PROOEMION

Virpėdama žinia dangum atėjo
Nuo Saulės mano.
Plasnoja vėliavos. Dainuoja vėjas
Ir tyrai mano...

Ant aukšto kuoro uždegiau žibintą –
Paleidau gandą...
Nuskendo takas užmaršon pramintas –
Užliejo gandas...

Žengiu lėbonės žemiškos atmestas,
Pateptas Saulės...
Nešu, kaip Dievą, amžinasties naštą –
Karūną Saulės...

Iš kuoro aukšto kelias gandas – ugnys
Ir siekia toli...
Ir kas žengsnys – arčiau gaisri bedugnė
Toliau ir tolis...

Balys Sruoga. Saulė ir smiltys: aidijos, giesmės, poemos. – 1920 m.



GANDAS

        Eina garsas nuo rubežiaus –
        Žirgas reik balnoti...
        Dekim, broliai, laužą didų –
        Būkime, kaip plienas!

*

Ir pasklydo Laisvės Gandas
Po pasaulį platų...
Sakalu žinia atskrido –
Sujūravo dūšia.
Dalią varganą prakeikę
Debesiu pakilom...
Dega ugnys, gaudžia dainos –
Trupa amžių uolos!

*

        Mūs kelionė –
        kaip vilyčios
        laužtas takas,
        kaip žolelės
        krupulingas
        rimastelis
        ankstų rytą
        dalgiui žvangant...
        – – – – – –

        Mūs dalelė –
        mažo lašo
        šiurpumėlis.
        Tai atlanko
        kartais saulė,
        pamyluoja,
        pabučiuoja...
        Tai pakanda
        deivė šalna,
        šiaurės vėjas
        šventę kelia...
        – – – – – –

        Mūsų žygis –
        plieno dalgio
        dainužėlė:
        aukštos viksvos,
        sunkios varpos,
        gludišėliai –
        vis po kojų,
        vis po kojų...
        – – – – –

        Kai mes budėjom –
        amžiai tylėjo...
        Kai mes merdėjom –
        žemė lėbavo...
        Kai mes pakilom –
        supas pasaulis...
        – – – – –

        Broliai galanda
        piautuvus, dalgius –
        tekančią saulę
        rengiasi sveikint –
        gūsčiojas žemė
        kraujo dūnojuos,
        keliasi saulė
        kraujo liepsnose...
        – – – – – –

        Mes susikėlę,
        kaip sakakėliai,
        laukiam trimito
        gūdžią naktelę,
        rytą banguotą
        ir sutemėlę –
        laukiam trimito,
        degame laužą –
        būsime aukos
        ir atpirkėjai...
        – – – – – –

        Sakalai žino
        melsvą aukštybę...
        Mūsų gi pančiai –
        mirksnio mirimas...

*

Pastaros sienos pasviro –
Šiandien nelaisvė – Laisvė!
Laiminkit, broliai, švitimą,
Garbinkit laisvės mirksnius!

Daugelį amžių kalėjom,
Nešėm karūną vargų...
Dūmą dūmojome vieną,
Kaupėmės viena žaizda...

Girdite, broliai, trimitą –
Iškilmės ryto varpus?..
Dega tėvynės altoriai –
Pinkime degt vainikus!

*

        Eina garsas nuo rubežiaus,
        Žirgas reik balnoti...
        Žvanga marės kalavijų –
        Būkim plienas kietas!

Balys Sruoga. Saulė ir smiltys: aidijos, giesmės, poemos. – 1920 m.



* * *

Supasi, supasi lapai nubudinti,
Šnarasi, šnekasi vėjo pajudinti, –
Skleisdami gaudėsį alpstantį, liūdintį,
Supasi, supasi lapai nubudinti.

Plaukia gegužio sapnai netikėtieji,
Gal tik raudoj kaikuomet palytėtieji,
O išgodotieji, o numylėtieji,
Slenka gegužio sapnai netikėtieji...

Naujo gyvenimo gandą atnešdami,
Žemę, ir dangų, ir dulkes atmesdami,
Naujus takus per bedugnes atrasdami,
Naujo gyvenimo gandą atnešdami...

Rimk, besiplėčianti sielvarta gudinti!
Tau paslapčių amžinų nesujudinti!
Vėjo bučiuodami, vėjo pagundyti
Supasi, supasi lapai nubudinti...

Balys Sruoga. Saulė ir smiltys: aidijos, giesmės, poemos. – 1920 m.



Ū K A N A

I. RYTMETIS

Ankstųjį rudenio rytmetį slenku mieguista aleja...
Ūkanoj vingiams sidabro nėr galo...
Ūkana užsupė, tartum užšalo,
Visos kluponės, kur griaužės per naktį, jūravo, skaudėjos...

Lapai geltoni
Pinas po kojų.
Krinta po kojų
Rytmečio ašaros...

