„Autoriaus įžanga (Redaktoriaus išbraukta).

Pasitikėdamas savimi ir ramus, kaip įgimta tikram genijui, išleidžiu savo romaną, kad pasaulis sužinotų, koks yra įžymių autorių kelias, kad pamatytų visą mano puikumą, mane pamiltų, įvertintų, gerbtų, manimi žavėtųsi ir po truputį garbintų.
Jei kam pakaktų įžūlumo suabejoti neprilygstama šios nuostabios knygos verte, tas tegu prisimena, jog autorius (...) turi sąmojo, proto ir aštrius nagus.
Klaipėda, 2006 m. birželio mėn.
Autorius
(Homme de lattres tres renomme)

N.B.

Tojau per daug! Autoriaus įžanga, kuri turėjo būti išbraukta, irgi išspausdinta! Nieko kito nebelieka, kaip tik prašyti malonųjį skaitytoją per daug nesipiktinti išdidoku literato (...) tonu ir pagalvoti, kad, išvertus graudžias kai kurių jausmingų autorių įžangas į tikrą, atvirą jų širdies kalbą, skirtumas būtų ne toks jau didelis.“
Redaktorius

motto

Ko man meluoti, kai aš ir teisybės neturiu kur dėti?

Bendros teorinės išvados.

Pasaulis yra enigminis ir reiškiasi per tortūrus. Enigmiškumą žymėtų simuliakrų ir anti/postulatrų gausa diskursuose bei apibrėžtyse. Jų visuotinis buvimo nebuvimas verčia kitaip pasižiūrėti į bet kokios rūšies diskursą, ypač į grožinį, romano diskursą.
Grožinis istorijos papasakojimas (kaip, beje, ir negrožinis) savastimi yra antienigminis, nes visos papasakotos istorijos – tik pradinės protoistorijos perkartojimas, pakeičiant vietą, laiką, personažus, idėjas, išvadas bei apimtį. Pradinė istorija kuo toliau, tuo labiau modifikuojama ir iš esmės tampa nevykėliškų kartojimų perkartojimu, tai yra maitinasi pati savimi, neretai tampa pačios savęs priešprieša.
Mėginant ją, pradinę ne/istoriją, rekonstruoti, būtina romane atsisakyti vietos, laiko, personažų, apimties ir kitų simuliakriškų parametrų. Vieninteliai veiksmingi rekonstrukciniai atributai ir turinys – išvados, preambulės, tezės, pavadinimai, išnašos, citatos, plagiatas, impresija ir pan.
Pradžioje buvo pradžia. Pasaulis tuomet buvo enigminis totaliai, nes nebuvo tortūrų. Simuliakrai bei postulatrai, kaip dabar mes juos suprantame, neegzistavo. Netgi galima sakyti. jog protopradžia buvo vienas didelis tobulas postulatras.
Atsiradus istorijai apie pradžios pradžią, postulatras įgavo pagreitį, susmulkėjo ir virto simuliakrais, aktyviais savo nebuvimo neigimais. Todėl sakymas „pradžioje buvo Žodis“ jau yra pradžios pradžios perpasakojimas (simuliakras), iššaukęs visas kitas vis toliau nuo originalios protopradžios nuvedančias interpretacijas.
Teiginys. Pradžios pradžioje Žodžio nebuvo, buvo tik pradžios pradžios enigma.
Protoromanas, kaip jau minėta, turėtų susidėti vien tik iš išvadų, preambulių, tezių, pavadinimų, žodyno, išnašų, citatų, literatūros sąrašo etc. Argumentai, įrodymai, diskusijos, veiksmas, laikas, personažai tik didina sumaištį. Juolab, kad kiekvienas rašantysis bet kokį rašymą, argumentus, įrodymus, vyksmo vektorių ir pan. pritaiko prie išankstinių išvadų. O išvados visada buvo/yra/bus pirminės, visa kita – antrinis dalykas, tuščias laiko gaišimas.
Pradinis laiko nebuvimas pradžios pradžios istorijos per/pasakojimo eigoje irgi įgavo visus simuliakriškus požymius, sudaiktėjo. Jis ne/būna ne/būdamas, kitaip sakant, susiduriame su neišvengiama metakalbinių insinuacijų perversija. Todėl rekonstrukciniame protoromaniškame romane laiko parametro itin sunku išvengti. Kadangi tai pirmasis rekonstrukcinis bandymas, autorius/redaktorius ne visur yra nuoseklūs, bet rūkyti meta visi. Kai numiršta.
Šiuolaikinis romanas (kaip ir mokslas) yra skylėje ieškojimas skylės. Traktatų pabaigoje visada paaiškėja, jog nagrinėtoje etinėje/estetinėje/filosofinėje/agrarinėje/ir pan. problemoje skylės nėra apskritai, bet skylės skylėje buvimas jau būna pasidaręs realus, ar tiksliau – surealintas (įdiskursintas), nes skylė toje ne/skylėje teigia save pačiu savo nebuvimu. Tai yra agresyvus (simuliakrinis) teigimas, bet, deja, antienigminis. Enigma ir antienigma – vienas iš autoriaus terminijos simptomiškai logiškų nenuoseklumų, nes pradžia buvo vienis be alternatyvos. Toks per/pasakotojo nenuoseklumas – civilizacijos rezignavimo pavyzdys, arba apraiška.
Teiginys. Civilizacija – entropija ir rezignacija be alternatyvos.
Rekonstrukcinis romanas – stengimasis istorijos nepapasakoti, nes protoistorijos pirminis pradžios pavidalas ir būdas yra istorijos istorijos nebuvimas.

