alt
 
 
 
      Akimis tyrinėjo mėlynų ir raudonų linijų raizginį, šnabždėjo vardus, kurių nemokėjo taisyklingai ištarti, nes tik iš matymo pažino tuos raidžių junginius, kurie sudarė žodžius, melodingus, tačiau nebylius, skiemenavo vietas, kur vertėtų nueiti pirmiausia, kurių nieku gyvu negalima aplenkti, nes jeigu jau pasitaikė proga... Drumzlino vandens teliūškavimas molan, vangiai besisklaidančios ūkanos; atplėšęs akis nuo pernakt permirkusios popieriaus skiautės, vėl išvydo tuštut tuštutėlę Senos krantinę, balzganoj ryto saulės šviesoj svidinčius akmenis, viena iš kitos išsigaubiančių tolstančių tiltų siaurėjančias arkas. Pasijuto apgautas, gal net suvedžiotas.
Tarsi tą planą, tą schemą, tą Paryžiaus žemėlapį ne kas nors šiaip būtų palikęs, o tam tyčia kaip tik čia, jam po kojom, būtų pametęs.
Tarsi ne pats, ne savo valia, o kieno nors įkalbėtas, kone prievarta jį būtų pakėlęs ir žvilgsniu tyrinėjęs.
C6, A4, E7, o iš tikrųjų ne kas kita, tik laisvėn išleisto paukštelio negalia ar gal baimė išvysti vieliniais narvelio retežiais nesuliniuotą pasaulį. B5, D3, F8, o iš tikrųjų tik bejėgystė išsinert pačiam iš savęs, neatsigręžiant patraukti kad ir šia krantine, pradėjus nuo pirmo išmokto ir pirmam pasitaikiusiam praeiviui ištarto žodžio, iš šios pusiau tikros, pusiau netikros miesto materijos pabandyt susikurti visiškai kitą pasaulį. Prietarai, vaikystėje įskiepyti idealai, atsakomybė nežinia nei už ką, nei prieš ką, pačiam nesuvokiamos prasmės ilgesys, dėl kurio kiekviena diena ima atrodyti beprasmė... Šyptelėjo, kas be ko, su apmaudu ir kartėliu. Ką padarysi... Ir jau buvo beeinąs, tik staiga vėl sustingo, nei iš šio, nei iš to prisiminęs žuvytes, nardančias akvariumuos palei Senos krantinę, – beje, kaip tik tokia popietė – saulėta, giedra kaip šis rytas – buvo, kai ten pirmą ir kol kas vienintelį kartą užklydo, – linksmai blyksinčias saulės spindulių žiežirbom; kažkodėl pasidingojo, kad dar šiandien būtinai turi jas aplankyti.


