko, kuris, remdamasis mokslininkais, dėsto: visatoje yra vietų, senesnių už pačią visatą, visatoj rasta dalelių, sunkesnių už pačią visatą... Suabejoju, ar taip yra. Bet jaučiu, kad mano sieloj yra vietų, senesnių už mano sielą, yra sieloj dalelių, sunkesnių už visą sielą, ir gal yra ten dalelių didumo sulig visata, ir todėl, todėl... Kitame gyvenime, jeigu jis bus, norėčiau būti dailininku ir nutapyti tai, o dar kitame gyvenime norėčiau tai sugroti, o dar kažkuriame gyvenime... Geriau nežinoti, ar tai įmanoma: grįžti – gal užkoduotomis bangelėmis, virpesiais ar bozonais – po šimto ar po tūkstančio metų čia, kur su mylima moterimi andai pasiklojome po nakties dangovaizdžiu, galvojome, ar žvaigždės neserga žmonių ligomis. Paskui panirom į vidinius savo dangovaizdžius, gal dalyvavome Kūrėjų Kūrėjo performanse, skirtame juodajai energijai paneigti ar bent pasipriešinti,“ – Stasys Stacevičius
Milda supaisys
Ne, nekūrenu ugnies savo slaptoj deivės Mildos šventykloj, nėra nė aukuro, nė stabo nėr toj asmeninėj mano šventovėj, nieko, kas prašalaičiui sukeltų minčių apie lietuvių meilės deivės šventyklą. O ir prašalaičiai čia – nebent paukščiai ir žvėrys, uogautojai ar medkirčiai, gal dar dvaselės be vietos. Pamiškėje, ant kalnioko keli akmenys, kadugiai ir puslaukinė obelis ima kalbėti – apie kartų gyvenimus – tik man, ir imu galvoti apie likimų likimą, paslapčių paslaptį, atsiminimų atsiminimą.
Štai: visas alkanas pulkas, pusantro tūkstančio karių saulėtą vidurdienį išrikiuota abipus aikštės kasdieniniam pamarširavimui prieš įžygiuojant į milžinišką valgyklą, ir nėra man miela 1980-ųjų vasara, kai jaunam kareiviui tarnauti likę dar net metai. Stovime pagal komandą „laisvai“, lyg be minčių, išalkę tos pigios košės, laimingi, kad tuoj tuoj paskubomis galėsime paėsti, paryti. Netikėtai iš pulko štabo, iš raudonplyčio mūro išeina uniformuota mergina ar moteris, saikingai apkūni, vidutinio ūgio, aukštai pakelta galva, vešliais plaukais, o jos įspūdinga krūtinė aptempta ankšta uniformine bliuzele, sijonukas aiškiai trumpesnis, nei turėtų būti pagal statutą, o jos kojos... Ir jaučiu, kad ne aš vienas persimainau, o gal tūkstančiui karių staiga suvirpa ir sukyla jauni vyriškumai, nes gamta mus kaip žinduolių rūšį stipriai pašaukia mylėtis ir daugintis. O, kaip švysčioja ji jaunomis savo kojomis, aptakiomis šlaunimis – lyg gyvomis žirklėmis karpytų viso internacionalinio pulko galybę, ir atrodo, tuoj visas gvardijos pulkas pavirs sperma ir aistra, kuri kaupėsi, kaupėsi... O, kaip veržiasi erdvėn tos puskarininkės krūtinė, kaip spindi visa moteriška jos esybė, nors veidą ji nutaisiusi abejingą ir išdidų.
