Knygos dalyje „Profesionalų godos: pasakojimai, pasakėčios, giesmės“ daugiausia įsivaizduojamos kasdienybėje neįmanomos, absurdiškos situacijos, protestuojama prieš sparčiai besivystančių technologijų įsibrovimą į subtilų žmogaus pasaulį. Tyčiojamasi iš verslo etikos, piliečių priklausomybės nuo telefono, skubėjimo, mandagumo reikalavimų, sąmoningai vos slepiama ironija ir sarkazmas. Pabrėžtinai keistų personažų, pakliūvančių į neįtikėtinas situacijas, elgesys perteikiamas šaltu, racionaliu tonu, gausiai vartojant (daugiausia neišverstus) angliškus žodžius ir oficialių raštvedybos ataskaitų kalbos stilių: supraskite, kokie mes tapome nedvasingi. (Aleksandra Fomina)

       Psichoanalitikas

       Rūškanu veidu pjaustė baravyko paąžuolio kotą.

       - Sukirmijęs... pagraužtas karieso, dar vienas... - murmėjo nepatenkintas.

       Kažkas mandagiai patapšnojo per petį. Susierzinęs pasimuistė, mostelėjo atgalia ranka, tarsi baidytų įkyrią musę. Patapšnojo dar kartą. Atsigęžęs išvydo rudąjį lokį.

       - Grybaujate? - mandagiai pasiteiravo lokys.

       - Taip. Tam tikra prasme.

       - Suprantu. - rudasis diskretiškai linktelėjo pridurdamas. - Neatrodote labai patenkintas. Turite problemų? Grybaujant nepavyksta patirti satisfakcijos?

       - Ne, ką jūs, jokių problemų...

       - Galiu padėti. Čia pat, vietoje. Jei turite abejonių dėl kvalifikacijos - štai sertifikatas. - lokys ištraukė iš užančio herbiniu antspaudu pažymėtą dokumentą.

       - Aš nežinau... negalėsiu dabar atsiskaityti. - mėgino atsikalbinėti.

       Rudasis draugiškai uždėjo leteną jam ant peties.

       - Dėl pinigų nesirūpinkite. Penktadieniais dirbu už dyką, pagal vyriausybės finasuojamą programą.  Už labdaringą konsultavimą esu skatinamas. - mirktelėjo pašnekovui. Pašnekovas suprato mirktelėjimą - trauktis nebuvo kur.

       - Ką gi, pradėsime. - lokys dalykiškai apsidairė. - Prašau čia, ant kelmelio.

       Atsisėdo ant kelmo, tačiau nesijautė labai ramus. Lokys atsitūpė ant užpakalinių kojų priešais jį, labai arti, snukis į veidą - jis jautė karštą žvėries alsavimą. Muistėsi neramus, keikdamas save dėl lengvapėdiško neapdairumo trenktis vienam į mišką - juk skaitė spaudoje, kad iš gretimos valstybės gūdžių didžiagirių į šalį užklydo keletas rudųjų lokių. Dabar pats gauna įsitikinti žiniasklaidos pranešimų tikrumu. Be, to, ir šalies urėdijos gyrėsi planuojančios veisti rudąsias meškas - jų istoriniais laikais šalies miškuose būta, tai dabar esą irgi reikia. Priveisė... Įdomu, kokiu būdu tas apsišaukėlis įsiprašė į vyriausybės remiamą programą - ten gi viskas griežtai kontroliuojama, nuolat atliekamas auditas.

       - Privalote atsikratyti visų pašalinių minčių, pasistenkite apie nieką negalvoti. - nutraukė jo apmąstymus lokys. "Pabandytum pats..." - pagiežingai pagalvojo. - "... net grybauti padoriai nebegalima, kabinėjasi visokie... na ir laikai..."

       - Vis dėlto pasistenkite. - ramiai tęsė rudasis. - Jums tereikia susikaupti, vaduotis nuo minčių, kurios teršia jūsų sąmonę.

       Jis tylėjo kaip užsispyręs vaikas, be to, labai erzino karštas žvėries alsavimas tiesiai į veidą ir kažkokia nenusakoma smarvė, atrodo, sugedusių dantų. Vėl kariesas... Ir toks drįsta konsultuoti, šarlatanas. Net neslėpė didėjančio nepasitenkinimo ir gavo letena smagų antausį.