Pažintis – atsitiktinė ir neišvengiama kaip ir dauguma šičia. Dešimtis sykių galėjai eiti praeiti prošal, ir, ko gero, ji nė akių pakėlus nebūtų, jeigu ne ta nelemta liūtis, pratrūkusi iš giedro dangaus taip staiga, kad nė mirktelt nespėjai, ką jau kalbėt apie tuos skudurus ir rakandus, išmėtytus kuris kur. Stvėrė tą, stvėrė aną, kol kelis kartus sulakstė... – Pasižiūrėk, į ką panaši, – guodėsi braukdama plaukus. Taigi, ugnies. Aplinkui basnirčiom įsispirtus batus – daugybė čirkštelėjusių ir be liepsnos susmilkusių degtukėlių, tad tikrai turėjo džiaugtis ir neslėpdama to tikrai džiaugėsi, kad skubėdamas pasprukt nuo lietaus visai netyčiom šmurkštelėjau kaip tik šiton patiltėn – daugiau nė vieno praeivio, visi kuris kur išsislapstė. Prikišau žiebtuvėlį; virptelėjus gaisiai liepsnelei, kelias sekundes galėjau geriau įsižiūrėt į jos veidą. Nebe pirmos jaunystės, nors anaiptol dar ne senė – prakaulūs skruostai, traukiant cigaretę dar labiau įdumbantys, mažos it pelės ausys ir už jų sukišti lygūs, pabrėžtinai tiesiu sklastymu perskirti plaukai, surišti kiek žemėliau, ne ties pakaušiu, kad laisvai kristų, valiūkiškai spirgtelėję vyzdžiai... Akimirksnį šmėstelėjo vaizdas smulkios mergaičiukės, dulkėtam kieme strykčiojančios per šokdynę ir mintyse skaičiuojančios, kieksyk neužklius, arba su kuprine ant pečių išbėgančios į mokyklą, bet – tik akimirksnį. Andainykštį nerūpestingumą, nostalgiško liūdesio tirpdomus jaunatviškus polėkius priminusios gaisenos išbluko taip pat staiga, kaip drykstelėjo ir užgeso žiebtuvėlio liepsnelė; balsas – duslus ir pavargęs. Per menkai dar mokėjau jos kalbą, kad suprasčiau, ką ten vapa panosėj, juolab – kad leisčiausi į šnekas kaip lygus su lygiu; prisėdęs ant grindinio ir pečiais atsirėmęs į drėgną tilto arką tiesiog žiūrėjau, kaip šmirinėja po prieblandą. Cigaretės brėžiama nervingų judesių linija čia nutoldavo, čia priartėdavo, traukiant dūmą ryškiau blykstelėdavo, paskui vėl nuslopdavo, kartais suvis dingdavo – kai nusigręždavo; niekaip negalėjo nurimti. Merde1, – papurto, glėbin susuka, į brezentinį maišą sugrūda apibrizgusį apklotą, merde, – paspiria alavinį puoduką, ir tas pasiritęs džergžteli, atsidauždamas į betono mūrą, merde, – suklumpa ir ant riešo užsitrauktu palaidinukės rankogaliu keliskart brūkšteli per žibalinę ar dujinę viryklę, aišku, vienskylę, pirmiausia stvertą, kai susizgribusi, kad ne juokai, puolė gelbėtis ir savo gyvenimą gelbėti, o vis tiek, matai, – merde... Kažin ar ją beįdegsi... Iš tikrųjų nebuvo ko jaudintis – vos keli lašai spėjo užtikšti, kiek sudrėkusi nuo rytmetinių rūkų ar žvarbios pagelos, kas vidurnaktį imančios kilti nuo upės, daugiau nesudrėks; kai atsitokėjo ir įsistebeilijo, pamaniau, kad iš nekantros įsitikinti tuoj dar sykį paprašys žiebtuvėlio. Betgi ne. – Étranger2? – Ir tučtuojau, tarsi išsiginti būčiau ketinęs: –Étranger,Polonais3? – paklausė kažkaip abejingai, veik tikra, kad ir šįkart nebus apsirikusi. –Pourquoi polonais4? – Tai kad kur pasižiūri, visur polonais, prieš keletą metų – nė vieno, o dabar neužkliuvęs nežengsi nė žingsnio, pilnos pakampės kaip erkių. Nesipiktino: veikiau stebėjosi kaip kokia nauja vabzdžių rūšimi, užplūdusia Senos pakrantes; jei ne polonais, tai iš kur? – A, – numojo ranka, – tą ir turėjau galvoj. – Tuomet ir toptelėjo, kad polonais jai – anaiptol ne tautybė, polonais jai – padermė, rasė, vardas pavadinti visiems, čia iš rytų atsibeldžiantiems, ir visai nesvarbu, kas tu būtum – rumunas ar čekas, ukrainietis ar rusas... – Lituanie5, kaip nežinau, aišku, žinau, pernai buvo čia vienas, tąsėsi su molbertu, sakėsi iš Lietuvos, tai dabar jau žinau, kad ir tokia yra. Net žemėlapy rodė, manė, kad netikiu... Klausyk, ar jūs ten visi taip neturit akies? – Pourquoi6? – Pourquoi, pourquoi, – širstelėjo; taip ir nesupratau dėl ko: ar kad klausinėju to, kas ir taip aišku, ar kad išvis klausinėju. – Nagi kankinosi, stengėsi, o kaip nieko, taip nieko. Aš jam sakau, spalvas reikia girdėti, jis man – spalvas reikia matyti; bet nei girdėjo, nei matė, nei suprato, ką norėjau jam pasakyti...
