Teismo ekspertizės gydytojas tupėjo, prilaikydamas palto skvernus, kad jie nesusiteptų į šlapią, purviną rudenio žolę.
- Šautinė žaizda. Iš labai arti. Nunešta trečdalis pakaušio. Mirtis ištiko, - jis pakėlė lavono ranką, - prieš dvyliktą. Maždaug. Jeigu reikia, po skrodimo pasakysiu tiksliau. Nors koks skirtumas? Savižudybė.
Gydytojas atsistojo ir perbraukė delnais per kelius. Du lavoninės sanitarai pamėlusiais veidais stovėjo, laikydami neišvyniotus brezentinius neštuvus, ir rūkė.
Atsikėlė anksčiau negu paprastai, nes norėjo pamatyti, kaip teka saulė. Šiaip buvo viskas kaip visada. Lašėjo iš čiaupo. Šeimininkas taip ir neprisiruošė jo sutvarkyti. Vamzdis gaudė ir burbleno. Vanduo buvo labai karštas. Ir tik nusiskutęs pagalvojo, kad galėjo pasikeisti peiliuką. Kokia prasmė taupyti? Bet tuoj pat šmėstelėjo mintis, kad gerai, kad viskas yra taip kaip visada.
Sugrįžęs į kambarį, atsistojo prieš veidrodį. Jo kažkada rudai dažyti rėmai buvo nusilupinėję, apšiurę. Viskas šiame kambaryje buvo apšiurę, išskyrus dangų už nevalyto lango stiklo. Dangus būdavo pilkas, būdavo mėlynas, būdavo juodas, net raudonas, kaip šį rytą, bet niekada - apšiuręs. Išsitrynė losjonu. Losjonas maloniai degino ką tik nuskustą odą. Viena moteris kadaise labai mėgo šitą kvapą. Ji tvirtino, kad jis jai mielesnis, kai kvepia šitaip. Uždarė langą, iškratė pelenus ir nuorūkas iš peleninės į šiukšlių kibirą virtuvėje. Grįžęs apsivilko paltą ir, prieš rakindamas duris, atsigręžė. Atsigręžė, nes atsigręždavo visada išeidamas. Ar ko nepamiršo, ar nepaliko šviesos, ar užgesino nuorūką.
Kadangi dar buvo daug laiko iki darbo pradžios, išgėrė kavos puodelį mieste. Vis tiek buvo dar daug laiko. Nuėjo į kitą kavinę ir išgėrė dar puodelį kavos. Kava buvo gera. Ne taip kaip visada. Į darbą ėjo pėsčias. Kartais taip darydavo. Pagiringas, kad prasivėdintų, ar šiaip sau, kai būdavo gražus oras - pavasarį, vasarą, ankstyvą rudenį.
Saulės taip ir nepamatė. Dangus rytuose buvo pilkas, ir debesys lėtai šliaužė ant miesto. Popiet arba vakare, o gal naktį pradės lyti. Taip buvo ir vakar, ir užvakar. Ruduo.
Žolė gelto. Perėjo gatvę ir ėmė eiti taku palei pušyną. Pušynas buvo žalias ir kvepėjo. Bet spygliai ir žolės stagarai po pušimis buvo rudi. Atsigręžė. Tolumoje tarp kalvų kilo bokštai. Tik šitame mieste šitaip. Bokštai, miestas, kalvos, pušynas.
Pušynas buvo aptvertas tinkline tvora. Šią vasarą tvorą dažė. Ir dabar žolė abipus tvoros buvo žalia. Bet tas žalumas buvo netikras. O tvora rūdijo, kaip rūdijusi. Už tvoros, tarp parudavusių, niekieno nemindomų lubinų, augo šermukšnis. Jo uogos dar buvo oranžinės. Bet greitai bus raudonos. Ruduo.
Darbe užpildė kelis blankus. Nunešė vieną pasirašyti. Rūkė keliskart koridoriuje. Papasakojo kelis anekdotus. Pavalgė valgykloje. Rinkosi pigesnius patiekalus, nors labai norėjo suvalgyti porą apelsinų. Bet apelsinai buvo brangūs, ir jis nedrįsdavo jų imti. Viršininkas išvažiavo posėdžiauti, dingo ir pavaduotojas. Galima nusiplauti. Nors dar dvidešimt iki šešių. Bet jei valdžios nėra, reikia eiti. Visada išeidavo, jei galėdavo anksčiau. Nors skubėti niekada nebuvo kur. Ir šiandien nebuvo kur skubėti.
Labai nenorėjo eiti namo. Niekada nenorėdavo eiti namo. Galėtų eiti vėl pėsčias. Bet tingėjo. Visada tingėdavo. Tad važiavo troleibusu. Troleibusas buvo pilnas. Kaip visada. Žmonės barėsi, lipo vienas kitam ant kojų. Ką padarysi, tokia spūstis.
Išlipo prospekte ir nuėjo pėsčias. Senamiesty kavinukės jaukesnės ir paprastesnės. Pastovėjo eilėje ir pasiėmė šimtą gramų degtinės ir kavos. Butų gerai užkąsti, bet paskui norėsi išmesti dar šimtą.
