Pranešimas perskaitytas tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume ŠIAURĖS VASARA. RAŠYTOJAS IR MAIŠTAS, kuris š.m. birželio 12-15 d. vyko Jurbarke.
Šį forumą laikau oficialiosios (rimtosios) kultūros apraiška, plėtojančia hegemoninį kultūros diskursą Lietuvoje, todėl apsiribosiu tik trumpu manifestu, įvardijančiu šiandieninę mūsų šalies kultūros padėtį ir kartu nurodančiu kelius, kaip iš šios padėties išbristi.
Pradžioje pateiksiu kai kuriuos pamatinius apibrėžimus. Kas yra šiuolaikinė kultūra? Kultūros prasmė vienintelė – palaikyti istorijos vyksmą ir, remiantis kultūrinės viršenybės prerogatyva, įteisinti vienų žmonių dominavimą kitų atžvilgiu. Hegemoninė kultūra sukuria atskirtis ir užtikrina tam tikrą klasinį arba tautinį žmonių mąstymo būdą, kuris įgalina juos valdyti. Hegemoninė kultūra tvirtina, kad tik kai kurie ideologiškai ar tautiškai patikimi kultūros kūrėjai yra verti dėmesio, kad tik tam tikrų atstovų sukurti meniniai kūriniai yra verti išsaugoti, tik tam tikros interpretacijos yra cituotinos ir vertintinos. Kaip ir seniau, hegemoninė kultūra – tai šilkinis rimbas sociumo hegemonų rankose, priverčiantis mus „savanoriškai“ paklusti. Senieji drakoniški religinės ir pasaulietinės valdžios įstatymai buvo pakeisti švelnesnėmis, bet lygiai taip pat smaugiančiomis kultūros dogmomis.
Visus pastarojo dvidešimtmečio Lietuvos kultūrinius reiškinius nulėmė dvi pagrindinės idėjinės kryptys, suformavusios dominuojantį – monolitinį ir nekvestionuojamą – kūltūros diskursą mūsų šalyje. Tai nacionalizmas ir neoliberalizmas. Iš karto reikia pabrėžti, kad šios srovės plačiosios visuomenės atžvilgiu nėra antagonistinės, nes apsprendžia tik nedidelių valdančiųjų ir viešpataujančiųjų sluoksnių tarpusavio santykius. Kitaip tariant, plačiosioms Lietuvos kultūrinėms masėms ne taip svarbu, kokie vadinamosios laisvosios rinkos diskursai bus plėtojami – tautinio kapitalizmo ar globalaus kosmopolitinio imperializmo.
Oficialioji mūsų šalies kultūros politika (arba, kitaip tariant, – hegemoninės kultūros gaminimo mašina) keitėsi priklausomai nuo politinių vėjų Europoje ir visame pasaulyje. Prieš du dešimtmečius Lietuvoje dominavęs nacionalizmas privertė lietuvius prigaminti tūkstančių tūkstančius šią ideologiją atitinkančių kultūros produktų – pradedant niekine tremtinių literatūra, baigiant profašistine totalitarine monumentalistika. Literatūroje, mene ir kultūroje vyraujančias tautines vertybes, propaguojančias išskirtinę lietuvių tautos padėtį tarp kitų tautų, tuo pat metu ėmė nuosekliai keisti valstybinės kultūros politikos inspiruotos kosmopolitinio neoliberalizmo idėjos. Tautinė dainuojanti lietuvių revoliucija tyliai ir nepastebimai virto globalaus laukinio kapitalizmo perversmu. Šiandien Lietuvoje klesti nuasmeninanti egoistinio vartojimo kultūra, kurią nuo galutinio nužmoginimo beviltiškai bando gelbėti fasadiniai politinio korektiškumo, tolerancijos ir išorinio dvasingumo diskursai.
Trumpai apžvelgsiu šias dvi hegemoninės kultūros apraiškas – nacionalizmą ir neoliberalizmą.
