PIRMASIS ŽODIS

       Po šita saule aš patekau lengvai.
       Spaudžiamas galingų raumenų spazmų, nešamas kraujo ir gleivėto vandens krioklio srovės, kaip ką tik padėtas šviežias kiaušinis pliumptelėjau į šiltą balą. Mano gimdytoja porą kartų tyliai karktelėjo ir nutilo. Ji net nesuprato, kad viskas jau baigta. Gulėjo plačiai išsiskėtus, žiūrėjo į mane nieko nesuprantančiomis akimis, sunkiai šnopavo ir kažko vis dar laukė.
       Laukiau ir aš. Mūsų kūnus jungiančiu tiltu į mane tekėjo tas pats seniai pažįstamas, sotinantis ir migdantis dieviškasis skystis, kurį paslapčia siurbiau visomis išgalėmis. Iš malonumo prisimerkęs, stipriai suspaudęs kumščius, sulaikęs kvėpavimą, visiškai surakintas palaimos stingulio aš bijojau net krustelėti.
       Mirtinai spengiančią tylą nutraukė mano pribuvėja:
       Pažiūrėkit, jis gi negyvas...
       Pro blakstienų vaivorykštes stebėjau iš baimės paklaikusį motinos žvilgsnį, girdėjau jos sunkų trūksmingą alsavimą, jaučiau, kaip su kiekvienu jos krūtinės nusileidimu mane papildydavo naujas gyvybės srautas.
       Paduokit man peilį! - išgirdau.
       Netikėtas ir veriantis skausmas trenkė kaip žaibas. Lyg įkaitintas žarsteklis, iki pusės įsmeigtas į mano pilvą, lyg sunkus akmens luitas, sutraiškęs man žarnas ir krūtinę. Kūno nebejaučiau. Viskas baigta, šmėstelėjo mintis. Turbūt jie suklydo ir nupjovė ne bambagyslę, bet kiaurai perrėžė visą mano kaklą. Ketvirčiavo aštria giljotina, atskyrė mane nuo mano rankų, kojų ir viso to, ką dar turiu. Mano galva, greičiausiai, dabar voliojasi kažkur ant grindų!
       Tyliai tyliai klykiau surakintas nematomų kančios grandinių. Pulsuojantis skausmas daužė, kalė man smilkinius sunkiais kūjų dūžiais. Skaičiavau juos, skaičiavau sekundes, minutes, ištįsusias į metų metus. Visas aš tapau vieninteliu troškimu, grynu ir aštriu kaip deimanto briauna. Kad tik visa tai kuo greičiau baigtųsi!
       Ir, o stebukle, baisusis mano pilvo dieglys po truputėlį lėgo. Pakrutinau kojų pirštus, atgniaužiau kumščius, atsargiai paliečiau skaudamą vietą... Viskas tvarkoje! Neskubėdamas pramerkiau akis, apžvelgiau virš manęs palinkusius veidus.
       Labas, mano budeliai! Šalia lovos stovėjo senyva raukšlėta moteriškė piktomis mažomis akutėmis ir du jos pagalbininkai, apsisiautę baltais gobtuvais. Nuo blizgančios geležtės aukštai pakeltoje jos rankoje varvėjo šviežias mano kraujas. Motina, dabar atrodanti tokia tolima ir nepasiekiama, vogčiomis stebėjo mane nedrąsiu prasikaltusiu žvilgsniu ir pavargusiai šypsojosi.
       Cha! Jums tai gerai, vėpsote išsišiepę, džiaugiatės mano nelaime, o aš čia vienas mirštu iš alkio ir troškulio. Taip taip, skausmą papilvėje aš jau beveik užmiršau, dabar jį pakeitė kitas, man dar nežinomas jausmas - dabar aš žvėriškai norėjau valgyti. Valgyti! Valgyti! Gerti ir valgyti!
       Bet ką gi daryti? Kaip pasisotinti? Juk manojo dangaus vartai jau užtrenkti, maitinanti gyvybės arterija jau perkirsta visiems laikams.
       Reikia veikti! Ir tučtuojau!
       Iš kažkur tvirtai žinojau, kad tos trys baltos žudikiškos stovylos man niekuo padėti negali. Jos spinduliavo plieniniu stingdančiu šalčiu, nešė sausu ir atgrasiu išdžiūvusių kūnų tvaiku, beveik visiškai užgožiančiu salsvą ir daug žadantį aromatą, sklindantį iš lovos galvūgalio.
       Štai mano išsigelbėjimas! Mano penas, mano gyvastis, mano gyvenimas, mano grobis!
       Uodžiau, plačiai išplėstomis, virpančiomis šnervėmis gosliai siurbiau į save šį gaivų, masinantį skonį, stengdamasis sutraukti jį visą, niekam nepalikti nė menkiausio ore plevenančio kvapnaus debesėlio. Kaip storas ant nugaros apverstas vabalas pašėlusiai mataravau trumpomis rankytėmis, bandžiau kelti savo sunkią galvą, kojomis spyriausi į paklodės raukšles. Troškau nurėplioti nors kelis varganus žingsnius, pasiekti tą vietą, iš kurios sklido beprotiškos palaimos pažadas susilieti, visiškai ištirpti joje.
       Pagaliau! Beviltiškai atrodžiusios pastangos netikėtai davė vaisių. Grobis pats atėjo į mano rankas!
       Motina susilenkė, atsargiai paėmė mano kūnelį ant rankų, prisitraukė arčiau prie savęs...
       Kreivai atkraginęs galvą, užvertęs po pakaušiu akis, akiduobėse palikęs tik išsprogusius baltus obuolius, aštriomis dantenomis kibau į sultingą kūną. Beprotiškai skubėdamas, iš nekantrumo pasipurtydamas, pamesdamas ir vėl atrasdamas savo auką, garsiai čiaumojau, graužiau ją galingais žandikauliais. Springdamas, prapildamas pro šoną plačia čiurkšle iš atsiradusios žaizdos tekantį baltą skystimą, rijau ją, jos syvus ir gyvastį. Trumpose pertraukėlėse tarp pilnų gurkšnių urzgiau iš malonumo, palaimingai švokščiau, čepsėjau liežuviu. Tvirtai apglėbęs, negalėdamas nei sekundei atsiplėšti nuo šito gausybės rago, vis kartojau ir kartojau: "mano"... "mano"... "mano" ... "mano"...
       Man iš už nugaros, lyg iš tolimo kito pasaulio karts nuo karto atsklisdavo neaiškios garsų nuotrupos, kurių aš jau nebesiklausiau ir nebesupratau:
       "..... koks gražus.......... žiūrėk........ jau kalba...................... tikras šaunuolis................. į ką panašus..................... ak.............. pasakė...... ........... mama......"

