Aš juokiaus, kol pravirkau
ARISTOFANAS, VARLĖS
Antanui Škėmai
1961 IX 9– 11
VEIKĖJAI
PYPKĖ
(moters balsas iš užkulisių)*
A.
Z.
VEIKSMO VIETA
SCENOJE IR ŠALIA JOS
ARBA NAMIE
VEIKSMO LAIKAS
ŠIANDIEN
Uždanga užskleista.
Salėje dar dega šviesos.
Iš salės,
su rūkstančia PYPKE dantyse,
scenos link eina A.
A. (žiūrovams). Prašau tylos – aš atsinešu pypkę.
|
Netoli scenos A. užgesina salėje šviesas. Visiškai tamsu. Eina prie scenos. Matyti tik neryškus jo siluetas ir rusenanti PYPKĖ. Atsisėda ant priescenio ir ima juoktis. Paskui pakyla ir truputį praskleidžia uždangą. Iš scenos prasiveržia šviesa. Įsikibęs į uždangos kraštus A. stovi nugara į žiūrovus ir vis juokiasi. Pagaliau atsisuka. Rankoje teberusena PYPKĖ. A. vėl įsikimba, iškėlęs rankas, į uždangą, ir juokas sprogte sprogsta. |
PYPKĖ. Ko tu juokies?
A. Nežinau.
PYPKĖ. Tu atsakei. Nuoširdžiausias juokas tada, kai nežinai, ko juokiesi.
A. Aš nežinau.
PYPKĖ. Tu, atmeni, kadaise juokeisi. Seniai tai buvo. Ar tu manai, kad tasai juokas buvo nuoširdus?
A. Sunku man prisiminti.
PYPKĖ. Tai pagalvok gerai.
|
Tyla. |
A. Tik mano galas buvo nuoširdus.
|
A. pažvelgia į PYPKĘ. |
A. Ar tau neatrodo, kad ir dabar viskas juokinga?
|
PYPKĖ tyli. |
A. Kodėl tyli?
PYPKĖ. Aš stebiuos, kad tu viską, apie ką mudu tik ką kalbėjome, taip greitai užmiršai. Dar blogiau: tu pamiršai, kad žemė nesijuokia ir tie, kurie išėjo žemėn, buvo per daug pilni rūpesčių, kad juoką išsineštų kartu su savimi. Aš tikrai netikiu, kad tu to nežinotum.
A. Žinau. Ir jeigu šiandien juokiuosi, tai tik iš gailesčio. Tai ne juokas, – tik paliktų dienų prisiminimai.
PYPKĖ. Ir jie tau malonūs?
A. O, taip. Šiandien viskas miela ir brangu, kas liko praeity.
PYPKĖ. Net ir anoji diena?
A. Gaila, net ir anoji.
PYPKĖ. Kodėl gaila?
A. Man ji brangi, nes tai pirmoji diena; bet ir skaudi, nes ji kartu ir paskutinioji.
|
Pauzė. |
Kai prisimenu ją šiandien, noriu dar kartą ją išgyventi, nors ir labai gerai žinau, kad sunkių ir lemiamų akimirkų nepakeisiu, – per vėlu.
PYPKĖ. Ir nedvejok, nes Anapus kartais būna taip nuobodu ir pilka, kad norisi nors trumpam pabėgt nuo kasdienybės ir paieškoti ko nors naujo arba pagyvent bent tuo, ką laikas paskandino, nors ir žinai, kad kasdienybė miršta su diena ir jau rytoj ji tiktai sapnas.
A. Tu teisi. Tikriausiai mes visi, kurie išėjom, galvojame vienodai ir tą patį ilgesį nešiojamės.
PYPKĖ. O ar žinai kodėl?