Tautinės Sąjūdžio revoliucijos įkūnytą nacionalizmą kultūros, meno ir kūrybos požiūriu laikau absoliučiai konservatyviu ir retrogradišku reiškiniu. Konservatorių vykdoma revoliucija visada yra tik kontrrevoliucija. Regresyvų žvilgsnį liudija jau pati kertinių Sąjūdžio šūkių etimologija – ATgimimas, ATkūrimas, ATgavimas, REstitucija. Kultūros fiureriai įsakė: „Nieko naujo nekurkime – atkurkime tai, ką turėjome.“ Sąjūdžio laikotarpiu buvo ATgamintos ir REstauruotos visos etinės ir estetinės vertybės, gyvavusios ir vešėjusios prieš daugelį metų – vadinamuoju smetonmečiu. „Atkūrėme“ tautinės poezijos mumijas, visą armadą smetoninių grafomanų, „restauravome“ visas saloninio meno vidutinybes ir beviltiškai pasenusio „avangardo” korifėjus. Trumpai tariant, Sąjūdžio Lietuva – tai REstauruotas smetonmetis, propaguojantis ne kūrybos, o ATkūrybos idėjas.
Šiandien tautinės Atkūrybos principą jau galime pamiršti, nes viešpataujančioje neoliberalioje imperijoje kultūra yra ne tik visos politinės sistemos dalis, bet ir jos modelis. Visiškai pajungta prekiniams ir piniginiams santykiams, šiandieninė kultūra nuolankiai tarnauja globaliam verslui, o ten, kur įsiterpia valstybė, ji tampa efektyvia valdžios propaguojamų (šiuo metu – kapitalistinių ir buržuazinių) idėjų plėtros priemone. Kultūros industrija užtikrina aktyvų komercinį populiarių meninių produktų gaminimą ir pardavimą. Paprasčiau kalbant, kultūros institucijos tapo kultūros gamyklomis, gaminančiomis įvairiausius šou, parodas, koncertus ir renginius, kurie rodomi ir parduodami spektaklio visuomenės žiūrovams. Kas yra kapitalizmo kultūra? To, ko ieškai kapitalizme, rasi supermarkete. To, ko nėra supermarkete, vargiai rasi ir kapitalizme – aptiksi tik retsykiais ir tik trumpam: ligonines, mokyklas, vaikų darželius, sveikatos apsaugos įstaigas, kultūros institucijas. Kultūra šiandien mums tik šiaip, tarp kitko, tik pasilinksminti ir pailsėti po sunkios vergiško darbo dienos.
Trumpai tariant, jei Sąjūdžio laikotarpio Lietuva panaši į smetonišką rūtų darželį, tai dabartinė – neoliberalaus kapitalizmo Lietuva – primena plastmasines orchidėjas prekybos centro vitrinoje. Šiandieninė Lietuva – tai milžiniškas supermarketas su keliais milijonais prekybos salės darbuotojų, pasirašiusių darbo sutartis iki gyvos galvos.
Kaip veikia hegemoninės kultūros gaminimo mašina?
Svarbiausią vaidmenį kultūros gamybos procese atlieka valstybė, kuri savo finansinės galios dėka daro milžinišką ideologinę įtaką kultūros institucijoms (arba gamykloms). Per galybę fondų, įvairias finansavimo ir rėmimo programas valstybė užtikrina kultūrinius socialinės-ekonominės santvarkos pagrindus, garantuoja kontroliuojamą prasmių lauką ir jai tinkamos kultūrinės produkcijos kūrimą bei gamybą. Sovietinę valstybinę ideologiją pakeitė dar agesyvesni viešieji ryšiai, kurie „plauna smegenis“ efektyviau nei sovietiniai „politrukai“. Be to, posąjūdiniu laikotarpiu Lietuvoje įvyko Soroso „kultūrinė revoliucija“– įsigalėjo absoliučiai kanonizuota ir nuolat kontroliuojama kultūros sfera. Kultūrinis veiksmas totaliai verčiamas valstybei naudingais projektais, o alternatyvios opozicinės koncepcijos šiandien Lietuvoje atsiranda tik valstybės remiamų visuomeninių institucijų rėmuose ir egzistuoja tik kaip susinstitutintos bendro diskurso iniciatyvos. Šios iniciatyvos, apsiribojančios institucine veikla, užkerta kelią bet kokioms radikalesnėms naujovėms, bet kokiam kitam mentalitetui, bet kokiai pašalinei „erezijai”.