Sėdėjo susikūprinusi ant tos savo dėžės, šnekėjo prislopintu balsu, tarpais dirstelėdavo į mane, tačiau atrodė, kad žvilgsnis praslysta pro šalį. Paskui, tarsi staiga būtų iš snūdo pakirdusi, subruzdo sukruto, juokingai menku kumšteliu trinktelėjo sau į kaktą – na, ir užmiršk gi tu man... – Ana ten, po gluosniu, kaip nematai... – Ir keista – iškart paklusau. Ne dėl to, kad būčiau labai norėjęs to vyno – antialzheimerio, kaip jinai jį pavadino, bet todėl, kad šitai atrodė savaime suprantama – dar nepaprašytam nueiti, atnešti. – Paragauk. Gerk, gerk, nesivaržyk, manęs nenuskriausi – kai jau perku, tai visai savaitei prisiperku. – Užsivertęs įkypu žvilgsniu užgriebiau tolumoj lyg ir ką blykstelint; po kelių gurkšnių (kakliukas buvo drėgnas, gal ir vidun prilašėję; rodės, geriu ne tik vyną, bet ir šį smulkia dulksna virstantį vakaro lietų) atsigręžęs išvydau pašvaistę, vos ne vos pavandeniui sublukavusią. Pamažu ji artėjo, tolydžio vis ryškesniais žiburiais mirguliuodama nutvieksdama pont7 Royal, paskui – pont du Carrousel polius ir arkas, po kelių akimirksnių suvirpindama ir geležinius pont des Arts nėrinius, buvo jau visai čia pat; atrodė, lyg iš miglų nirtų ne laivas, o kažkoks paslaptingas gyvūnas, švytuojantis daugybe liepsnų, turintis galios atgaivinti šešėlius, kurie, tįsdami per quai8 de Conti namų sienas, regis, bėgo iš paskos, vijosi jį, kol beviltiškai atsilikę sudildavo ir išskisdavo. Bet voratinklis nenutrūkdavo: iš tirštėjančios vakaro prieblandos keldavos, jau artėliau drykstelėdavo kitų medžių, kitų žibintų, kitų Senos pakrantėj prisišvartavusių laivų apribai ir šešėliai, kaip ir anie, jie irgi beveik neprisiliesdami, sakytum pačiais pirštų galiukais braukė per staiga išryškėjusias namų sienas, langines, lietvamzdžius, kliuvo už balkonėlių, daiktais pasitaikančių erkerių, glostė rozetes, vynuogių ir gėlių ornamentus, – susipindami vieni su kitais, jie irgi sliuogė iš paskos, baiminosi atsilikt ir vis tiek atsilikdavo – kad pamažu imtų blukti, tarsi kniubti atgal ir galiausiai užgestų, atgulę į pirmykštes buveines, sugrįžę į daiktus, nuo kurių stengės pabėgti. Užsižiūrėjęs į tą žaismingą šviesos ir šešėlių kaitą, akimirksnį pamiršau ir laivą, kurio žiburiai šį reginį kūrė, ir ant dėžės kiūtančią naują pažįstamą. – Markas vėl bus apgavęs, – atsidūsėjo. Trūktelėjusi dar vieną gurkšnį, ėmė kuistis rankinėje, tarp daugybės į kišenėles sukaišiotų mažmožių susirado veidrodėlį, šukas, dildelę nagams, pudrinę, lūpų dažus, pincetą, mažas žirklutes, kurių sraigtelį priveržė smiliaus nagu, keletą šepetėlių, segtukų; pajutusi mano žvilgsnį, numojo: – Tik nemanyk, kad dėl jų. – Pats mačiau, kad ne dėl jų, nes jiems praplaukiant pro šalį ji nė akių nepakėlė, nors sveikindamiesi šaukė, mojavo – ir maži, ir dideli. Šventė ant denio: padavėjai juodais it anglis frakais, staliukai – balti kaip šviežias, ką tik iškritęs sniegas, raudonai virpančios žvakių liepsnelės, geltonais, mėlynais, žaliais atspalviais kibirkščiuojančios taurės, putotom čiurkšlėm trykštąs šampanas, tamsą skrodžiančios fotoaparatų blykstės ir išilgai upės nusidriekiantis švelnios melodijos palydimas balsas: pont Neuf, Cité, Notre–Dame, – išplėstomis akimis gaudant pakrantėmis slystančius reginius, veidą atgręžus į priešpriešiais pučiantį vėją arba persisvėrus per turėklus žiūrint į sraigto skrodžiamą vandenį ir jaučiant, kaip ant įkaitusių skruostų žyra smulki dulksna, atsiduoti pojūčių magijai, panirti į spalvos ir garso kerus, patikėti, jog visa istorija ir visa dabartis – tau po kojom, visa savo esybe, visais kūno nareliais siurbte siurbti šios šventės stebuklą – kad kada nors prisimintum, jog tikrai gyvenai.
Praplaukė, tolo: slopstančiam patiltės apyšviety regėjau jos veidą. Pusiau tikras, pusiau apsimestinis, galbūt net vaidinamas abejingumas, nuovargis, kai nieko jau nebenori, o sykiu ir laukimas, skaudžios patirties nuskaidrinta įžvalga, žaisminga ironija... – Kam jau kam, o man pasakų tai nesekit. – Dažėsi. Priešais laikomam veidrodėly atidžiai sekdama brėžiamą liniją, braukė rausvu pieštuku per įtemptas lūpas taip kruopščiai ir atsargiai, tarsi restauruotų kokią senovinę drobę ar, tarkim, Modiglianio portretą. – Gerk, gerk, aš tai nebe, – papurtė galvą, pokštelėdama vieną ir atidarydama kitą pudros dėžutę. – Markas vėl bus apgavęs. – Koks Markas, kodėl, kaip bus apgavęs? Kažkodėl dingtelėjo: jeigu tik pavyktų įminti jos veidą...
manęs neapgausi. Visus jus iš tolo, visus jus kaip nuluptus. – Patupinėjusi, palinkčiojusi galiausiai prisėdo ant vienos iš dėžių, atstojusių jai baldus, atsilošė į kontraforsą, remiantį arką, aprimo – galbūt pajutusi, kad nėr čia ko stengtis, nes puldinėk nepuldinėjęs, vis tiek jų, tų po visą patiltę išblaškytų daiktų, nei surinksi, nei sutvarkysi, randi vienus, prapuola kiti, regis, padedi vieton, o apsisukus vėl kaip nebūta. –

