I. EKLEZIASTAS

Viena giminė išeina, kita ateina, ir žemė tveria amžius. Saulė taipgi teka ir leidžiasi, ir vėl grįžta į savo vietą, ir vėl iš naujo teka. Vėjas aplanko pietus ir traukia į šiaurę, pereina visa aplinkui ir grįžta tolydžio, ir suka savo ratą. Visos upės teka į jūrą, ir jūra nepatvinsta, ir grįžta jos ten, iš kur ištekėjusios vėl iš naujo tekėti.
(...)
Ir nieko naujo neįvyksta po saule.

II. SAULĖTEKIS

Ankstyvas birželio rytas, baltos sutemos. Saulius, pasistatęs molbertą, stovi prie Vilnelės ir laukia saulėtekio. Lyg norėdama susišildyti prie jo glaustosi drėgnaplaukė vėsa. Jam šalta, jis laukia saulėtekio, svaigdamas nuo aliejinių dažų ir bundančios žemės kvapo. Vilnelės vanduo čiulba it sraunus kraujas Vilniaus venoje. Klausydamasis Vilnelės, Saulius pajunta, kad ir jo kraujas kaista, kad ir jo kraujas čiulba.
Jis nė nepastebi, kaip sušvinta aušros pašvaistė. Sučiulba paukščiai. Baltosios sutemos išnyksta, šviesa trykšta iš bundančios žemės...
Saulius sudeda molbertą, užsimeta jį ant peties ir švilpaudamas iš lėto tolsta gatvele prieš Vilnelės srovę, pamažu mažėdamas tolsta, kol paganau išnyksta už posūkio.

III. ROTONDA

Jis ateina čia kasdien. Čia, į vasaros kavinę, panašią į didžiulę vaikišką karuselę.. Jie, vaikai, sėdi už apvalių staliukų, geria kavą, rūko ir kalbasi apie gyvenimą.
– Gyvenime nieko nėra didingesnio už Meną! – sako senas dailininkas, kvepiantis aliejiniais dažais ir vynu.
– Negerkite, Mokytojau, jūs ir taip genialus, – sako Saulius, atkimšdamas raudono vyno butelį.
– Vaike, – šypsosi senasis dailininkas, kurio paveikslus deklamuoja visų šalių jaunieji maištininkai. – Vaikeli...
Saulius žiūri į jo žilus plaukus, raukšlėtą veidą, kuriame spindi tokios gyvos, pikasiškos akys. Jose staiga sušvinta ašaros, bet tuoj užgęsta, niekas nė nepastebi.
Jie geria vyną iš stiklinių. Jų daug. Visi kalba labai garsiai. Apie viską, bet viskas sukasi aplink jų gyvenimo ašį. Saulius žiūri į žydinčius kaštonus, balti jų žiedai su raudonais taškučiais vešlioj lapų žalumoj, o už kaštonų viršūnių – skaisčiai mėlynas dangus, erdvė, skaidri it ašara.
Jie, vaikai, apsvaigę, nuo gyvenimo vyno, sukasi aplinkui gyvenimo ašį.
– Monmartras! – ,linksmai ir ilgesingai surinka kažkuris iš jų, o senyvo dailininko veide švyti tokios gyvos, pikasiškos akys.
Saulius stipriai užsimerkia, nes pasaulis iš tikrųjų sukasi.