Ūkana palša banguojasi... Medžliepiai svyra ir liūdi...
Neriasi ūkanoj takas ir nyksta...
Įstabios žvaigždės susiburia, bliksta...
Įstabios užgema aidijos... Įstabios pasakos būdi...

II. RYMASTIS

Širmas laivas bures skečia –
Veržias lauk...
Būsi savas, lauktas svečias –
Sėsk ir plauk!

Šventė tavo, amžius trokšta,
Bus tavy –
Daug altorių, šventės bokštų
Toj šaly...

Pabučiuok sultingą žemę –
Būk kartu...
Joj verdenės sultis semia –
Semk ir tu!

Supsis laivas vandenyne,
Kaip danguj –
Tau aušrinė taką mynė
Pabangui...

Virpa laivas... Širmos ugnys
Trykšta lauk...
Laukia mėlynos bedugnės –
Sėsk ir plauk!

III. AIMANA.

Pasaulis taip nuskendo tykiai, –
Užliejo jį banga naktumo...
Dienos giesmė širdy sustingo...

Širdis, kaip lašas, virpa nykiai...
Alsuot baugu... Baugu yrumo...
Nakties lelionė gaust įbingo!

Šventovėj vergus tepalikęs
Velkuos per armijas juodumo –
Dainuoju naktį maloningą!..

IV. OPA

Nakties vilny susliet klupones,
In juodas erdves tesiirt –
Pavilgas vienas ir kelionė!..
Galinga Viešpaties malonė –
Nakčia gyvent ir naktį mirt!

Balys Sruoga. Saulė ir smiltys: aidijos, giesmės, poemos. – 1920 m.



* * *

Mes ateinam, kaip šešėliai,
Ties bedugnėms giesmių pint.
Kas numiršta – turim vėlei
Mes giesmėmis atgaivint...

Amžių ūkas velias, driekias –
Dengias paslaptis buities...
Virpa dalgis, varpos siekęs
Varpas liūdnas be šerdies...

Mes, kaip varpos, laukiam nykiai,
Koliai dalgis mus pakirs...
Koliai godos austos tykiai
Susipainios ir iširs...

Žemėj šioje mes užklydę –
Tik ilgėjimos sargai...
Žiedą paslėptą išvydę
Vėl plasnosim gimt aukštai...

Balys Sruoga. Saulė ir smiltys: aidijos, giesmės, poemos. – 1920 m.



* * *

Nemirs, nemirs kūrenama gyvybė,
Ir vakaro šešėliai,
Ir ryto džiaugsmo spindulėliai...

Praslinks gal amžiai, amžių amžiai nebūtybėj,
Gal amžinasties giesmę aus tik varpos senos –
Glūdės krisluos gyvybė
Ir garbins viešpatnią visybę...

Nežinomoj šaly dausų diegai jūruoja...
Nežinomi regėjimai – kalnai permatomi ir bonės spindulingos
Dievybei santarą augina...

Besčiudamas vėjelis burtuos merdinčiuos myluoja,
Ir rankos laimint tiesias maloningos,
Ir tiems, kurie dar gims, karūną pina...

Tebus tas džiaugsmas – tik mirksnio moja...
Tebus ta puota tik – žaibo laimė...
Lemtis kelionėn ruoš ir laimins,
Kurių altoriai vėl ir vėl gyvoms aukoms liepsnoja,
Kurių sapnai gyvybe stoja...

Duosni ranka pasėjo daigus. Čia ir čia.
Žiedai grakščiausi žydi paslapčia.
Ir žvaigždės dega tik nakčia!

Balys Sruoga. Saulė ir smiltys: aidijos, giesmės, poemos. – 1920 m.



PASAKA

Pas karalių dvaras margas.
Karaliūnaitė, kaip gulbė,
Saulės viešnia ankstyboji.

                    Nuo žaros lyg žaros
                    Purinu
                    Liekną žemę – motiną...
                    Nuo vagos lyg vagos
                    Niūrinu
                    Alkią dalią sotinu...

            Grūdus sėsiuosiu geltonus,
            Aukštą laužą uždegsiu...
            Žels atolas, žalios vilnys...
            Dalgį, dalgį ot plaksiu!

Karaliūnaitė kaip žiedas...
Palei dvarą ežerėlis,
Palei margą tyvuliuoja...

                    Ir nakčia paslepčia
                    Tirpdamos
                    Rankos žemės siekiasi...
                    Susigudę vogčia
                    Virgdomos
                    Godos dalgiui tiekiasi...

            Rytą saulė netekėjo,
            Tik žerėjo žiedu du...
            Nuo pat ryto želia kelias...
            Ar javai tai, ar kapai?..

Karalaitė – ašarėlė...
– Ežerėli, vai, bangusai,
Ar tai toli dugnas tavas?