 


Tarnaičių kambariai, Zola pardavėjų vargingos buveinės, kekšių lizdai, jaunųjų dailininkų skurdžios dirbtuvės, amžinųjų studentų amžinieji bendrabučiai, nakvynės namai vienos vasaros ir viso gyvenimo emigrantams...
O pasirodo, tiek nedaug tereikėjo – tik nusileisti įvijomis besisukančiais laiptais, tik pastumti kiemo vartus, tik patraukus rue9 de la Verrerie, paskui perkirtus rue de Rivoli ir pro Chatelet atsidūrus prie Senos ta pačia krantinės puse dar kiek paėjėti į dešinę link šunų, vėžlių, žiurkėnų, papūgų, driežų, balandžių, paparčių, vijoklių, amarilių, petunijų, taigi visokiausių gyvūnų, paukščių, augalų turgaus; tik nueiti tenai, į tą turgų quai de la Mégisserie, tik įsižiūrėt į žuvytes, būriais ir po vieną plaukiojančias tarp iš lėto siūruojančių, linguojančių dumblių, pasauly už stiklo išsidriekiančių į nežemiškų platumų povandeninius miškus, dar paslaptingesnius nei lietuviškos Daukanto girios; tik įsižiūrėti į jas – nardančias, siuvančias, linksmai kibirkščiuojančias tarsi švitruojamo titnago kibirkštys arba iš lėto plūkaujančias sūdriam vandeny, regis, ieškančias, ko čia imtis, ir niekaip nerandančias; tas žuvytes – tokias mažytes, tokias ramias kurčnebyliame savo pasaulyje, sakytum už akvariumo sienelių daugiau nieko nebūtų, sakytum su stiklu, gaubiančiu jų namus, visa ir baigtųs, – tik įsižiūrėti į jas...
Tik įsižiūrėti į jas, tik patikėt jų ramybe, tik įsigyvent į jų lėtesnius ar staigesnius, bet visuomet – laisvus, nerūpestingus, lengvabūdiškus judesius, tik panirt į jų tylą – tylą pasaulio, kuriame visa vyksta ir praeina be pėdsako, kuriame nėra jokių ribų nei laiko ženklų, kuriame nei išeinama nei pareinama, nei paliekama nei sugrįžtama, kuriame – tik gamtos, prigimties dėsniai ir jokių taisyklių...
Taigi – nuėjus į turgų, išsidriekusį palei Senos krantinę kitoj gatvės pusėj nei bukinistai, ir klaidžiojant tarp akvariumų pamiršus net patį save, užsižiūrėjus į pelekų – karūnų, pelekų – vėduoklių, pelekų – vandens plaikstomų žiedlapių švytavimą ir raibuliavimą, galbūt netgi pajutus pavydą joms – toms ugniaspalvėms, perregimai sidabrinėms, ryškiai žalioms ar blukiai geltonoms žuvytėms, smagiai nardančioms, plūkaujančioms arba glūdinčioms prie akmenų ir, aišku, nesukančioms sau galvos nei dėl prasmės, nei dėl beprasmybės, išvis nieko apie tai nenutuokiančioms, plaukiojančioms sau, ir tiek, – staiga prabusti iš sapno ir nustebus, kad tik dabar prabudai, atsisukti į ryškiaspalvius vėjo malūnėlius, linksmai dūzgiančius ant ilgų stiebų, iškeltų virš prekystalių, į margą minią, nepabaigiamu srautu plūstančią palei didžiules gyvas vitrinas, į anūkus ir senelius, į tėvus, į jaunas ir pagyvenusias poreles, į vienišius, į tuos visus vyrus ir moteris, jei ne kalba, nesuprastum, čionykščius ar atvykėlius, nes visi kaip vienas užsikrėtę klajonių be tikslo džiaugsmu, nes visi kaip vienas apkerėti ir toliau vis labiau kerimi kas akimirksnį ištinkančių atradimų, – tik pamatyt malūnėlius, tik įsižiūrėt į tuos žmones, regis, patiems sau netikėtai čia atsidūrusius, nustebusius ir atslūgus pirmajai nuostabai šurmulingu būriu pasileidusius per pasaulį, staiga susigaubusį vienon vienintelėn gatvėn, kurioje dykumas keičia sniegynai, stepes – tropikų džiunglės, kurioje vos žingsnį žengsi, ir iš aukščiausių kalnynų nusileisi į slėnius arba prasmegsi paslaptingose vandenų gelmėse...
Nueiti į turgų, įsižiūrėt į žuvytes, mintimis ir jausmais pasinert į jų povandeninį pasaulį, įsigyvent į jų nebylumą, persiimt jų tyliu džiaugsmu, paskui atsigręžt, išvyst malūnėlius ir lyg upė plūstančią minią, kartu su ja pasileisti, retkarčiais stabtelint ir vėl traukiant toliau, panūdus sugrįžti darsyk pažiūrėti, – tik tiek, pasirodo, ir tereikėjo – kad apsvaigtum nuo laiko, kad suprastum, jog niekur nereikia skubėti, kad sustotum nusmelktas minties, jog visa – tik čia, tik dabar, kad patikėtum, jog prasmė, tolimesnė nei šio akimirksnio džiaugsmas – prietarai, ir niekas daugiau, kad pasijustum nirstąs į kitą tikrovę, kitą pasaulį, pasaulį, kuris dar tik gimsta, kurį, tikriau sakant, tu dar tiktai pradedi kurtis.
Išgirsti spalvas, pamatyti garsus.
... nei girdėjo, nei matė, nei suprato, ką norėjau jam pasakyti.
Ir paskui...
O paskui – sau nejučiom išklyst į kitas gatves ir kitus skersgatvius, neklausiant nei kam, nei kodėl, slampinėt, kiek širdis geidžia, sukti begalinius ratus vien todėl, kad smagu bastytis be tikslo, apžiūrinėt spindinčias vitrinas (žiebtuvėliai, peiliukai, mažyčiai ąsotėliai, vazelės iš mėlyno Limoges'o porceliano, lėkštutės su Notre–Dame ar Eifelio bokštu, antikvarinės retenybės, naujausios haute–couture kolekcijos), skaitinėt afišas (Madeleine'os bažnyčioj vargonuoja Robertas Townas, Le Rond Point teatre indoneziečiai rodo „Sumatrą“ – tobulos mirties apeigas, Jacobo gatvės džiazo klube groja Samo Newsome'o kvartetas), retkarčiais kyštelint nosį į arabų ar kinų krautuvėles, ankštas kaip kišenės, bet priverstas visko tiek, kad vos gali apsisukti, atsidūrus prie Senos užkalbinti nuobodžiaujantį bukinistą, kartu su juo pavartyt knygą, patyrinėt ano amžiaus žemėlapį, atradus kelis Lietuvos miestų ar miestelių nelietuviškai užrašytus vardus suprast, koks tai tolimas ir egzotiškas kraštas netgi dabar, jeigu kišenėj keletas frankų, vakarop atsigert vyno apypigės kavinės terasoj, o jei nė vieno – prisėdus aikštėj prie Saint–Michelio fontano ir belaukiant, kol ims griežt muzikantai, pasiklausyt, kaip kaskadomis trykšta vanduo.
Pasirodo, tik tiek tereikėjo.
Tik nueit, tik įsižiūrėt į žuvytes.

