ŽIEMOS DAINA

 

Sūkuriuotom gėlėm, pasiklydusiais paukščiais,

Nepaeinančiais, griūnančiais sniego kalnais

Apsitvėrė žiema, - neįžiūrimais aukščiais,

Nepagaunamais, alpstančiais tonais švelniais.

 

O eilėraštis gimsta - kaip vėjas - iš nieko

Ir skambėdamas bėga pusnim neramus,

Bet negali daina prasimušti pro sniegą

Ir sugrįžta - kaip vėjas - į savo namus.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

GĖLĖS AUDROJ

 

Lietus išpylė žalią spalvą

Ant medžių, ir drauge su ja

Dvi baltos rožės purtė galvą

Kaip širmas žirgas lietuje.

 

Audros dievaitė žaliaakė

Per sodą pralėkė linksma.

Ji juokėsi ir kažką sakė,

Žaibais žibuokles plakdama.

 

Dangus, įtūžęs kaip Otello

(O, mauro tragiška aistra!),

Granitą trupindamas šėlo

Erdvių beribiam teatre.

 

O nusigandusi gražuolė,

Žydra Desdemona, trapi

Ir virpanti neužmaršuolė

Tarp nendrių verkė paupy.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

AFRODITĖ IR NARCISAS

 

Nei mėnulio, nei žvaigždžių,

Nei gėlių, nei angelų.

Šventą žiemą, šaltą dieną

Baltu vieškeliu einu.

 

Saulė bėga danguje,

Vėjo rankos gaudo ją.

Plyšta plazdantys šilkai:

Miglos, ūkanos, rūkai.

 

Ir nuoga, kaip Afroditė,

Sidabrinė saulė švyti,

Ties numirusia žeme

Šypso šypsena ramia.

 

Ir be rūbų, kaip Narcisas,

Stovi nuogas miškas visas,

Lieknos liepos ir klevai -

Balto marmuro dievai.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

SAULĖS DARBAI

 

Tyliai šlamančių medžių poros

Svyrinėja lauko gale.

Juos užlieja laimingas oras,

Visagalės saulės galia.

 

Ji nuglosto žydinčią liepą,

Jai paduoda viedrą vandens,

Ji didžiuliam ąžuolui liepia

Jai uždėt rankas ant liemens.

 

Nuramina raudančią žolę

Jos ranka šilta ir švelni,

Užaugina žuvį gražuolę

Ežerų žydram šuliny.

 

Lieja šviesą lekiančios svirtys,

Vėjai veža aukso ratus,

Ir prasiveria žalios širdys,

Ir nuo medžių teka medus

Į visus pasaulio kraštus.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

ŽIEMOS PASAKA

 

Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.

Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.

Taip kvepia princai ir kirpėjai,

Taip kvepia vakaras sapne.

 

Žiūrėki: linija pro stiklą

Praėjo posūkiu tyliu,

Rami šviesa pro švelnią miglą

Čiurlena pieno upeliu.

 

Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.

Žiūrėki: baltas sodas minga.

Nugrimzdo žemė praeity.

Įspėk, kas eina? Neįspėjai:

Ateina princai ir kirpėjai,

Balti karaliai ir kepėjai,

Ir šlama medžiai apsnigti.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

SKENDUOLĖ

 

Merga pavargusiom spalvom

Saulėlydžio ugningas garbanas,

Jo liepsną lyjančią pagarbinus,

Į jūrą skęsta negyvom

Akim, virpėdama pasineria

Į gailiai giedančius dažus

Ir jaučia didelio akvariumo,

Kurs nori mirti, pirmą nerimą,

Ir glosto bangą rankos neriamos,

Ir tyška vakaras gražus.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

ŽIEMOS MIRTIS

 

Nuo fioletinės šakos į žydrą sniegą

Žiauri lakštingala isterišku balsu

Nukrito juokdamos, ir skambios upės bėga

Per pievą, virpančią nuo mirgančių šviesų.