Tai puskarininkė, tarnaujanti štabe, ji nešasi dokumentų pluoštelį, eina išilgai aikštės, pačiu jos viduriu, abipus išrikiuota trys motošaulių batalionai, tankistų batalionas, artileristų divizionas, žvalgų kuopa, ryšininkų, inžinierių, chemikų, medikų... Ir visi alkani alkani, stovėję pagal komandą „laisvai“, staiga nuščiūvame, persimainom, atrodo, visa kareivių masė tuoj pavirs gamtos šauksmu mylėtis ir daugintis, daugintis, daugintis. Iki begalybės? Iki būtino pergalei skaičiaus? Iki kritinės masės. Iki išsilies visa jauna mūsų sėkla ant asfalto buvusioj Prūsijoj ir išgaruos saulėje, permainydama Gvardeisko miestą, kuris vokiškai vadinosi Topiau, o dar anksčiau jis turėjo lietuvišką vardą – Tepliuva. Tačiau tai dabar nesvarbu, nes ir komanduojantis pulkui vado pavaduotojas nuščiuvęs laukia, kol gundanti seržantė nueis, o ji pabrėžtinai garsiai kaukši kaustytais bateliais, mėgaujasi tuo, ką gali viena žydinti moteris padaryti visai alkanai jaunų vyrų armijai, uzbekams ir armėnams, čečėnams, rusams ir lietuviams.
Jaučiu, kaip netelpa savo uniformoje mano tanko vadas, virpa pabūklų taikytojai, ir jeigu pats nevirpėčiau, tai gal pajusčiau, kaip pulko auroje šėlsta azijiečių ir kaukaziečių dvasios, rusiški ir lietuviški demonai. O ji sau kaukši kaustytais bateliais, atseit nekreipia dėmesio į visą alkaną ir virpantį pulką, ji vykdo vadovybės įsakymą: nunešti kažkur tuos dokumentus... Blyksi magiškos kojos, ir jeigu tas ėjimas užsitęstų, pulkas gal taptų nevaldomas. O gražioji seržantė, aišku, tyčia nutaikė tokį momentą pereiti per aikštę, jai tai malonu ir įdomu, ji, aišku, savivaliauja, bet nė velnio nesibijo. Gal ji – aukšto karininko dukra ar jauna žmonelė?
Ne, nebuvo ji panaši į Marytės Melnikaitės skulptūrą, dabar stovinčią Grūto parke.
Pastaroji sukurta labai seksualiai, lyg patelė vedlė, bet su ilgom kelnėm, herojiška, įsitempusi.
Anoji, su trumpu sijonuku, buvo žaisminga.
Vis išplaukia tai iš atminties, kai pamatau uniformuotą gražią kariūnę ar kai ateina kasmetinis poravimosi, žydėjimo, čiulbėjimo metas ir kalendorius primena, kad gegužės 13-oji yra lietuvių meilės ir laisvės deivės Mildos diena. Jau nugyvenęs gražiausius metus suvokiau, kad turiu asmeninę ir tik man žinomą senovės lietuvių meilės deivės Mildos šventyklą, kurioj ugnies nekūrenu, o tik stabteliu grįždamas iš kelionių ar eidamas pasivaikščioti. Retkarčiais čia pasislepiu nuo žmonių, nes čia gera išsitiesti žolėj, nurimti, mintyti ir atsiminti.
Pirmą savo gyvenime Mildą pamačiau, kai man buvo šešeri metukai. Su dviem vyresnėmis mano sesėmis – nepamenu dėl ko – vaikščiojom kalniokais ir pamiškėm, pleveno vėsokas rudens vakaras, atrodė, kad ne tik spalvas, o ir savo formas keičia gojeliai, akmenų krūsnys ir kadugynai. Jie vis labiau panašėjo į žvėrių ar mįslingų būtybių sambūrius, kurie tik ir laukia progos pajudėti ir padaryti savo.
– Einam pas Mildą, – pasakė jaunesnioji sesuo.