IV. BURLAIVIS

– Šiai dienai užteks. Pasakyk savo tėveliams, kad pinigų aš neimsiu, – sako senasis dailininkas.
– Kodėl? – Sauliaus balse – baimė.
– Tavęs nepriims į Institutą, – liūdnu balsu sako dailininkas, bet jo akys juokiasi.
– Kodėl, Mokytojau?
– Todėl, kad tu esi mano Mokinys! – surinka Mokytojas ir meta tuščią butelį į sieną. – Mano Mokinys. Jie žino...
Jis atsisėda ant kėdės, klibančios kaip senio dantis.
– Būk geras, – atsikrenkščia Mokytojas. – Surink šukes.
Saulius sušluoja šukes, išmeta į šiukšlių kibirą ir stovi, virpėdamas visu kūnu.
– Bet į Institutą stosi! – šypsosi Mokytojas. – Mes jiems parodysim, o jie pamatys.
Jis atsistoja, prieina prie Sauliaus, suima jį už pečių ir stipriai papurto.
– Tu vis tiek laimėsi. Menas – tai gyvenimo ginklas dvikovoje su mirtimi. Ir mirtis, cha cha, bejėgė prieš dvasią, įkvėptą pergalei!
Saulius nedrąsiai šypsosi. Mokytojas žiūri į jo skaidrias akis.
– Na, aš įsivaizduoju, – sako jis, – ką tau pasakys tėveliai...
Saulius nuryja seiles.
– Tarybinė buržuazija perka savo besparniams angeliukams Ikaro sparnus, netirpstančius, nedegančius, neskęstančius.
– Keisčiausia, – tęsia jis, – kad tavyje yra TAI... – jis susigriebia.– Na, kiekviename mano mokinyje yra TAI. Tu ne išimtis. Žinok, kad nė vienas mano mokinys neįstojo iš karto. Bet įstojo visi, girdi, visi. Ir pažiūrėk dabar į jų paveikslus, pažiūrėk...
– Aš mačiau, Mokytojau.
– Ateity jie tapys geriau už mane. Aš matau. Vadinasi, aš geras mokytojas, ką?
– Geras, Mokytojau.
– Gerai, – sako Mokytojas. – Išimk vyno butelį, ne, ne ten, štai iš tos spintos...aha.
Jis laiko vyno butelį ir kažką galvoja.
– Žinai, vaikystėje mačiau butelį su burlaiviu viduje. Tą laivą įkalino butelyje kalinys, kuris girtas buteliu užmušė kažkokį žmogžudį, ką tik išėjusį laisvėn. Butelį su burlaiviu vargšas žmogelis padovanojo mano tėvui. Jie buvo draugai – abu jūrininkai. Kai tėvas man papasakojo šią istoriją, nelabai ką suvokiau, bet žliumbiau...
Saulius klausosi lyg užburtas, o Mokytojas laiko butelį horizontaliai ir mato jame juvelyrinį burlaivį.
– Įsivaizduok, gražiausias laivas su iškeltomis burėmis, bet butelis – tarsi amžinas uostas. Ir laivas – kaip vabzdys gintare. Marių paukštis – muziejuje. Muziejinė musė.
Jis sunkiai alsuoja, paskui pakelia balsą:
– Kodėl aš geriu? Aš, laivo vaiduoklio kapitonas, girto laivo kapitonas, koks kapitonas... aš pats – laivas butely. Kodėl?..
Saulius sutrikęs tyli. Mokytojas numoja ranka, įsuka kamščiatraukį, ištraukia kamštį ir pastato ant apšnerkšto stalo dvi nešvarias stiklines. Vienos stiklinės dugne guli negyvą musė. Mokytojas įpila į stiklinę vyno, žiūri į plūduriuojančią musę, nebyliai juokdamasis parodo Sauliui ir išpila pro langą.
– Štai, kai aš padvėsiu kaip šita musė, tu įstosi į Dailės institutą.
Saulius bando prieštarauti, bet Mokytojas nutraukia:
– Aš žinau, kad padvėsiu. Kada musės dvesia? Musės dvesia rudenį. Štai ir aš padvėsiu kaip musė – rudenį.
– Nepadvėsite, – graudžiai sako Saulius ir nesupranta, kodėl Mokytojas prapliumpa juoku.
– „Nepadvėsite“! – kvatojasi Mokytojas ir šluostosi juoko ašaras. – Padvėsiu, padvėsiu. Padvėsiu it girta nuo vyno musė – gintarinį rudenį... O mano mokiniai įmes mane į Baltijos jūrą, kad po milijonų metų Lietuvos dailės muziejus turėtą vienintelę pasaulyje mažojo menininko mumiją. Ir jeigu mūsų Tėvynė skurs, parduos mane Tėvynė kokiam kapitalistiniam kolekcionieriui už didelius, labai didelius pinigus...
Jis įvarvina į stiklinę lašą raudono vyno ir paduoda Sauliui. Paskui įsipila į savo stiklinę iki pat kraštų ir pakelia ją prieš vakaro saulę.
– Žiūrėk, kaip žėri saulės kraujas vakare... – kimiai kužda jis, žiūrėdamas į žaižaruojantį raudoną vyną. – Išgerkim.
Saulius išgeria, pastato stiklinę ant stalo ir žiūri į slankiojantį Mokytojo gomurį.
Mokytojas išgeria vyną, pastato stiklinę ant stalo ir prisimerkęs žiūri į raudoną saulę.
– Burlaivis! – staiga surinka jis it beprotis, ištiesia ranką, ir jo akys išsiplečia kaip gėlių žiedai, geriantys saulės kraują.
Saulius žiūri į Mokytoją, ir jam baisu.
– Tai tik debesys, Mokytojau...
– Burlaivis... Žiūrėk, jis plaukia pas mus. Į mūsų palėpę..
Jis atidaro langą ir jau lipa į dangų, bet Saulius suklinka, įsikimba į Mokytojo koją, ir jie abu nukrenta ant grindų.
Mokytojas guli po stalu ir girdi berniuko kūkčiojimą.
– Mokytojau, – sukūkčioja vaikas, – aš mačiau... aš pamačiau tą burlaivį...
– Kada? – vos girdimai klausia Mokytojas.
– Kai puoliau prie lango, – sukūkčioja Saulius. – Aš pamačiau ir iš karto patraukiau jus už kojos... Mokytojau, ar aš jau beprotis, kad mačiau burlaivį?
– Jis praplaukė virš mūsų, – svajingai sako Mokytojas. – Būk geras, padėk man atsistoti.
Jie sėdi tylėdami. Mokytojas rūko papirosą, gurkšnoja paskutinius vyno lašus ir mąsto.
– Nebijok, – sako jis mokiniui.
– Jau nebijau, – atsidūsta Saulius.
– Eik namo ir pasakyk savo tėveliams, kad pinigų aš neimsiu. Eik.
Tarpdury Saulius atsisuka.
– Mokytojau, ar aš dar pamatysiu burlaivį?
– Šiai dienai užteks, – klumpančiu liežuviu atsako Mokytojas. – Būk geras, už...užsidaryk.
Saulius peržengia slenkstį, uždaro duris ir nusileidžia įvijais laipteliais į žibintais apšviestą senamiesčio gatvę. Jis pakelia galvą į dangų, tikėdamasis dar sykį išvysti stebuklingą burlaivį, jis žiūri į skaisčias žvaigždes ir staiga pasijunta skrendąs virš miesto, ir mato Mokytoją, tupintį ant palangės – mažytį ir pilką it žvirbliuką. Saulius nori šaukti, bet nežino, kaip šaukti – nenukriskite ar – nenuskriskite?
Jis užkliūva už senamiesčio plytos ir griūva delnais ant asfalto. Paskui atsistoja, pakelia molbertą ir eina prie Vilnelės, nes kruvini delnai peršti lyg nusidilginus į žvaigždę.