       - Kažkodėl nesusikaupiate. Tai neleistina, turite bendradarbiauti, - lokys kalbėjo įtaigiai, be lašelio agresijos. Tarsi ramindamas uždėjo leteną jam ant galvos. - Turėjau tą padaryti, - taikiai tarė ir pridūrė
globėjiškai. - Na, sakykite, juk jaučiatės vienišas?

       Toks nuoširdus rudojo lokio elgesys ėmė sklaidyti nepasitikėjimą, nuolatos lydintį skepsį ir nepasitenkinimą. Jis sudvejojo.

       - Taip, tikriausiai, - netvirtai atsakė.

       - Na štai, kaip gražiai galime sutarti. - tuo pačiu taikiu tonu tęsė lokys.

       Paskui jie truputį patylėjo.

       - Vienatvė pati savaime nėra blogai. - ramiai, tarsi sau ėmė kalbėti rudasis.

       - Juk neretai maldamasis minioje, palaikydamas formalius santykius su kolegomis, pažįstamais, net šeimoje, jei partneriai stokoja nuoširdumo, žmogus tarsi išsibarsto, taip ir neišmokęs pabūti su savimi. Tuomet vienatvė atrodo tarsi kokia prievolė, nepažini, gŽsdinanti grėsmė, kelianti didžiulį psichologinį diskomfortą. Tarp kitko, jūs vedęs? Atsiprašau, kad klausiu, jei nenorite, galite neatsakyti.

       - Deja, taip. - gūdžiu balsu atsakė jis ir pratrūko. - Suprantate, paties pastabos dėl užsimalimo kasdienybėje yra absoliučiai teisingos. Formalių santykių spaudimui galima atsispirti, šizofrenišką socialinių kaukių tikrovę galima neutralizuoti. Bet kažkur turi būti namai, žinojimas, kad tavęs laukia tikra, jauki židinio šiluma. Bet jei ir ten kas vakarą randi tą patį, jeigu net nuosavuose namuose neturi sąjungininkų ir jautiesi lygiai toks pat vienišas kaip minioje, sutikite, tada jau blogai, tai beveik nepakeliama. Bet ką aš čia... Minėjote nuoširdumą, tad kaip profesionalas viską puikiai suprantate.

       Lokys linktelėjo ir atsargiai tarė:

       - Tačiau kartais užtenka tik nedidelio postūmio - paprasto, žmogiško, ar ne tiesa...

       - Bet aš jau nebetikiu žodžiais! - desperatiškai sušuko jis ir pratrūko raudoti.

       Verkė, kūkčiojo rudajam ant peties visiškai nesigėdydamas ir jausdamas augantį palengvėjimą. Lokys rūpestingai letena glostė jo nugarą, labai stengėsi būti jautrus, subtilus, vis dėlto nagais įplėšė striukę ir net truputį siekė nugarą, ant kurios keletui dienų liko pora raudonų dryžių, panašių į tuos, kokie lieka po itin aistringo sekso. Dėl dryžių ir striukės turėjo ilgokai aiškintis su žmona ir vis tiek jos neįtikino.

       Tačiau ledai pajudėjo, jo sieloje budo pavasaris, galbūt žvarbokas ir atšiaurus, bet vis tiek - pavasaris. Jiedu su lokiu ilgokai kalbėjosi - daugiau jis, slapta džiaugdamasis netikėtai tekusia laime sutikti dėmesingą klausytoją ir puikų profesionalą. Lokys meldė nesustoti ir jokiu būdu nenuleisti rankų.

       - Ir šeimą kviesčiau išsaugoti - išeitis visada atsiranda, niekada nereikia prarasti vilties. - užbaigė rudasis.

       - Labai man padėjote. - jis dar kūkčiojo, nebuvo visiškai nusiraminęs, tačiau sieloje jautė begalinę ramybę.

       - Tai mano pareiga. - kukliai atsakė lokys. Jo balse girdėjosi nuovargio gaidelės, tačiau įtampa iš snukio dingo. Pasibaigus seansui, rudasis lokys galėjo sau leisti atsipalaiduoti.

       Jis laimingas išlindo iš miško, atsigręžęs dar sykį pamojo ir patraukė prie mašinos. "Bus tų grybų..." - galvojo ramus, apeidamas automobilį, rūpestingai spardydamas padangas.

       Arūnas Spraunius. SPRAUNIUS PRIEŠ SPRAUNIŲ. – V.: Versus aureus, 2007.