Kalbos impotencija protoromano šviesoje ir šiuolaikinių romanistų impotencija.
Kalbos hermetiškumas ne tik atskiros kalbinės sistemos ribose, bet ir tokios kalbinės sistemos nešėjų individualus kalbos/kalbamų objektų interpretavimas bei personalinė semantizacija yra natūraliai sumaištį tiražuojantys (oogonizuojantys*) veiksniai. O pridėkime kalbinių/komunikacinių sistemų nesusikalbėjimą ir sumaištį. Tai jau totalinės raiškos oogonijos. Labiausiai būna nebūnantis, nors, kaip ir šio rašomo protoromano atveju, itin iškraipytame ir, kuo toliau, tuo labiau iškraipomame pavidale, kol cituojama citata virsta savo priešprieša ir šiuolaikiniai romanistai išeina į Baltas Lankas.

_____________________
* didinantys oogonijų kiekį.

Dialogas.

– Tu Dievą tiki?
– Tikiu.
– O tavo tikėjime jis su barzda?
– Kodėl klausi?
– Atsiknisk!

Interpretacijos/išankstinė nuomonė.
Dažniausiai interpretacijos sugalvojamos arba egzistuoja iš anksto, tai yra, išankstinės nuostatos ar nuomonės, nesvarbu, kas jas sąlygojo, pateikiamos kaip interpretacija. O išankstinė nuomonė turi tik tris spalvas: gerai, blogai ir man nusispjaut. Manytume, jog išankstinę nuomonę dažniausiai inspiruoja neartikuliuotas pasipiktinimas, jog ir be mūsų įsikišimo kažkas yra ar kažkas vyksta. Žmogus apskritai pavydus padaras: velniai rautų, kažkas vyksta, ir be manęs!
Korektiškas vertinimas, nešališka interpretacija (kiek apskritai žmogui įmanoma būti nešališkam), remiasi, visų pirma, ne interpretatoriaus įgeidžiais, o tuo, ką pateikia vertinimo objektas ar vyksmas. Norint korektiškai vertinti, būtina vertinamą dalyką išmanyti ir norėti kalbėti ne apie save, o apie tai, kas vertinama, mėginti įsigilinti.
Viskas, kas yra ir kas aplinkui vyksta, interpretuojančiam subjektui dažniausiai svarbu tik tiek, kiek įdomu/neįdomu, gerai/blogai, naudinga/nenaudinga. Todėl tiek daug sumaišties, šnekų ne iš esmės, o tik norint pranešti aplinkiniams savo santykį, tai yra pranešti apie savo buvimą. Tokios šnekos su aptariamu objektu ar vyksmu dažniausiai neturi nieko bendro, tai tik socialinis skruzdėlyno bruzdesys. Skruzdėlyne, kaip ir žmonių bendruomenėje, judėjimas iš esmės chaotiškas. Iš šalies pažiūrėjus, atrodo – skruzdės ropinėja ir šen ir ten, laksto kiekviena sau lyg ir be jokio reikalo. Po kiek laiko žiūri – iš to betikslio lakstymo pradeda formuotis kažkas panašaus į skruzdėlyną, – žmonių pasaulyje – viešoji nuomonė.
Viešąją nuomonę suformuoja „neargumentai“ (populiariausias buitinis „neargumentas“: ir tu pats durnas, ir tavo tėvas badu numirė), garsesnis rėkalojimas. Kažkaip instinktyviai susikuria konkreti ir funkcionali fizinė/dvasinė socialinio niekoneveikėjų parazitavimo struktūra, nors nebuvo nei jos architekto, nei darbų vykdytojo, nei užsakovo, nei rangovo. Vienas pasakė, kitas iš paskos pakartojo, kad neatrodytų kvailas, trečias nubalsavo...