Vieniša, pilka medinė trobelė stovėjo prie pat miško, ant nedidelės plokštikalnės, siaudė vėjas, o į mūsų „labą vakarą“, atrodo, atsakė tos trobelės vidinė prieblanda – tyliu ir gražiu balsu. Milda sėdėjo prie atviros didelės krosnies ir žiūrėjo į ugnį, jai buvo keliolika metų, atrodė aukšta ir liekna, mirguliavo nuo liepsnų jos veidas ir moteriškėjanti krūtinė, ilgi palaidi plaukai, ji nedaug kalbėjo, šypsojosi lyg ne mums, o ugnelei senovinėj didelėje krosnyje. Aš tylėjau, žiūrėjau, žiūrėjau ir įsimylėjau, bet suvokiau, kad nėr prasmės man bėgioti pas ją, nebent vėliau. Bet po metų kitų aptikau, kad tos palaikės trobelės kitoj miško pusėj nelikę – šeima išsikėlė į tolimą miestą ir tos Mildos daugiau gal nepamatysiu. Vėliau ją beveik užmiršiu, o po keturių dešimčių metų pagalvosiu: ar ji dabar laiminga vaikų mama, ar vieniša ir suvargusi, ar gyvos nėra.
Ir kodėl trylikta, o ne kita gegužės diena parinkta Mildos vardadieniui? Gal krikščionybė bus pasistengusi, kad ypatingosios „pagonės“ vardadienis sutaptų su velnio tuzinu? Nors... Nevadino savęs mūsų protėviai „pagonimis“, nė gamtmeldžiais ar stabmeldžiais savęs jie tikriausiai nevadino. Tiesiog jie buvo lietuviai, žemaičiai, prūsai, jotvingiai... Mildos garbintojus vadindavo mildauninkais. Gal nuo to atsirado pavardės: Mildažis, Mieldažis, Miltinis. Ir gegužės mėnesio senovinis pavadinimas – militis.
Milda – nuo „pamilti“, „mylėti“? Ar – nuo „malti“? Nuo „miltų“? Juk meilė – gražiausias malimo ir malimosi būdas. Išrastas Dievulio, kad smagu būtų daugintis? Ar tas malimosi būdas visada buvo kosmose ir anapusybėj – kaip vienas iš dvasios ir materijos dėsnių, kuris taip retai gali pasireikšti ir įsikūnyti visatoj? Gal vienoj planetoj iš milijardo ar daug rečiau. Ir tik mažutėj laiko atkarpoj. Ir taip norim tikėti, kad gražiausi mūsų laikinumai lyg gyvos kino juostos persiduoda į nesuvokiamą amžinybę, į anapusybės archyvus. Ten Neregimas Kažkas parašė romaną apie meilę, o čia, tikrovėje išsipildo milijonai to romano skirtingų variacijų ir ekranizacijų, ir grįžta, grįžta. Su trupučiu meilės ir siaubo. Su visais Mildos ir kt. miltais, kurie nebūtinai balti... Mes esame gyvos girnapusės? Ar esame tik grūdų grūdai, o girnapusės – tai Žemė ir Dangus? O kas vyriausiasis malūnininkas? O kieno duonai byra rupūs arba aukščiausios rūšies miltai?
Be paslapties gyvenimas taptų neįdomus. Jei staiga sužinotume, iš kur atėjom, kur einam, kodėl mylim ir kenčiam, kas esam, kaip būsim, nebūsim, tai... Jau nieks nerašytų muzikos ir poezijos, nestatytų teleskopų ir nekurtų supergalingų mikroskopų, nestatytų šventovių anei kalėjimų, sugriūtų malūnai, o iš meilės neliktų nė seilės. Aišku, bet kuri religija ar tikėjimas lyg paaiškina, kad esame miltai Dievulio ar dievų duonai, arba savo pačių pomirtinei duonai, ar savo vaikų ir persikūnijimų duonai... Bet nuojauta kužda, jog tai labai supaprastinti paaiškinimai Nepaaiškinamo – lyg rupūs miltai ar nesumalti grūdai.
