NIEKAS NEPASIVYS
Vėjy plaikstės juodas debesis
nieko nelinkėdamas žioravo
mes sapne keliavom
realiau
nei viens kito akyse
kai aišku
ir diena ir vakaras ir tai ko
niekada nedrįsi pasakyt:
mes keliavom nieko nesiklausę
už sekundę pasiruošę atsakyt
Su pirmąja banga
mus pasveikino briedis šakotas
ir aušrą pakėlė:
atsiliepė kūnas
kaip laiko strėlė suvirpėjo:
tebūnie – išgirdom
tebūnie tai niekieno žemė
| Su mumis atsisveikino nakties tamsiaskambė erdvė kadagio krūmas gailus kažkas abejojo – pabus žvizdras pajūrio būsimoji |
|
| statybinė medžiaga | |
|
ir neliko tikėjom nė pėdsako
|
|
| Neliko tikėjom | |
| nė pėdsako nė garso ir nė spalvos |
|
| tikėjom išnyko kaip jūroje atspindys tų akių kurios netikėtai nušvito ir užėmė kalbą – |
|
| nejaugi taip greitai netenkama praeities nejaugi kas buvo kentėta – į tamsą visa širdimi ir nereikia jokios atminties... |
|
|
tebūnie tuštuma
|
|
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
PAUZĖ MINTIS PAUZĖ
| Pasakyk man ką nors: | |||||
| prasidėjo senatvė | |||||
| bet jaunystė nesibaigė | |||||
| neišmylėtoji | |||||
| neviltis ir skaudi ateitis prie kurios |
|||||
| nedrįsti prisiliesti | |||||
| viskas įtempta: | |||||
| kūnas liepsnoja ir iš niekur šypsnys |
|||||
| virš lūpų | |||||
|
plasnoja
|
|||||
| Pasakyk man ką nors: | |||||
| daug pastangų tai reikalauja | |||||
| reikia sielą įtempti laiku | |||||
| ir mokėt | |||||
| išsilenkti lanku | |||||
| o taip norisi viską | |||||
| pasiųst | |||||
| po dausas | |||||
| be to | |||||
| reikia klausyt kaip skalauja | |||||
|
tavo lūpas meilės šviesa
|
|||||
| ką nors pasakyti – | |||||
| sunku | |||||
| nejauku | |||||
| įveikt išsilavinimą | |||||
| romanų rausvąsias bangas kurios apima kūną išmesti įprastus žodžių raktus ir tikėtis |
|||||
|
jog atsivers
|
|||||
| o muzika | |||||
| prikimęs šnabždesys | |||||
| ir nieks nepagalvos | |||||
| kad tai bronchitas | |||||
| o vakaro tyroji išdavystė o prakaito lašelio skambesys |
|||||
| kada tas nuostabus tikėjimas | |||||
| atklysta | |||||
| iš lūpų į lūpas | |||||
|
iš akių į akis
|
|||||
| tarp nevilties ir ironijos | |||||
| tavo ranka šitai žino ir balsas – pasakyk man |
|||||
| ką nors | |||||
| užsičiaupk – | |||||
| žvaigždės mums nieko nesako ir vakaras tyli tikėk nebyliai savo veidu ir klausyki širdies atsiduok savo rankai |
|||||
| kuriai | |||||
| jau paklūsta poezija | |||||
| tikėk | |||||
| kiek dar leidžia | |||||
| visata | |||||
| tikėkime | |||||
|
ir laimingai netekime
|
|||||
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
AMORES MERETRICUM
| Koko – šlama rangosi tavo liežuvis | |||||
| kaip kvepia – koko – | |||||
| metų nuskalbtas kūnas | |||||
| paskaloms nepasiduodantis veidas | |||||
| prancūziškai kvepia – girdžiu | |||||
|
ir dejuoja kaip reikia
|
|||||
| Po to – | |||||
| papliūpa | |||||
| lūpose sužaižaruoja | |||||
| akys per gerklę rėžteli – įprastas ginklas |
|||||
| taip įrodomas | |||||
| pykčio tikrumas ir aistra: galingasis moters likimas |
|||||
| privalau tokia būti | |||||
| tik tokia | |||||
| tai autentiška | |||||
| kitaip negaliu parašyti | |||||
|
eilėraščio
|
|||||
| Atleisk | |||||
| tavo vardą | |||||
| keliskart nutylėsiu | |||||
| pavadinsiu tave – Ji: | |||||
| zyzia jos sielos | |||||
| perpetuum musė | |||||
| aš klausausi | |||||
| į tą patį įjungtas veiksmą | |||||
| nejaugi tai visa | |||||
| kas liko | |||||
|
iš amžinybės
|
|||||
| Poezija – sako – neapčiuopiama žmogaus dvasios gelmė |
|||||
| įrodyta – sielos nėra | |||||
| ją surijo progresas | |||||
| ir zyzia | |||||
|
meilė
Ar begali susikaupt |
|||||
| kūną sukaupt | |||||
| kad jis sužaibavęs | |||||
| ištikštų | |||||
| į nebūties uolą | |||||
| skelbdamas | |||||
|
naują gyvybę
|
|||||
| Subyra sukasi lipdosi | |||||
| nuolatinė bevaisė trintis didžioji kelnaičių metafora |
|||||
| ir poezija? | |||||
| laiškas vėjui rašytas putino šaka apverkta klausant smėlio tylos |
|||||
|
išgelbės peizažas?
