„Saulius Rimkus eilėrašty „Vilkinis“ aprašo nežinia kokią šiurpią meilės rūšį su filologijos prieskoniu. Čia iš pradžių žadama išsirengti vilku ir iškaukti į pilnatį visą žodyną, o paskui prisikrovus „tris tomus baltų tavo rankų“ dardėti į Vilnių. Būtent į Vilnių! O ten – jau klajonės su linksmybėmis...“
Benediktas Januševičius
Vilkinis
išėjęs į pilnatį
vilku išsirengsiu
iškauksiu žodyną
tau alkio ir troškulio
nugirdyk mane
pasotinki geidulį kraujo
sušildyk sužvarbusį vienį
atjausk ir išlaisvink
įkalintą sėklą
į šąlančias įsčias
aš švelniai lyčiu tavo plaukus
užuodžiu, aš gyvas
nors akys sustingę į stiklą
krūtys pritvinkę
tris tomus baltų tavo rankų
prikroviau vežimuos
dardėsiu į Vilnių keliais
neregėtais ant gaublio
klajosiu senosiomis gatvėmis
linksminsiuos mugėse
ten šoksiu, daužysiu taures
kol brėkštantį rytmetį
vėlei sutiksiu
Klastojant fikcijas
Naktimis aš regėdavau sapną:
Visos mirusios mano nuotakos
Pusryčiaudavo namo terasoje
Pusryčiaudamos garsiai juokėsi
Aš vartydavau rytmečio laikraštį
O aplinkui lakstydavo šunys
Tie kur sode po obelim užkasti
Ir netgi tas kur prie upės
Patefonas lyg naujas grojo
Plokšteles Kipro Petrausko
Tarsi jų niekada su broliu
Atsuktuvais nebūtumėm braižę
O ant stalo garavo pyragas
Meduolinis papuoštas vyšniomis
Tokį motina mano kepdavo
Sekmą dieną iš mokslų sugrįžtant
Jo atkandus išvysdavau tėvą
Sidabruotam padėklo dugne
Jis tylėjo, jo raukšlės man šaukė:
„Tu tapai panašus į mane“
O paskui suskambėdavo laikrodis
Visas šlapias iš miego nubusdavau
Per laukus basomis pasileisdavau
Savo gerklę prieš vėją plėšdamas:
„Mano tėvas nebuvo elgeta, mano tėvas
nebuvo elgeta, mano tėvas...“
Santūri abejonė įgimta moters inteligencija
Kažkada pažinojau Jėzų, jis buvo prikaltas
Prie lovos, negalėjo vaikščioti, sakė pamokslus
Iš patalo. Nebesvajodamas apie šventyklas,
Minias pasekėjų, palmių šakas ir Golgotą.
Kitas mano draugas nebuvo šventasis,
Nors laimino moteris, joms nusidėjusius.
Turėjo daugybę ydų ir kartais burnodavo
Prieš savo Viešpatį, bet buvo geras
Žmonėms ir gyvūnams – turėjo šventumo.
O ji studijavo Konfucijų ir Vespasianą,
Aplankė tris ketvirčius viso pasaulio,
Vilkėjo kimono, ornamentais puošė rankas,
lietė sitarą...
Ir vis tik pristigo skonio tiesiog pasisveikinti.
(P. A.) kartas
pažiūrėk kaip gražiai pakartas
pažiūrėk kaip jo sagos švyti
nuvarytus arklius nušauna
net jei nešė jie sunkų vytį
pažiūrėk kaip jo lūpos merkias
lyg dangus tik pradėjęs lyti
godžios moterų akys ryja
besiplaikstančią vėjyje lytį
niekuomet nesigriaužk sugautas
jei žinai kad tai buvo verta
dievo soduose žmonės mena
paskutinįjį savo kartą
Pingančios indulgencijos
gal nusimeskim idiotų kaukes
demiurgų vėliavos suplyšta vėjyje
geriau te trankosi patrankos
nei slysta durklai kraujo mėlyje
aš pažinau tave iš eisenos
baltų raidžių, pilieti Leninai
neverk žiedais; gėlių hieroglifais
džiazuoja nepasėti demonai
ir sirpsta sifilis tarp tų, kur šaukia
suglauskit kojas, nusidėsite!