 

Fanatiškų gėlių miškai į orą šauna,

Rubino žiedlapiais raižydamos stiklus

Vasario veidrodžių, ir veda žiemą jauną

Į mirtį degančią pavasaris vikrus.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

GEGUŽIS

 

Naktį griausmas topolį spiritu palaisto.

Žemėj sklinda karštas kvapas nuodėmingo vaisto.

 

Garsiai - kaip granatos - sprogsta pumpurai.

Jau iš anksto matos: baigsis negerai.

 

Miškuose šaltiniai muša kaip šampanas,

Krūmuos griuvinėja pasigėręs Panas.

 

Žemė ūžia bitėm, žaidžia vabalais,

Upėj plaukia debesys putotais gabalais.

 

Plazda žalios telegramos vieškelių stulpuos,

Ir numirėliai neramūs gieda žydinčiuos kapuos.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

ŽIAURUS PAVASARIS

 

O, vėjų krautuve, dalinanti žibuokles

Mergaičių mindomuos pavasario šlaituos!

Lengvoj mėlynėje siūbuoja pakaruoklis,

Jo siela rojuje, jis rojaus neparduos

 

Nei saulei, mokančiai už viską grynu auksu,

Nei žemei, metančiai jam tūkstančius žiedų.

O aš imu tikėt, kad rudenio sulauksiu,

Nes tam pavasary ramybės nerandu:

 

Toj vėjų krautuvėj, dalinančioj žibuokles

Poetų mindomuos pavasario šlaituos,

Kur aklas elgeta, linguodamas sūpuokles,

Kvatoja prieglobsty fanatiškos gamtos.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

MONOLOGAI

 

Kaip su virėja ar skalbėja

Daržely kalbasi žiedai,

Taip su savim aš pats kalbėjau:

Neįtikimai paprastai.

 

Virėja virė aukso košę,

Dangus mirgėjo katile, -

O man išsiskleidė kaip rožė

Žvaigždė, nutiškusi šalia.

 

Skalbėja skalbė baltą sniegą,

Tekėjo putos per kraštus, -

Srovė kvatodama įbėgo

Į mano liūdinčius raštus.

 

Matau virėjas ir skalbėjas,

Jų balsą tolimą girdžiu.

Pats su savim pasikalbėjęs,

Krentu į sūkurius žvaigždžių.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

LUNATIKĖ

 

Ji stovėjo aukščiausiam bokšte

Ir kalbėjo su mėnuliu.

Jai tarp rankų skleidėsi puokštė

Fosforinių miego gėlių.

 

Žemėj rėkė našlys, jos vyras,

Žemėj springo našlaičių malda.

Mėnuo buvo šaltas ir tyras

Ir liepsnojo - kaip visada.

 

Žalios žvaigždės kvepėjo kaip rūtos,

Švelnios gelmės ją šaukė vardu,

Visą erdvę užliejo putos,

Sukapotos aukso kardu.

 

Mėnuo ją pripildė lyg indą,

Ir nualpus, plaukais palaidais,

Ji blyškia kometa suspindo

Ir nuskrido elektros laidais.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

MECHANIŠKAS ANGELAS

 

Mechaniško angelo pareigos nesudėtingos:

Valdyti žaibus, parnešti duonos ir vyno,

Žiūrėt pro langą, kaip sienom laipioja gaisras,

Kalbėt su lempom apie senas gadynes.

 

Mechaniško angelo pareigos nesudėtingos:

Kas šimtas metų pašert ant bokšto chimeras,

Iš lėto žengti, kad nežvangėtų metalas,

Miglom apvilkti šąlančias kariatidas.