V. FAKTAS

Saulius pabunda tekant saulei. Miestas ošia kaip jūra.
„Nereikia eiti į mokyklą!“ – iš džiaugsmo norisi šaukti laukiniu balsu.
Jis pašoka iš lovos, jo širdis šoka iš džiaugsmo, jis įjungia patefoną, uždeda plokštelę ir šoka nuogas kartu su savo širdimi, kuri pati skamba kaip muzika.
– Vasara, – ištaria Saulius, – Va – sa – ra...
Vasara – tai laisvė, linksmybė, šokis, spalvos, gėlės, dangus, skrydis, svaigulys.
Juk turi kažkas įvykti, galvoja Saulius, kiekvieną vasarą atsitinka kažkas ypatingo. Negali taip atsitikti, kad nieko neatsitiks. Ne ne, aš nujaučiu mažą stebuklą, tik nežinau, kada ir kur jis įvyks... Jeigu įstosiu į Dailės institutą – tai nebus tas stebuklas, tai nebus TAI. Bet aš jaučiu, kad stebuklas įvyks, aš jaučiu ir tikiu, ir žinau, nors mano žinojimo pagrindas yra tikėjimas, o ne faktas, ne – mano tikėjimas ir yra faktas...
Miestas ošia kaip jūra, kurioje atsispindi tekanti saulė.