Viskas gal yra „taip“, kaip sako visos, net ir skirtingiausios religijos, tik tas „taip“ yra ne visas „taip“, ir tas „taip“ niekad nebūna taip, kad jį suvoktume staiga ar per daug metų. Nepamenu, kas pirmas išmintijo: žuvys, paukščiai ir žvėrys nežino, kad mirs, ir todėl jų meilė ribota, o žmogus žino, kad mirs, ir todėl – kaip kompensacija už tą baugų žinojimą – jam duota meilė. Kartais labai didelė. Ir visa gamta gal yra iliustracija Kažkieno Nežemiško romanui? Ar mes nesame scenoj tos dramos, kurią stebi Slaptas Regėtojas ir Klausytojas? Kad Nesuvokiamybė taptų jaukesnė, ją galim išskaidyti į tūkstančius dalių ir duoti joms įvairiausius vardus.
Milda – vienas gražiausių lietuviškų vardų, ir gal vienas iš senoviškiausių, bet reiškiantis jaunystę ir atsinaujinimą. Virš Mildos – dangus, su kuriuo siejasi Danguolė, Giedrė, Skaistė, Saulė, Aušrinė ir jų vyrai. Po Milda – žemė ir vandenys, su kuriais siejasi Žemyna, Akmėja, Jūratė, Gintarė ir jų vyrai. O per vidurį – Milda. Ir jos miltai. Bet?.. Astrofizikų požiūriu visatoje nieks nėra aukščiau ko nors ir nieks nėra žemiau ko nors, nes kosmosas ir visata neturi viršaus ar apačios, visur yra jų vidurys, ko irgi beveik neįmanoma suvokti. O tai, ką vadiname dangumi, dausomis, rojumi, skaistykla, pragaru ar paskandais, gal yra čia pat, gal telpa miežio grūde ar miltų dulkelėje, – kaip mažoje erdvėje pasislėpusi didesnė erdvė su daugiau negu trimis išmatavimais.
Jeigu, anot astrofizikų, elektronai elgiasi taip, lyg būtų ne atskiri vienetai, o protingas ir beribis vienis, tai reiškia, kad ir vieno elektrono judesys akimirksniu persiduoda kitam – begalybėn – didesniu negu šviesos greičiu... Jei staiga įsimylėjai ar netekai artimo, padarei blogą ar gerą veiksmą, ir tau tapo labai gera ar bjauriai bloga, reiškia, tavo jausmas akimirksniu irgi persiduoda toliau nei toli, atsispindi antgamtiniame veidrodyje, grįžta? Taip veikia Dėsnių Dėsnis, kurį gali vadinti Aukščiausiuoju ar Kūrėju, ar Dievuliu. Jis gal nėra Visko Priežastis, kaip mes esame pasekmė, kaip Milda gali būti tik vienas iš dėsnių, dvasia ar dvasiukė, tarpininkė tarp Jo ir mūsų.
Milda lietuvių mitologijoje kažkodėl priskiriama prie žemesniųjų dievų, lyg paliekama Laimos, Žemynos ir kitų šešėlyje. Gal matriarchate Milda buvo daug reikšmingesnė? Dar XX a. pradžioj kaimo paaugliai ir jaunimas švęsdavo Mildos ar gegutės šventę, su būrimais, žaidimais, kai mergaitė užrištomis akimis bandydavo atspėti iš balso, kuris vaikinas kukavo... Mildos šventyklos, spėjama, būta Vilniuje ant dabartinio Trijų Kryžių kalno, Kaune Milda garbinta Nemuno ir Neries santakoje. Dar vienos jos šventyklos, spėjama, atbūta ant dabartinio Aleksoto kalno, kuris vadinosi Svirbigalos kalnu, o nuo jo tekėjo upeliukė tokiu pat vardu. „Senovės lietuvių mitologijoje ir religijose“ Pranė Dundulienė rašė: Manoma, kad deivę Mildą vaizduoja 3 colių aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula, apie 0,5 uolekties aukščio – moters su puokšte gėlių rankoje buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta kunigui Pranckevičiui priklausiusio namo, statyto prieš 1400 m, sienoje. (...) Pranckevičiaus padėjėjas kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus. D. Poška rašo, kad Mingaila statulos šviną išlydęs ir panaudojęs jį virtuvės puodams.