Pagaliau |
|||||
| geležu širdyje | |||||
| kraujo skonis | |||||
| nebegirdėti | |||||
| nei musės nei ašaros | |||||
| tik koko | |||||
| tik koko | |||||
|
tik įvairiakalbis koko
|
|||||
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
ARTIMAS VEIDAS
Raukšlelių tinkle pagauta
akis
liūdesio ir vienatvės
šauklys
ironijos slepiamoji
spalva
išduoda
jog nejučia
jau susitaikyta
tolumoj atsiliepia
niekieno tyla
veidas į veidą
mirksi akis
akyla
ir nenumaldomai leidžiasi
sutema
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
STANDARTINĖ RAMYBĖ
| Dienų išėstą delną jis padėjo ant minkštos jos krūties |
|
| ir nepratarė nieko | |
| tolygiai sukos žemė lova plaukė per naktį per poetinę visatą ir smegenis apgaubęs sapno ūkas (dar neįvardintas tačiau gana veiksmingas) ramino nervus ir gyvybės jėgą – iš įpročio dar garsas kaip pelytė pro lūpas prasigraužė – pavargai? suūkė gerklėje tušti peronai skardinė nuriedėjo paraidžiui ir laimės buvo tiek |
|
| jog bereikėjo | |
| ją kuo greičiau užmiršt | |
|
ir nusisukt
|
|
| Ji nusisuko | |
| po kelių minučių | |
| mėnulis netikėtas širdyje įsižiebė |
|
| šviesa neišsakyta | |
| jos niekaip neiškęsi ją gali tiktai rauda tyliąja nuraudoti ji tilo tilo |
|
| lyg žvaigždėtuos medžiuos | |
| nurimtų neįmanoma svaja gyvybės kvapas virš miesto nupleveno ir ištirpo nutirpo kūnas jį dabar globoja švelnusis vėjas užmirštas visų – ir ši sekundė liks ar visa tai tiktai eilinis pasapnio motyvas – o vaiko verksmas tas nakties skambutis kuris taip aiškiai netolies sužibo tik surūdijus adata vilties kurios dienos šviesoj neįžiūrėsi kurios nėra |
|
| kaip veidrody iš ryto | |
| nėra gyvenimo | |
| tik paaky raukšlė |
|
| O vėjas užmirštas | |
| jos kūną graudžiai supo | |
|
žvaigždėti medžiai geso rimo blėso
Viskas taip aiškiai ir gailiai – |
|
| minutė | |
| kurią sugebėjai išplėšt eidama iš šviesios nebūties kur tokia suprantama |
|
| likimo knyga | |
| į tamsesnę kuri užima širdį ir protą |
|
| kai viskas nurimsta | |
| ir gyvybė neradusi kūno palieka šį miestą | |
|
tik užmirštas vėjas virš kūno
|
|
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
ATSISVEIKINIMAS
| Išeina: | |
| paskutinis atodūsio burbulas ir pasaulis nubąla tamsiai degina burną žvaigždė ta |
|
|
kur buvo lemta
atminty –
Išbėga: |
|
| vėjo juodvarnis skaudžiai įsikabina į petį – išsišiepia mėnulis aiškėja melo tiesa |
|
|
neįveiks
galva ant akmens
|
|
| upės peilis į gerklę balso žvirgždas dugnu |
|
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.