Balys Sruoga. Saulė ir smiltys: aidijos, giesmės, poemos. – 1920 m.



KALĖJIMAS

I

Išbliškę veidai.
Samanotos krūtinės
Ir keršas ir plienas akyse...
Nelaisvėje gimę
Nelaikio gadynę...
Ir dienos, ir amžiai, ir mažas mirksnys –
Tapradis būdėjims...

Ir tiek nulydėjus pakalnėn – pakalnėn –
Ir brolių, ir seserų, aimana ėjusių –
Dangus visiems pilnas, gausus,
Ir kraujumi tėvų nulaistyta žemė –
Tik vienas kalėjims!

Praeina šešėliai, kaip vagys, praėję negrįš niekados...
Ir spinduliai saulės, kur vakar žydėjo, negrįš, nesugrįš niekados...
Nelaisvėje – laisvūs, kalėdami – stiprus, iš amžių per amžius, del jų visados...

Ugnis pirmapradė...
Nesutepta galė širdy...
Pavilgas ir kerštas su plienu drauge...

Dangus užsidegs –
Ir gandu – ir gandu pasklys su varpais po tėvynę –
Atverki krūtinę,
Tilybė naktinė
In žvangantį plieną, kaip krintantis lašas, suduš!

II

Vėjas vasaros gailus
Pabučiavo.
Sodas žydi.

Ir ateina tylus gandas
Urvan mano –
Ar esi?

Aš alsuoju... Aš alsuoju...
Broliui mano, vėjui mano
Pasakysiu –
Aš esu!

Ir laimingas, kurs pravėrė
Pirmas langą –
Jo ilgėjimos, jo gėla
Bus su vėjum,
Bus su žvaigždėms...

Sodas žydi. Toli, toli.
Langas manas – mažutėlis.
Dainužėlė seserėlės
Pasigirsta sutemėlę –
Ir visa dalužė mano,
Kraujumi rašyta...

III

Pirmas žiedas, pirmas vėjas
Iš tėvų laukų...
Kur užaugau, kur mylėjau...
Kur vogčia slenku!

Žiū, sesuo, klausyk, su vėju
Iš tėvų laukų
Skundas kelias, skundas liejas
Mirtinas, klaikus!..

Ar tai tam mes laisvės godą
Sergėjom ilgiai,
Kad Tėvynę, žydint sodams,
Sveikint kaliniais!

Šion pakalnėn mus lydėjo
Dargana, šalna...
Čia atėjom – netikėjom,
Kad daina – rauda...

Šlama nendrės lingutėlės –
Amžius jų ilgus...
Tau, Tėvyne, mūsų gėla
Atlaidu nebus!

Balys Sruoga. Saulė ir smiltys: aidijos, giesmės, poemos. – 1920 m.



* * *

Taip tykiai kurenas kudmentas rusčioje gudybėj piemens varganos bakužėlės!
Aplinkui veidai piemenų, pakeleivių taip tykūs, paskendę godonių tolybėj...
Ir artimas žodis ištartas tylybėj netyčia, lyg tolimas aidas atrodo...

Išeinu pakalnėn, kur uolos, ir sniego ruimybė ir dievinos pievos sužėlę...
Ir žvaigždžių spindėjimas skleidžias po visą pasaulį, kaip dangiškas gimnas gyvybei,
Ir alkanos raudos šakalų ateina, kaip tolimos, tolimos užmirštos godos...

Pro spindinčią baltą viršūnę prasišiepė, ausdamos, tviskantis šydas ir būrės...
Ir tolimą ežerą klony plaukikų šešėliais ir žibančioms, juostoms išpynė...
Ir vėl nelydėtas, nelauktas su krintančia žvaigžde tolybėj be pėdsako dingo...

Keliauju, sustoju, ir vėlei keliauju, kaip leisdamos mėnuo per prieblandos jurės...
Ir žvaigždės taip arti. Ir pievos taip kvepia. Ir meilė apyaušrio vėjo naktinė...
Ir rodosi, visas gyvenimas tavas – vidūnakčiui dovana pakeleivinga.

Balys Sruoga. Saulė ir smiltys: aidijos, giesmės, poemos. – 1920 m.