A. (palūkėjęs). Visi mes ten pat iškeliavom. Vienus užkalė į karstą, kitus drobėmis suvystė, treti parpuolė ir patys save užkasė – be karsto ir be drobės. Bet visiems žemė vienodai šalta ir drėgna. Karstas suyra ir drobė sutrūnija. Koks skirtumas? Ir vieniems, ir kitiems akių duobėsna kartais sunkias purvinas vanduo, – tada pas jus lyja arba sniegas tirpsta. Bet mums tas pats – purvinas vanduo.
|
Pauzė. |
Jūs nebijokite manęs, jeigu nenorite bijot savęs. Ir nieko manęs neklauskit, – aš beveik nieko nežinau. Man čia, tarp jūsų, buvo daug kas neaišku, ir ten tas pats. Kaip danguje, taip ir ant žemės. Tik ten dienų gal kiek per daug. Tai ir viskas.
|
Tyla. |
PYPKĖ. Tu užmiršai, jog nori grįžt anon dienon.
A. O, ne. Aš tik dar vis galvoju, kodėl gi niekad tos dienos pamiršti negaliu.
PYPKĖ. Juk tu žinai.
A. Kartais žinojimo per maža.
|
Pauzė. |
Aš jums iškasiu iš duobės tą dieną, nes atminkit: čia pergyventos akimirkos, kurių jūs niekad negalėdavot užmiršti, niekad neišblės ir ten, Anapus. (Luktelėjęs) O mirties akimirka liks taip gyva, kaip ir jūs patys.
|
Ilga tyla. |
A. Tai buvo rudeniop. Grįžau namo iš kasdieninio pasivaikščiojimo. Vakaras. Lynojo. Gatvė tuščia. Staiga lietus čiurkšlėm prapliupo. Spartinu žingsnius. O namai dar toli. Išskalbs mane kaip žlugtą, pagalvojau, ir įsmukau pro pirmas atdaras duris. Senienų krautuvė. Senas pardavėjas rūpestingai pučia nuo senos vazos dulkes. Kampe vienintelis pirkėjas renkas pypkę. Prieinu ir aš. Krūva pypkių. Įvairiausių – ilgais, trumpais ir riestais cibukais. Pigių ir brangių. Pirkėjas nervingai rausiasi krūvoj. Pasiimu vieną.
Z. (balsas iš užkulisių). Atleiskit, šią pypkę aš perku.
A. Nusijuokiu, sumoku pinigus ir išeinu. Lietus jau kiek aprimęs. Skubu. Pravažiuoja automobilis. Kažkas riebiai nusikeikia. Atsisuku – pirkėją dumblu aptaškė. Pareinu namo. Lietus nustojo. Atidarau langą – jis stovi gatvėje ir žiūri į mane.
Z. (iš užkulisių ,griežtai). Atleiskit, šią pypkę aš perku.
A. Juokdarys. Išsivalau pypkę, prisikemšu ir užsirūkau. Pro langą dvelkia vėsuma.
PYPKĖ. Atsimenu, tu taip pasigardžiuodamas tada rūkei.
A. Tie žodžiai paskatino:
Z. (balsas iš užkulisių). Atleiskit, šią pypkę aš perku.
|
A. nusijuokia. |
|
|
||
|
šį vakarą turiu pas Jus užeiti. |
||
|
Jus gerbiąs... |
||
|
A. Pasirašė: Z. (Pauzė) Keista. |
||
|
A. atskleidžia iki galo uždangą ir apžvelgia sceną. |
A. Kiek prisimenu, mano kambarys buvo kiek kitaip sutvarkytas... Kaip tau atrodo?
PYPKĖ. Pianino tu tikrai neturėjai.
A. Teisybė. Aš juk skambint nemokėjau. (Eidamas prie pianino) Tai ką man dabar su juo daryt? (Užgauna kelis klavišus).
PYPKĖ. Palik, tebūna. Pianinus dažniausiai kaip tik ir turi tie, kurie nemoka skambint. Beje, rožes tu laikydavai ant palangės, ne ant stalo.
|
A. paima rožes nuo stalo ir pauosto. |
A. Tačiau aš visada pirkdavau geltonas.
PYPKĖ. Argi rožei svarbu, kokios ji spalvos?
A. Ne rožei, bet man.
PYPKĖ. Tau gi vis tiek, nes tu spalvų neskyrei.
|
A. šypteli ir pastato rožes ant palangės. |
A. Tu teisi.
|
Rožės yra geltonos. |
PYPKĖ. Argi nematai, kad vienos kėdės trūksta?