VI. DRAMBLIO KAULAI

– Vaikūčiai, mano šyrdį gelia skausmo angys! – Audrius mėgdžioja mokyklos direktorės balsą. – Štai yr yšeinate jūs y platų gyvenymo kelią...
– Aš išeinu į armiją, – įsiterpia Romas ir pajudina savo plačius pečius.
– Aš linkiū jums, vaikūčiai, atrasti savo gyvenymo kelyja dydialę LAYMĘ...
Saulius nusišypso. Audrius atsisėda prie staliuko ir užsirūko.
– Kelyje, – atsidūsta Žydrė.
– Keruakas, – sukrankia Romas. – Rudenį aš išeinu į armiją. Baigėsi mano kelionės.
– Jos niekada nesibaigia, seni, – taria Audrius. – Paklydėlis eina ratu... Kodėl – ratu?
– Mane išsiųs į Afganistaną, – niūriai sako Romas.
– Iš kur žinai? – klausia Saulius.
– Nujaučiu.
– Neišsiųs.
– Tu naivuolis. Karui reikia mėsos. Kas lieka po karo? Kaulai. Nučiulpti kaulai ir iščiulptos smegenėlės.
Žydrė žiūri į Romą. Jai patinka jo platūs pečiai.
– O manęs neims armijon, – sako Saulius.
– Kodėl? – paklausia Romas ir nuryja seiles.
– Aš idiotas, – nusijuokia Saulius, ir visi nusijuokia.
– Tiesa, tiesa, buvau užmiršęs, – sako Romas ir atsikrenkščia. – O mane eksportuos į Afganistaną. Aš aukščiausios rūšies mėsa. Pačiupinėk.
Jis iškelia sulenktas rankas. Apvalūs raumenys panašūs į biliardo kamuolius.
– Kamuoliai iš dramblio kaulo, – sako Audrius. – Eime lošti biliardo.
– Vonegutas, – atsidūsta Žydrė.
– Sruoga! – nusišypso Audrius. – Na, gerai, gerai. Tebūnie juodasis humoras – tarptautinis žanras.
– Kur tu stosi? – staiga paklausia Žydrė.
– Niekur. Eisiu dirbti į teatrą. Apšvietėju.
– Populiari profesija.
– Bet aš nesiekiu populiarumo. Svarbiausia – sąžiningas, šviesus kaip saulė darbas.
– O aš stoju į aktorinį, – atsidūsta Žydrė.
– Taip, tu tikra Merilina Monro, – kikena Audrius. –Marytė Monraitė – lietuviška seksbomba.
– Tu pats...bombas.
– Aš linkiū jūms, vaikūčiai, rasty–y–y Laymę! – juokiasi Audrius. – Vysas pasaulys jūsū rankosia!
– Žiemos pasaulis baltas kaip kamuolys iš dramblio kaulo... – padeklamuoja Žydrė.
– Kieno poezas? – pakelia antakius Audrius.
– Mūsų, – atsidūsta Žydrė, – kolektyvinis.
– Klausykite, – staiga prabyla Saulius. – Bet juk tuos dramblius nušauna?
– Ir mane nušaus, – sako Romas, – kaip mažą baltą dramblį... O iš mano kaulų pastatys paminklą žuvusiems drambliams.
– O ar yra juodų dramblių? – nusišypso Audrius. – Juodasis humoras – tarptautinis žanras.

