PROJEKCIJA

RELIKTAI

Išvargę buvom tada,
Palikdami savo
Griūvantį miestą.
Tempėm nešulius pikti,
Siuntėm vieni kitus pragarmėn,
Vaikai verkė
Lyg užkerėti.
Sapnas – tai sapnas,
Bet negalėjom pabusti.

Ištuštėjusios ir sustingusios akys
Žiūrėjo į mus –
Išnykstantis palieka
Tuštumos ženklą.
Vienintelis ištikimas,
Kaip visi nuolankiausieji
Ir tikri atsidavėliai,
Neturi vietos
Ir visados ieško namų.

Mūsų juodos
Ir drėgnos akiduobės
Turėjo būti užpildytos.
Pavargę, alkani
Negalėjom galvoti
Apie vabalą, kuris lėtai
Ropštėsi mūsų drabužiais
Ir pasislėpė
Savo namuos.

Dar ilgai,
Ilgai nežinojom,
Kad esam belaisviai.
O vėliau negalėjom suprasti,
Kodėl esame prarastieji
Dangaus kūnai
Ant begalybės augalo,
Išgalvoto, šalto
Ir nepažįstamo.

Ne, tai nebuvo nežinojimas.
Ir tai nebuvo praradimas.

Išlikimo iliuzija
Gali žavėtis
Tik mirštantis.
Mes nesame priimti –
Bejėgiai netikrumo simboliai.
Tuščia dangiškoji tiesa –
Mes esam paniekinti
Ir pakartoti laisvės kūriniai,
Bevardžiai ir nematomi.

Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.

NEKALTŲJŲ DANGUS

P i r m o j i   i d i l ė

KALNO KONTŪRAS, TYLA IR BALTAS SNIEGAS

1

Aš prisimenu:
Tai buvo migdolai,
Salsvos
Pernokusios vynuogės,
Sustingusios
Bokštų viršūnės,
Melsvas
Debesų šydas.
Buvo erdvė,
Kalno kontūras,
Tyla
Ir baltas
Sniegas.

2

Ir įsibridom
Į jūrą,
Norėdami pasiekti
Atsivėrusį
       kraštą.
Bet, dangau,
Mes pamatėm
Tave –
Niekieno.
Niekieno vietoj
Ir be vilties
Išnykti.

3

Tuščias dangau,
Išvydom tave –
Beveidį
Nebūties ženklą.
Paprastu mostu
Tuštuma
Kartojo mus,
Nežinomybėje
Ir tyloj
Išvargusius
Nuo laikinumo.

4

Ir pamatėm save
Be vilties.
Kaip svetima
Buvo viskas,
Ko nepajėgėm
Suprasti,
Ir nepasiekiama,
Ko negalėjom
Pažinti.
Žiūrėjom
Į vargšes
Raupsuotas
Sopulio kojas
Tylumoj,
Ilgesy.

5

Bedugne,
Aš prisimenu,
Kokiais smilkalais
Buvo iškvėpinta
Penelopės šalis –
Vien tik
Migdolai,
       migdolai,
Erdvė jūrų,
Dangaus,
Lengvas rytas,
Debesys, prisiglaudę
Prie kalno,
Ir tuščios
Sielos,
Ieškančios
Tikrųjų
Namų.

Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.

A n t r a   i d i l ė

AUKŠTI TYLOS LANGAI

1

Drėgnas smėlis
Ir vėjas
Parašė
Graudulio
Bevaisį
       įstatymą:
Išeinančių naktį,
Šaltą nuovargį,
Laukiančius
       atleidimo
Praradimo
       vienystėj.

2

Aukštybė,
       šaltis,
              tamsa
Kartojo laikiną
Atpirkimo paveikslą:
Ledo akimirksnį,
Nepražydintą
              saldų
Magnolijos žiedą
Su tuščiu
Liūdesio ženklu.

3

Išėjusių akys –
Tolybė ir netiesa –
Žiūrėjo
       į sušalusius
Merdinčius kūnus,
kurių neprikelia
Aukščiausioji
       prievarta.
Agonijos simboli,
Ženkle bespalvi, –
Mes nežinojom,
Kuo patikėti
Ir kam
Privalėjom
       paklusti.

4

Daug metų
Galvojom
Apie
       nežinomybę.
Kiekvieną
       Dieną
Ir naktį
Matėm
Jos
       nesuprantamą
Žvilgsnį.