       MOTINA

       Ak, ir vėl tas nesibaigiantis lietus. Bjauri drėgmė smelkiasi kiaurai pro visą mano kūną, maudžia senus išopėjusius šonus, nešvariu vandeniu tvindo šilumos ir saulės išsiilgusią širdį. Žudikiški lašai be paliovos kapsi į plačiai išsiliejusias balas, lesa akmenis, žolę ir žemę, nenumaldomai tiksi, skaičiuoja paskutines gyvenimo valandas.
       Ne, nebesulauksiu aš išganingojo saulės žvilgsnio, nebepamatys ji jau mano kančios, nenuskaidrins švelnia šypsena mano nykaus ir betikslio buvimo.
       Daugiau nebegaliu...
       Atimkite iš mano nubrizgusio ir merdinčio kūno tuos aštraus proto likučius, atimkite taip skaudžiai žeidžiančius prisiminimus, išgelbėkit mane nuo tų kvailų minčių, išplėškite tą neramią viltį.
       O viltys, viltys... Mano vaikai...
       Kurgi jūs, mano vaikeliai, rudagalviai jūs mano laibieji...
       Išsibarstėt visi po margąjį svietą, palikot mane vienui vieną...
       Lėkėt lėkėt galveles nudegę, mano sūnaitėliai...
       Atmenu jus aš visus, jūsų daug aš turėjau...
       Saugojau ir auginau...
       Slėpiau nuo šalčio, negandų, audrų ir vėjų...
       Mylėjau jus... Norėjau...
       Jums jau užaugus - visus išlydėjau:
       jus paskutinį kartą prie širdies karštai glaudžiau...