Tai ką gi daryti? Kaip priešintis globaliai Naujojo Pasaulio Tvarkai, kuri monopolizavo ir suprekino kultūrą, taip ją nužudydama. Ogi demaskuoti įvairiausias kultūrinės hegemonijos, segregacijos, propagandos ir eksploatacijos formas, skatinti savitą kritinį mąstymą, kurti modernizacijai būtiną kultūrinių procesų įvairovę. Kultūra turi būti ne hegemono valdžios įrankis, o priemonė žmogiškumui skatinti, suteikianti prasmę pasauliui ir gyvenimui.
Kokie konkretūs veiksmai įmanomi viską užgožiančios hegemoninės kultūros šešėlyje?
1. Nebendradarbiauti su oficialiosios kultūros institucijomis. Visos kultūrinės institucijos – valstybinės ar visuomeninės, akademinės ar avangardinės – prisiima valdžios funkcijas ir griežtai reglamentuoja visą kultūros kūrimo procesą. Individui jos iškelia profesinės kompetencijos, moralės ir politinio patikimumo reikalavimus, kurie nužudo laisvą kūrybą. Išvada paprasta: kultūra turi būti neinstitucinė, kultūros kūrimo procesas turi vykti autonomiškai, be institucijų „pagalbos“.
2. Nekurti formalių organizacijų ir joms nepriklausyti. Kaip teigė Michelis Foucault, bet kurį subjektą formuoja ne psichologija, asmeninis skonis ar įpročiai, o to meto kultūriniai diskursai. Individas tampa suprantamas ir nepavojingas, kai kiti, pasitelkę šiuos diskursus, jį „perskaito” ir nusako jo vietą socialinėje sistemoje. Subjektas dešifruojamas, nuo jo nulupami visi diskursiniai „kailiai”, jis identifikuojamas sociokultūriniu požiūriu – subjektas tampa nuogas ir bejėgis. Todėl reikia tapti visiškai neidentifikuojamu, t.y. „neskaidriu” – neperskaitomu, nesuprantamu ir neapčiuopiamu. Nebūti nei „menininku”, nei „filosofu”, nei „avangardistu”, nei „konservatoriumi”, nei „intelektualu”, nei „runkeliu”. Tik tada bus galima išsaugoti erdvę laisvam manevrui stabilios ir inertiškos sistemos viduje. Tad į klausimą „Kas esi? Kam priklausai?” atsakyčiau, pavyzdžiui, šitaip: „Aš esu šlebon”.
3. Neparsidavinėti. Šiais laikais tarp oficialiosios ir neoficialiosios kultūros nėra jokio antagonistinio prieštaravimo. Absoliučiai visi kultūrą gaminantys individai – tai trigubi agentai, vienu metu tarnaujantys keletui šeimininkų – rinkai, valstybei ir savo ego. Rimtosios kultūros kūrėjai – dailininkai, literatai, režisieriai ir kritikai – daugelį amžių lyg prostitutės parsiduoda valstybei arba kapitalui. Vadinamieji kontrkultūros atstovai ne maištauja, demaskuoja ir oponuoja, o paprasčiausiai kuria naują oficialiosios kultūros sistemą, palaipsniui tampa isteblišmentu ir naujos rimtosios kultūros istorijos dalimi. Neparsidavinėti reiškia kovoti su kolaboravimo dvasia, neparsiduoti už menamą garbę ar pinigus, prieš pradedant kiekvieną konkretų kultūros projektą, išsiaiškinti jo vykdymo aplinkybes ir suvokti, kokiai politikai šis projektas tarnauja.