jei taip, užsklęskit langines
nudirkit kalę, lavonėkite
Circus
Mano brolis turėjo tris kojas,
Mano sesė – septynias rankas,
Mes priklausėm išsigimėlių cirkui,
Kol Brunhilda nepamilo manęs.
Jai juk buvo vis vien, kad be pirštų,
Kad be dilbių aš ir be ausų.
Jos vienos niekada neužmiršiu,
Jai vienai atsidavęs esu...
Keitės gelsvosios cirko afišos
Lyg kaklaraiščiai konferansjė:
„Jis neturi nei nosies, nei skruostų.“
Įrašyta prie mano dosjė.
Tai ne viskas ko aš neturėjau,
Bet tuomet tai nebuvo svarbu –
Tarsi laivo korpusu vėjai
Mes gėrėjomės savo jausmu.
Žmonės įžiebė palapinėje fakelus,
Net pakampės vaiskiausiai nušvito;
Aš išvydau, kaip mano Brunhilda
Išsigandusi klaikiai sukliko –
Kraupiai taip, kad net kailis pražilo
Keturgalvio katino Bruno.
Ji suprato karščiausiai pamilusi
Žmogų neturintį kūno.
13 Celsijaus
o kartais būna taip, kad vėlų rudenį
įsibrendi iki juosmens į šaltą jūrą,
jos dugno smėlį nejučia sujudini
ir išvysti iškylant savo kūną,
kurį jau spėjai apraudot per vasarą.
kol šiaurės vėjai taršo baltus plaukus,
kol tavo jaunas veidas mėlynas -
supykina, jautiesi kaltas,
kad kitąmet per pačias vėlines
tėvai lankys pajūrį, o ne kapą.
Iliuminuota perversija
ir visa kas liks jums – tik šunys
ir jūsų dukrų tušti miegamieji.
neklauskit manęs, kaip galėjau –
aš žuvys negali įkvėpti teisėjau –
per daug netekai; tavo akys aptemo,
šviesos išsiilgusios. daug alkoholio –
tai kiek? – jei nelankomas kapas?
skersai tavo lūpų įlaužtas medalis.
tu brolis moters tavo; lovų ekranai
brutaliai transliuoja sklerotinius filmus,
kur aš nominuotas. aš žuvys,
aš žuvys monmartro.
užtemimas
aš tavimi labai nusivyliau / namo sienose blunka tapetai
šitas fokusas verčiantis vandeniu vyną ne itin gudrus
susisiekiantys indai nedalomi net jei tai vyras ir vyras
savo strėnomis apglėbę vienas kitą negali nubust
kai mergaitė jau tūkstantį metų laiko saujoje kedro sėklą
laukdama balto rikio su dviem kalavijais skaičiuoja kapus
vėlei plyšta dangus žydint grybo hieroglifui virš Hirosimos
išlankstyki laivelį arba tūkstantį gervių ir mano siela pražus
Išeinu
Pro praviras smuklės duris
Į užmigusį šimtmečiams miestą,
Nuščiuvusį savo vitražais
Ir blunkančiom gatvėm.
-----------------------------
Užmerktos langinės,
Droviais telefonų būdelių šešėliais
Nelaigo balandžiai,
Nesimeldžia blausūs žibintai
Į girgždantį grįžulais dangų.
Alėjos ir parkai pritvinkę
Pulsuojančia rudenio tuštuma,
Juose jau senai nesilanko
Iškrypėlius dangstantys lietpalčiai.
Bažnyčių barokiniai bokštai
Parklumpa prieš saują
Praeinančio lapkričio medžių
Monetų.
2008 m.