5

Daugybę metų
Galvojom
       apie tolumą,
Ilgesį
       ir ištikimybę.
Visus
Tuos metus
Kiekvieną dieną
Ir naktį
Aukštybė
       Žiūrėjo
Į nesuprantančius.

6

Ji pavirto
Į mūsų
       miražą,
Mūsų iliuziją,
Į vienatvę,
Sielas,
Drėgną smėlį,
Vėją
       ir tamsą.
Ir visą
Laiką
Tylėjo.

7

Ji pavirto
Į mūsų
Ištikimiausią
Ir žadėtą.
Apie ją
       galvojom,
Tik ją
Turėjom
       suprasti.
Ir bijojom,
Kad niekuomet
Nepradingtų.

8

Ilgesy,
Tau paskyrėm
                     save
Ir išnykom
Agonijos simboly
Svetimo krašto
              pakrantėse,
Baimėj, menkystėj
Ir vien juodumoj.
Siela, širdie –
Dėsni bedali,
Pasidavėm vienatvei
Ir praradimui.

9

Nežinomoji,
Paklusom laikinam
Savo buvimui,
Netiesai
       ir šalčiui,
Bejėgei
Ir klaidingai idėjai –
Neįmanomam išvadavimo
Menkniekiui
Nuosprendžio išvakarėse,
Kurioms nereikia
Jokio įrodymo.

Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.

T r e č i a   i d i l ė

ATGARSIS

1

Liūdnas paskyrime
Mūsų gyvybėms,
Vilties
Ir atsisakymo
              paukšti,
Kodėl tu išskynei
Savo vėjo rožyną?
Tuščiom
Nereikalingumo
Ir praradimo
       akiduobėm
Žiūrėjom į tavo
Priverktą sielą.

2

Mes žiūrėjom
Į bespalvę
Išsekusią tuštumą
Ir bekraujus
Vilties vėrinėlius,
Krentančius
Į tamsią bedugnę,
Aklą, baimingą
Ir niekieno
              niekieno
Nepateisintą.

3

Girdėjom atodūsius,
Alsavimą
Ir dulkėtus žingsnius,
Baimės
Ir galios namų
Sunkųjį maudulį.
Dangau,
Pasiimdamas
Bejėges iliuzijas,
Netiesą pateisini
Tuštybės metaforom
Ir tik viena galia –
Nesuprasti.

4

Išsiilgimo naktie,
Nekaltybės relikte,
Mes norėjom
Išverkti tave –
Išnykimą ir vienatį,
Beprasmį
              ir nepakenčiamą
Gyvenimo tuščio kūno
Apmirusį atvaizdą –
Nesuprastą, nepažintą
Ir negeidžiamą.

5

Ir sugrąžinti
Prapuldytus draiskalus,
O nežinojimą
Vėl pakartoti –
Ilgo atskyrimo ironiją
Tik savyje,
Kitos galios namuos.
Kartoti neviltį –
Pradžios ir atvėrimo
Iliuziją.

6

Vienatie,
Tavo išsekusi
                     siela
ir mūsų
              bespalvės
Yra vien
Praradimas –
Mes niekuomet
Nesulauksim
                     mirties
Ir negalėsim
Pateisinti
Vieni kitų.

7

Išėjimo
Drėgnuose rūmuose
Nuobodžio
              vėriniai
ir nežinojimo
Atgarsis
Yra lygūs
Beprasmiam –
              aukojimui
Tylai.
Ilgą
       ir galbūt
Vienintelį
Pasikartojimą –
              Menkniekį
svaigulio laisvėj –
Mes vadiname
Neviltim.

Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.

K e t v i r t a   i d i l ė

METAFIZINIS LAIKRODĖLIS

1

Išsiverkusi
              mėnesiena
Saldžiu
Meilės žvilgsniu
palydėjo
Apledėjusius
       griuvėsius,
Kai jos
leisgyvei šviesai
              atidavėm
Išniekintas gyvybes –
Argi buvo
Įmanoma
              paneigti
Ironišką paskirtį?

2

Sniego pribiręs
Prisiminimų
Žiede,
Mes turėjom
Sulaukti
       ramybės
Patvirtinimo
ir iliuzijų
Pabaigos.
Palikti
       tuščiavidurius
kūnus –
Ilgą ir netikrą
Atsiradimą –
Šaltą išėjimo
              atgarsį
ir neįmanomo
Išsivadavimo
Griuvenas.