4. Kurti žodinę veiksmo kultūrą. Visa šiuolaikinė kultūra yra tekstocentristinė, bet kokia kultūrinė iniciatyva save reprezentuoja tik teksto pavidalu. Kultūra galutinai įteisinama, kai ji pateikiama ir užfiksuojama kaip tekstas tarp kitų tekstų. Tekstas gyvena kaip savo paties aidas, o tekstinė kultūra – kaip nuolat besidauginanti makulatūra. Politinė valia ir meninis žodis įkūnijamas tik spaustuvių produkcijoje, – visa tai parodo tam tikrą civilizacijos sulaukėjimo ir impotentišką jos degradacijos lygį Žodžiai veisiasi lyg žiurkės, užgimsta kavinėse, universitetų auditorijose ir tribūnose, o vėliau, tiražuojami spaustuvėse ir kompiuterių tinkluose, sukuria nuolat terorizuojančią menamą diskursų įvairovę. Todėl vietoj tekstinės kultūros reikia naudoti žodinę, vietoj tekstinių meninės išraiškos priemonių – tiesioginį veiksmą. Tik naudojant „tiesioginės demokratijos“ metodus, kuriuos taikant nesibaiminama skandalingų ir draudžiamų kultūros atakų, tekstai bus paversti veiksmais ir žodis taps kūnu.
5. Tapti nepriklausomu kultūros kūrėju. Tapti nepriklausomu anaiptol nereiškia atsiriboti nuo sociumo, užsidaryti dramblio kaulo bokšte ir vienatvėje kontempliuoti savo atvaizdą pasaulinės kultūros veidrodyje. Būtina atsisakyti šiandien vyraujančios uždaro, hermetiško ir nesocialaus „meno menui“, nes jis nereiškia nieko daugiau, tik totalinę atskirtį nuo viso pasaulio. Riba tarp meno ir sociumo, tarp kultūros ir politikos yra istoriškai sąlygota ir dirbtinai sukurta, kad tenkintų rinkos poreikius, menininkų karjeros siekius ir profesionalias istorikų ambicijas. Kultūra niekuo nesiskiria nuo kitų žmogaus veiklos sričių ir yra organiška viso sociumo dalis, todėl kultūros kūrėjas privalo būti socialus, tačiau nepriklausomas nuo sociumo ir jam nevergaujantis. Suverenus žmogus – tai nepriklausomas kūrėjas par excellence, vienišas vilkas, nuolat rodantis aštrias iltis sociumo kaimenei, pasiruošęs bet kada pulti ir perkąsti gerklę ligotoms bandos avelėms.
6. Kurti kontrkultūrą. „Rimtoji kultūra“ yra ne kas kitas, o valstybės ir kapitalo įrankis mūsų protui bei dvasiai pavergti. Gadinti hegemoninės kultūros gaminimo mašiną reiškia griauti rimtąją kultūrą. Griaudami rimtąją kultūrą mes kartu kuriame kontrkultūrą, kuri išvartys velniop visas hegemonines pavaldumo struktūras ir atvers kelią naujiems fiziniams bei kalbiniams žmonių ryšiams. Kontrkultūra (arba pasipriešinimas vyraujančiai hegemoninei kultūrai) – tai, visų pirma, pasipriešinimas kultūrinei valdžiai. Jeigu norite paimti valdžią – atakuokite politinius ir kultūrinius darinius, jūs būsite priimti į sistemą ir patys tapsite kultūrine valdžia. Jeigu norite išsivaduoti nuo begalinio manipuliavimo jūsų sąmone – kilkite į atvirą, bekompromisę ir plataus masto ataką prieš „rimtąją kultūrą“. Tai vienintelis likęs kelias, tik tokia ataka šiandien dar gali turėti prasmę.
Niekinu mums visiems primestą nykios teorinės konferencijos formatą, todėl vietoj pseudointelektualinių sapalionių ir simuliakrinių diskusijų parodysiu trumpą filmuką apie pirmuosius lietuviškus bandymus griauti oficialiąją (rimtąją) kultūrą.
2008.06.15