 


... Mačiau, kaip jis džiaugiasi – iš atspindžio lango stikle.
Persisvėręs per palangę, gnaibė duonos minkštimą, maigė mažus gumulėlius ir svaidė balandžiams. Sulėkė iš visų pašalių – mažomis kojytėmis skrebeno cinkuotą skardą, vieni per kitus slysčiojo nuožulnia stogo atšlaite, plakė sparnais, puldinėjo, pražiotais snapais gaudė, jei nė vienam nepavykdavo pačiupti ore, visu būriu šasteldavo ten, kur nukrisdavo. O jis mėtė – mėtė ir mėtė – mintyse dūkdamas kartu su jais, kaip ir jie savam kaily netverdamas.
Tą vakarą, kai sugrįžo iš turgaus Senos krantinėj.
Mačiau – iš atspindžio lango stikle.
Paskui užsirūkė.
Tarsi staiga būtų supratęs, kad nebus galo, kad lesink nelesinęs, vis tiek jų, amžinai alkanų, nepasotinsi, atsišliejo, prisėdo ant lovos, prie naujos vietos dar nepripratusio žmogaus akimis apvedė kambarėlį – tą karvelidę, kurioje vargšus tautiečius priglaudžia emigrantė lietuvė, pati toj pačioj laiptinėj keliais aukštais žemiau ankštam bute įsikūrusi. Gęstančios vakaro žaros vos ne vos rausvino tirštėjančią prieblandą, joje skendintys daiktai bežiūrint tamsėjo, tarsi gėrės į miglą, pro pravertą langą dvelkė vėsa. Pajuto nuovargį – juo maloniau buvo leist sau nieko neveikti, leist sau smurgsoti neskubiai pučiant dūmą po dūmo, leist sau grimzti į ūkanas. Visko buvo per daug, kad galėtum aprėpti, kad įstengtum suprast, kur pradžia, o kur galas, kad galėtum surūšiuot bent jau vienos dienos įspūdžius ir pagal juos susidaryt kitos dienos planą. Jautėsi išsiplėšęs iš savo paties sau pačiam pasispęstų pinklių, į kurias patenki, kai imi gyvent pagal, regis, reikšmingus, o iš tikrųjų nieko nereiškiančius principus; jautėsi laisvas kaip tie balandžiai, ką tik straksėję, paskui purptelėję ir nuskridę – be rūpesčio, kaip įprasminti dangų; jautėsi atsikratęs, bent jau pradedąs atsikratyti kažko, ko nemokėjo įvardyti, tačiau kas visąlaik slėgė.

 


Karuselė La Belle Epoque, nuo amžiaus pradžios šuoliu sustingę arkliukai, putnūs angeliukų veidai, skimbteli varpelis, ir pradeda suktis; sukas lėtai, tuo lėtumu, regis, norėdami paneigt ne tik skubą, bet apskritai laiką. Keletas darbininkų ant kopėčių, į postamentus atremtų, baltina statulas; vijokliais apkibę pavėsinių pinučiai šešėliuoja veidus pagyvenusių vyrų ir moterų, į šias Toulouse–Lautreco kavines pailsėti užsukusių; prie fontano vaikai bando pamėgdžiot senuką, kuriam tereikia išskėsti rankas, ir ant jų ima tūpti balandžiai. Paklaidžiojęs po Tuileries sodus, apsuko Concorde aikštę, patraukė link Champs–Elysées; visai netyčia užtiko Marcelio Prousto alėją. Nė kiek nenustebo, regis, ir negalėjo būti kitaip. Kažkodėl atrodė, kad anksčiau ar vėliau vis tiek čia būtų atkliuvęs.

 