O, ta atminties naikintojų virtuvė... Pasak legendos, prie Druskininkų per Rasų ar per Joninių šventę jaunimas leido vainikėlius į Nemuną. Ties Mizarų kaimu viena mergina ir vaikinas pamatė, kad jųdviejų vainikėliai upėje susijungė. Pradžiugo pora ir yrėsi luotu – sugriebti tų vainikėlių, o kai mergina pasilenkė ir jau siekė savąjį, luotas apvirto ir merginą pagavo sūkuriai. Josios vaikinas puolė gelbėti mylimosios, bet Nemuno verpetai įtraukė ir jį. Abu taip ir nuskendo – ji laikydama savo vainikėlį, o jis – apglėbęs ją. Nuo to sala Nemune ties Druskininkais pradėta vadinti Meilės sala, o joje kūrenamas aukuras Meilės deivei Mildai.
Viena iš deivės Mildos šventyklų, pasak padavimų, buvusi netoli Perlojos, prie Ašarinio ežero, kur išteka Mildupio upeliukas, vadintas ir Mildučiu. Gal tai ta pati Mildos upė, kuri 1315 m. minima kryžiuočių „Tryro“ kronikoj. Tais amžiais, kai kryžiuočiai pasiekdavo Perloją, pelkių ir ežerų Lietuvoj buvo daug daugiau, tai ir Mildupis tekėjo kitoks, ir Ašarinis tyvuliavo nepalyginamai plačiau. Anot padavimų, tame ežero dugne mieganti karalaitė su daugybe aukso skrynių, ir kartą žvejai jas buvo užkabinę tinklais, bet neištraukė. Naktigoniai matę iš ežero išėjusį milžinišką žaltį su nutrauktais auksiniais retežiais. Kitam naktigoniui iš ežero iškilusi lobių skrynia, bet pinigai ištirpę rankose – užkeikti... Dar kitas padavimas sako, jog Ašarinyje tyli nuskandintos patrankos. O tikrovėje žmonės netoli tos vietos rasdavo XI–XIII amžiaus puodų šukių, neatpažintų monetų, žmonių kaulų.
Kas priverkė Ašarinį? Dėl Mildos? Ar Milda dėl žuvusio mylimojo? Dėl visos pražuvusios genties? Gal prieš tūkstantį ar prieš tris ten gyveno genties vado dukra Milda? Ar – dar matriarchate – buvo pramotė Milda? Maras XVIII a. pradžioje, karo su švedais metu, išguldė visus perlojiškius, o ir anksčiau būta siaubingų marų, bet atminties aidai, bent aidų aidesėlių atoaidžiai – padavimų pavidalu – išliko, nes išlikdavo šiek tiek Mildos provaikaičių, nuėjusių žentuosna ar nutekėjusių ten, kur nesiekė maras, badas, kalavijas, gaisrai. Ir kartais atrodo, kad „pagonybės“ amžiais, nors žmonių alsavo daug mažiau, tačiau meilės buvo daugiau negu šiandien. Žmonių gyveno mažiau, bet giminės, paties giminiškumo, bendruomeniškumo buvo daugiau, nes ir vargo plytėjo, ir pavojų grėsė daugiau. Bet kitokia tai meilė. Gal negailestinga, be kelio atgal. Kaip tuose dainų dunojėliuose. Perplaukei, perėjai ar įpuolei – nebūsi kaip buvai. Moterys gimdė, o giltinė šienavo ir šienavo, bent pusė vaikų mirdavo nė neužaugę. Kapus gražiai užželdavo užmaršties žolės, vyrų dalgiams ar spragilams kartais pritardavo sutartinės, po priešo antpuolių ar marų ištuštėdavo ištisi kaimai. Ir vėl tik raudoj, dainoj ar lopšinėj išsiskleisdavo grynoji meilė. Ir neaišku, ar anksčiau neturėjo kitokio vardo Kartuvių kalnelis ties pačia Perloja... Minint Perlojos istorinės respublikos 90-metį, vienas iš Lietuvos kariuomenės vadų pasakė: Tėvynės gynimas – tai meilės artimam forma.
