Galų gale liko trys pagrindiniai klausimai:
       1) Kas tai?
       2) Kam visa tai?
       3) Kaip iš viso to ištrūkti?
       Nepaisant, kad paskutinis klausimas jam atrodė visų svarbiausias, šis vis dėlto kėlė ir savotišką šviesų netikrumo jausmą, nes atseit visa vieninga, visa pareina nuo paties valios ir užsispyrimo, tad vengti apskritai nėra ko, ir ištrūkti, iš tiesų nėra kur. Šitas klausimas, tiesą sakant, niekada nebuvo pačiam vidury, šerdyje, jis ne iš vidaus kėlėsi, o tarytum kabojo virš galvos, skleidėsi labiau ateity nei dabar, greičiau per atstumą nei čia.
       Artimiausias ir skaudžiausias jam buvo antras klausimas. Šis gimdavo tiesiog paširdžiuose, regis, lyg pritūpus, lyg ruošiantis smūgiui ir sulenkus per alkūnes išpampusiom gyslom rankas sugniaužtais į kumščius pirštais. Į šį klausimą, kaip ir į bet kokį, gimusį taip arti širdies, atsakyti jis galėjo tik jausmais, kuriems nuslūgus (prakeikta jausmų savybė!), vėl išlįsdavo plikas, nepridengtas klausimas, it lenta, nutrupėjus perdžiūvusiems dažams. Kas be ko, kelis kartus nusivylęs, dažnas turbūt mėgina apsvarstyti viską ramiai, šaltai, nešališkai. Tačiau tada pasirodo, kad svarstai nebe tą patį klausimą, o jau kitą, galvoj kilusį ir galvos reikalaujantį.
       Jis ne kartą mėgino atsakyti į pirmąjį klausimą, sudaryti kokią nors nepaprastą paprastų žodžių tvarką, surasti bent kiek atliepiantį žinomų prasmių derinį, pritaikyti pavadinimą, prilipinti ženklą, pagaliau mėgino nusakyti tai laisvų sąšaukų, pavėdų, palyginimų kalba, sakė „teatras“, sakė „kalėjimas“, „narvas“, vadino „apgaule“ ir „slėpynėmis“, kai būdavo šiek tiek atlaidesnis, bet nė vienas iš tų žodžių jo nepatenkino, nes buvo išoriški, pernelyg grubūs arba smulkiareikšmiai, neaprėpė arba net nepataikė į tą mastą, kurio niekaip negalėjo suturėti ar bent apčiuopti jo nerimstančios smegenys. Nes tai nėra teatras (koks gi teatras su begale aktorių ir vienu žiūrovu?), nėra nei kalėjimas (jo niekas nelaiko uždaręs, jis gali eiti kur tinkamas), nei narvas, pro kurį vis dėlto gerai matytųs visa, kas yra anapus, taip pat nei slėpynės, nei apgaulė, nes niekas nuo jo nesislapstė ir niekas jo neapgaudinėjo (jis net nemokėjo gerai paklausti, tad kokia gi čia apgaulė? O klausti ir nežinoti – ko, vartoti visokias metaforas ir tokius apibrėžimus, kaip „tai“ ir ,,visa tai“, sutikit, paprasčiausiai nerimta...), ir t.t., ir t.t. O kartais, kai smegenys nuvargdavo ir baigdavos kantrybė, kada kūną staiga užplūsdavo nežinia iš kur atsiradusios jėgos, tada jis sakydavo „cirkas“ ir garsiai kvatodavo pašnekovui tiesiai į veidą.