Vakarop pasigirsdavo tamtamų mušimas. Tai šen, tai ten sududendavo, palei Seną nutįsdavo, po abiejų krantinių kvartalus imdavo klaidžioti. Rymant kad ir ant betoninio quai des Grands–Augustins parapeto, žiūrint į upę ir klausantis, kaip iš pont Neuf patiltės sklindantį, palengva silpstantį, regis, tuoj sudilsiantį aidą pasigauna, sustiprindami atkartoja ir tolyn siunčia iš čia vos įžiūrimi pont des Arts muzikantai, o tada dar toliau perduoda ant kitų tiltų ir po kitom patiltėm įsitaisę, jaučiant, kaip tas įkyriai vienodas, iki pusiaunakčio nenutrūkstantis garsas nusmelkia kūną, kaip jis – nors ir priešinies – užkrečia, galiausiai net apsvaigina, kildavo įspūdis, kad ne tik tavo sielą, bet ir visą Paryžių kuo toliau, tuo labiau užkariauja pirmykščiais instinktais tebegyvenančios, pirmykštėms dievybėms tebesimeldžiančios Afrikos gentys. Jų kraujo ritmas, jų kultai ir apeigos, jų magiška garsų ir judesių ornamentika, atliepianti grynos prigimties ir užmirštųjų dievų tobulą santarvę.
Ir iš tikrųjų, pirmais vakarais trikdęs, net erzinęs, tas duslus, palei upę sklindantis ritmas, tas dundesys iš pačių žemės gelmių, regis, atgimstantis, paskui ėmė traukti –pats nepajusdavai, kaip nusileisdavai patiltėn, kaip atsisėsdavai ant grindinio kur nors netoliese, kaip įsižiūrėjęs į akmenis plaunantį, vakaro šviesomis raibuliuojantį vandenį savin pasinerdavai. Ryškiai žalia ir raudona ochra dažyti veidai, nuo vidurdienio iki pusiaunakčio ir nuo pusiaunakčio iki vidurdienio basų kojų trypiamas ratas, ekstazė, kai į viena susilydo mirtis ir gyvenimas. Pasukdavai akis ir išvysdavai juos – tarp kelių spaudžiančius būgnelius, visu kūnu į ritmą linguojančius, žvilgsniu ar galvos linktelėjimu kits kitą palaikančius. Baltieji ir juodieji, afrikiečiai ir europiečiai, – suvienyti to paties tikėjimo ir tos pačios nevilties, to paties troškimo ir tos pačios bejėgystės, to paties žodžio ir sykiu nebylumo. Nes visa – tik iš beviltiškos pastangos per atkaklumą, per beprotišką užsispyrimą, per prakaito žliaugsmą ir iš įtampos net dilgstančius ausų būgnelius galiausiai pramušti tylos sieną, pradrėksti nežinios skraistę, išnerti į būties pilnatvės oazę. Tai buvo ir šauksmas ir iššūkis, ir džiaugsmas ir skausmas; tai buvo bėgimas, o kartu – sugrįžimas. Nejučiom dingtelėdavo: galbūt iš šios vaikėziškai primityvios ne tik kultūrų, bet ir tūkstantmečių samplaikos, iš jungties to, ką šnabžda pirmykščiai instinktai ir ką atskleidžia proto ieškojimai, kaip tik dabar, šį akimirksnį, gimsta naujų laikų menas – atversiantis dar vieną tikrą ar tariamą kelią?

 


... Tarsi bastytis, kur akys veda, būtų paikiau nei slampinėt po muziejų sales.
Tarsi gatvės, kavinės, galerijos nežadėtų lygiai tokių pat smagių atradimų kaip skaityklos ar bibliotekos.
Tarsi betikslės klajonės po miestą nebūtų toks pat pažinimas kaip sėdėjimas auditorijoj arba, tarkim, penktosios Paryžiaus merijos rengiamuos kursuos.
L'experience vaut mieux que la science10, – ant programėlės užrašė aktorė iš Lotynų Amerikos, su kuria susipažinau per vakarėlį po pirmo gastrolių spektaklio. Mostelėjo, kad atneštų dar vieną taurę šampano; pasakojo apie savo tėvynę – man tokį pat tolimą ir egzotišką kraštą, kaip jai – Lietuva. Žvelgdamas į įraudusius skruostus, į dideles, vaikiškos nuostabos kupinas jos akis, regėdamas, kaip lengvai ir nerūpestingai tarp pažįstamų ir nepažįstamų nardo, su pavydžiu ilgesiu klausiau savęs, kada štai taip paprastai ir laisvai, be prietaringo aikčiojimo, be varžymosi dėl tariamos ar tikros savo menkystės, juo labiau – be savinieką slepiančio pasipūtimo Paryžiaus scenon įžengs ir mano tautiečiai.
... Lynojo, siaura Saint–Martino gatvelė buvo tuščia, aplink – nė gyvos dvasios, tik perkarusi katė kapstėsi po atliekų krūvą. Minkštoje, drėgnos miglos prisisunkusioje tyloje jos įnirtingas skrebenimas į kartoninę dėžę aidėjo taip skaudžiai, kad net ėjo per širdį.

 

 