Ankstyvoj jaunystėj, gegužės mėnesį vežė ir mane Tėvynės ginti, tačiau tai buvo Sovietų Sąjunga... Po nemigos ir košmariškų sapnų surinkimo punkte Vilniuje mūsų margą šauktinių koloną, gal tūkstantį berniokų, dar nuvarė į tuometinius Profsąjungų rūmus ant Tauro kalno, ir ten mums, pasmerktiems neturėti merginų bent dvejus metus, šoko erotiškos šokėjėlės, švysčiojo nuogomis kojomis, ir mums maišėsi rojus su pragaru... Paskui... Gal devintą mėnesį tarnaudamas, gilią žiemą užmiegu antrame dviaukštės lovos aukšte, kareivinėse, kur dvokia gal šimto kareivių autai ir batai, grimztu kiton realybėn... Pamatau, kaip atsidaro kareivinių durys, ir įeina ta, kurios labiausiai laukiu, viena iš mano nebaigto universiteto kurso. Jaunutė, didelėmis akimis, spindinti ir mįslinga. Eina koridoriumi tarp dviaukščių lovų, dairosi, o aš esu beveik gale, atsisėdu, moju ranka, ir ji, gražiai apkūni, su prigesinta šypsena, vešliais plaukais, artėja, lipa pas mane į antrą lovos aukštą... Aišku, tą akimirką atsibundu.
Kai kurie sapnai turi savybę nutrūkti tą akimirką, kai turi įvykti pats gražiausias ar pats baisiausias dalykas... Antraip? Meilė sapne būtų svarbesnė negu tikrovėj. Arba – numirtum sapne krisdamas iš devinto aukšto, jei neatsibustum per metrą nuo žemės.
Grįžęs iš kariuomenės sužinojau, kad ta, kurią sapnavau atėjusią į kareivines ir lipančią pas mane į lovą, daugmaž tuo metu ištekėjo. Vėliau įsimylėjau mergužėlę iš netolimo kaimo, dar nebaigusią mokslų zootechnikę, ir ji berods įsimylėjo mane. Žemiška ji buvo, praktiškai protinga, norėjo žinoti, kiek turėsime vaikų ir kiek reiks šerti kiaulių, kad pašertume savo vaikus. Kai jau išsiskyrėme, tik tuomet mane ėmė kankinti siaubingas prarasties jausmas.
Artėjant dienai, kai turėjo įvykti mūsų vestuvės, uogavau, paskui priguliau žemuogių pievelėj ir saulė užspaudė akis. Štai guliu toj pačioj žemuogių pievelėj, matau, kaip ateina gal trys dešimtys baltai pasipuošusių merginų, ilgom pamergių suknelėm, spindinti eisena, žingsniuoja išsirikiavusios po dvi, o pirma jų eina mano buvusioji nebūsimoji nuotaka, švytinčiu veidu, banguotais palukais, balta ir graži. Ji neša baltą kryžių, be nukryžiuotojo, kryžius ne ką mažesnis už ją, ir visos kitos merginos neša po baltą kryžių, be nukryžiuotojo. Ta merginų eisena slenka pro mane, jos tyli, jos lyg nemato manęs, gulinčio žemuogyne, o aš bandau joms šūktelti, noriu jas sulaikyti, bet man balsas atimtas, burna lyg užrakinta. O jos be garso eina – pro pat mane – į vakaro pusę, tolsta miško proskynoje, pamažu išnyksta... O aš dar guliu, guliu, ir nežinia, kiek metlaikų pralekia.... Paskui jau pakylu ir skubu ieškoti merginų, nusinešusių baltus kryžius be nukryžiuotojo. Ieškau savo nuotakos, kuri ėjo pirma, klaidžioju lyg ir pažįstamom, bet persimainiusiom vietovėm, virš galvos plyti rami ir prigesinta giedra. Kažkur netoli žydinčių kapinių susitinku senolį, lyg ir nepažįstamą iš veido, bet dvasiškai lyg ir pažįstamą, ir jo klausiu, ar nežinantis, kur man rasti tąją... Senelis pasako esąs jos proanūkis, o jo prosenelės kapas – anava ten, už koplytėlės, kur iš akmens iškaltas baltas kryžius ir auga alyvų krūmas.