3

Užsimiršimo
              viltie,
Sustingusi širdies
gėlytė
Atšalusiais
       žiedlapiais
Apklojo
akmens kraštą.
Bet kaip
       pateisinti
Negyvėlį paukštį,
kurio
Paskutinis miražas
                     buvo
Griūvantis miestas,
Ir miestą,
              kuris
Agonijos valandą
Regėjo
Sugrįžtantį?

4

Laikrodėli,
Išgelbėjimo
              liudytojau,
Glaudėm
Šaltą papuošalą –
svaigulio vėrinėlį.
Užgijusių
              ir vėl
Atsivėrusių
Akiduobių
Ašaros
       buvo
Vienintelė
išraiška –
Nebylystė. –

5

Iliuzija,
kurią regėjom:
Nežinomi
       paliktieji,
Miręs kapinynas,
Mėnesiena
       ir vienatis.
Ir privalėjom
Suprasti –
       tai mūsų
Įrodymas,
Nepateisintas
       ženklas,
kuriame susiliejam
Ir išsiskiriam.

6

Tvinksi naktis.
Kaip
       priversti
dar kartą
Prisikelti
varganus kūnus
Ir pamišėlio
              jėga
Pabandyti
       pateisinti
Pasikartojimą,
Kad tuščia
Visumos idėja –
Amžinas
       išsiilgimas
Pavirstų
Tiesa.

Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.

P e n k t a   i d i l ė

GYVYBĖ –TOLUMOS ŽENKLAS

1

Kai dangus
Pakėlė
Drėgnoj tyloj
Mėnesieną –
Savo neapsakytąjį
Graudulį –
Visą rasotą,
Lyg perbalusį
Paukštį,
Aš supratau:
Jis išsižadėjo
Kitos gyvybės –
Manęs.

2

Saldžiai
       prisiglaudusios,
Išpuoštos
Vaško gėlelėmis
Leisgyvės akys
Atidavė
Paskutinį nuolankumą.
Nekaltųjų dangau,
Atvertoji naktie,
       glostanti
Į išsiilgimą
Pavirtusią
       šaltą šviesą
Ir bejėgystę,
Ką matei
Bekalbėje sieloj –
Gyvybės parodijoj?

3

Tyloj –
Kliedesio
       nepaliestam rojuj –
Aukštybė išskleidė
Nekaltą žiedą:
Savąją vienatį,
Išsiilgimą
Prieglobsčio
Ir ramybės ženklą.
Ir vis tiek
       vis tiek
Neigiame
Tikrąjį palankumą.

4

Rasota ranka
       glosto
Apmirusią
Šaltą šviesą
Ir klausosi
Paukščių
       agonijos,
Žolės ir ūkanų...
Sustojęs
       akimirksnis –
Išsiliejusi
Drėgna tuštuma –
Žiūrį į paliktus
Atsižadėjimui.

5

Koks beviltiškas
              derinys:
Erdvė paslaptinga,
Tuštumos žolė,
Dangaus ženklas
Ir nepakeičiamas
Ramybės
       įžadas –
Niekad
       Niekad
              Niekad
Neatleidžiantis
Rožės žiedui
Jo nekaltybės.

Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.

Š e š t a   i d i l ė

PRASMĖS PRELIUDIJA

1

Dangaus akis,
Tuštumos
Ir dykvietės
Garsas
Klaidžiojo
Nelaisvėj
Ir netiesoj,
Nuovargy,
Žvaigždėj
Ir begalybėj
Tarp paliktų
Nebūties ženklų.

2

Tylos kraštuose
Tarp ištvinusių
              upių,
Sugriuvusių miestų,
Šventovių
              ir bokštų
Laukiančio marmuro,
Ramybe aukštoji,
Nežinojom,
Kodėl visur
Liko tušti
Smėlio kūnai.

3

Nežinojom,
Kodėl sielos
Kaip užkerėtos
              belaisvės
Klaidžiojo
Naktis po nakties,
Tikėdamos sulaukti
Vienintelio
Ramybės akimirksnio –
Stingstančių
Gyvybių pabaigos,
Apmirusių žiedų
Ir paprasto
Išnykimo dėsnio.

4

Drebulio nakty,
Sunykę
              ir iškamuoti,
Prisnigtomis
akimis
Žiūrėjom
Į savo sušalusią,
perlytą,
Patikimą mirtį
Ir glaudėmės
              kaip
Atstumtieji.