A. Tikrai. Bet kur aš ją gausiu?
PYPKĖ. Pasiimk iš salės. Netikiu, kad būtų tiek žiūrovu, jog nerastum nė vienos tuščios kėdės.
|
A. nulipa per priescenį į salę, atsineša iš pirmųjų eilių kėdę ir pastato scenoje. |
A. Atrodo, kad...
PYPKĖ. Židinį užkurti pamiršai.
A. Gerai tu sakai.
|
Atsitūpęs kuria. Paskutinis degtukas. |
PYPKĖ. Jei atmeni, tai labai svarbu. Keista, tu tiek daug esi užmiršęs.
A. Nenuostabu: Anapus mes ir save užmirštame.
PYPKĖ (pro šypseną). Taip, taip. Viską ir visus mes kaltinam – tik ne save.
A. (užkūręs židinį). Na, dabar tai jau tikrai viskas.
PYPKĖ. Laikrodis stovi.
|
A. prieina prie sieninio laikrodžio. |
A. Jis tada ir sustojo.
PYPKĖ. Kaip žmogus.
|
A. užsuka ir nustato laikrodį. Paskui pasiima iš knygų lentynos Šv. Raštą, atsisėda prie rusenančio židinio ir skaito: |
A. „Anuo metu kalbėjo Jėzus savo mokytiniams...“ (Numeta Šv. Raštą ant stalo) Esu per daug pavargęs, kad suprasčiau poeziją.
|
Pakyla, užpučia žiburį ir, vėl grįžęs prie židinio, įsitaiso patogiai kėdėje. |
A. Visą gyvenimą žmogus kažko lauki. Lauki, viliesi... Tačiau per maža laiko, kad sulauktum. O sutemos nelaukiamos ateina. Ir viską nusineša. Viską.
|
Nusisuka nuo žiūrovų ir ima snūduriuoti. A. Viską... nusineša... viską... Užmiega. I l g a p a u z ė . Pro duris, greta scenos, kažkas įstumia į salę atbulą Z. Pamatęs žiūrovus, jis bando sprukti atgal, bet durys jau užrakintos. |
Z. (daužydamas į duris). Atidarykit! Ei! Atidarykit!..
|
Durų niekas neatidaro. Pauzė. |
Z. (skėstelėjęs rankomis). Ką gi, nieko nepadarysi... (Atsisuka į žiūrovus.) Atleiskit, mane įstūmė autorius: eik, girdi, ir pasisakyk, kas esi ir ko nori.
PYPKE (nuo šio laiko į PYPKĖS žodžius nereaguoja nei A., nei Z., nes jiedu jos negirdi: PYPKĖ pasitraukė iš tiesioginio bendravimo su žmogiškąja realybe). Klausykite ir tikėkite: jis yra niekas, o nori daug.
Z. Esu tas, kuris žino, ko nori.
PYPKĖ. Varge, tu mano varge, kaip jis klysta.
Z. Tačiau kai šiandien jis (parodo į miegantį A.) nupirko pypkę, kurios taip norėjau, sudužo visos mano viltys, sugriuvo mano gyvenimas.
PYPKĖ. Taip dažnai būna, bet tau taip nebuvo.
Z. Ar jūs suprantat, ką reiškia atimti iš žmogaus jo egzistenciją?
PYPKĖ. Jis kalba, lyg niekas to nežinotų.
Z. Metų metais vargau, ieškodamas progos pabėgti nuo amžino rūpesčio rytojaus diena, nuo to nuolatinio plušimo, kad pilvui būtų duonos kąsnis, o naktį guolis. Ilgai laukiau ir kenčiau dantis sukandęs. Tai buvo nuovargyje nuovargis ir kančioje kančia.
|
Pauzė. |
Sako, nuo skausmo nepabėgsi. Melas!
PYPKĖ. Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: jis nežino, ką sako.
Z. Pagaliau sulaukiau valandos, kurioj, maniau, savęs neatpažinsiu. Prieš kelias dienas mirė mano dėdė. Buvo turtingas ir manęs į akis nesileido. Testamente man buvo du žodžiai: išmok gyventi. Asilas. Turtais pertekę, visi tokios išminties pilni. Kai jį duobėn partiesė, ir aš paspyriau žemės grumstą: Requiescat in pace. Ir išėjau „išmokt gyventi“.