Šitai numanė, ne tik numanė, bet ir žinojo, nes buvo jau ne kartą patyręs – prieš kam nors pasibaigiant, nors, regis, niekas dar nesibaigia, staiga plūsteli prisiminimai, visa jų lavina, ir tai visada būna ženklas, iš kurio neklystamai gali spręsti, jog atomazga jau netoli. Taip, pabaigos nuojauta ar sielos aiškiaregystė, kad baigias, jam apsireikšdavo prisiminimais – ką nori sakyk, bet ir tos piligrimystės klajonės, kai, mintyse vartydamas šios vasaros savaičių albumą, po Marais ar Lotynų kvartalą neskubiu vienišiaus žingsniu suko ratus, kuriuos kitados sukdavo dviese, buvo juk ne kas kita kaip išankstinis atsisveikinimas su tuo, kas dar nepasibaigė, bet jau pradeda baigtis, atsisveikinimas su laiku, kuris vakar naktį ten, ant stogų, jau tikrai ėmė sklęstis. Ir kaip visada skausmo, sielvarto, netekties valandą, valandą, kai pasidaro sunku, griebėsi nekart išmėginto, visuomet tokiais atvejais gelbstinčio vaisto – ironišku kreidos ratu pabandė atsiribot, atsiskirt nuo savęs. Šįsyk šiaudu tapo „tam tikras“: nei iš šio, nei iš to toptelėjus į galvą šitam pasakymui, kuris, beje, jam rodėsi vienas iš kvailesnių, ėmėsi visur jį kaišioti. Stengdamasis žvelgti į save iš šalies sakė sau: Su tam tikra širdperša šią žinią priimdamas, tam tikrą liūdesį jausdamas žingsniuoja štai des Grands–Augustins krantine ir su tam tikru neryžtingumu stumteli airių baro duris, pro kurias prieš porą mėnesių kartu su Melanie pirmąkart įžengė. Popietis, žmonių dar nedaug, tas pats klasikinis riestaūsis barmenas balta prijuoste, su kuriuo po kelių apsilankymų vos ne draugais tapo, tam tikros melancholijos apimtas neskubėdamas plauna aukštus stiklus. Net pačiame ore tvyro tam tikras tinglumas, dilgteli mintis, jog galbūt taisyklingai reikėtų sakyti tingumas, bet ne – tam tikras tinglumas, svyruojantis tarp stinglumo ir tingumo, geriau apibūdina šios tam tikroj prieblandoj skendinčios patalpos nuotaiką. O riestaūsis tik atrodė užsisvajojęs, iš tikrųjų veikiau nuobodžiavo, laukdamas ko nors, kas jį prablaškytų. Vos pamatęs smagiu balsu:
Salut! O kur tavo šarka patarška?
– Išskrenda šarka patarška.
– Kur išskrenda?!
– Savąjį varną į šiltus kraštus lydi.
– Kokį dar varną?
– Nagi poną Legrand'ą, kuriam kambarius tvarko.
Į šmaikštaujamu tonu užduodamus klausimus atsakinėjo irgi su tam tikru apsimestiniu šmaikštumu, lyg jam būtų vis tiek. Tačiau liūdesio nepaslėpsi, kiekvieną kūno ląstelę dilgąs liūdesys tam tikrais lengvai įskaitomais raštais veidą išmarginęs, akyse susitvenkęs. Traukia per dantį poną Legrand'ą, kurio visai nepažįsta, sako, kad ponas Legrand'as iš tikrųjų ne varnas, o povas, ponas Legrand'as niekada prie Viduržemio jūros nekaks, kai ten minių minios ir paplūdimiai nugulti saulėje prakaituojančių nuogų vulgarių kūnų, jis lauks rugsėjo atoslūgio, kai sezonas ims krypti į pabaigą, ir atostogautojai su savo rėksniais, kuriems laikas į mokslus, plūstels atgal, iš kur atvažiavę, – ponui Legrand'ui reikia atskirties, vienatvės, ramybės, jis nuomosis nuošalią vilą kažkur tarp Antibų ir Nicos, ir dar ponas Legrand'as nenori jokių buities rūpesčių, tad ir vežasi Melanie, kuri bus jam namų šeimininkė, o Melanie atsisakyt negali, ji neturi kur dingti – mat vis dar tikisi įsirašyt į studijas, jai pinigų reikia.
Ir nutyla, lyg kvapo ar žodžių būtų pritrūkęs.
– Tai ko nukabinai nosį, ko nerimauji, nepasiliks gi ten amžinai, grįš.
– Negrįš. – Ir patylėjęs: – Alaus.
Atsirėmęs į barą, vangiai gurkšnos, jausdamas, kaip šaltutėlis alus slysta per ryklę, to šaltumo, rodos, pripildydamas visą krūtinę. Kad nuo jo, šito šaltumo, – su tam tikru ilgesiu pamanys, – ji imtų ir atsilapotų, ir išskrietų tas maudulys, – bet žinojo, kad neatsilapos, neišskries. Dar per anksti. Ir prisiminęs girtutėlę Nathalie, kaip ir jinai aną naktį staiga: kodėl sukasi šis ventiliatorius, kodėl lauke tiek saulės, o čia tokia prieblanda, kodėl šis barmenas, kodėl alaus stiklas, kodėl aš dabar čia? Vieną akimirksnį iširs gijos, viskas drykstels ir susiūbuos.
– Iš kur žinai?
– Žinau.
On ne sait jamais rien11.
Je sais12, – su tam tikru tvirtumu pasako. Ne, tam tikro čia nebereikia – dar tvirčiau nei pirmą kartą pasako.
– Menininkai jūs menininkai, – riestaūsis baltaprijuostis numoja ranka ir trumpam išeina virtuvėn, o kai grįžta:
– Ir kad šitą žinią praneštų, turėjo užsitempti ant stogo.
– Kaip ant stogo, kokio dar stogo?
– Nagi pas mus, virš mūsų palėpės, ir paprastų paprasčiausiai: atrėmėm kopėčias ir išsikepurnėjom pro stoglangį.
