NUOSPRENDIS
suartėk su tamsa kad galėtum užgimti iš naujo
depresijos liūne košmaro krauju nusiplauti
tai ką klaidingai laikei šventenybe – ir purvas
pavirs sidabru – renesansui būdinga kaita
renesansui būdinga kaita tavo sielą sutaikys
su kūnu ir jau naktimis nesapnuosi skustuvo
kaip šlakas vandens ant įkaitusio lakšto skardos
garuos tavo noras gyventi numirus šioj žemėj
gyventi numirus šioj žemėj – dabar jau kitaip
supranti bet jau niekam nemoki atskleisti prasmės
taip sudūžta spontaniškas jausmas į logikos sieną
tačiau negali pripažinti – tai meilės fiasko
pripažinti – tai meilės fiasko lengviau nei užgimti
iš naujo ir ginti vos kalbantį vaiką – save
pradėjęs save iš to pačio maištingojo molio
kitaip gal išmoksi pajusti dievo žodžius
išmoksi pajusti dievo žodžius – gamtos
įsakymą nemirt kol neatėjo antrininkas
kuris palaidotų tave tarp medžių surakintą
o sielą jaukintų lyg ugnį pirmykštis žmogus
lyg ugnį pirmykštis žmogus savo sielą įpūsk
į svetimus kūnus ir priešas bus tavo draugas
ir žodžiai sudegins šiukšlyno purviną tylą
tada tu regėsi kaip praregi tie kurie mato
tie kurie mato vien tamsą ir bijo šviesos –
poetas paklydęs rūsiuos, daili prostitutė,
liesi narkomanai įsimylėję skrydį anapus –
rytmečio kaife jie siekia tamsos absoliuto
jie siekia tamsos absoliuto ir kelio atgal
nebėra: nejaugi sugrįžti nejaugi atgal?
suartėk su tamsa kad galėtum įeiti į ją
ir apakęs išvesti akluosius jausmu į save
Rudokas, Tomas Arūnas. Labanaktis naktie: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
UŽDELSTAS VEIKIMAS
paklaikusios akys paklaikusios
kaip vaiko atradusio laikrodį
sprogdinantį visa kas laikina
o dieve – beprotiškas laikmetis
paklaikusios akys paklaikusios
jos vaikšto praeiviais ir vaiko juos
aikštėm stadionais ir jūromis
kurių jau beveik nebeturime
paklaikusios akys paklaikusios –
klausykis kaip tiksi tas laikrodis
kuris ne ant rankos – visatoje
bet jos per save nebematome
Rudokas, Tomas Arūnas. Labanaktis naktie: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
SKYRYBOS
...ir mirė mūs meilės vaikelis o buvo
toks besišypsantis dieve intymiai
kavinėse grodavo saksofonu
ir pildavo vyną mums į taures
viltingoj kelionėj mes buvom trise
numiręs mūs meilės vaikelis ir tyliai
verki lyg prie karsto prie kapo duobės
kaip morfijaus dozė į alkaną veną
nutildo mūs protą aštrus graudulys
jausmai pasiruošia juodam karnavalui
mieloji neverk nežinau kaip paguosti
aš pats tartum vaikas po sapno slogaus
iš kur pasisemti jėgų padalinti
be kliūvančios liekanos tris iš dviejų
palaidoję jausmą išeisim po vieną
o ką tau galiu dovanoti naujesnio
mes turime atmintį šviesią ir tamsią
kuri mus kankins sentimentais o protas
jų užrakint negalės praeity
man aguonėlė – tau vyno taurė
galva ištuštėjo lyg oras aortoj
pati pagimdei – pati nužudei
o aš prisisėmęs jėgų iš purvyno
jausmus tartum daiktus ir daiktus dalau
išeisi viena o aš pasiliksiu
tau mano rankos kitais judesiais
man tavo lūpos per oro šlagbaumą
tau mano meilė pro brolišką filtrą
man tavo žodžiai sulūžę lyg prizmėj –
ir mūsų jausmai uždaryti kalėjime
tau mano eilės – gali jas išniekint
meilės laiškai – gali juos sudegint
sudžiūvusios gėlės ir kuokštas plaukų
ženklai kuriuos dar matai. ar jauti?