VII. ŽOLĖ YRA GRAŽI

– Pasaulį išgelbės grožis, sakė Dostojevskis, – įkvėptai sako Saulius, ir jo skaidrios akys švyti.
– Menas – menui, mielasis, nieko daugiau, – kikena Audrius.
– Oskaras Vaildas, – taria Žydrė.
– Pasaulį išgelbės grožis, – kraipo galvą Romas. – Rudenį mane eksportuos į Afganistaną, ir joks grožis manęs neišgelbės nuo...
– Bailys, – žiebia Žydrė.
– Aš bijau tik mirties, – atsikerta Romas. – Kas jos nebijo?..
– Drąsūs žmonės. O tu – bailys.
– Pati tokia, – nusiviepia Romas ir kreipiasi į Saulių: – Mylėti grožį labai paprasta. Stručio politika. Kai matai bjaurastį, užsimerki ir matai grožybių vaivorykštes. Reikia tik užsimerkti ir įkišti galvą į grožį. Ar gražiai pasakiau?
Saulius nemoka atsikirsti, kramto lūpas.
– Tu neteisus. Aš neužsimerkiu. Aš matau ir bjaurastis, ir visą blogį. Bet aš sakau, kad grožis nugalės. Aš tikiu.
– O, čia jau religija, – juokiasi Romas. – Tikėjimas – naivuolių išmintis. Aš – ateistas materialistas. Kur moksliniai faktai, argumentai?
– Žmogaus dvasia – štai amžinas faktas ir argumentas, – kimiai ir įkvėptai sako Saulius.
– Na, gerai. Pasižiūrėk į žalią žolę ir pasakyk, ar ji graži?
– Graži. Žolė yra graži.
– Ir žalios žolės grožis – amžinas?
– Gyva žolė yra graži.
– O jeigu ant šios žolės žmogžudys prievartauja mergaitę, – kaip tada? Ar ne šventvagiška sakyti, kad kruvina žolė vis tiek yra graži?
– Taip. Nes ji suteršta Blogio. Bet aš sakiau – gyva žolė, nesuteršta.
–Ė–ė, tu gudrauji...
– Berniukai, užtenka tų nesąmonių, – atsidūsta Žydrė.
– Tai ne nesąmonės, – kikena Audrius. – Tai naivuolių išmintis.
– Kare yra šitaip: jei ne aš nušausiu priešą, jis nušaus mane. Koks grožis sulaikys mane nuo šūvio?
– Karas – didžiausias blogis.
– Taigi, – šypsosi Romas. – O kur tavo amžinasis, visur esantis grožis? Žygdarbyje? Nušauti žmogų – žygdarbis?
Saulius galvoja.
– Žygdarbis – sunaikinti blogį, – tyliai, bet tvirtai sako jis.
– Matai, vaike, kiekvienas mato tą grožį skirtinguose dalykuose, – sako Romas. – Kažkam ir Karas – didžiausias grožis. O kažkas žavisi, pavyzdžiui, pinigais. Pinigų žvilgesy jis įžvelgia poeziją...
– Berniukai, – priekaištingai taria Žydrė.
Audrius pučia cigaretės dūmus ir kikena.
Į „Rotondą“ įgriūva girtas prarastosios kartos poetas Aidas C, pablūdusiu žvilgsniu nužvelgia jaunimą ir kovinio gaidžio balsu padeklamuoja, grėsmingai mojuodamas didžiuliu poezijos proletaro kumščiu:

Ateis kariai žandikauliais tvirtais,
Užgrūdintais nuo kumščių ir nuo smūgių.
Aš pažadu – bus bloga jums, eunuchai,
Bus bloga jums, mergaitės ir berniukai, –
Ne taip juk jūs gyvenate, ne taip.

Jis padaro muzikine, pauzę, giliai alsuoja, paskui tęsia:

Ištižėlių linksmoji arbata
Jau išgerta. Įpilkite alyvos
Į ugnį ir žiūrėkime, kas gyvas
Išliks lyg pavojingas recidyvas, –
Tik tam, užgrūdintam, šalia manęs vieta.

Ir iškelia į viršų poezijos proletaro kumštį. Prie jo prieina augalotas jaunuolis recidyvisto veidu ir laužyta lietuvių kalba paklausia, ar deklamatorius nenori gauti į snukį. Deklamatoriaus akys kovingai sužimba, jo šnervės išsipučia:

Aš vieną tiktai šovinį renkuos –
Tą, ant kurio sustingo kraujo varis.
Iš mano šnervių verčias rausvas garas,
Belaukiant tų, kurie dar atakuos...

Augalotas recidyvistas stovi užburtas poezijos, o deklamatorius duoda jam į snukį. Recidyvistas sukriokia, atsiraitoja rankoves (ant kairės rankos ištatuiruota nuoga moteris) ir puola poetą. Romas tuoj pašoka ir puola recidyvistą, o tas, pamatęs kultūristą, išsiveržia iš jo meilaus glėbio ir skardžiai sušvilpia. Kaip kaštonai pabyra jo augaloti draugužiai.
– Vychadi! – sukriokia sumuštas recidyvistas prarastosios kartos poetui.
– Sam vychadi! – kvatojusi Aidas C.
Gauja puola jį ir Romą. Saulius pribėga prie mušeikų ir šaukia:
– Nereikia, vyrai, nereikia, vyrai.
Pats jauniausias chuliganas, pamatęs pacifistinę, auką, griebia ją, nutempia ant žolės ir primuša taip, jog Saulius lieka gulėti, susirietęs kaip kūdikis.
O muštynės jau baigiasi. Ant „Rotondos“ sienų – kraujas. Šeši tatuiruoti laukiniai, šnypšdami it permuštos gyvatės, šliaužia lauk.
Saulius pramerkia sumuštą akį ir jam pasirodo, kad žolė aukšta kaip medžiai, o jis pats – it skruzdėliukas. Jis, apsvaigęs nuo smūgių, svaigsta nuo kraujo, žemės ir žolės kvapų. Jis užsimerkia ir mato aukštą žalią žolę, išaugusią lig mėlyno dangaus. Žolė yra graži, galvoja jis, ir jo kraują sugeria žemė.