5

Debesys pralėkė
Lyg su sparnais.
Aukščiausieji,
Mes nežinojom,
              kodėl
Vėjas supynė
Atodūsių vėrinius,
Tuščius žvilgsnius
Su tyla,
              vandeniu,
uolėtais krantais.

6

Nebūties lašas
Nukrito
Į žvaigždynus,
jūrų kriauklių
              akiduobes,
Sopulio bokštus,
Nakties koplyčias,
Kalnų tarpeklius
Ir voratinklius.
O toluma,
Mes nepažįstame to,
Ką paliekam.

7

Ir nežinome, kas:
Sniego,
       lietaus
              ar vėjo
Krentantys nėriniai,
Nevilties karalija
Ar burtažodžiai –
Suplaukia
              į virpančius
Lelijų žiedus,
Į ledo širdis,
Kad negalim
              tikėti
Žvaigžde siųstąja
Ir priimti
Savo žemišką
Dovaną.

8

Skausmas,
Tamsa
Yra įrodymo
Ženklas.
Nuovargis,
Tuščia pragarmė
Yra ženklas.
Ir įrodymas,
Kuriam negalim
Prilygti –
Tuštuma,
Begalybė,
Tyla.

Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.

S e p t i n t o j i   i d i l ė

AMŽINOJI

1

Mes kartojom
Atskirtųjų
Išsiilgėlę naktį,
Nepritarimo idėją,
Nebylystę
Ir ledo agoniją,
Merdintį gedulą,
Menką išpirką –
Laikinumą:
Kažkas žinojo
Apie nesibaigiančią
Atsisakymo
Pradžią.

2

Kažkas žinojo
Apie sugriuvusią
Kasdienę
Sielos maldyklą –
Bejėgio gyvenimo
              maudulį,
Mirties dieną –
Praeivį
Ryto aušroj,
Ir siuntė
Tuščią gailestį
Prailgtajam
              atspindžiui.

3

Mes kartojom
Dejuojantį
Nebūties augalą,
Pakilimą
Šaltmyrio naktį,
Naują pasaulį –
Bedvasį
Ir prilygstantį
Aukščiausiam
              aukojimui,
Lietų ir vėją,
Ir netiesą,
Kuria prasideda
Išnykimas.

4

Kartojom
Išdegusį medį,
Bejėges
Anglies rankas –
Atstumti
Ir nemylimi
              ironiškam
Paveikslėly.
Kokia neišvengiama
Ir galbūt
Teisinga
Yra išpirka –
Bausmė
Akimirksny
Be ribos,
Kuriuo prasideda
Išnykimas.

5

Agonijoj
Ir bejėgystėj
Norėjom
Patikėti tavim.
Quam parva
              sapientia –
Paveikslėli
Su mažaisiais
Paukšteliais,
Kurie snapeliais
Liūdnais
Kažką kalba
Vieni kitiems.

Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.

INTRODUKCIJA

1

Suakmenėjęs
Nebūties medis
Susirenka mus –
Be namų
Apmirusius
Savo belaisvius,
Išblukėlius
Savo tarnus –
Laikui be pabaigos
Ir tolumai.

2

Dėsni apkvaitęs,
Kaip viską
Paaiškinti,
Jei tau
Atiduodam
Šiltus,
Glembančius kūnus
Į baimę,
į tuštumą.
Ir sielų
Bejėgiškus draikalus
Į begalybę –
Juodąjį dvynį?
Kaip pateisinti
Vienumą,
Laikančią mus –
Pasidavusius?

3

Tu renki
Kabančias orchidėjas,
Apsvaigusias
Nuo smilkalų,
Geismo
Ir melancholijos.
Bet koks bejėgiškas
Gestas yra
Jas pasiimti
Į akmenyną,
Į juodumą.

4

Koks bejėgiškas
Gestas
Yra pasilenkti
Prie mūsų
Elan.
Tuštumos vėju
Ir marmuru
Sužymėti širdis
Kažkur
Jūržolėse
Ar mėnesienoj.

5

Tarp viršukalnės
Atriedančių akmenų
Ir griausmo,
jį atkartojančio,
Tarp sniego
Ir žemės,
Tarp žingsnio
Ir žolės –
Visados
Yra trumpas
Akimirksnis.

6

Tarp suplaukusių,
Drimbančių
Jūros žolių,
Kai jas išplėši
Iš gėlo vandens,
Tarp sauso
Šulinio
Ir krentančio
Akmenėlio –
Yra tik vienas
Akimirksnis.