ir tai dar ne viskas tačiau pabaiga
atrodo kad verkėm ne mes o kiti
mes sėdime tyliai ir žiūrim į dangų
o tie kurie verkė seniai jau. išėjo
už rankų sukibę dviese – į kelią
mieloji išeik nes manęs jau nėra
Rudokas, Tomas Arūnas. Labanaktis naktie: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
GYVENIMAS,
ĮVERTINTAS TRIM UŽLENKTAIS PIRŠTAIS
o! rudas šeštadienio vakaras
lyg ežero užribis vėsiai
priglaudžia nešviesų keleivį
po gelžkelio tiltais grubiais
nėra mėnesienos atspindinčios dieną
nėra ir dienos kuri apraudos
ką rado ir pametė alkanas vaikas
einąs tarp mėnulio ir žvakės
tarp miško ir miesto jis šnekas
su fėja o jūs: tai tik vėjas
į butelį liejas po tiltais
prispaustas kaip valkas kuris
pametė akinius laiko nes
laiko dainelės nemoka (vienas...)
savo likimo nežino (du-u...)
tai koks jo gyvenimas bus?! (trys!)
Rudokas, Tomas Arūnas. Labanaktis naktie: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
NUKRYŽIUOTI
Ar atmeni vaikystės mano drauge
kaip lietui lyjant verkė medis
o mes stovėjome po lapais
ir gaudėm lūpom ašaras vaiskias
ar atmeni nepastebėjom kaip apsvaigom
ir nebejutome nei laiko nei savo kūnų
gulėjome žolėj atmetę į šalis rankas
ir negalėjome pakilt aukštyn
nes vystančias žoles ir mūsų plaukus
suaudė vėjas į rudeninį kilimą
norėjom garsiai šaukti kylame
tačiau. gulėjome prie žemės
ne vinimis o
ašaromis
prikalti
Rudokas, Tomas Arūnas. Labanaktis naktie: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
IŠĖJIMAS
Atmintis – muziejaus salė,
kur gyvenimas tviska
už neperšaunamo stiklo. –
Norom nenorom aš atsiduriu ten,
rausiuos tarp savo šiukšlių ir gėlių,
atkasu sudrėkusią meilę
ir fizikos vadovėlį (kažkada
ieškojau ryšio kabelio tarp jų,
nors ir švytėjo kaukolės draudimas),
randu sausoj dirvoj negyvus augalų daigus...
(O kaip juos atgaivinti, kaip juos – – –)
Aš praskleidžiu išskydusią užuolaidą:
mažoj lovelėj garsiai verkia vaikas...
Kieno jis ir iš kur čia atsirado?
Gal pamilau jį gatvėj, motinai nubėgus apsipirkti,
ir pavogiau ramiai ir tyliai be jokio
išpirkos raštelio.
Prie kojų tartum šliužas susiraito
eilinė frazė, ištarta labai neatsakingai,
kad apsigintų tas, kas tarė man:
tu nieko nepažįsti. – Ji žiūri kobros akimis.
Aš praskleidžiu sunkesnę uždangą aksomo, –
už jos – mergaitės ir merginos gražios tobulai,
ir moterys, antra jaunyste lenkiančios jaunikles...
Pašėlęs haremas, įkalintas rūmuos vaizduotės,
Jos tavyje, todėl niekada..
.
O ten – tamsoje – kas boluoja?
Negyvo gyvenimo kūnas...
Negera šitaip žiūrėti, todėl
jį užberiu smėliu ir akmenim.
Kai dalį visko permatau
ir kelias lieka laisvas ateitin,
ateina juo šlavėja Logika,
kraipydama marmurines šlaunis.
Jos juokas nutrupa skliautais:
– Ak, tas ardantis noras –
viską iškart apkabinti!
Ir šluotkočiu trenkia į stiklą,
kuris nesudūžta, deja.
...O rytas marmurinis švinta
muziejaus salėj netvarkingoj,
tačiau tenai, už stiklo, jau nebėra manęs...