Dėsningas gal buvo tas sapnas, žiauriai gražus, švelniai kerštingas...
Neilgai turėjau puikią moterį, vardu Meilė. Ir ta mano Meilė buvo didesnė už mane, aukšta, liekna, seksuali, graži ir nekvaila našlė. Ji sutiko už manęs tekėti – su sąlyga, kad nedelsdamas nupirksiu automobilį. Bet buvo dar sovietmetis, ir dėl kažkokio sušniokšto „Žigulio“ būčiau privalėjęs parduoti tėviškę... Tai ir išsiskyrėme, ir Meilė tuoj ištekėjo už apsuk-raus žydelio. Po daug metų netyčia susitikome, Meilė tebeatrodė graži, išsiskyrusi, laisva, pasiturinti verslininkė. Meilė lyg juokaudama pasakė, kad automobilio galiu jau nepirkti, pati galinti atvairuoti pas mane „Mersedesą“. Bet aš tuo metu turėjau kitą meilę.
Ji papasakojo susapnavusi, kaip už lango mano veidas staiga ima plėstis, didėja. Ėjome su ta moterėle susikabinę už rankučių per švytinčias pievas, per patį pienių žydėjimą, kai, atrodo, apakins tos stipriai geltonos pievos, užspaus akis. Ėjom lyg gimnazistų porelė, nematėme savo metų ir pavojų, nes kai kuriomis valandomis būna erdvių, kurios lyg šaukia eiti per jas, lyg nebaigti ar nepradėti darbai būtų nereikšmingi, o tereikėtų eiti, eiti, eiti... Lyg už pievos, už upokšnio, už miško dabar mūsų lauktų jei ne stebuklas, tai nors du trys jo procentai. Tąsyk prisiminiau ražienų švytėjimą prieš daug metų, kai vasaros gale buvau vienas ir daugiau negu liūdnas, o aštrios ražienos blausiai švytėjo, plytėjo ir lyg šaukė eiti, nes dar galiu daug gražių kartybės taurių išgerti.... O po daugelio metų dar sapnavau – einame su ja per pelkutes pajūryje, staiga ji prasmenga juodumoj, drėg-na ir juoda žemė užsiskliaudžia virš jos kaštoninių plaukų, aš puolu gelbėti, kišu rankas giliau ir giliau, niekaip nepasiekiu, nesuspėju, nubundu... Dar būta sapno: ateina lyg ir pažįstama, bet nematyta graži moterėlė, klausia, kodėl neatėjau į paskutinį savo moters renginį, kai buvo jos kūrinių paroda ir jau laidotuvės. Ji dar paprašiusi perduoti man šitą daikčiuką... Ir gaunu juodą rutuliuką, teniso kamuoliuko didumo, jis toks kietas, slidus ir veidrodinis, jame atsispindi persimainęs mano veidas, langai ir laukai...