Kas pasakys, kad ryjanti ir besidauginanti protoplazma neturi socialinių instinktų?
Prie dviejų degtukų pridėję du degtukus gausime keturis. Juos galima sulaužyti aklo pykčio priepuolyje. Nuo to degtukų nepadaugės ir nesumažės, tik forma pasikeis. Iš keturių degtukų nesudėliosi bokšto. Keturiais degtukais galima keturis kartus užkurti krosnį. Degtukai yra gerai (krosniai užkurti) ir blogai (jei jais žaidžia vaikai). Jeigu aptarinėjami degtukai, nėra prasmės kalbėti, kad labiau patinka naudotis žiebtuvėliu. Tai nesvarbu pokalbyje apie degtukus.
O nuomonė – noro pranešti, kad esi gyvas ir ištroškęs dėmesio, ženklas. Štai ir pranešta.

Citatos.
Citatų nesavarankiškumas, išeities prieš/turinio subjektyvavimas ir teksto anonimizacija (nemaišyti su onanimizacija).
(Citatų problematikos apibrėžtyje apibrėžti esminiai dalykai, todėl tingime detalizuoti. Ir nedetalizuosime.)

NEŽINODAMAS, KO IEŠKAI, GALI RASTI BET KĄ

Protoromano nesuinteresuotumas.
Pradžios pradžia yra nesuinteresuota. Istorijos apie ją nebuvimas yra nesuinteresuotas suinteresuotumo nebuvimas. Pasakius, jog pradžioje buvo Žodis, buvo inspiruotas entropinis judesys, pasireiškęs vis intensyviau besidauginančiais simuliakrais.
Aksioma. Protoromanas neįmanomas rekonstruoti, įmanomas tik mėginimas jį rekonstruoti, nes sunku atsirinkti, kur yra originalo iškraipymai, o kur originalo iškraipymo originalai. Jis, protoromanas, rezignuoja/egzistuoja ir be rekonstrukcijos. Jis ne/ir/egzistuoja.

Palinkėjimai.
Pagal požymius populiariausius lietuviškus linkėjimus galima būtų greitosiomis suskirstyti į kelias grupes:
1) susiję su gyvybe, maisto vartojimu ir perdirbimu;
2) susiję su mitinėmis būtybėmis.
Pirmajai grupei priskirtini tokie posakiai:
1.1 kad tu paspringtum;
1.2 kad tu nusprogtum;
1.3 kad tu nugaištum;
1.4 kad tave šikantį sutrauktų.
Prie antrosios posakių grupės galėtume priskirti šiuos:
2.1 kad tave Perkūnas trenktų;
2.2 kad tave velniai nujotų.
Visus pirmosios ir antrosios grupės posakius formaliai galėtume skirstyti ir kitaip, tai yra,
a) palinkėjimai be letalinės baigties (1.1; 1.4; 2.1; 2.2),
b) palinkėjimai su letaline baigtimi (1.2; 1.3).
Pastarasis skirstymas gana sąlyginis, nes, pavyzdžiui, Perkūnui trenkus, tos gyvybės ne kažin kiek rastis begali. Arba, sakykim, sutraukia kakojantį. Jeigu tai nutinka namie, šeimynykščiai gali nuo klozeto nukelti, apkuopti, gydytoją į namus iškviesti. O jeigu sutraukia municipaliteto tualete? Tada mažų mažiausiai socialinė mirtis garantuota, nes tokio viešo apsišikėlio niekas į savo tarpą nebepriims. Nei į deputatus, nei į šunų mylėtojų draugiją.
Kita vertus, visi minėti lietuviški palinkėjimai švelnesni nei gyvenimas. Fizinės mirties tiesioginis ar netiesioginis linkėjimas visiškai neprieštarauja enigminiams gamtos dėsniams. Minėtas socialinės mirties linkėjimo išsipildymas tik sukuria sąlygas nukentėjusiajam daugiau galvoti apie sielą ir amžinybę...

