Tu guli ir bandai susikaupti. Mėgini skaičiuoti lietaus lašus, tankiai krintančius ant stoglangio. Skaičiuoji iškart dešimtimis ir tuzinais. Vėjo gūsių perkusija akompanuoja tavo mintims. Bandai susikaupti prieš išvysdamas dienos šviesą. Kaip kaskart, kai reikia keltis. Keistai sutvertas žmogus, – pagalvoji. Tarsi kūnas neduotų dvasiai ramybės. Tarsi vis reikalautų sistemingai atlikti tuos pačius veiksmus. Tarsi neužtektų vieną kartą pamėginti. Tarsi žmogui nepakaktų gyvos minties. Bet tu išsimušei iš skaičiaus. Šitaip tu niekada nepakilsi. Dešimt, dvidešimt, keturiasdešimt du, penkiasdešimt keturi. Pakeli akių vokus ir matai lubų pilkumą. Ir stoglangį su lietaus lašais. Realybė atitinka tavo mintyse nusipieštą vaizdą. Akys neramiai perbėga per kūnišką kognityvinio žemėlapio pavidalą. Ir vėl užsimerkia. Bet dabar tavo kūnas jau neramus. Jis muistosi, rąžosi ir ruošiasi kilti. Ar tu visada tikras, kad tai – tavo kūnas? Ar negalėtum lygiai taip pat patogiai jaustis ir kituose griaučiuose? Vėl atsimerki ir išvysti senelio fotografiją. O gal ir tėvo. Visada sunkiai juos skyrei, o su amžiumi jie išvis neatskiriamai supanašėjo. Lygiai ant šono sušukuoti plaukai, pilkos akys, kumpa nosis, kietai sučiauptos lūpos. Jei nebūtų įrėmintas storuose mediniuose rėmuose, atrodytų visai gražus. Ką tu supranti apie grožį? Susirask kairiąją šlepetę ir drožk į prausyklą. Tavo kūnas reikalauja higienos. Tavo mintys susispiečia galvos formos įduboje ant pagalvės.
Lėtai velki kojas ryškiai žaliais koridoriais. Kokia keista vieta, staiga pagalvoji. Lyg būtum čia pirmą kartą. Niekada neteikei reikšmės pastatams ir patalpoms. Koks čia rytas, koks čia rytas, jei pachmielas nedarytas? – tau nuo sienos šlykščiai šypsosi apvalus diedukas su sportiniu kostiumu. Jo pilvą vos ne vos aptempia senamadiškas bliuzonas (tokiu vilki ir tavo tėvas). Atrodo kaip koks širdininkas. Pass–ons /passons //parce–que–tout–passe //, taip ir neišmokai žmoniškai jungti žodžių. O prancūzų kalboje jungimas ypač svarbus. Tau netikėtai pasirodo, kad prancūzakalbė tetulė ant sienos ritmingai sumosuoja virbalais. ...labai keista vieta...
Prausykla pasitinka apdužusiu veidrodžiu ir suskilusiais pisuarais. Pasiimi stiklinę su užrašu SPARO ir pradedi valytis dantis, vis dar galvodamas apie judančius virbalus sienoje. Žvilgteli į veidrodį. Šitas chalatas tau visai netinka. Geriau iškart, kai grįši į kambarį, persirenk. Ja liubliu, pasmatri v glaza mne..., į prausyklą įsibruka gerai nusiteikusi valytoja. Tu kaip tik stovi prie pisuaro.
– Nieko tokio, jūs man nemaišote, – tarsteli ji ir atsistoja prie pat tavęs nuvalyti veidrodžio. ...ja liubliu...
Tau pasidaro klaikiai nejauku. Šešiasdešimt keturi, septyniasdešimt šeši, – susikaupęs skaičiuoji taškelius ant pisuaro. Valytoja prabėgom brūkšteli tau per šlepetes ir nulinguoja prie lango.