Turėjo dėdė pypkę.
Kartą, norėdamas dėdei prisigerinti, – jau buvo pats laikas – prieš pat jo mirtį, – pasiryžau pas jį nueiti. Įleido tarnaitė, labai nustebusi. Paprašiau dėdei nieko nesakyti – tebūna staigmena, cha! – ir įėjau į miegamąjį. Dėdė miegojo. Taip, kaip jūs miegosite prieš mirtį. Mano dėmesį atkreipė jo rankos: ilgi kaulėti pirštai buvo įsikibę, tiesiog konvulsiškai, į išardytą pypkę. Pastaruoju metu dėdė buvo metęs rūkyti. Tai iš kur čia ta pypkė? Priėjau arčiau. Pro langą ritosi sunki rudens saulė. Staiga dėdės rankoje kažkas akinamai blykstelėjo. Sulaikydamas žadą pasilenkiau, kone užsiguliau ant dėdės.
|
Pauze. |
Pypkės galvos viduje, – išardęs nepastebėsi, – buvo įsegtas didžiulis žėrintis deimantas! Mane net prakaitas išpylė. Griebk, pasiimk... – šnabždėjo gundanti mintis į ausį. Jau buvau betiesiąs ranką, kai susigriebiau. Nutariau veikti šaltai, atsargiai. Nieko nelaukdamas pirštų galais išėjau iš kambario.
Dėdė mirė. Ir nustebau: nei deimanto, nei pypkės testamente nebuvo. Ją turėjo kažkas gauti dar prieš dėdės mirtį. Pavogti niekas negalėjo, nes apie deimantą pypkėje tikriausiai tik aš ir dėdė težinojom. Atsargiai išklausinėjau visus turto paveldėtojus, ar kuris nors nėra gavęs pypkės. Niekas. Viltis atrodė prarasta.
Bet netikėtai ji grįžo. Kartą tarnaitė, – į ją visai nebuvau atkreipęs dėmesio, – netikėtai prasitarė, jog dėdė prieš pat mirtį padovanojęs jai pypkę, – ji tau, girdi, pravers juodoms dienoms atėjus. Moterėlė pravirkus, – ponui, žiūrėk, jau ir protas mirties patale susimaišė, – o paskui nunešusi ir pardavusi pypkę pirmoj pasitaikiusioj senienų krautuvėj. Sako, gavusi bent kelis centus. Tik tiek? – surikau. Kas tau, mieloji, taip akis apdūmė? Ir bėgte nubėgau į krautuvę.
|
Pauzė. |
Kas toliau buvo, jau žinote.
|
A. sujuda kėdėje. |
Z. Ačiū Dievui, (paroda į A.) kad jis nežino, kas tai per pypkė.
|
A. pabunda, nusiraivo, iškrato pypkę ir įsideda į kišene. |
Z. Man jau laikas... (Tyliai belsdamasis į duris, pro kurias įėjo) Atidarykit, aš jau baigiau. Greičiau!..
|
Durys prasiveria ir Z. dingsta. |
PYPKĖ. Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: jis nežino, ką daro.
|
A. pakyla nuo kėdės ir uždega žiburį. Vėl atsisėda, atsiverčia Šv. Raštą ir skaito: |
A. „Anuo metu...“
|
Beldimas į duris. |
A. Prašau.
|
Įeina Z. – plati skrybėlė, stati lietpalčio apykaklė. |
A. (nugara į Z, nespėjus jam prabilti, lyg niekur nieko). Malonu. Aš Jūsų laukiau. Šv. Rašte skaitome: „Juose įvyksta pranašystė Izaijo, kuris sako: Girdėte jūs girdėsite, bet nesuprasite, ir žiūrėte jūs žiūrėsite, bet nematysite.“ Kokia Jūsų nuomonė?