VIII. HARĖ KRIŠNA

– Tu pranašas... – Romas patapšnoja Aido C. petį. – „Ateis kariai žandikauliais tvirtais!“
– Pranašas ne aš, o Gintaras Patackas.
– Juodoji magija, – kikena Audrius.
– Sauliuk, ar labai skauda? – klausia Žydrė.
–Ne.
– Na, – išsišiepia Romas, – ar gražu?
–Ne.
– O žolė – graži?
– Taip.
– Fanatikas...
– Berniukai, jūs brandūs idiotai, – atsidūsta Žydrė. – Ar liaudies poetas negeidžia padeklamuoti liaudžiai savo gražiausio eilėraščio?
– Liaudies poetas nusivylė kultūriniu liaudies lygiu, – linguoja galva Aidas, – todėl dar šiąnakt nusišaus.
– Norint pakelti puolusius žmones, reikia turėti antžmogiškus sparnus.
– Todėl ir nusišausiu. Neturiu antžmogišku sparnų.
Prie „Rotondos“ privažiuoja milicijos mažina, iš kurios kaubojiškai iššoka trys milicininkai, apibėga kavinę tris kartus, paskui griežtai įsako pardavėjoms pasiaiškinti, nes „ložnyj vyzov – eia vyzov apščestvenamu pariatku“.
Pardavėjos paaiškina, kad chuliganai pasimušė ir pabėgo. Milicininkai nusispjauna, įšoka mašinon ir išvažiuoja. Mašinos vietoj lieka mėlynas dūmų debesėlis, kuris iš lėto išsisklaido.
– Jie visada vėluoja, – konstatuoja Romas. – Įdomu, ar milicininkai vėluoja į pasimatymus su mylimosiomis? Gražiai skamba – milicininko mylimoji.
– Ar tu nenori nuteplioti – mano portreto? – pasiteirauja A.C. – „Poetas po žvaigždžių lietaus“. A?
Visi nusijuokia.
– Molbertą palikau namie, – sako Saulius.
– Tada įsimink mano žvaigždėtą snukį ir tapyk namie iš atminties.
Juokdamasis jis paploja sau per kelius ir nekantriai apsižvalgo.
– Iš kurios pusės ateis Jėzus Kristus? – juokiasi.
Iš kitos pusės prie jų staliuko ateina sektantas Antanas.
– Harė Krišna, – pasisveikina jis šypsodamasis.
– O, sveikas, kaip laikaisi? – klausia Aidas.
– Myliu, – šypsosi Antanas.
– Ką, bobą susiradai? – nustemba Romas.
– Dievą, – šypsosi Antanas.
– A–a, – nusivilia Romas. – Boba – geriau.
– Aš myliu dievą, – šypsosi Antanas, – todėl myliu visa, kas gyva.
– Žiūrėkit, žiūrėkit, – nusiviepia Romas. – Dar vienas idealistas. Ar žolė – graži?
Audrius ir Žydrė nusišypso. Saulius kosteli į kumštuką.
– Graži, – šypsosi Antanas.
– Na, o jeigu ant gražios žolės... – kartoja savo triuką Romas, bet Žydrė užčiaupia delnu jo burną.
Romas išsivaduoja.
– Sėskis, – sako jis Antanui ir žvalgosi laisvos kėdės. – Štai, matai, laisva kėdė, atsinešk ir sėsk prie mūsų.
– Aš einu melstis, – šypsosi Antanas.
– O aš einu į karą, – nesišypso Romas.
– Pif paf, – Aidas rodo pirštu į Romą.
– Baikite, – niršta Žydrė.
– Aš melsiuos už jūsų sielas, – šypsosi Antanas.
– Ačiū, tik nepersimelsk, – padėkoja Romas. – Viso laimingiausio.
– Aš – laimingas, – šypsosi Antanas. – Aš melsiuos, kad ir jūs būtumėt laimingi. Harė Krišna.
Šypsodamasis jis išeina iš „Rotondos“.
– Na, ką gi, o mes eisime gerti! – sušunka A.C. – Kas su manim?
– Visi, – kikena Audrius. – Užvakar baigėm mokyklą. Reikia atšvęsti išėjimą iš kalėjimo.
– Mokyklą baigėte? Puiku! Žavinga! Pirmyn!
– Pirmyn, – kikena Audrius.
Jie atsistoja.
– Aš neisiu, – kosteli Saulius. – Manęs neįleis.
– Sauliuk, – Žydrė prisiglaudžia prie vaikino. – Tu gersi sultis ir tik sultis.
Visi patraukia į Gorkio gatvę. Priekyje Žengia A.C.
– Iš mano šnervių verčias rausvas garas, belaukiant tų, kurie dar atakuos! – karingai sušunka jis.
„Rotondos“ mažvaikiai, bohemos naujokai, pavydžiai žiūri jiems pavymui.
– Palaukite, aš noriu sisi, – sako Romas ir nusileidžia į viešąjį požeminį tualetą.
– Įdomu, – sako jis, išėjęs iš tualeto, – ar Antanas jau meldžiasi už mūsų sielas?
– Save our souls, – sukikena Audrius.
– Harė Krišna, – atsidūsta Žydrė.