       Kliokiantis pavasarinio potvynio verpetas grybšteli nubrizgusį tuščios degtukų dėžutės šoną, pasuka ją, įsiurbia į galingą banguojantį srautą, vartalioja, mėto, pašėlusiu greičiu neša į priekį, vis tolyn ir tolyn, kol galų gale išstumia ją į ramų užutekį, prispaudžia prie purvinose putose tingiai plūduriuojančių saldainių popierėlių, nulaužtų medžio šakelių, šiaudgalių, šuns išmatų ir keliolikos permirkusių, pusiau nudegusių degtukų.

       PASLAPTYS

       Užsimerkt. Įtempt visus raumenis, sulipdyt vokus, sugirgždint krūminiais, abiem kumščiais aklinai užspaust smilkinių gyslas. Stebėt, kaip žūsta tau gerai pažįstamas senas pasaulis. Stebėtis, grožėtis, kaip jis iš lėto virsta gilia, ratilais raibuliuojančia tamsuma, po to bekrašte rožinės spalvos dykyne.
       Įžengt į ją. Nedrąsiais pirmaisiais žingsniais išbandyt nežinomos žemės tvirtumą. Pro pirštus prasijot smilčių saują, sukelt vėją, išbarstyt jas po visą horizontą.
       Eit į priekį. Vis tolyn ir tolyn, be jokio orientyro, įbedus žvilgsnį tiesiai prieš save.
       Tuoj pat pasiklyst.
       Nepastebėt to, iš naujo sukt ratus, sugrįžt atgal, keliaut į kitą pusę.
       Aklai klajot ir vis ieškot visur slypinčių keistų vietelių. Kai netikėtai tau per pusę žingsnio plyksteli ryški šviesa ir tu apstulbintas sustingsti. Rausvoj migloj tada gali įžvelgt tą jau seniai matytą vaizdą, kažkada jau užmirštą, kurį dabar jau puikiai atmeni.
       Ilgai vaikštinėt po vienodą peizažą, karts nuo karto krūpčiot nuo akis skaudinančių pliūpsnių. Atkakliai, vieną po kito rinkt pažįstamus vaizdus, ieškot trūkstamų detalių, lipdyt jas vieną prie kitos, vis bandyt ir bandyt iš jų sudėliot vientisą tobulą paveikslą. Sukurt naują pasaulį, saugią tavo slaptų troškimų vietą, į kurią tu visąlaik norėjai sugrįžti.
       Jau?! Tu jau ją matai? Atpažinai iš karto?
       Saulės nutvieksta maža miško aikštelė...
       Sulaikius kvėpavimą, smarkiai besidaužančia širdim atsargiai paliest sidabrinius voratinklių tiltus, kabančius tarp rasotų nulinkusių smilgų. Akimis palydėt iš po kojų pakilusį baltą drugelį, grakščiais zigzagais skrendantį aikštelės vidurio link. Pilna krūtine įkvėpt lengvą laukinių gėlių kvapą, sumišusį su pušies sakų aromatu. Pakreipus galvą klausytis hipnotizuojančio žiogų čirškimo. Atsidust, nuramint save. Įsitikint: šita tavo išsvajota vieta tikra, kaip tikras ir tu pats - strazdanotas basakojis mažylis, sumuštais keliais ir purvinais delnais, neryžtingai mindžikuojantis tarp išlakių, milžiniškų medžių.
       Brist beveik iki kelių smengančiu samanų kilimu link drugelio, jau nutūpusio ant didžiulio gėlės žiedo. Išsitiest šalia jo ant glotnaus spyglių pakloto, įsikąst smilgos galą. Sunert pakaušyje rankas, linguot kryžmais užmesta koja, žiūrėt į dangų. Išvaikyt visas mintis, negalvot apie nieką, pusiausnūdom mėgautis tuščios galvos malonumais. Stebėt, kaip pro medžių viršūnes mirguliuoja saulė, kaip dangaus mėlynėje nepastebimai plevena debesų plunksnos.