Grįžti tuo pačiu koridoriumi. Sienų žaluma tave slegia. Stabteli prie mezgančios tetulės freskos. Ji nejuda. Tik iš lūpų nesulaikomai byra tie patys pass–ons / pass–ons... Tvirtai nusprendi, kad į lovą jau nebegrįši. Tau čia nepatinka ir norisi išeiti. Apsivelki pilką megztinį, susišukuoji plaukus ant šono, užsidedi akinius, kietai sučiaupi lūpas ir eini lauk. Tavęs niekas nepastebi. Lyg gyventum čia visai vienas. Vos bepajėgi atstumti ąžuolines duris į gatvę. Ten atsitrenki į storą prakaituotą praeivį. Šis šluostosi išrasojusią kaktą ir markstosi nuo saulės.
– Atsiprašau, – sududena. – Nepakeliamas karštis.
Tu nieko neatsakai. Žmonės gatvėje keistai šnairuoja į tavo megztinį. Bet tu tvirtai žinai, kad jis tau tinka. Visa kita – nesvarbu. Prie elektros stulpo pamatai aukštą šatenę. Jei atsistotum šalia, jos krūtinė įsiremtų tau į nosį. Ji tau nepatinka. Ar tai normalu? O kokios moterys tau patinka? – staiga susimąstai. Paskui nusišypsai. Šatenė irgi nusišypso. Matyt, ne taip suprato. Nusisuki ir eini toliau. Dešimt, dvylika, dvidešimt keturios, – skaičiuoji šaligatvio plyteles. Šaligatvis nusėtas įvairiausiais daiktais: plaukų segtukais, centais, rašikliais, cigarečių pakeliais. Visada atrodo, lyg eitum ta pačia gatve. Lyg niekada nežinotum, kur nueisi. Lyg ne vis vien. Pavargsti ir atsisėdi prie fontano.
– Sveikas. Seniai laukei? – greta prisėda smulkutė ilgaplaukė.
Staiga panyžta paausį, ir tu nejaukiai pasimuistai.
– Na tai ir gerai. O mus paskaitoje užlaikė. Kodėl tu nebuvai? Dėstytoja pasigedo.
Tu nejučiomis nusišypsai. Šis judrus mažas padaras tau visai patinka. Jauti, kaip krūtinę užlieja jauki šiluma. Norėtumei pasakyti jai ką nors gero. Pavyzdžiui, kad jai dera šita juoda palaidinė. Tau patinka, kad ji nenešioja ryškių spalvų drabužių. Pilki tonai paryškina jos guvų būdą. Jos smulkių rankų greitus mostus. Jos pamaiviškai šokinėjančius antakius. Pilki tonai neužmuša jos subtilumo. Ji beveik kaip nuoga, ir tau netgi nereikia jos liesti, kad pajustum alsuojantį jos kūno karštį. Ji turbūt karšta moteris, – į galvą pastuksena logiška išvada. Susigėsti ir pasižiūri į savo pilką megztinį. Jis dera prie jos juodos palaidinės.
– Štai tavo knyga. Nepyk, buvau šiek tiek pribraukiusi, bet ištryniau.
Įtemptai stebeiliji į tau atkištą knygą. Rodos, Herodotas. Gera knyga, pagalvoji, ir kartu žinai, kad ši tyla negali amžinai tęstis. Tu turi ką nors pasakyti. Tu nori ką nors pasakyti. Apie plaukus, apie palaidinę, apie knygą, pagaliau apie alsuojantį kūno karštį. Mintys susivelia gomuryje ir niekaip neįgauna žodžių formos. Tu nepasitiki savo balsu. Prieš tardamas bet kokį sakinį bijai, kad tavęs neišduotų. Ji, atkišusi knygą, kantriai laukia. Dvylika, dvidešimt du, trisdešimt keturi...
– Ačiū, – nevykusiai pralemeni ir nuduri akis.
Prakeikimas – tavo balsas skamba kaip kaliošo šlepsėjimas per balą. Kiek pastangų gali kainuoti vienas žodis. Nedrąsiu žvilgsniu patikrini, ar ji tikrai išgirdo. Ji dar kažką sako, bet tu nesiklausai. Tu viską sugadinai. Tau nereikėjo nieko sakyti. Paskutinį kartą pažiūri į jos palaidinę ir nueini.