Jokie palinkėjimai, nė patys baisiausi, neperspjaus gyvenimo permainų laikais.

Diletantizmas,
kaip vienio (visumos) matymo instrumentas.
....................................................................................

....................................................................................

....................................................................................

....................................................................................

....................................................................................

....................................................................................

....................................................................................

...........................................................

Preambulė.
Bendras teorines išvadas, suprantama, privalu preambulizuoti.
Atsiradus protoromano ne/buvimo re/percipientams, suvokimo instrumentas smegenys padiktavo ir konkrečius ne/suvokimo įrankius. Visų svarbiausiu pasaulio vokimo įrankiu tapo pasaulio fragmentų struktūrinimas/sisteminimas, nes pradžios pradžios istorija (protoistorija) buvo totaliai amorfiška ir neįmanoma esmiškai aprėpti.
Struktūrinimas galėjo tarpti tik atskiruose pirminio romano aspektuose (rezignacija) ir neturėjo jokio visetiškai suvokiamo pavidalo, nes buvo išskaidytas į simuliakrus.
Šitoje vietoje dera pradėti galvoti apie postulatrą, mėginimo ji suvokti problemas bei protoproto galimybes tai padaryti.

Kaip įeiti (metodiniai nurodymai).
Žmonių pasaulyje visur namai. O nėra namų be durų. Su rankenomis, kad patogu būtų atidaryti. Tad labai svarbu žinoti, kaip įeiti.
Bendra taisyklė: įeiti visada reikia atsargiai. Ypač ten, kur įeinama pirmą kartą arba kur įeiti velniškai nesinori. Dažniausiai įeinama pro duris. Įėjimas pro langą – specifinis įėjimo atvejis, beveik visada susijęs su baudžiamuoju kodeksu, todėl tą atvejį palikime specialistams. Durys – prie rėmo pritvirtinta plokštė, vadinama varčia, nes vartaliojasi, sukinėjasi pusračiu. Prie plokštės pritvirtinta rankena, kad nereikėtų atidarinėti kojomis, nes tai nemandagu. Etikos vadovėliuose užrašytas toks standartinis įėjimo atvejis: prieinama prie durų, mandagiai pabeldžiama – bar bar bar, išgirdus arba neišgirdus kvietimo užeiti, spaudžiama rankena, atidaromos durys ir...
Bet jau anksčiau, kai tik atsiduriama prie durų, prasideda esminiai įėjimo dalykai.
Vienas dalykas yra užeiti kaip mielam ir laukiamam svečiui, kitas dalykas – užeiti kaip prašytojui, trečias – užėjimas dalykiniam susitikimui.
Mielas ir laukiamas svečias užeina garsiai, truputėlį triukšmingai, nes ir jam malonu iš anksto, dar už durų, keliomis sekundėmis anksčiau pranešti „štai ir aš!“, ir belaukiantiems malonu išgirsti „štai ir jis!“. Tokio atėjimo triukšmas skiriasi nuo šiaip triukšmingo atėjimo – bruzdesiuose, garsiuose šnaresiuose girdėti skaidrūs varinių pučiamųjų instrumentų balsai. Bar bar skamba linksmai, duris šeimininkai atidaro triukšmingai. Pasisveikinimas irgi skaidriai triukšmingas – ir atėję, ir sutinkantys kalba vienu metu, niekas nieko nesiklauso, visi skuba kuo garsiau vienas kitam pranešti „malonu, kad vėl susitikom“.
Užeinantis prašytojas jokių triukšmų prie uždarytų durų stengiasi nekelti. Vienintelis galimas triukšmas – jei turi atsinešęs kokį nors „dėmesį“ ir stengiasi prieš pasibelsdamas kuo tyliau jį išvynioti. Beldžiasi irgi atsargiai, nedrąsiai – bar bar... bar... Įeina tiktai išgirdęs garsų, visada nepatenkintą, „prašau!“. Tada atsargiai ir lėtai praveria duris, į patalpą įžengia ne tiesiai, o šonu. Taip iš karto tam ar tai, sėdinčiam patalpos gale už didelio stalo, apie save praneša: aš esu geras, bet nelaimingas, tik tu man gali pagelbėti, be tavęs aš visiškas nulis, tu man esi tėvas, motina ir šventoji dvasia. Didesnė dalis tokio atėjimo atvejų suveikia, tačiau, jei dovanotojas yra blogos nuotaikos, pagiringas, susipykęs su žmona (vyru), jei neseniai gavo per ausis nuo aukščiau stovinčiųjų, gali manyti, jog reikalas, prašymas mirė nė negimęs. Galima nė nepravėrus lūpų apsisukti ir trilinkam dūlinti laukan.
Užėjimas dalykiniam susitikimui dažniausiai visiškai neemocingas. Formaliai pasibeldžiama, formaliai atidaromos durys, formaliai uždaromos, formaliai pasakoma „labas“. Šis įėjimo atvejis pats neįdomiausias, todėl nėra prasmės ilgiau apie jį kalbėti.
Bet kur įeiti galima ir duris atidarius koja. Tačiau šis atvejis ne–et–iškas, tad ir apie jį nepasakosime.