       Pasisukt į šoną, apsižvalgyt. Ten toliau, už tamsios medžių sienos pilna šešėlių, prieblandos, baimės ir paslapties. Už kiekvieno storo kamieno slepiasi neaiškios bekūnės pamėklės, slypi tavo baubai, vaiduokliai, juodi įaudrintos vaizduotės siaubūnai...
       Pajust juos, jų tikrumą. Nuryt salsvą, burną džiovinančią grėsmę, sklindančią iš tamsos. Nusišypsot: ji atrodo tokia tolima, o tu čia esi nepasiekiamas, atskirtas nuo jos nematomu magiškos šviesos ratu, kurio peržengt niekam nevalia. Taip, čia tu visiškai saugus...
       Susirast krūvą kankorėžių, pernykščių lapų, sausų medžio šakelių, surikiuot ilgą eilę parudavusių pušies spyglių. Prisimint tik tau vienam žinomus senus žaidimus. Statyt pasakiškus miestus, siųst į mūšį didžiules kariuomenes, bėgt lenktynių su greitaisiais mediniais žmogeliukais... Per trumpas pertraukėles vėl ganyt debesis, kartot paukščių balsus, kišt į burną saldžias žemuoges. Užmiršt viską pasaulyje. Žaist, žaist, žaist, žaist...
       Pavargt. Prigult ant pūkinių samanų patalų. Neturint ką veikti, įdėmiu žvilgsniu ilgai stebėt plaštakę. Kaip ji pakyla nuo žiedo, besivartaliodama ore tolsta į miško pusę, nutupia ant saulėn nusvirusios apatinės šakos. Valandėlei sustingsta, suskliaučia sparnus, truputėlį pasisuka ir tarsi išnyksta, dingsta žalioje lapijoje. Po to vėl atsiranda toje pačioje vietoje, greitai šauna aukštyn, sudėtingais kampuotais viražais grįžta prie savo gėlės...
       O dievulėliau... Kaip tu galėjai to nepastebėti? Ta pati saulė! Debesys, visąlaik sustingę toje pačioje vietoje! Tas pats, vėl pasikartojantis ir pasikartojantis drugelio skrydis iki pamiškės ir atgal...
       Pašokt ant kojų. Dar kartą apžvelgt viską aplinkui. Naujomis akimis pamatyt:
       KAIP BALTA PLAŠTAKĖ ILGU JUODU KAPLIU RAUDONĄ GĖLĘ ĖDA, KAIP PALINKUSIA SMILGA ROPOJA SKRUZDĖ, NESUSTOJA, KRENTA ŽEMYN, KAIP SAULĖTOJ KEPTUVĖJ SPIRGA, ŠOKČIOJA IŠ KARŠČIO ŽIOGAI, KAIP PŪKUOTĄ SAVO SĖKLĄ VĖJYJE DRABSTO PIENĖS, KAIP APSIVIJĘS SAUSĄ STAGARĄ AGONIJOJ SUSTINGSTA SLIEKAS...
       Siaubo perkreiptu veidu, tirtančiais keliais pajust, kaip smegenis perskrodžia viena vienintelė mintis: "bėgt, bėgt kuo greičiau iš čia!"
       Genamam nežemiško jėgų antplūdžio skuost per neįžengiamą miško tankmę, pro susipynusias, veidą braižančias šakas. Klupt už išverstų kelmų, griūt, vėl stotis, bėgt tolyn, bėgt kiek kojos neša. Susijaudinus net nepastebėt, kad medžiai jau baigėsi. Paknopstom klampot rusvą smėlį, vis tolt ir tolt nuo tos pasibaisėtinos vietos, nuo to apgaulingojo rojaus kampelio. Uždust, krist paslikam ant žemės, panirt į minkštą juodą tuštumą...
       Atsimerkt. Staiga atplėšt sulipusius vokus. Iš karto pradangint visas dykumas, miškus ir saulėtas aikšteles.
       Nuščiūt. Murziname, musių nutupėtame veidrodyje stebėt mirtinai išsigandusį senyvo vyriškio veidą.