|
Pauzė. |
A. (ištiesęs ranką). Tamstos paltą?
Z. Ačiū, aš visai trumpam.
A. Netikiu. Prašau sėstis.
Z. Dar kartą ačiū. Sakiau: aš trumpam.
A. Puiku. Laikas brangus. Ypač skubant. Bet aš vis tiek netikiu: užtruksim ilgiau, negu manote. Sėskit.
Z. Kaip norit. (Atsisėda).
A. (vis dar nusisukęs). Tačiau vis dėlto prašyčiau bent nusivilkt, – bus karšta.
Z. Priešingai, pas Tamstą vėsu.
A. Nejaugi? (Pagaliau atsisuka. Su šypsena) Tikėkit, bus karšta.
Z. Tiek to, pakentėsiu.
|
A. peržvelgia Z. |
A. Nors skrybėlę nusivožkit. Kambary, (kilstelėjęs akis į lubas) ačiū Dievui, dar nelyja. (Keldamasis nuo kėdės) Leiskit, patarnausiu.
Z. Nesivarginkit. (Nusiima skrybėlę ir padeda ant stalo).
A. (vėl sėsdamas). Tad Jūs...
Z. Norėčiau, kad sutartume kuo greičiau.
A. O taip, aš juo labiau. Tačiau atrodo, kad, nepaisant abiejų labai gerų norų, teks, kaip sakiau, ilgiau užtrukti.
Z. Kodėl?
A. (truktelėjęs pečiais). Visai natūralu: abu norime skubėti. Bet niekur nenubėgsim: abiejų laukia tas pats.
Z. (ūmai). Kas?
A. (tariamai nustebęs). Negi Jūs nežinote? Keista. Juk visų laukia tas pats. Kas? Tiek to, užmirškim. (Kita nuotaika) Tad Jūs norite...
Z. (skubiai). Taip, aš atėjau su...
A. ...reikalavimu?
Z. Ne...
A. ...grasinimu?
Z. (nekantriai). Ne, ne. Kodėl Jūs būtinai... Tamsta...
A. Nesupratau Jūsų? Sutinku: dažnai taip atsitinka. Bet ne šį kartą.
|
Atsilošia patogiai ir ima lėtai dėstyti. |
Tiesą pasakius, Jums pasisekė, kad atėjot su grasinimu ar su reikalavimu, – kaip Jums patogiau, – bet ne su prašymu. Matot, turiu blogą ypatybę: nemėgstu patenkint prašymų. Nors, būsiu atviras, niekad neturėjau progos prašymo svarstyti. Suprantat, smulki, neįtakinga visuomeninė padėtis. Taigi, kaip Jums, tikiuos, jau paaiškėjo, paprastai svarsto mano prašymus. Taip jau įprasta. Ir visuomet atmeta. Kiti įprato – ir aš pripratau. Todėl netikėtai gavęs prašymą, aš negalėčiau jo neatmesti. Vien dėl patyrimo stokos. Ką padarysi. Tad, matote, tikrai laimingai pataikėt atėjęs ne su prašymu.
Z. Tokiu būdu mes greit sutarsim.
A. Kas Jums sakė?
Z. (sumišęs). Taigi Jūs tik ką...
A. A, tiesa. (Iškėlęs reikšmingai pirštą) Tačiau tai dar nereiškia, kad aš turiu sutikti su Jūsų reikalavimu arba grasinimu. Anaiptol. (Šypsodamasis) Matot, šį kartą Jūs manęs nesupratot.
Z. Kaip tai?
A. Aš gi sakiau, kad...
Z. (nutraukdamas). Tiekto. (Išsiėmęs iš kišenės piniginę) Aš veltui nereikalauju. (Pakloja ant stalo banknotą).
A. O, šimtinė. (Pauzė) Man regis, kad per...
Z. ...mažai? (Vėl griebiasi piniginės).
A. Ne, per daug.
Z. Per daug? Tamsta juokaujate.
A. Svogūnas gali žmogų pravirkdyti, tačiau ar Jūs žinote kokią daržovę, kurios kvapas ar skonis sukeltų juoką? (Įdėmiai žiūrėdamas į Z.) Pypkės už jokią kainą neparduosiu. Ir neatiduosiu.
Z. (nervingai). Kodėl?
A. Nežinau. O gal ir todėl, kad...
Z. (pašokęs). Kad kas?
A. ...kad nenoriu.
Z. (primygtinai). Kodėl?
A. Todėl. Daug ko žmogus nenori.
|
Z. vėl atsisėda. |