Autorystė.
Aksioma. Protoromanas negali turėti autoriaus. Negalima sukurti pavasario ar saulės atspindžio vandenyje, sukurti to, kas yra. Pasaulis yra enigminis ir anonimiškas postulatras, kurio transcendenciją ne/realizuoja tik jis pats be pašalinių inspirantų, trikdžių ar percipientų: jis pats pasigimdo save ir pats save žindo.
Tobulame kriauklės būvyje smiltelė yra svetimkūnis, priverčiantis kriauklę nueiti degradacijos keliu iki apsiperlavimo. Perlo pradžia smiltelė vėlgi, kol nepatenka į svetimą jai aplinką, neturi entropijos vektoriaus. Dviems svetimiems objektams susidūrus, prasideda jų abiejų degradacija. Jos inspirantai – atsitiktinumas ir laikas. Perlo vertė – simuliakriškos degradacijos laike deklaracija.
Anonimiškumas – nebuvimo galėjimas rekonstruoti, autoriaus/redaktoriaus ir turinio ne/dalyvavimas. Be to – anonimiškumas bet kokį diskursą itin optimizuoja. Autorius/romanistas yra atsitiktinumo ir laiko veiksnys. Pasirašydamas savo veikalą, autorius tarytum sako: aš sukūriau šį pradžios pradžios dekonstrukcijos pavyzdį, daugkartinių prieš/imitacijų dar vieną imitaciją, šiandien per mane, manyčiau, labiausiai entropišką.
Entropija atsiranda tik ją suvokus ir realizavus kaip re/dekonstrukciją.
Autorystės ambicijos entropiją didina geometrine progresija.
Teiginys. Viskas, ką gali sukurti autoriai, visados egzistuoja kaip ramybės būvyje esanti vienio galimybė vektorizuotis. Galimybė vektorizuotis yra fundamentali pasaulio enigmiškumo išraiška. Mėginimas tą galimybę autorizuoti – tuštybių tuštybė su puikybės ir nepilnavertiškumo komplekso padažu.