       MANDRAGORA

       Atsimenu puikiai - tai buvo vakar.
       Vakar nebuvo iš tolimos neperregimos miglos atsklindančių tylių žodžių, nebuvo besišypsančio bučinio ant mano kaktos ir lūpas kutenančios kvepiančios plaukų sruogos. Nebuvo iki skausmo pažįstamų drėgnų tamsių akių, užpildančių savimi visą mano kambarėlį.
       Viso to vakar nebuvo. Pabudau aš pats.
       Delnu nubraukiau nuo jau pradingusio sapno ištįsusią seilę, prasitryniau traiškanotas akis... Iš karto supratau - kažkas ne taip.
       Pro langą į mane žiūrėjo ta pati jau aukštai pakilusi saulė, tas pats vėjas brūžino tų pačių medžių šakas, ant dar šiltų patalų susirangęs ilsėjosi toks pats mano šešėlis. Šalia lovos kaip visada gulėjo numestas pliušinis meškiukas seniai nutraukta viena ausimi, už jos - į kampą sukrauta metalinių kareivėlių rietuvė. Kitoje kambario pusėje manęs laukė dar neužbaigtas statyti mašinų garažas, kuriame trūksta dviejų detalių, atversta knyga su nuplėštu puslapio kampu. Mėtėsi man per klaidą padovanotos beakės lėlės galva, neprisuktas vilkelis, nugriuvusi kėdė, trys spalvotos sagos...
       Pala, pala...
       Radau! Jo ten niekada nebuvo!
       Tuščioje kambario aikštelėje, per patį grindų vidurį žiojėjo plyšys! Toks visai nedidelis, nelygiais gumbuotais pakraščiais, juodas, lyg išdegintas ugnimi, beveik ligi viršaus pripildytas balzgano vandens balute.
       Pačiupau savo mėgstamiausią raudoną mašinėlę, išsitiesiau ant šono, prisimerkiau, prikandau liežuvį...
       Priekiniai ratai lėtai kopia į pirmąjį kalniuką, vargais negalais įveikia jį. Mašinos pirmagalis pakimba virš prarajos, virš pragaištingo liūno... Automobilis sminga žemyn, rievėtos padangos jau liečia paviršių, jau iki pusės panyra į drumzliną dvokiančią pelkę... Ratai nebesisuka, veliasi, stringa gličiame vandenyje, vos vos stumiasi pirmyn... Dar, dar truputį...
       Pajutusi tvirtą kelio pagrindą, mašina šaute šauna į viršų paskandindama užpakalinius ratus, sušlapindama išmetimo vamzdį ir galinius žibintus.
       Antrasis kalniukas jau nebe naujiena. Raudonasis mano visureigis greitai jį nugali, mano ausyse palikdamas malonų kietą garsą: "caktcakt!" Ant grindų lieka dvi šlapios provėžos tamsiai ryškios prie pat plyšio ir beveik nematomos toliau, pradingstančios po jau sausomis padangomis. Pirmoji vieta!
       Tyliai burgzdama, naujoji mano čempionė apsuka platų pergalės ratą, priartėja prie kliūties iš kitos pusės, trumpam stabteli.
       Vėl tas pats starto jaudulys, galingo variklio griausmas, greitas įsibėgėjimas, kalnagūbrio viršūnė (caktcakt!), gilioji vandens užtvara, į šonus tyškantys purslai, antrasis everestas (dar kartą caktcakt!), drėgnų padangų raštas... Vėl pergalė!..
       Nežinau, kiek laiko tada caksėjau pirmyn atgal be jokio sustojimo. Prisimenu tik, kad jau besimerkiančiomis akimis dar stengiausi įžiūrėti juodą saulę, ištiškusią ant kambario grindų, prieblandoje boluojančią neaiškią dėmę su į visas puses nuo jos besidriekiančiais spinduliais - mano išvažinėtais keliais...