       Taip, jis yra mėginęs pasidalinti „visu tuo“ su kitu žmogumi, susirasti pašnekovą, suvokiantį reikalo esmę. Paprastai šiuo tapdavo ne artimas draugas, jau nublizgintas virtusio pernelyg įprastu intymaus bendravimo, – kad ir kaip būtų keista, bet su artimais draugais greičiausiai kyla juokas iš rimtų dalykų, ir toks, kad nesuprasi, ar išties šaipais, ar tik atiduodi krizenimo duoklę, tačiau kam? (Didžiulis bendras žodynas, atsirandantis tarp draugų ir supaprastinantis eilinį bendravimą, kitąsyk, pasirodo, netgi trukdo suprasti vienas kitą ir atsiskleisti vienas kitam nauju, netikėtu atžvilgiu.) Tuo pašnekovu paprastai tapdavo, žinoma, jau ne kartą matytas, įstrigęs atmintin kokiu nors nugirstu posakiu, patraukęs dėmesį ypatinga eigastim, laikysena, žvilgsniu, tačiau dar nepažįstamas, dar nenuvarginęs išsipasakojimu žmogus. Ir kada jie susipažindavo, paaiškėdavo, jog tas irgi jau seniai jį pastebėjo, taip pat jau seniai juo susidomėjo, ir tai abu didžiai nustebindavo ir pradžiugindavo. Išties paslaptingu būdu žmonės iš anksto pastebi būsimus savo pažįstamus, gal ateity net draugus, palengva artėja vienas prie kito, kai kada patys net pradeda ir sveikintis, nesulaukę supažindinant, nors tą dažniausiai padaro trečias – senas, visų nuostabai, abiejų bendras bičiulis.
       Likęs su tokiu pašnekovu akis į akį, jis vienaip ar kitaip mėgindavo priartėti prie jam rūpimų klausimų, stengėsi pakreipti kalbą norima linkme, ko nors atitinkamo paklausdavo arba pats imdavo pasakoti maždaug tokius dalykus:
       – ...vaikystėje man kartais atrodydavo, kad viskas aplink – netiesa, kad visi nežinia kuriam galui vaidina man kažkokį kraupų spektaklį, visi žmonės – tik pasamdyti aktoriai, visi jie turi savo iš anksto numatytus vaidmenis, atmintinai išmokę savo tekstus, judesius, išraiškas ir net jausmus, o visa, ką aš pasaulyje matau, daroma tik tam, kad kuo kruopščiau nuo manęs kažką nuslėpus. Aš įtardavau melą žmonėms šypsantis, vaidijantis, šiaip kalbant, paslapčia stebėdavau, ar neaptiksiu kokios nors spragos, netikslumo, neužčiuopsiu netikros gaidos, nepastebėsiu apgaulės. Tuomet nebūčiau nustebęs, jei kokį šiltą ir putlų rugpjūčio vidurdienį staiga būčiau pamatęs danguje plyšį šalto, juodo, žvaigždėto nakties dangaus... Tu supranti, apie ką kalbu? Kai kada tyčia mėgindavau išmušti aktorius iš vaidmenų, užduodavau netikėčiausius klausimus, nei iš šio, nei iš to ūmai sucypdavau, sušukdavau, išsiviepdavau, netikėtai pašokdavau ir sustingdavau kvailiausioj povyzoj, veblendamas visiškas nesąmones, bet pjesė buvo gerai apgalvota, numatyti visi galimi atvejai, ir aktoriai tobulai paruošti atsakyti į bet kokį mano elgesį. Būdavo, staiga pasileidžiu bėgti iki namo kampo, tikėdamasis pamatyti dar neapsuktą dekoraciją, maniau, kad iššokęs iš už kampo pakankamai vikriai dar pamatysiu nespėjusį pasislėpti... Mėgindavau nei iš šio, nei iš to staiga atsigręžti, vildamasis už nugaros išvysti plikus pasaulio griaučius, nuogą tiesą arba ką nors visiškai nenusakomo... Bet vaidinimas vyko sklandžiai. Slėpynėse dalyvavo patyrę žaidėjai. Ir ilgainiui ėmiau suprasti, kad iš esmės neįmanoma atskirti melo nuo tiesos, kalėjimo nuo laisvės, vaidinimo nuo tikrovės, jei esi jame užaugintas, diena dienon daugelį metų pratintas prie jo, paskiepytas juo, įtikintas ir pats paverstas jo ištikimu dalyviu. Tada aš dar jutau, beveik mačiau esant aną pusę, tikėjau ją galų gale atsiversiant, tik reikia šiek tiek dar paaugti, subręsti, įgyti gudrumo ir patirties...
       Arba kitaip:
       – ...kitąsyk aš pasijuntu svetimas, pačia savo esme, pačiu savo branduoliu svetimas. Tuomet išsigąstu, kad gimiau ne čia, pats nežinau kur, tiesiog jaučiu, kaip mano galvoj dygsta sėkla, kalasi dar gležnas visiškai nepažįstamas daigas, svetimas daigas, ir kartu pati tikroji mano šerdis...