„Gerbiamieji,
Jūs atvykote /.../. Mes su Jumis turime vieną tikslą – kad kuo greičiau /.../. O tai priklausys ne tik nuo /.../ kitų /.../ priemonių, bet ir nuo /.../ asmens higienos /.../ taisyklių laikymosi. /.../ Jums paaiškins /.../, kokia tvarka /.../, nurodys, kaip...“

Autoriaus nenuoseklumas.
Romano autoriaus romane vartojamos priemonės nuolat prieštarauja generalinei turinio nebuvimo koncepcijai. Daug kur autorius prieštarauja ir pats sau. Redaktorius tokius epizodus knygoje palieka specialiai, nes kiekvienas tikras redaktorius yra mažiausiai triskart protingesnis, talentingesnis už autorių, ir tai turi būti ne/akivaizdu kiekvienam skaitytojui.

Vidinis monologas.
(Kartais parašoma kas nors nei šis nei tas. Rodos, niekas neverčia, o, žiūrėk, tūlas pilietis apsimeta rašytoju, ima ir įdiskursina kažkokį daiktą, kurio net idėją sunku nusakyti ir kurį, anot vidutinės kojos poeto, kur nori, ten ir kiški. Ir kuo ilgiau į tokį rašinį žiūri Visokių Rašinių Žiūrėjimo Komisija, tuo labiau banaliam eiliniam percipientui neaišku, kas jame parašyta. Štai tas tekstas. Mėginsim įkišti – tarp durų, į @, tarpvietėn, tarp et–ik–os et spritum postulatrų etc.) „Sėdi A–Ūu, geriausias prolietuvių bandos medžioklis, ant kardadančio tigro kailio, žiūri į nurūkusią urvo sieną ir rudimentiškai* mėgina mąstyti:
– Senolis liepia... visus laimikius... į bendrą katilą (pasikaso šlaunį).
Prieš vieną... ir vieną... ir vieną (lenkia purvinus pirštus) saulę... nudobiau ožį, briedį ir žąsį. Banda surijo. Senolis pats vienas surijo žąsį (atsidūsta). Senolis išmintingas... Prieš vieną... ir vieną (lenkia pirštus) saulę... nudobiau kiškį ir kiškį. Banda surijo.
Aš noriu ėsti – jie nori ėsti. Aš einu medžioti – jie neina medžioti. Laukia, kol ką nors parnešiu. Parnešu – suryja. Negerai (sutrėškia blusą)...
Senolis sako „gerai“... Negerai (sutrėškia dar vieną blusą)...
Senolis kompetentingas. Senolio reikia klausyti... Bet medžioju tai aš!
Senolis sako „mažai medžioji“... medžiosiu daugiau. Kodėl tik aš vienas medžioju?
Senolis sako „tu – mūsų ir ožys – mūsų“... sako „būsi blogas, surysim ir ožį, ir tave“.
Būsiu geras... medžiosiu daugiau (patrina nugarą į urvo sieną)... Tegu ožį ryja...
Senolis myli vaikus ir moteris... aš irgi – moteris... Senolio nemyliu.
Kodėl tik aš vienas medžioju!? Išeisiu į kitą bandą!..
Mu–Mu sako „neišeik“.
Mu–Mu sako „gimto urvo dūmas šviesesnis už laužą kitos bandos“.
Gimti medžioklės plotai...
Mu–Mu sako „jeigu išeisi, būsi mankurtas“. Mu–Mu protinga.
Ir graži.
Nenoriu būti mankurtas. Mankurtas ėdamas. Tikriausiai.
Noriu ėsti.
Senolis sako „medžiok“. Mu-Mu sako „neišeik“.
Kodėl nemedžioja Mu–Mu? Kodėl neišeina Senolis?
Noriu ėsti (pilvui gurgiant, užsnūsta).
Ir susapnuoja A–Ūu europas.
Erdvus, šviesus, sausas Altamiros urvas. Ant sienų šlubojo Pi–Kaso nupiešti bėgantys elniai, bizonai. Net mamutas yra – ėdesys visam mėnesiui. Šalia mamuto su naujausio modelio kuoka stovi pats A–Ūu, – paskutinės A–Ūu medžioklės įamžinimas. Urve kvepia mamutiena. Banda tarp ėdesio priepuolių miklinasi švaistytis kuokomis. Mu–Mu kauline adata siuva A–Ūu naujas šiltas trumpikes. Senolis guli kampe susirietęs, banda mėto į jį apgraužtus kaulus. Staiga pusiau suėstas mamutas atgyja ir iltimis smeigia A–Ūu kažkur tarp šonkaulių. A–Ūu pabunda. Šalia jo stovi Senolis ir taikosi įspirti dar kartą:
– A–Ūu, eik medžioti! Ėsti noriu!
Purvinas ir drėgnas urvas (tiesą sakant, tik karstinė įgriuva su kaulais netoli Biržų, smegduobė). Nirštantis Senolis. Tinginių banda. Nelaimėlis A–Ūu...“
(Visokiu Rašiniu Žiūrėjimo Komisijos išaiškinimas/įidėjinimas, apie ką visa tai:
– apie didingą lietuvų žygį europosna;
– apie mokesčius;
– apie ką ka – ka et... ik!)
_______________________________
* „rudimentiškai“ – užuomazgiškas (promiliškas) žymiausių prolietuvių mėginimo mąstyti būdas.