 

Mechaniško angelo pareigos sudėtingos:

Užremti duris, neleisti Mirties į vidų,

O jai įėjus, parodyt miegantį brolį

Ir ją įtikint, kad jis neturi sielos.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

STATULA EINA PASIVAIKŠČIOTI

 

Herojaus statula, pavargusi,

Danguj stovėti nebenori, -

Ji žengia žemėn užsimerkusi

Ir neša žalvarinį svorį

 

Akmens gatve, ir drumstos ašaros

Seniems namams per skruostus ritas,

Ir siaubas, juodas tartum rašalas,

Patvinsta, ir užgęsta rytas.

 

O vyskupas ir gubernatorius

Kareivių ir maldų neranda,

Ir tik per aikštę nimfos keturios,

Paminklo palydovės, skrenda

 

Ir moja žemei. O jisai,

Kaip reikiant vaikščiot neišmokęs,

Sugriauna gatvę ištisai.

Ir tyla mirštančių balsai,

Ir tiktai mažas vaikas juokias.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

POETAI ROMANTIKAI

 

Melsvą rožių bukietą ant stalo

Vakaras pastatė ir pripylė

Rausvo vyno klevui į bokalą

Ir rasom aptaškė žolę tylią.

 

Ir ištirpo sodai tartum sniegas,

Ir poetai soduose ištirpo.

Jiems užliejo širdį šiltas miegas,

Kur eilėraščiai kaip vaisiai sirpo.

 

Noko kriaušės, obuoliai ir vyšnios,

Rožių kvapas ant šakelių supos,

Svaigo spalvos vakaro neryškios,

Migo vyno paragavę lūpos.

 

O poetai plunksnas pasidažė

Į upelį, kurs per dangų bėgo,

Ir sidabro rašalu parašė

Šnerančią poemą apie miegą.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

ARLEKINO MIRTIS

 

Fioletinis arlekinas

Plaukia vakaro debesy.

Žemėn liejas dangus kaip vynas

Ir daina liūdna ir šviesi.

 

Nuo garsų jo graudžios gitaros

Lūžta trapūs kūnai žolių,

Ir pasaulis ledinis daros,

Ir aš pats kvėpuot negaliu.

 

Mes išgirstam atūžiant mirtį,

O jis dedasi negirdįs,

Ir jam meta tiesiai į širdį

Skambią ietį greita mirtis.

 

Žemėn teka kraujas ir vynas,

Žemėj rauda medžiai visi:

Fioletinis arlekinas

Miršta gęstančiam debesy.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

AUDRA

 

Liūdnų miškų rūstus kirtėjas,

Į juodą girią šoka vėjas,

Ir krenta lapai ir lašai,

O tu eilėraštį rašai.

 

Ir skamba šakos tartum stygos,

Ir maišos miško senos knygos,

Per dangų liejasi dažai,

Ir tu eilėraštį rašai,

 

Kad jūroj skęsta baltos burės,

Kad plyšta debesų kepurės, -

Bet tau to vėjo per mažai,

Ir tu eilėraštį rašai:

 

Nuo tavo kirčių siunta vėjas,

Ir tau dangus vulkanais liejas,

Ir dega girios ir laukai,

Kuriems tu žūti įsakai.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

NEMIRTINGUMAS

 

Tu gyvenai, tu vaikščiojai kadais

Po žiaurią žemę su skambiais skliautais

Ir nuėjai atgal, iš kur atėjęs,

Ir tavo kapą lanko aklas vėjas

Arba lietus. Ir tu girdi: nauja

Rūsti sonata bėga lietuje,

Ir tu drebi, tu nori užrašyti,

Bet nedrįsti net popieriaus prašyti,

Nes mirusiems įsakoma gulėti,

Nes jie privalo amžinai tylėti.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

VAKARAS  NEAPOLY

 

Prisigėręs Lacrimae Christi,

Jis išeina ir ima kristi.

Vėjas vaikšto dangaus gelmėm,

Aptaškytom rausvom dėmėm.

 

O bella Napoli!

 

Jis Venerai puola ant kaklo,

Jis užmiršo amore sacro.

Rausvos lūpos, rausvi laivai,

Ir vulkanas rūksta rausvai.