IX. FIESTA

Aludėje vyrai geria smarkiai ir garsiai. Kelios merginos spigiai kikena. Oficiantai ir oficiantės šmėkščioja lyg požemio vaiduokliai.
– Aš noriu į Ispaniją! – baubia girtas Romas. – Pamplona! Fiesta! Korida!
– O aš noriu į Paryžių! – šaukia Žydrė.
Saulius gurkšnoja firminį gėrimą. Audrius miega, galvą padėjęs ant stalo.
– Aš esu bulius! – baubia Romas. – Leiskit mane į Ispaniją!
Apsiverkia ir kūkčioja:
– Aš esu bu–bulius...
– O aš – matadoras! – suklykia kažkoks apšepėlis, atkišęs šakutę.
– Aš – Hemingvėjus, – išdidžiai pareiškia poetas A.C. – Nusišausiu.
– Aš esu bulius, – kukčioja Romas, apsikabinęs Žydrę. Ji glosto Romo galvą.
– Rytoj mes važiuosime į Palangą, – sako ji.
– O ten... vyksta fiestos?..
– Taip, kiekvieną vasarą ten susirenka matadorai iš visos Lietuvos.
– Nenoriu į Lietuvą... Noriu į Ispaniją...
Romo galva, paklusdama žemės traukai, nusvyra ant stalo.
„Juk ji nemyli jo, – galvoja Saulius, žiūrėdamas į Žydrę. – Kodėl bučiuoja – nemylėdama?“
Žydrė šypsodamasi pažvelgia į Saulių. „Kokia ji graži!“ – mintyse beviltiškai surinka Saulius ir slėpdamas sumišimą taip pat nusišypso:
– Aš noriu alaus...
– Alaus! – šūkteli Žydrė.
– Alaus! – A.C. poeto kumščiu trenkia į stalą.
Oficiantas prisistato tuoj pat, lyg iš pastalės, ir pastato ant stalo bokalą alaus.
– Dešimt! – A.C. iškelia rankas su išskėstais pirštais. – Dešimt bokalų.
A.C. pamerkia jam akim, duoda rubliu daugiau, oficiantas paima pinigus ir po kiek laiko atneša dešimt bokalų.
– Aš einu į tualetą, – sako Saulius ir atsistoja.
– Sėsk, spėsi.
–Aš greitai...tuoj...
Išėjęs iš aludės, prasmirdusios prakaitu, dūmais ir alumi, jis įkvepia gryno oro ir pasileidžia bėgti. Jis bėga ir staiga atsimena, kad fiesta prasideda bulių bėgimu gatve, o prieš bulius lekia būrys drąsių linksmuolių, ne vieną linksmuolį buliai sutrypė, bet kiti vis tiek nieko nepaisydami bėga prieky iki pat arenos, kur sušoka į savo vietas ir virtuoziškam matadorui ekstaziškai šūkčioja: „Ole! Ole!“, ir matadoras suvaro špagą į aštriaragio buliaus kūną iki pat rankenos. Sauliui smilkteli širdį, jis sustoja, vos atgauna kvapą, o širdis bėga, bėga, bėga...