Redagavimo ir redaktoriaus problemos.
Redaktorius nuolat per/rašinėja autorių. Autoriaus nebūtį redaktorius mėgina apibrėžti be ne/būties sando. Ir atvirkščiai.
Va, šitame atvirkštume ir slypi visos šio romano redagavimo ir redaktoriaus problemos.

Pradžios pradžios įknyginimo absurdas, įknyginimo instaliacinis pobūdis.
Neįmanoma į daiktą surinkti visas per amžius barstytas ir išbarstytas pradžios pradžios dalis. Visumos dalių struktūrinimai vis labiau tyrinėtoją (autorių/redaktorių) tolina nuo protoromano enigminės rimties. Dar daugiau – struktūrinimai amorfiškas viseto dalis personifikuoja kaip nepriklausomus ir konkrečioje sistemoje savipakankamus objektus/subjektus. Pradžios pradžios įknyginimas yra valingas bandymas šias struktūras išstruktūrinti, instaliuoti į ne/yra butinį, kuriame nėra vektoriaus, tai yra mėginti išvengti simuliakrizacijos. Įknyginimo procesas privalo vykti chaotiškai, neturint jokių atramos taškų, nes toks buvo autentiškas pradžios pradžios būvis. Kadangi instaliavimas vykdomas turimomis entropinėmis struktūrų sužalotomis priemonėmis, tai pasiekti norimą rezultatą (statišką postulatrą) galima mėginti tik naudojantis logika ad absurdo bei atsitiktinių literatūrinių žaidimų logika.