 

O amore profano!

 

Jis mėgina keltis ir griūna.

Rankos glosto dievišką kūną.

Pro erškėčius ir pro vinis

Tyliai liejas rausva ugnis.

 

O amore sacro e profano!

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

KELIONĖS PATARIMAI

 

Išsemk lig dugno šimtą šulinių,

Papjauki bandą jaučių plačiaragių,

Sušluoki miltus iš visų malūnų

Ir susikrauki visa tai į laivą.

Draugų drąsiausių būrį pasirink

Ir dešimt metų plauki per marias

Pradžioj pietų šalin, paskui į rytus.

 

Kai iš vandens Juodų Erelių krantas

Išners, paruošk strėles, lankus ir ietis,

Nes tie didžiuliai paukščiai puola laivą

Ir įgulą išgrobsto. O Gigantų

Priplaukęs šalį, suk toliau nuo žemės:

Jie nuo kalnų uolas į jūrą mėto

Ir daug laivų yra padovanoję

Žuvų vaikams žaislelių vietoj.

 

Jeigu

Laimingai seksis, pagaliau atplauksi

Į Amžino Pavasario salas.

Tos dvynės salos guli vandeny,

Kaip seserys susikabinę rankom,

Ir spindi saulėj vaisiais ir gėlėm.

 

Ten imki šilką, perlus, dramblio kaulą,

Ugningais kūnais moteris, kad kelias

Atgal atrodytų trumpesnis, tik

Nelieski melsvo katino ir žydro

Mėnulio, kuris kaba taip žemai,

Kad jį beveik gali pasiekt nuo stogo.

Nes katinas ir mėnuo - tų salų

Dievai, - kas juos norėtų grobti, žūtų.

Jie vienas kitą myli: kiaurą naktį

Mėnulis, katinui medžiojant, šviečia,

Parodo jam peles ir paukštelius,

Ir tas jų prisiėda ligi sočiai.

O brėkštant rytui, katinas, įlipęs

Į aukštą medį, mėnesį užmigdo

Niurnėjimu švelniausiu ir paskui,

Kad niekas jo nesutrukdytų, saugo.

 

O žmonėmis, kaip ir visi dievai,

Jie nesirūpina, - jie baisiai skuba

Ir patys vos suspėja apsidirbti.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

POETUI

 

Kaip saulė gęstančiame kosmose,

Pajuodusių žvaigždžių pavėsy, -

Taip tu palikusiuose posmuose

Ramus ir vienišas stovėsi.

 

Planetos painiosis voratinkly,

Prieš mirtį zyzdamos kaip musės,

Ir tu, kurs amžinybe netiki,

Ir tavo veikalas, uždusęs,

Įšals leduos.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

 

AKMENĖJIMAS

 

Nežinau, mergina ar kolona, -

Tamsumoj negalėjau atskirti,

Bet jutau jos liemenį ploną

Ir girdėjau negyvą širdį.

 

Iš dangaus nusileido balandis

Ir, nutūpęs ant mirusios rankos,

Virto akmeniu ir nusigandęs

Matė, kaip marmuro bangos

Užlieja erdvę ir laiką,

Ir pats Dievas jų nesulaiko.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

VENEROS GIMIMAS

 

Žaibas muša į okeaną, įtūžusi banga meta ją iš gelmių į krantą, ir jinai stovi ligi kelių vandeny, visa aplipusi dumblu, apraizgyta lašančiais žolių tinklais. Maži krabai bėga jos kūnu žemyn, jūros žvaigždės ir jūros ežiai krenta jai nuo galvos ir pečių, grįždami į savo drėgną tėvynę. Iškėlusi rankas, ji trinasi smėliu apneštas akis, kurios dar tebemato koralų ir vandens anemonų girias, elektros žuvis ir nutekančių formų, švelniausių spalvų gyvūnus: gelmių plėšikus, apsimetusius rojaus gėlėm.