X. TURĖTI IR NETURĖTI

– Štai mes ir Ispanijoj! – surinka Audrius. – Žiūrėk, Žydre, koks žydras rytas!
– Tu tikras trimitas, – Žydrė pasirąžo. – Čia juk ne pionierių stovykla.
– Čia Ispanija, – kikena Audrius. – Turistui pramiegoti koridą – didžiausia nešlovė.
– Kokią koridą... – žiovauja Žydrė. – Ką čia mali?
– O, o, – busdamas stena Romas.
Saulius, gulintis šalia Žydrės, draugiškai įžnybia jai į pliką šlaunį.
– Sauliuk, čia dabar kas? Nejaugi tu ištvirkėlis?
Jie atsikelia ir bėga prie jūros.
Pliažas tuščias. Jauna moteris nesidrovėdama nusirengia ir nuoga brenda į jūrą.
– Oho, – kraipo galvą Romas. – Ir aš maudysiuos nuogas.
Jis žiūri į nuogą rudaodę moterį, šokančią mėlyname vandenyje.
– Nudizmas, – sako Audrius, sukdamas ant piršto ryškiai geltonas glaudes.
Klykdami laukiniais balsais, jie puola jūron. Jie puola jūrą...
– Non stop! – šaukia diskžokėjus į mikrofoną.
Jie šoka diskotekoje po atviru dangum jau visą valandą. Romas šoka su Žydre, Audrius – su visai padoria panke, kurios idėją demonstruoja vien spalvotų plaukų skiauterė, o Saulius sėdi ant suolo it autsaideris, bet jis ir nenori šokti, jam gera žiūrėti į šokančius žmones.
Pasibaigus dainai, prie Žydrės prieina kampuotaveidis jaunuolis, nekreipdamas dėmesio į Romą, sugniaužia jos ranką ir iškošia:
– Tu šoksi su manim.
– Šiknius tu, o ne šokėjas, – Žydrė ištraukia ranką, bet kampuotaveidis vėl ją sugriebia, prispaudžia merginą prie savas, tačiau gauna, stiprų smūgį į pažiaunę ir nudrimba ant dansingo grindų. Šokėjai šoka į šalis.
– Chebra, savus muša! – surinka jis atsistojęs ir puola Romą, o tas, pamatęs gražų pulką priešų, išsitraukia lenktinį peilį, atlenkia geležtę ir juokiasi.
„Chebra“ nesiryžta pulti, į dansingą įbėga milicininkai, Romas įsideda peilį į kišenę, apkabina Žydrę, ir jie, nelaukdami Audriaus ir Sauliaus, išeina iš diskotekos. Kampuotaveidis šoka iš paskos, bet užšoka tiesiai ant milicininko.
Romas su Žydre eina į pliažą. Saulė jau nusileidus. Čia pat ošia jūra, ir jos ošimas gaivina kaip vėsus vanduo.
Virš juodos alsuojančios jūros, lyg ant dangaus bangų supasi auksinis mėnulis.
– Virš kopų ramus teka mėnuo... Taip tuščia many... Daug vietos šiam vaizdui*... – deklamuoja Žydrė.
Jie šoka vandeny visiškai nuogi, bučiuojasi, paskui bėga iš jūros į kopas.
Žydrė guli kopų smėlyje ir mato žvaigždes, Romas bučiuoja sūrius jos krūtų spenelius, bet Žydrė net užsimerkusi mato žydras žvaigždes, šokančias juodame danguje virš ošiančios jūros...
Romas:
– Kur aš noriu nukeliauti? Chm, aš noriu nukeliauti į Šiaurės Ameriką, Ispaniją, Prancūziją...
Žydrė:
– Stop. Ir kaip tu galvoji įkūnyti savo svajone.?
– Chm. Pinigu neturiu. Aukšto posto neturiu. Neturiu nieko, kas man padėtų. Vien pačią svajonę.
– Taip.
– Blogiausia, kad aš labai noriu. Jei norėčiau tik vos vos, galėčiau ir nenorėti. O dabar noriu labai ir negaliu nenorėti. Ir neturiu nieko...
– Tu turi mane... – tyliai sako Žydrė.
– Rudeni aš keliausiu į Afganistaną, – niūriai nusišypso Romas. – Štai ką reiškia turėti ir neturėti.

Rudokas, Tomas Arūnas. Saksofonistas: Apysakos. – Vilnius: UAB „Rimas“, 1992.

Skaityti toliau