Uniformos.
Kažkas pasikeičia žmoguje, kai jis iš savo įprastos, kasdieniškos aplinkos patenka į kokią nors unifikuotą, nuasmenintą erdvę – kalėjimą, Seimą, kariuomenę, ligoninę. Žmogus pasidaro kažkoks „ne toks“, jį sunku atpažinti. Rodos, metų metais pažinojai kaip nuluptą, ir še tau!
Žmogus – socialus gyvūnas, jis būtinai pasistengia tapti tokiu, kokioje aplinkoje konkrečiu laiko momentu esti. Tai seniai žinoma, aišku kaip du centai, bet kažkodėl visąlaik tuo stebiesi.
Taigi, nueinu į ligoninę aplankyti bičiulio – sugalvojo vasaros viduryje gulinėti lovoje, nors tu ką! Atsigulė ir guli. O juk beveik kiekvieną persiritusi per keturias dešimtis metų gali guldyti ligoninėn, – gydytojai dirba „veidu į žmogų“, tad kokią nors ligą vis tiek suras, jei ne kojoje, tai rankoje, jei ne pilve, tai galvoje. Visi, vaikštantys ir nevaikštantys į poliklinikas, ligonines, puikiausiai žino, jog didžiausia liga yra pats gyvenimas, – kaip gimdamas susergi, taip ir gydaisi iki smerties. Aš, pavyzdžiui, nuo visų ligų, ir gyvenimo, stengiuosi gydytis ne ligoninėje.
Ką veikti į ligoninę nuėjus aplankyti bičiulio, kaip elgtis, apie ką su juo kalbėti? Pasakyti nieko gero neturi, visi kalbėjimai liko už ligoninės sienų. Kasdienės kalbos, kaip šiaip miestelyje susitikus, ligoninėje ir su ligoniu kalbant netinka. Nes ligonis – jis visas sulindęs į savo ligą ir, kaip sako senukai lotynai, tik morus ir momentą prisimena. Ir tokių žmonių, tapusių ligoniais ir apie nieką kitą, vien apie savo ligas begalvojančių, pilnos gydymo įstaigos. Jeigu žmonės taip susikoncentruoti ties kokia nors kita problema sugebėtų ilgesniam laikui, nuo garo katilo iki atominės bombos būtų atėję per pusmetį.
Beje, į uniformas (ligonis – į valdiškus ir būtinai gėlėtus flanelinius marškinius, kalinys – į dryžuotą palaidinę, kariūnas – į antpečiuotą mundurą, seimūnas į oficialų futliarą) žmonės stengiasi nelįsti, nebent iš bėdos ar nebelikus jokios kitos išeities. Neįdomu, kada tave lyg kokį smuiką suderina tik taip ir niekaip kitaip. Bet kokia uniforma varžo, apriboja galimybes.
Įžvalgi kolegos Liudo Vasario stovėsena: kai katalikų kunigas – jis ne poetas, kai poetas – ne kunigas, kai rašytojas – ne skaitytojas, kai tėvelis – ne mamytė, – ir visas pasaulis žino, jog po kunigo jupa yra kelnės. Dvigubos uniformos paneigia, išlaisvina nuo visų uniformų.
O ligonis – jis visada ligonis. Guosk tu jį, linksmink, pasakok anekdotus, sakyk jam, kad šiandien dar nemirs, jis vis tiek galvos tik apie dūrius į pasturgalį, jaunas seseles, baltas, mėlynas, žalias tabletes ir apie tai, kad, nors už lango irgi kažkas vyksta, bet visas tikras gyvenimas – čia, palatoje Nr. 711.
O kai pagalvoji, tai jis nėra didesnis ligonis už mus, tik apvilktas uniforma – gėlėtais (velniai rautų, kodėl būtinai gėlėtais?!) flaneliniais marškiniais. Tai pagrindinis ligonio ir jo lankytojo skirtumas.

Terminų suvokimas, jų kūryba arba adaptacija, naujos neįvardintos pasiūlos.
Terminus privalu suvokti kaip totalinio pirmapradės istorijos enigmiškumo deklaracijas.
Visi terminai a priori yra kontekstinės konotacijos signifikantai.
Kiekvienoje naujoje apibrėžtyje jie reiškia kitką, save patį ankstesnį paneigia, išplečia ar sumažina.
Termino prasme būtina manipuliuoti pagal manipuliatoriaus poreikius bei sugebėjimus.
Termino sukūrimas yra itin primityvus antipostulatrinis veiksmas, pavyzdžiui, terminas „poijswektė“ (signifikantas). Jo sukūrimas truko sekundės dalis. Šiek tiek problemų atsiranda jį simuliakrinant (signifikatinant), tai yra surandant jam adekvatų ne/suvokiamą kontekstą, konotuojant.
Adaptacijos problemų atsiranda ir naudojant visuotinai pripažintus terminus, nes kiekvienas jų vartotojas nuosavu kontekstu privalo išsakyti individualų požiūrį į konkretų terminą, pademonstruoti originalų konkretaus termino supratimą.
Nauja ne/įvardinta pasiūla: terminas „būtinys“.

Aksioma.
Termino turinys visada atsiranda pirmiau negu kontekstas, kaip išvados pirmiau argumentacijos.

Tezė.
Dalykai būna lytiniai, litiniai (lietuviškai suvoktos nepriklausomybės era iki euro), politiniai ir lėtiniai.

Paradoksas.
Masturbuojasi visi, o kaifą jaučia tik politikai.

Plakatas.
Pilieti, ar jau masturbavaisi į Seimą, kad Lietuvai būtų geriau?

Formalioji logika,
kaip priešprieša kitų logikų subjektyvizmui.

.......................................................................................

.......................................................................................

.......................................................................................

.......................................................................................

.......................................................................................