       Jei kada pavykdavo įsišnekėti, jei pašnekovas išties pasirodydavo taip pat patyręs tokių dalykų (bene vienas įdomiausių vaidmenų...), mėginąs suvokti jų prasmę ir vietą, tai pokalbis galėjo pakrypti ir prie maždaug tokių minčių:
       – ...galimas daiktas, žmoguje, vos gimus, slypi kur kas daugiau galių, negu vėliau teįstengia išsiskleisti. Ir jos nuvysta vos užsimezgusios. Galbūt mums net neįsivaizduojami sugebėjimai. Mes juk iš derliaus sprendžiam apie sėklą, o kas žino, kas išdygtų kitokioje dirvoje. Imkim Tarzano likimą: iš kūdikio, galėjusio išaugti pilnaverčiu žmogum, gal net neeiliniu mąstytoju, laukinėje aplinkoje teišauga laukinis, kurio nebeįmanoma išmokyti net kalbėti, ką jau ten skaityti, rašyti ir taip toliau. Ar tikrai mūsų pasaulis yra žmogui ta terpė, kurioje jis galutinai atsiskleidžia? Juk ir beždžionė, užauginta tarp žmonių ir be paliovos lavinta, išmoksta gestų kalbos, įvaldo net keletą atsajų sąvokų – pavadina spalvą, pavidalą... Ar viską mes juntam, ką galėtume justi? Ar viską suvokiam, ką galėtume suvokti? Ar viską mokam, ką galėtume mokėti? Ar nesam kartais ir mes nelaimingi tarzanai, nuslopinti ir prismaugti svetimose žmogui džiunglėse?..
       Tačiau dažnai panašūs pokalbiai būdavo nutraukiami netikėtai sutikto pažįstamo, su kuriuo būtinai reikia persimesti keliais žodžiais, šiaip praeivio, paklaususio kelinta valanda ar paprašiusio cigaretės, jau nekalbant apie troleibuso keleivius, kiekvienam svetimam žodžiui pastatytomis ausimis, kino seanso pradžią arba skubius ir neatidėliotinus vieno iš pašnekovų reikalus, jau nuo pat pradžių pakertančius viltį pasiekti reikiamą tokiam pokalbiui nuotaiką. Tada panašios mintys išsiliedavo monologu, kurs įvyksta, deja, tik iš įpročio mintyti, o ne sąmoningai ieškant bendrumo su kitu žmogumi ir paslapčia droviai tikintis bent kiek priartėti prie atsakymo nors į vieną iš trijų didžiųjų klausimų.
       Dažniausiai jį tiesiog nukankindavo tokie nepavykę pokalbiai (ką reiškia „pavykęs pokalbis“?), ir jis jau kelintą kartą buvo prisiekęs niekada, niekada daugiau į juos nebeįsivelti. Apskritai visada geriau yra vaidinti išmintingą tylenį, vaidinti žinantį (tai ypač lengva tylint), nei vėl ir vėl mėgint atrasti ir kitame tai, ko nesupranti savy, tuo tikslu vis sąžiningiau apsinuoginant. Vaidinti išmintingą? Žinantį? Vaidinti? Šis žodis pernelyg artimai siejasi su žodžiu „vaidinimas“, todėl negalėjo jam nesukelti kaustančio netikrumo jausmo, koks apima viešo renginio žiūrovą, kada šis susigriebia nenorom įtrauktas sūkurin ir paverstas dalyviu; negalėjo nesukelti blogos nuojautos, kad jis palengva pats tampa nešiotoju baisiojo užkrato, nuo kurio visą laiką bandė apsisaugoti ir apsaugoti kitus.
       Ak, aš juk nieko, visiškai nieko tikro nežinau, prisipažindavo jis sau liūdno atvirumo akimirką, tik jį erzino neišvengiamas pamėgdžiojimas, slypintis tokiuose praregėjimuose. Ak, neišvengiamas pamėgdžiojimas, sakydavo tada jis sau.