7

Tarp gėlės žiedo
Ir rankos,
Gėlės žiedo
Ir rankos
Turėtų būti
Tiesa, kurios nežinau,
Erdvė nepažįstama.
Mes
Tiktai akimirksnis –
Ir aukštas lietus,
Šaltas vėjas,
Sniegas,
Naktis.

8

Belaisvio kalba
Tariu šituos žodžius,
Nes tu prašai,
Kad juos pasakyčiau.
Perbalęs paukšti,
Mano dangau,
Baime, nelaisve
Ir toluma –
Tokios yra
Tavo akys
Mylinčios
       Mylinčios
              Mylinčios
Niekieno.
Ir be vilties.

Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.

epifanijos

1

Pasauli
Niekio pradžia
Galatėja Galatėja
Pararadimo agonija
Nevilties laisve
Nevilties laisve
Išniekinta

2

Tu atvėrei savo kūną
Uždarytiems
Ir ištremtiems
Priėmimo viltie
Nelaimėliams
Tikriems belaisviams
Ir kankiniams

3

Vaško rože
Tu norėjai
Išleisti į laisvę
Sulaidotus
Po tamsos ženklais
Išlikusius
Tarp išniekintų
Tikrojo praradimo
Pradžioj

4

Išlikimo liudytojau
Tu norėjai pateisinti
Peržengusius
Būties dekoracijas
Sulaukusius
Dangiško apreiškimo
Ir bijančius
Mirti šiandieną

5

Pasauli
Lėle šalta
Tu norėjai
Būti ženklu
Reiškiančiu
Melancholijos pabaigą
Ir sugrįžimą
Iš nevilties šventės

6

Bežade
Tu norėjai
Sudėti save
Pilnatvės aukurui
Ir išskleisti
Aukštą rožę
Vertą daugiau
Už negyvėlį
Nežinomybę
Ir nebūties namus

7

Augale šaltas
Tu norėjai išvaduoti
Mus dangišku gestu
Paleisti belaisvius
Be praradimo
Be nežinios
Ir išskleisti
Kylančiųjų
sparnus

8

Dangau
Tuščias įrodymo ženkle
Tu norėjai
Paneigti save
Manekeną
Atgaivinti palaidotus
Iškelti liūdnas
Jų širdis
Begalybėje
Ir tiesoje

9

Atimtasis regėjime
Tu atidarei
Visus narvelius
Kad išvaduotum
Beprotiškas
Mūsų idėjas
Pasikartojančias
Išėjimo elegijose

10

Visumos dėsni
Tu norėjai
Pateisinti save
Apkabinęs
Šąlančius kūnus
Nežinomybės pradžią
Paaiškinti
Agonijos žemę
Sniego baltumą

11

Galatėja
Tu norėjai
Nukelti akmenį
Mūsų nelaisvės
Priežastį
Atskleisti
Begalybės idėją
Ir uždrausti
Tuščiąjį sandėrį

12

Tu norėjai
Rankelėm šaltom
Susirinkti mūsų
Pajuodusius kaulus
Iš šitos
Vorų prieglaudos

13

Mes norėjom
Atitolinti
Tiesos pakaitalą
Neviltį
Ir norėjom būti
Savo tiesos
Patvirtinimu
Savo tiesos
Liudytojais
O žaidime
Stebukle išaukštintas

14

Mes norėjom būti
Akimirksniu
Aukštybės palaimintu
Pasipuošti gyvybėmis
Vėrinėli
Šaltas miraže

15

Mes norėjom likti
Išnykimo nugalėtojais
Mirties tiesa
Ir viltim
Išsivadavusia
Iš agonijos

16

Mes norėjome
Susirinkti
Dirbtinius karolius
Trumpą savo gyvenimą
Abejonę
Visą gyvenimą
Vien abejonę
Ir sulaukti susitaikymo
Susitaikymo

17

Mes visuomet
Galvojom
Apie susitaikymą
Pasauli
Nebylio siela
Visuomet

18

Kiekvieną dieną
Ir kiekvieną
Naktį
Sakėme
Vienas kitam
Nusiraminimo žodžius

19

Stiklo ašara
Mes sakėme
Vienas kitam
Susitaikymo žodžius
Net
Jeigu tylėjome
Visuomet
Visuomet

20

Bet
Ir tada
Netgi tada
Galvojome
Apie galimybę
Juos atsiimti
Ironija
Tu esi
Tikra mylimoji

Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.