       O šiandieninis rytas buvo jau visai kitoks nei vakar. Prabudau anksti, nubloškiau į kampą antklodę, rankoje tvirtai suspaudžiau mažąją raudoną draugę, su kuria kartu miegojau...
       Sustingau išplėstomis iš nuostabos akimis. Nebėra mano mielųjų kalniukų! Toje pačioje vietoje, pačiame vakarykštės juodosios saulės centre dabar stirksojo kažkokia žolė! Be žiedų, aukšta, man iki bambos, plačiais mėsingais lapais, išaugusiais iš storo žalio koto, papuošto baltais švelniais plaukeliais.
       Iš pat pradžių labai bijojau prie jos net priartėti. Tiktai vėliau po truputėlį išdrįsau: paliečiau lapus, palingavau aukštyn žemyn, apėjau ratu, ieškojau žiedo, paklibinau kamieną.
       Iš kur gi ji čia atsirado? Ką veikia mano valdose?
       Paskui nusprendžiau:
       Išrausiu tave! - pasakiau aš jai.
       Sugriebiau abiem delnais į krūvą lapus, pražergiau kojas, iš visų jėgų įsiręžiau... Ne! Per silpnas dar esu, nors ir mama, ir tėtis, aš atmenu, dar užvakar glostė man galvą ir be perstojo kartojo:
       Tu jau užaugai, dabar tu didelis ir jau stiprus...
       Sukaupiu visas jėgas. Bandau dar kartą.
       Ir vėl tas pats - tos bjaurios šaknys, jau spėjusios tvirtai įaugti į grindis, nepasiduoda nė iš vietos. Aš neįstengiu, nepajėgiu, aš mažas, aš dar negaliu!
       Na ir gerai! Supykstu ant savęs ir ant jos. Susirandu trūkstamas detales, einu prie savo garažo. Žaidžiu sau toliau.
       Žaidžiu kuo toliau nuo tos nedraugiškos žolės, nuo kambario vidurio. Žaidžiu pačiam pakraštyje, po mamos kojomis.

       PASKUTINIS ŽODIS

       balso stygos įkaito iki raudonumo, melsvos smilkinių gyslos išpampo ir ritmiškai pulsavo lyg dvi storos įtemptos zvimbiančios virvės, nuo įtampos išblyškęs veidas nusidažė nelygiom rožinėm nesveikų skruostų dėmėm
       iškreipta burna atverdavo pageltusias dantenas ir keletą per stebuklą išlikusių smailių dantų, sulig kiekviena konvulsija laukan vis išlendantis liežuvis išmesdavo ant žando eilinę porciją lipnių seilių
       drumstas skystis iš gerklės varvėjo ant iškrakmolytos pagalvės ir akinančio baltumo patalų, iškart pavirsdamas pajuodusia šlapia dėme
       jis stengėsi iš paskutiniųjų, nė už ką nepaleido manęs
       stipriai įsikabinęs į mano alkūnę sunkaus darbo treniruotais plieniniais pirštais tvirtai laikė apglėbęs mano plonytį rankos šakaliuką, karts nuo karto jį skaudžiai skaudžiai suspausdamas
       į mane visą laiką įsmeigtame blizgančiame jo žvilgsnyje spindėjo mano smalsios, vaikiškai išplėstos akys
       aš laukiau
       aš laukiau to, apie ką man buvo sakiusi močiutė
       apie ką ir pats slapta žinojau

       staiga kūnas nurimo, ištįso per visą lovos ilgį, skaudžioji ranka nusviro žemyn, veidas nusišypsojo ir aš išgirdau tylų tėvo balsą:

       šlebon