Rudokas, Tomas Arūnas. Labanaktis naktie: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
SAPNO CIKLAS
1
mano namai pilni pelenų –
mano žodžių pilkumo
kai groja džiazo plokštelės kai mes
patys bandome svinguoti žodžiais
judesiais ženklais kažkam nepatinka
nes jie nesupranta gyvenimo džiazo
sukūrę tylius karamelinius šlagerius
mano namai pilni mudviejų bliuzo
nes mes per jauni dar taisyklių kūrybai
2
į ką panaši ši degtukų dėžutė
ir į ką panašūs mes šiai degtukų dėžutei
tai buvusi sąjunga kadaise
suskaldyta žaibo iš maišto dangaus
todėl daiktai mus suvokia kaip daiktus
ir laiko nelaisvėj beliepsnių degtukų erdvėj
3
vėjas skylantis nuo kūnų praeivių
jie galvas nulenkę jo atsiprašo
tačiau nusispjaukit nes niekam nerūpi
jūsų lyriškai tylūs tik sieloj – atleisk
(bičiuli už ką tu man šitaip –
išpyliau tau vyną į veidą
abipusės klaidos abipusės klaidos
sujungia tiesas ir melus į sprogimą
šimtąkart pakartojau sapne
vieną kartą maldauju – atleisk)
dieve dieve mes turime repetuoti
nekliudyk mums repetuoti
atsiprašymų pasisveikinimų tiems
kuriuos mylime ir tiems kurių ne
nekliudyk man ištart viso gero
4
jau dvi savaites vaikštau sapnuodamas
sapnuodamas pelenais
kurių pilni mano namai
jeigu nori aš galiu paversti tave į Pelenę
peleniai plaukai pelenės kišenės
ir lūpos ir akys pelenės
širdis – peleninė?
5
aš rašau tau laišką galvoj traukinio ratai
iškalena bravūrišką tekstą raidėm
kurios švinu alsuoja ir alina logiką
kas dieną kas dieną
tarp sienų aš sėdžiu
suspaudęs galvą delnuos
šiąnakt mėnesiena
išeisiu lydėti mėnulio į upę
praeiviai galvoja: nelaimė
nelaimė išdurtu žvilgsniu atsakau
o kas tai yra?
niekas negirdi bet juokias
o gal ir gerai kad negalim ištarti
tai ką suvokia kūdikiai ir mirštantys seniai
kai dar nemoka kalbėti
kai jau nebemoka kalbėti
6
muzika muzika pelenų spalvos instrumentai
juos apgaubia rūkas nupilkę šešėliai vėsoj
svinguodami glosto mergaitę kuri juos pažino
7
suveltas lyg siūlai tos deivės o dieve
beprotiškos meilės paveikslas –
geltoni ir šiurkštūs plaukai
o akys – jų mėlyje skęstama
ir lūpos juslingos ir jautrios kaip siela
deive deive
dieve dieve
deive dieve
ką tu darai su manim išdeginus skylę
tylumo apsiauste pelenų apsiausty
negaliu vien tylėti
tylėti
tylėti
8
pelenais užsitraukus žaizda neužgyja
kaip mažas ir piktas vulkanas
aš jau sugrioviau devynias pompėjas
ar girdi kai sakau:
viskas garsu kaip rakštis akyje
viskas tylu kaip vulkano nirvana
9
glausti ir glausti tave
globoti nuo savo piktumo
kaip džiazas nutrūksta sapne
taip balsas nutolsta nuo sielos
lyg plaustas nuo ežero kranto
lyg medis su vėliava riksmo
raudonų gėlių neraudonio
Rudokas, Tomas Arūnas. Labanaktis naktie: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
MORIARTIS
1
Apsvaigus nuo džiazo ir marihuanos
beprotiško dievo kompanija sėda prie stalo
ir groja dainuoja kiekvienas skirtingais balsais
tai ką girdėjo ką matė ką jautė
nebylių choras nebylių choras
užgieda nes gėda tylėti
kai vienas nuo stalo pakyla
ir inkšdamas – – – nykščiu parodo atgal
visi atsisukę tarp durų išvysta tik šviesą
bet niekas nedrįsta pasiūlyti viskio
ir nebylių choras nebylių choras
šviesa prisiartina ir klausia moriarčio
o dievo nebėr – jis inkšdamas
nykštį nuleidžia ir suvapa:
kuriems velniams sustabdžiau šviesą?!
2
ir traukinio vagonai lyg pragaro vargonai
jie nešaukia save our souls
bet išprotėjęs prometėjas pirmyn atgal
pirmyn atgal
savimi valydamas vargonus
3
jie žaidė lig pat ryto kauleliais
trim kauleliais iš dievo amputuoto piršto
dievas išėjo į žemę
dievas išėjo į dangų
(moterys jazz ir moterys sex
ar mums pasiseks ar mums pasiseks?!)
jie žaidė lig pat ryto trim kauleliais
iš dievo amputuoto piršto
ir trys kauleliai susidėstė į vieną raidę
K
4
apiplyšęs nykštukas iš dulkių
pasidarė batus ir išėjo
į kelią – balsuoti
už meilę
Rudokas, Tomas Arūnas. Labanaktis naktie: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.