Alma Riebždaitė (g. 1976) – poetė, prozininkė, literatūros kritikė. Aktyviai publikuojasi respublikinėje kultūrinėje spaudoje: „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Nemune“, „Gintaro lašuose“. Yra išspausdinusi keliolika novelių, keletą literatūros kritikos ir eseistikos darbų. 2004 m. „Šiaurės Atėnuose“ išspausdino išsamias D. Kajoko ir R. Kmitos knygų recenzijas. 2003 m. „Literatūrinės sostinės žiemos“ metu laimėjo internetinės poezijos konkursą „Mano eilėraštis – COOL“ ir buvo apdovanota paskatinamąja premija. 2007 m. „Vagoje“ išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Beribė“. „Pati nesijaučiu esanti šiuolaikinė poetė. Man kartais atrodo, kad mano eilėraščiai senamadiški. Juose daug Dievo... galbūt net romantinio patoso, bet stengiuosi nepasiduoti žodžių tėkmei, banaliam skambėjimui“ (Alma Riebždaitė).

***

tik balta ir juodos truputį

jokių nereikalingų detalių

užuominų juoko

susigrąžinu spindintį horizontą

iš atminties, ir tai yra viskas, jokio ilgesio tik

tyvuliuojantys ramybės akivarai

dieviško įkvėpimo, ekstazės, nieko

tik balta ir juoda šnabžda žudikišką savo rožinį

ir aš pripratau

tapau kasdienybės žuvimi

kuriai vis dar retkarčiais trūksta

oro

***

ir parskrido pavasarį

gėlės

aš sergu

jos kalbėjo man

aš mirštu

mano galvoje auga saldus obuolys –

aš nurijau

žodžius ir

karštą sniegą ir

Dievo abejingumą

ir tėvai sakau tėvai

nemušk mano motinos

nemušk mano brolių ir seserų

muša

o aš kasnakt užmiegu

ir sapnuoju pačius nuostabiausius

***

tai tik tiek

išsižadėjimo aktas

šakų genėjimas

žiemą ir laužo ugnis

mūsų skanus valgymas

truputis čiulpimo

susispietę

moterys ir vaikai

vyrai ratu ir degtinė

dar niekada nesuprasdavau

jų kalbų,

klampodavom per tirštą paslapties

miglą namo temstant

ir šaltukas grodavo po mūsų pėdom

burtažodį

ir aš dabar žinau

kaip ten nebuvo manęs

kaip nuostabiai ten nebuvo manęs

Siaubas

žinai, mielas drauge,

gyvenimas – plokštuma,

jokio transcendentinio matmens:

gulbės vaizduotėj,

balandžiai ant gretimo namo balkono

ryto arbata arba „saulėlydis

greitai“, „eikim pasivaikščioti“

ir aš einu gatvės tuneliu per tokį jaukų

ir šiltą kambarį, kuriame

žodžių nėra, jau gerai žinodama,

kaip rudenį verksiu kartu

su krintančiais lapais

pavasario

šiltas ir jaukus kambarys,

visu kūnu priglundu prie

tikrovės, jausdama Audros petį,

žinau, šitas vakaras yra amžinas,

amžinas yra šitas vakaras

ir šita plokštuma

jau nebekelia tokio siaubo – –

***

Ir kokie šilti šitie rudens vakarai

kai už lango šalta ir lyja

versti Niliūno dienoraščio puslapius

ir sustoti

įsiraitant daiktams į širdį,

kurie yra ir tyla,

ir garsas,

ir taip pasilikti praeinant.

Ir ta tyla yra mano dienų

auksas sidabras:

vėjas lapuose

temstant

regėtas

pro langą.

Daugiau nieko,

ką būtų galima prisiminti, nėra.

Vėjas ir lapai.

Daugiau nieko, ką galėčiau dabar ištart.

Vėjas.

Lapai.

Kasdienybės krante

mes turime savo kasdienybės krantą

kur rūkome ir geriame, valgome ir mylimės

turime tą lėtą laiką, slenkantį pro langą

įžūliais medžių šešėliais, valandomis

paromis, metais, dešimtmečiais

vis greičiau ir greičiau

o štai ir mes, jau nesantys

jau seniai po žeme, prisidūsavę

o laikas už lango tas pats

ir diena šešėliai debesys

ramūs

klausomės radijo

vėsta arbatos puodelis

mergaitė neturi sielos

pamišę čirškia žiogai prietemoj miestas

nubraukti suplėšyti sudeginti

išsisklaidyti pelenams išnykti vėju

išsinerti iš banalybės odos iki kraujo

nusidraskyti priaugusią

sutviskėti visomis vaivorykštės spalvomis

būti venera jūros kriauklėje

ošiančiu medžiu

po lietaus, gaiviu rasotu

arba srūvančiu gatvėmis per

basas vaikų kojas krykštavimu

upe jūra okeanu

bet užvis geriau debesėliu

virš gimtųjų vietų debesėliu

balti kaulai

lūpos lūpos

įžmogintos

Buvimas lėtėja

vis labiau ir labiau lėtėja vakaras,

kai jau imi nieko nebelaukti, nieko nenorėti

tik dar lėtesnio vakaro,

tačiau dar vis atpažįsti nučiupinėtas savo mintis –

taukinus knygų puslapius, rašalo dėmes sąsiuvinyje,

identifikuoji pirštų atspaudus, pasaulį,

kuris ne tavo: biografiją, epochą, lytį,

ir viskas yra ne tavo –

pasaulis,

kurį įsavino, kurio nekenti,

kurio neišduotum

***

ir mano akys sprunka nuo vaizdų

kurių negali paliesti

ir šitas miestas yra didelis ir šaltas kambarys

žalias kolapsavęs žiedas

po kurį vaikšto svetimi ir man nepažįstami žmonės

ir aš norėčiau išbėgt iš čia į lauką

susirasti tave ir pažaisti jausmų šachmatais

ar jauti kiek jau daug prarijo tavęs

ir kiek mažai manęs beliko

mirtiną partiją

vis labiau ir labiau smengant

į gaudžiančią miesto tuštumą

įnebūtį šešiolikos aukštų

lygiai šešiolikos aukštų

o paskui paskui pavirsti į drakoną

žaidžiantį su savo ugnim

ir nieko daugiau nereik, nieko

jokių įvykių, jokių metaforų

nes aš jau matau

tviskančią gyvatės odą

pilnas karščio akis

ir trylika vaivorykščių, lygiai trylika

kur skaičius nieko nereiškia

Perkusija

man patinka vėjiški žodžiai

be prasmės agresyvumo,

jie – būties lopšinės aidas

jie nieko nereiškia

jūs sakysite: niekas

aš su jumis sutiksiu, nuleidusi galvą

skleisis lėtai šypsena: tuštuma,

skleidžianti užsimiršimo šviesą

man jau vis tiek

o balti jazminų žiedai

prie vartų o prie vartų

balti jazminų žiedai

nusibodo man: „žiedlapiais sninga“,

nusibodo saldumas: „iš meilės mirti“

nusibodo iškamša Dievo: „Dievas“,

nusibodo kartot: „kaip išmokti gyventi“

nusibodo man šokiai – viskas

nusibodo man žodžių viskis – –

nusibodo: „Eikit jūs...“, nes eina manasis „Aš“

žaisti švelnumo spalvom Sibodo

skamba man Nu... ir Do ant gražių idealų –

holivudinis body ant pjedestalo ima

aukščiausią popmuzikos natą

o metamuzika

o negramatiška meilės perkusija

Riebždaitė, Alma. Beribė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2007.