    M I S E R E R E

    I

    Garbinkit, broliai, dienas, liuosas nuo šventvagystės, šventvagystės neliestas dienas, broliai, tegarbinkit!
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Mus pašaukė pasaulin mirštantis balsas ir Jojo mirimo valanda užnuodijo maldas mūsų...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Užtat mes, ištremtieji, mirštame ir mirštame kiekvienoj maldoj mūsų, o Mirimo paslapties vis nepalytime...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Jei aš apsvaigau gegužiui gimstant, tai kam jūs, broliai, mylite mane?
    O jei nemylėdami mane lydite, tai kam jūs svaigstate mano apjakimu?..
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Aš daug klajojau, aš daug meldžiausi, o dabar aš neregis, manyje gimė bedugnė ir naktis, tojoj bedugnėj apgaubs mane Amžinybė...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Apvyliau aš gyvenimą, apvyliau aš brolius mano ir seseris, ir dabar keliu paskutinę mano maldos nuodų taurę...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Klaupkitės, broliai, prieš gimstančiojo Balso palaiminimą – nemylėkite manęs!
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Mūsų širdys nežino, ko ilgis, mūsų siela junta daugel dausų, o mes patys – tik varpos be grūdų...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Laimingesni už palaimintuosius, liūdnesni už mirštančiuosius, mes tik sieliai mažučiai mažutėliai begalinėse marėse...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Garbinkit, broliai, dienas, liuosas nuo šventvagystės, šventvagystės neliestas dienas, broliai, tegarbinkit!
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –


    II

    Uždariau langines, užleidžiau užlaidas, ir dabar aš vienas, ir dabar joks svetys nebeatlankys manęs...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Mano svečiai – spindulėliai, spindulėliai...
    Šneku su jais aš, ir tyliu su jais o skundžiantis man jie myli mane...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Skundos apmirs, žaizdos aprims, židynė užgesus – stoviu ant bedugnės krašto čiaupiasi lūpos, skečiasi akys – esu vienas ir joks svetys dabar nebeatlankys manęs...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Du jaunu žiedu po mano kojų – atnešė man juodu grakštus šypsojimas, kai aš supau Baltąją Gulbę mažutėliame lopšelyje – ir dabar po mano kojų du jaunu žiedu – aš viešpatis...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Nebijau aš klaikumos – aš saulė tarp saulių, aš šešėlis tarp šešėlių – aš viešpatis...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Aš dar tas pats, aš dar vidūnaktį puokštes žibučių rinkau ir deginau jas, sukūręs didų laužą girioje, kaip nūn deginu sielvarto opas mano prie bedugnės krašto...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    O, būkite palaiminti, kurie prakeikė palaiminimą ir pavilgą, kurie krisdami bedugnėn linksma gausybe šypsojos, būkite palaiminti visi, visi – mirties valandą Amžina Atilsį jums...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Glūdu – glūdu... klausaus klaikumos... Klausaus bedugnės... Alsuot nustoju – klupu po kryžium – manyje daug paslapčių – uždariau langines, užleidau užlaidas ir dabar joks svetys nebeatlankys manęs...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    III

    Kumet aš pajutau Sparnuotojo Sargo žengimą – Gimstančiąją Aušrą – tai kas jūs man!.. kumet aš sukniubau po kryžium purvinas ir bemirštąs – tai kas aš jums!..
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Aš retai kada jus telankydavau, jūs retai kada mane tepriimdavot, dabar mes visi lygūs – aš kvieslys – jūs palydovai...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Ateis, ateis toji karalystė, kumet nebebus nė pateptųjų, nė palaimintųjų, kumet mes visi pranašai būsime: tykūs, tykūs šaltinėliai – jie alsuoja – nieks neboja, vien tik kartais plienas trupa, kai pakanda sultys jų...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Broliai, aš kviečiu jus!
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Ne tik mes nusidėję – mūsų šešėliai ir nuodėmingi – stugso Golgota kiekvienoj kryžkelėj, o po ja Magdalenų minių minios...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Mes nemirę – mes tik negyvi...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

    Ateis, ateis, broliai, toji karalystė, kumet siela, Golgotą pažinusi, žaizdų spinduliais išgydys, kumet numirs mumyse kareiviai ir mes stosime karžygiai!..

IV

Iš šaltinių, iš tyliausių,
kur alsavimai nedrumsčia,
kur švitrėjimai nesiekia,
kur neskęsta spinduliai,

Pasisemiu taurę sulčių,
sielą girdysiu per naktį,
kol aušros ugnim kraujuota
girta siela degti ims...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

Ugnyje užgimęs, veltui
ieškau Ugnies... Saulė toli...
Jei krisiu staiga bedugnėn –
ir žvilgsniu nieks nepaseks...

Ugnys toli... Saulė toli...
Žvaigždės miršta ir šešėliai...
Ė, palaimints prakeikimas!
Ė! palaiminta naktis!
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

Aš žinau – palaimins amžiai
ir išguitus, ir klajūnus,
ir kur girdo nuodais aklą,
ir kur drumsčia šaltinius...

Susisups verpetai gyvi –
susiburs pašėlę volai –
ir prieš saulė kils šešėliai,
ir Golgotos sūnūs kils!
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

Balys Sruoga. Saulė ir smiltys: aidijos, giesmės, poemos. – 1920 m.

Rašyba autentiška, pataisytos tik akivaizdžiausios klaidos