Grįždamas po svarbiausių savo meilių ir nemeilių, netoli tėviškės prieinu akmenų sankaupą ant kalniuko pamiškėje, kur andai pamačiau pirmąją savo gyvenime Mildą, kuri prieblandoj sėdėjo prie krosnies, šypsojosi ugniai, visa mirguliavo nuo liepsnų, ir aš, vaikas dar, lyg patekau į jos traukos lauką... Dabar iš tos sodybos liko tik vienas kitas akmuo, tik alyvų krūmokšnis ant kalnioko pamiškėj, ir ta vietovė man atrodo kaip mano asmeninė deivės Mildos šventykla, kurioje užmirštu savo metus. Nežinau ir nenoriu žinoti, ką veiki dabar, Milda, ar prie tavo kapo dukra arba vyras neištarė: Dieve, Dieve... Užsimerkiu ir matau save prie ežero, sėdžiu ten ir kalbu su nutolusia ir persimainiusia moterim: Mano Ugne, jeigu manęs tavo draugė nebūtų išgelbėjusi, kai dar jaunas skendau šiame ežere, tai po keliolikos metų mes nebūtume išsiskyrę... Ir jei aš nebūčiau atgaivinęs tavęs, kai patekai į komą ir skriejai šviesos tuneliu, tai po metų irgi nebūtume išsiskyrę... Dabar man nejauku žinoti, kad mūsų pelenai nebus po tom pačiom liepom, po tuo pačiu debesiu, ir prie to paties kalnioko po dviejų šimtų nieks nesiklausys legendėlės apie porą... Gal jis ją atrado vėlokai, bet ji meilės guolyje dar šaukdavo: Dievuli, kaip gera... Paprasta kartais būna dievoieška.
Štai jaunas poetas Vainius Bakas lyg iš naujo viename straipsnyje atranda, jog Dievas ir yra Meilė, o gražiausias eilėraštis apie meilę yra tas, kuriame nėra žodžio meilė. Ji turi likti erdvėje tarp eilučių, jai būtina švari vieta.
Lyg atstumas tarp anos seržantės trumpu sijonuku ir aplink ją išsirikiavusių batalionų.
Ir kodėl mūsų senoje indoeuropiečių kalboje ta meilė rimuojasi su seile?
Gal čia esama ryšio tarp dangiško ir žemiško, tarp amžino ir laikino, išvengiamo ir neišvengiamo, suvokiamo ir ne... Juk mūsų kalbos šaknys, anot kalbininkų, gali siekti net 20 tūkst. metų. Reiškia, ir Mildai ne ką mažiau. Ji daug vyresnė už krikščionių įsimylėjėlių globėją, kankinį ir šventąjį Valentiną. Į abiejų misiją galima žiūrėti kaip į tų pačių gamtos ir dvasios dėsnių įvardijimą ir gal suvaldymą. Bet Mildos vardadienis ne speigometyje, o pačiu gamtos būtybių poravimosi ir žydėjimo metu, be to, Milda yra lietuvė, ji nori, kad mano tautoj alsuotų ne trys, o bent trisdešimt milijonų. O štai šv. Valentinui – tikriausiai nesvarbu, ar šiam krašte bus kalbama lietuviškai ar angliškai, ar lenkiškai. Bile tik žegnotųsi jie, eitų bažnyčion nuodėmių išpažinti, negarbintų „pagonės“ Mildos ir nerašytų didžiąja raide kreipinio: Perkūne... Kai po karų ar po tvanų nelieka tautų šventovių, tai kas lieka?
Tas pats, viršum galvos tiktai dangus,
Kur viešpats saulę dulkina smagus.
Tai iš Sigito Gedos pomirtinės knygos „Freskos“. Gal ir astrofizikai, ir kosmologai sutiktų, jog tai – artima tiesai. Juk saulė ar Saulė, kaip ir visi visatos kūnai, kaip ir akmenys ar gyvi padarai – visi yra „dulkinami“. Kūrėjo, Priežasties, Pasekmės, Dėsnių Dėsnio... Kai senstelėjusi saulė ar Saulė jau nenorės ir negalės „dulkintis“, tuomet ji bus „išprievartauta“, ji išsipūs, jos ugniniai liežuviai lyžtelės žemę ar Žemę, ir... Kaip tuomet, po dviejų ar trijų milijardų metų, bendraus ar nebendraus mūsų vėlės? Ir kodėl senoj mūsų kalboj ta meilė rimuojasi su seile? Milda supaisys.
Stasys Stacevičius. Milda supaisys. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.