Pasisekė. Taurelė buvo pilnut pilnutėlė. Atsargiai pakėlė prie lūpų ir siurbtelėjo, kad nenulietų. Tada maktelėjo pusę. Užsigėrė kava. Kava šį kartą buvo bjauri. Bet dabar nesvarbu. Kai su degtine - nesvarbu. Gal nereikėjo imti kavos, pamanė, būtų užtekę ir arbatos. Nuo kavos paskui labai varo. Kitą šimtą imsiu su saldainiu. Dar geriau ir pigiau. Sako, vokiečiai taip daro. Jei nėra saldainio, cukrumi užsikanda. Jis baigė gerti ir krimstelėjo cukraus gabaliuką. Tikrai gerai. Kavą paliko neišgertą. Gaila - pinigai mokėti. Bet gal geriau taip. Nereiks lakstyti į tarpuvartę, bijoti.
Visą laiką jautė portfelį prie kojos. Kad nepamirštų. Kad kas nenuneštų. Išgėręs pasvarstė, ar čia dar išgerti, ar nueiti kitur. Bet eilė buvo didelė, tad pasiėmė portfelį ir išėjo. Portfelis buvo sunkus. Gatvėje užsirūkė. Padarius gramą visada malonu užsirūkyti. Beveik taip pat, kaip pirmą cigaretę rytą. Priešais ėjo du milicininkai. Budintys. Jau, matyt, aštuonios.
Perėjo gatvę ir įėjo į kitą kavinę. Ir čia buvo eilė. Bet užtai buvo stipraus likerio. Likeris gerai. Nereikia užsikąsti. Ir šiaip maloniau gerti. Degtinė dvokia žibalu. Gal iš tiesų ją daro iš naftos?
Buvo laisva vieta kampe. Mėgdavo ten sėdėti. Matyti visa salė, o tavęs nesimato. Stovėdamas eilėje ėmė svarstyti, ar spės užimti tą vietą. Jei spėtų, reikėtų pasiimti du po šimtą. Toj kertėj galima ilgai sėdėti. Niekas nestumdo, ir girtuokliai nelenda. Ir, svarbiausia, galima parūkyti. Jadvyga nesupras, iš kur eina dūmai. Vis tiek vakarop, kai daugiau išgers, visi pradės rūkyti. Jadvyga barsis, rėkaus, bet vis tiek visi rūkys. Jis nedrįsdavo, jei nesėdėdavo kampe. Mėgdavo pasėdėti ramiai. O koks ramumas, kai ant tavęs rėkauja. Jis dar pasvarstė, atsisuko ir tarė užpakaly stovėjusiam piliečiui su marga skrybėle:
- Aš tuoj grįšiu.
Tas linktelėjo galva. Nuėjo ir padėjo portfelį ant plastmasinės, žydros kėdės. Kartais taip darydavo.
Sėdėjo kampe ir lėtai siurbčiojo likerį. Nebuvo kur skubėti. Maloniai šilo krūtinė, skrandis, galva. Salė buvo pilna. Jau buvo girtų, jau rėkavo ir keikėsi. Bet jis buvo toli tamsoj, ir po stalu maloniai rūko tarp pirštų cigaretė.
Sėdėjo beveik iki uždarant. Dar galima būtų nueiti į cukrainę. Ten ilgiau dirba. Bet baigiasi pinigai, o iki algos dar visa savaitė. Galima būtų pasiskolinti. Bet gal ne. Pratrauks ir su penkiais. Arbatos turi. Rytais du riestainiai, vakarais du riestainiai. Kartais batonas. Ir pratrauks. Jei pritrūks - tai tik kelių rublių. Pasiskolins. Iš Zosės pasiskolins. Kartais būdavo ir blogiau. Gal dar išgerti? - paabejojo. Bet jau naktis. Tuoj pradės lyti. Jau lašnojo. Bjauru per lietų vaikščioti. Ir taip kojos sušlampa - batai ne kažin kokie.
Jis nuėjo per parką, paskui mediniu tilteliu per upelį. Vanduo šniokštė tamsoje. Pro medžių šakų drėgnumą vos vos prasimušė miesto ūžesys. Buvo tylu ir tamsu. Šnarėjo lietus. Paėjo palei upę ir įėjo į siaurą tarpeklį tarp kalvų. Čia buvo visai tylu, ir jis sustojo. Atsargiai pastatė portfelį ant žemės. Lietus jau teškėjo į žolę, į taką. Bus gerai. Atsegė. Segtuvų metalas buvo drėgnas, šaltas, ginklo - sausas ir net šiltas. Gal išbandyti? Bet nuaidės tarp kalvų. A, bus gerai ir taip.
Jis apžiojo vamzdį ir paspaudė nuleistuką.
Milicijos leitenantas tarė gydytojui:
- Šunsnukis. Galėjo pasikarti ar ką nors suryti.
- Ką tu surysi, - paprieštaravo gydytojas, tarsi užstodamas.
Leitenantas nusispjovė:
- Neuždarys bylos. Kol nesurasi, iš kur jis tą šauninką ištraukė, neuždarys bylos. Užsiknisi.
Gydytojas tylėjo.
Ramonas, Antanas. Ramybės kalva: [esė, apsakymai, apysaka]. - Vilnius: 7 meno dienos, 1997.