Po pažastimi spaudi Herodotą ir vėl skaičiuoji šaligatvio plyteles. Ant jų šokinėja žvirbliai. Su susižavėjimu stebi jų pilką plastiką. Norėtum būti žvirblis. Pilkas, mažas ir plastiškas. Ar žvirbliai gali skaityti Herodotą? Tu galėtum. Galėtum valandų valandas skaityti ir su niekuo nesikalbėti. Galėtum tupėti ant šakos ir iš viršaus su meile dergti ant juodos palaidinės. Galėtum sparnais perrašyti Herodotą ant šaligatvio dulkių. Galėtum.
Šaligatvio plytelės baigiasi, sužviegia stabdžiai, suklykia moteris, ir tavo pakaušis atsiremia į vėsų asfaltą.
Tu lėtai atmerki akis
Ir pamatau virš savęs veidų masę
Tau absoliučiai nieko neskauda
Ir noriu visiems pasakyti, kad nesijaudintų
Bet girdi, kaip kažkas šaukia greitąją!
Ir negaliu pasakyti nė žodžio
Prie tavo bato nutupia pilkas žvirblis
Ieškau Herodoto
Girdi, kaip kažkas klausia Ar jis gyvas? Varge, varge –
toks jaunas...
Kiek tau metų? – staiga susimąstau.
Surandi po ranka Herodotą ir su palengvėjimu užsimerki.
Kai vėl atmerki akis, išvysti ant šono sušukuotus plaukus, pilkas akis, kumpą nosį, kietai sučiauptas lūpas. Jos vos girdimai prabyla:
– Kodėl taip padarei? Išėjai niekam nepasakęs. Visi labai jaudinosi.
Tu tyli. Nieko nereikia aiškinti. Jūs pažįstate vienas kitą geriau už save pačius. Minutėlę jūsų akys sustingsta. Gali stebėti savo atvaizdą juoduose išsiplėtusiuose vyzdžiuose: ant šono sušukuoti plaukai, kumpa nosis ir taip toliau.
– Tau nieko neatsitiko, – toliau šnabžda pažįstamos lūpos. – Galime važiuoti.
Iš lėto pakyli, apsirengi pilką megztinį, paspaudi po pažastimi Herodotą, ir jūs išeinate. Du pilki žvirbliai žaliuose koridoriuose. Lygiai tokiuose pat, kokius matei ryte. Visos vietos nepaprastai panašios vienos į kitas. Pasaulis labai vienodas. Sėdatės į automobilį ir neskubėdami riedate gatve. Tu niekaip negali susikaupti. Spoksai į dvi poras pilkų akių lango stikle. Nelabai žinai, kas su tavimi atsitiko. Būtų išmintinga paklausti, bet tyli – šiandien ir taip daug kalbėjai. Tavo megztinis idealiai dera prie vairuotojo pilko švarko.
Pagaliau jūs išlipate. Tu eilini kartą nepajėgi atidaryti ąžuolinių durų. Už jų jus pasitinka vyras baltu chalatu.
– Viskas gerai, – išgirsti sau už nugaros. – Aš pats jį palydėsiu.
Einate šlykščiai žaliais koridoriais. Nė dienos be mankštos, – nuo sienos skelbia širdininkas sportiniu kostiumu.
– Ar lauke lyja? – klausia ką tik iš prausyklos išlindęs vyriškis dryžuotu chalatu.
– Štai ir atėjom, – tavo palydovas stumteli kambario duris.
Žvilgteli į tave, nusisuka ir pradeda lėtai tolti koridoriumi.
– Kiek man metų, tėti? – nelauktai išgirsti savo balsą, aiškų ir skambų.
Nuo lubų nukrinta tinko gabalas. Į tave atsigręžia veidas su pilkomis akimis ir kumpa nosimi:
– Pasistenk pailsėti...
Girdi, kaip tolsta sunkūs lėti žingsniai.
Nusivelki megztinį ir atsiguli į lovą. Su palengvėjimu užsimerki. Mintys neramios. Nuo dienos įspūdžių karštligiškai tvinksi smilkiniai. Tau būtinai reikia susikaupti. Susiimi ir pradedi skaičiuoti lietaus lašus ant stoglangio. Dešimt, dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt du...
Ptakauskaitė, Aistė. Ieškau darbo!: Apsakymai ir novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.