       Nusivylęs pokalbiais, imdavos knygų. Ne vienus metus graužė jas puslapis po puslapio, tomas po tomo, lentyna po lentynos, ir ne kartą jau buvo visai prie pat, visiškai arti atsakymo, bet lemiamą akimirką įtampa staiga atslūgdavo, autorius pasiduodavo, nuleisdavo rankas, neišlaikęs išbandymo, ir perskaityta knyga visiems laikams vėl atsidurdavo ant dulkėtos lentynos, palikusi jo galvoje tik pavadinimą, autoriaus vardą ir galbūt kelis taiklesnius posakius, na, gal dar tik jai būdingą kvapą, spalvą ar kažką panašaus į blyškų rūką, kuris, laikui bėgant, sklaidosi ir tirpsta, maišydamasis su visais kitais. Kai nusibosdavo, jis garsiai ir griežtai pareikšdavo:
       – Jie eina užuolankom. Jie – niekingi bailiai ir melagiai...
       O paskui aprimęs pridurdavo:
       – Bet jie čia niekuo dėti. Niekas turbūt nežino tiesaus kelio. Vos pradedi eiti pats, bemat pasijunti žengiąs aplink, tarsi išties pati erdvė būtų kreiva, ir visai nebūtų krypties tiesiai.
       Kuo daugiau skaitai, tuo aiškiau suvoki, kad čia taip pat nerasi atsakymo, tačiau kažkodėl vis aistringiau sieki ranka knygos. Tuo knygos panašios į vyną, moteris ir aguonas. Ir ne tik knygos. Matyt, viskas pasaulyje, prie ko einama su viltimi, gresia pavirsti pančiais. Ir šitaip ištisai: viltis – žabangai, viltis – žabangai, žingsnis – klampynė, kol vieną kartą, grimzdamas vis giliau ir giliau, vis sunkiau bepakeldamas koją naujam žingsniui, galiausiai prasmengi žliugsinčioje košėje, keikdamasis, verkdamas ar melsdamasis – tai jau nebesvarbu, tik aiškiai girdėdamas tave ryjančio liūno čepsėjimą.
       Bet iki pat galo tiki, kad bus kitaip. Tik reikia kažkokiu būdu susitvarkyti, susigaudyti, įvertinti viską, ką perskaitei, išgirdai, pamatei nuosavo gyvenimo (viešpatie, kad ir kaip jį pavadinčiau...) atžvilgiu; apčiuopti, suimti savo gyvenimą (pasiryžimas pagaliau jį pradėti lemtingai primena jo pabaigą), pasverti jį tuo, ką perskaitei, išgirdai, pamatei. Paliesti, palyginti, pasverti svetimus gyvenimus (gal ten ir mano jau iš anksto...), įsiskverbti į kitų jausmus, mintis, slapčiausius lūkesčius ir ketinimus, dažnai net pamirštant, ko ten ieškai, nuo ko viskas prasidėjo, ir tik akla viltis vis rusena, rusena...
       Užsuk pirman pasitaikiusian daugiaaukštin, užuodi, laiptinė pilna sumišusių virtuvės kvapų? Kažkuris vienas stipresnis už kitus, bet palipi aukščiau, ir jį užgožia kitas. Durys. Vienos prižiūrimos, apmuštos oda, su įmantriu skambučio mygtuku ir išpuoštu buto numeriu, kitos – apsilupinėjusios, išklerusios, purvinos. Kodėl tu niekam neskambini, o tik stoviniuoji, vis priglausdamas ausį, vis apsidairydamas? Aure, vienos durys praviros, ir iš gilumos girdėti moteriškas balsas, vyriškas – ne, tai televizorius, – kažin kokių rakandų barškesys... Tau tereikia šiek tiek stumtelti duris, vos vos, ir galėsi įeiti, įslinkti, įsėlinti paslapčia, prasmukti į tuščią kambarį arba garsiai atsikrenkšti ir... Tiesa, tu juk neturi ką pasakyti, kaip pasiaiškinti. Ir nėra tokių žodžių, kurie įtikintų tavo atsiradimo pagrįstumu. Nes tu čia nereikalingas. Čia nereikalinga tavo gyvybė, tavo alsavimas, tavo šiluma ir jautrumas, tavo ketinimai ir tavo geba. Čia viskas vyksta be tavęs, savaime. Tu – svetimas. Tu – pašalinis šitam daugiaaukšty, kur už kiekvienų durų kuriami savi dėsniai, teka savas laikas, tvyro sava erdvė, viešpatauja savi įpročiai, kunkuliuoja savitikslė buitis, vientisa, pati save išsemianti ir pripildanti, uždara, pati sau pakankama, pati save sunaikinanti ir be galo save atkartojanti, ir daugiausia, kas tau leista, – tai tik prisėlinti prie pat durų ir vogčia žvilgterėti pro akutę (nors ši pritaikyta priešingam žvilgsniui), nedrąsiai uosti prasiskverbiančius lauk kvapus (tačiau tai tik likučiai), gaudyti ausimis tave vos pasiekiančius gyvenimo garsus, dar primenančius tikrovę ir palaikančius viltį.