Žaibas muša i žvejų kaimelį, prisiglaudusį tarp uolų, kelios lūšnos nuvirsta į jūrą, - jai nebėra ko bijoti: dangus sunaikino jos gėdingo gimimo liudininkus. Debesis nusileidžia žemyn, kietom srovėm nuplauna dumblą nuo jos kūno, kuris sušvyti perlamutro vaivorykštėm besileidžiančios saulės šviesoj. Išsilijęs, jis pridengia ją permatoma skraiste, ir jinai, atsargiai kvėpuodama neįprastai aštriu žemės oru, šypsodamasi sau pačiai, eina pajūriu į artimiausią smuklę, kur dar Šiąnakt su pravažiuojančiu pirkliu pradės savo linksmą ir purviną, begalinių triumfų kupiną žemės gyvenimą.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

BALIUS

 

Jau po vidurnakčio, baliui pasiekus isterišką įkarštį, kai kavalieriai pradeda taršyti džiaugsmingai cypiančioms damoms plaukus, ir poros, nugalėdamos abejingos fizikos dėsnius, staigiais posūkiais ima kilti aukštyn, o tavęs jau nebeklauso atmintis, ir tu nebežinai, ką turėjai būtinai prisiminti, o šokėjų rankos ir kojos ima plaukti kas sau ramioj ir permatomoj migloj, kandeliabrai lubose ima tįsti ir virsta siūbuojančiom šviesos spiralėm, kurios sulūžta aštriais kampais, - salė pradeda klykti, perrėkdama plyštančio orkestro juodų žaibų trenksmą, ir pasidaro visiškai tamsu, ir tu prisimeni fioletinį žuvusio kareivio veidą (kovos dar tebevyko vakarų Berlyne), - o vėjas supa vienintelį visame kosmose žiburį ir beria tau į akis smulkų lietų ir sausai šlamančius neįžiūrimo medžio lapus.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

VEIDRODŽIO DARBAI

 

Vidunakčiui atėjus, veidrodžiai pradeda dirbti. Rudens naktis ilga, stiklai iš senatvės padūmavę ir tingūs, iki dienos toli, ir jiems nėra kur skubėti. Pirmasis palinksta, ir jame ne iš karto atsimuša gulintis ant kilimo su juoda dėme smilkiny, ir veidrodis iš lėto paduoda jį kitam, o tasai jį perlieja į sekantį, ir taip jie dirba ligi pat aušros, kol paskutiniajame belieka vien tik tamsi dėmė, bet ir ši pagaliau išnyksta.

Ir tuomet visame mieste miegantieji sapnuoja, kad jie gimsta ir vis negali gimti ir dūsta siauruos koridoriuos ir krenta į tarpeklius, kurių dugne blaškosi jie patys, - jie užsimuš ir užmuš tuos ten apačioj ir rėkia ir negali išrėkti ir pabunda, prakaito išpilti, ir girdi silpstantį varpo dūžį, nutįsusį į drėgnos vatos prikimštą, liguistą lapkričio rytą.

 

Henrikas Radauskas. Žiemos daina: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1955.

 

 

 

ATOGRĄŽŲ PLAŠTAKĖ

 

Atvirai nepadoria, kilpom svyrinėjančia linija, tyčia nesumegzdama plyštančių vaivorykščių salto mortale, jinai lekia stangriu vidudienio oru - į meilės nuotykį, kurio niekuomet nebus tame riebiame, įkaitusiame sode: savo trijų dienų gyvenime ji niekad nesusiras tokio pat begėdiškai margo, tiek pat lengvabūdiško partnerio.

Einąs alėja vienuolis prisidengia skrybėle akis. Siaubo pagauta siuvėja žiūri į spiegiantį karminą, į tyškančią mėlynę, į oranžinius ruožus plevenančiuos paleistuvės sparnuos. Nėra prasmės prikalbinėti ją pakeisti gyvenimą arba suknelę: ji tėra skrendanti kirmėlė.