       ,,O jeigu aš nusikratyčiau...“ – kartą jam toptelėjo. Bet ratas jau sukasi, ir nežinia, kaip jį besustabdyti. Viltis nusikratyti vilties? Noras nenorėti? Aistra išsivaduoti iš aistrų?
       – Tavo taip garbinama ir liaupsinama kultūra nė nesiūlo atsakymo, ji paprasčiausiai minta klausimais, kramto juos, trupina, virškina, o paskui šliūkšteli tokią smulkintos kietakaktybės ir garuojančios geidulių dervos košę...
       – Amžiaus išradimas – asfaltas.
       – Per žydinčią pievą... Supranti, aš įsigudrinau skaityti knygas, matyti paveikslus, girdėti muziką, bet nebemoku žiūrėti dangun...
       Ir patylėjęs:
       – Kol ieškojau atsakymo, jis traukėsi nuo manęs. O dabar man retkarčiais atrodo, kad jis čia pat, už nugaros, tartum pats šauktus manęs, belstus į mane, o aš jau lyg ir prisidengiu, vengiu, traukiuos nuo jo... tuo asfaltuotu greitkeliu į niekur...
       – Mhm, nei pasiekiamas, nei išvengiamas it horizontas, kybo visą laiką vienodu atstumu. Vienam arčiau, kitam toliau, trečiam taip, kad tas jo nė nepastebi, ketvirtam... Ko tu sieki tokiomis kalbomis?
       – Vadinas, gali būti „ketvirtas“? Peržengęs horizontą?
       – Jums? – bufetininkė kaukšėjo kavos aparato rankenėle.
       – Vieną juodos, mažiau vandens, ir vieną... kokią tau? Taip, ir vieną pilną baltą.
       Pasaulis čia pat, apačioje, viduj, jis veikia metų laiku, oro permainomis, maistu, ligomis ir sveikata, įtemptu darbu ir cheminiais preparatais, vynu ir sloga, bet jo veidas, kurį matai, nežiūri tau į akis, o nelyginant kaukė šypso pro šalį tuščiom akiduobėm, susidėvėjusiom nuo svetimų žvilgsnių...
       – Visa tai – tik kaukė. Ir eina po velnių!
       – Ak, ar tikrai?
       Kada jis įsišnekėdavo iki nusišnekėjimo, paskui daug rūkydavo ir kurį laiką negalėdavo nieko imtis. Tikrumas vėl atšokdavo nuo daiktų, jau beįgyjančių tūrį pokalbio įkarštyje, ir šie vėl pasirodydavo faneriniai. Pirštų galus kutendavo mažos mažos adatėlės, o ausyse tyliai zvimbdavo. Jis apsidairydavo aplinkui su savo trimis klausimais vidinėje kišenėje, šalia cigarečių pakelio, ir ūmai panūsdavo pamatyti savo veidą dabar. Ne sąmoningai, veidrodyje ar vitrinos lange, neva žiūrinėjant knygų viršelius, o netikėtai, netyčia, nekaltai. Kartais taip atsitinka, kad laiku nesusivoki, jog prieky stiklas, ir pradžioj net neatkreipi dėmesio, koks čia žmogus eina priešais... Kaip senam nublukusiam filme. Judantis paveikslėlis. Mąstanti nuotrauka svetimoj parodoj. Retkarčiais jam šmėsteldavo, kad štai jis turi ką pasakyti žmonėms, tik reikia staiga iššokti į gatvės vidurį, atmesti rankas išskėstais pirštais ir iš visų jėgų surikti... Ne, geriau taip: netikėtai nuščiūti kur nuošalioje vietoje, laisvai, rankos kišenėse, šyptelėti ir atsidusti:
       – Viskas. Pasiduodu. Išlįskite...

       Razauskas, Dainius. Pro langą: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1990.