Ir anam su tam tikra nuostaba klausantis, užsidegė pasakoti, kaip išlindo pro stoglangį, kaip atsargiai, bijodami paslysti, žengė pirmuosius žingsnius, kaip keberiojosi ant parapeto su kaminėliais. Ūmai pajutęs nenugalimą norą kalbėti, kalbėti be galo, trumpam pamiršo net ir tą savo tam tikrą; gal pats to nesuvokdamas čia kaip tik to ir atėjo – išsikalbėti, tačiau ne apie tai, kas iš tikrųjų slegia ir skauda, o kad kalbėtų bet ką, kalbėtų, ir tiek, kalbėtų vien tam, kad kalbėtų, lyg tais žodžiais, begaliniu srautu plūstančiais, įmanu būtų nuplauti dabar jau neišvengiamo atsiskyrimo ir atsisveikinimo visiems laikams liūdesį, kaip kad stipria vandens čiurkšle nuplauni karštą vasaros dieną ant grindinio nugulusias įkaitusias dulkes, ir staiga – šviežumo ir gaivumos dvelktelėjimas, tegul trumpalaikis. Ne, šviežumo ir gaivumos nesitikėjo, jei ko nors nesąmoningai ir tikėjos, tai nebent to, kad kalbėdamas nors tol, kol kalbės, užsimirš, užsklęs kad ir žinotos ateisiant, bet vis tiek užklupusios nepasirengusį, lyg iš netyčių, ateities perspektyvą. Pasakojo apie vakarykščius stogus, pasakojo apie savo klajones, kai kitas kitą sekiojo krantinėm, pasakojo apie Nathalie...
– Dar vieną?
Staiga pajuto, kokia neištveriamai troški prieblanda šitam Irish pub tvyro, – nepaisant įkyriai dūzgiančio ventiliatoriaus ir vėdinamo oro. Parūpo kuo greičiau sprukti.
Non, merci, – pasakė paskutinį gurkšnį išgerdamas.
Ir vos tik išėjo į gatvę, iš naujo tam tikras. Tegul jau buvo supratęs, kad nieko jis šįkart nepadės, nuo jo nebegalėjo pabėgti – jis kiekvienam žingsny painiojos, kaip papaikauti užsimanęs perkūno oželis iš vienos minties kiton strykčiojo. Tam tikras palengvėjimas, nors iš tiesų koks ten palengvėjimas, tik tam tikras pabėgimas iš ten, kur supratai, kad niekas tau padėt negali, kaip kad pats sau padėt negali, gal nebent laikas... Jausmai: tam tikras liūdesys, tam tikra gėla, tam tikra širdperša, tam tikras nerimas ir baugulys, kai nebežinai, kur eiti, ko griebtis... ir gerai, jei jau taip neatstoji, tu perkūno oželi, taria sau, pažiūrėkim, kur visa tai mus nuves. Aplinka: tam tikras tiltas, į kurį įsistebeiliji, tam tikri žibintai, lygiais tarpais tam tikrą dangų dygsniuojantys, iš apačios žiūrint tokie aukšti, tam tikri poliai, tam tikrą arką išgaubiantys, po ta arka sliuogianti tam tikra barža. Tam tikras tam tikro vandens raibuliavimas jai pro šalį praplaukiant, tam tikra bangų mūša tam tikran molan, tam tikras žalsvai melsvas pilkumas, judantis, virpuliuojantis, teliūskuojantis, į kurį įsižiūri. Prošal praslystantis tam tikro vaikiško vežimėlio tam tikras šešėlis: tam tikra motinos meilė, paskui – tam tikro elgetos tam tikras siluetas: tam tikras gailestis užuojauta tam tikra, dar vėliau – tam tikrais sparnais suplakantis ir ant tam tikro grindinio tam tikrų akmenų visai prie pat jo kojų nutupiantis tam tikras balandis, tam tikras, tam tikra – kas? Ir ūmai – tam tikra sekluma. Dilgteli, jog tam tikras – tai anaiptol ne išorinės miesto, o jo vidinės topografijos ženklas, netgi ne jo pavienių minčių ar jausmų, o viso negrabaus kūno ir sielos, kiek jos ten turi, esmė, tuo tam tikru jis save vadinti galėtų, tartum tai būtų jo vardas, krikšto sakramentu gautas, vardas, kurio jis atsikratyt norėtų ir nepajėgtų. Tam tikras, tam tikras... Dilgteli, kad tam tikras tam tikrumo karkasas sukaustęs jį iš vidaus, kad visos jo pastangos surasti tai, ką vadina centru, iš kurio viskas prasideda ir į kurį viskas sugrįžta, atsidurti jame – tai iš tikrųjų ne kas kita kaip troškimas ištrūkti iš jo, to gipsinio tam tikrumo karkaso, išsinerti iš juodosios neapibrėžtybės skylės, pajusti ne tam tikrą, o tikrą tvirtumą. Tikrą tvirtumą..? Ir dar dilgteli, kad tai – ne Melanie išvažiavimo sukelta būsena, kad Melanie išvažiavimas ir atsiveriantis netvarumas tik atskleidė, visa akivaizdybe apnuogino ir leido įvardyti šį jo tam tikrumą, visą laiką jį smelkiantį, kad, ko gero, ji ir pati, jie abudu... Nes ką gi reiškė tos jų nepaliaujamos klajonės po miestą, piešinių, natiurmortų, koliažų, gitaros vakarų, naktimis rašomų ir paryčiais skaitomų eilių manijos, tie ilgi užsibuvimai ant Menų tilto jai šokant, o jam žiūrint, kaip jinai šoka, ir valandų valandom klausantis nenutrūkstamo tamtamų dundenimo, kai jausdavo, kaip kūnas pradeda skaidytis, skysti, sklęsti kartu su tuo užburiančiu monotonišku aidesiu, garsiu čia ir ten, tolumoj, palengva susigeriančiu į nakties tamsą kaip į duslią aksominę miglą, savyje visus garsus be skausmo palaidojančią, nes ką gi reiškė tie kiekvienos ląstelės šimtatūkstantinių kilovatų energijos išlydžiai, kai aistros ugniai viską juose ir pasaulyje deginant smigdavo vienas į kitą tartum bedugnėn ir po akimirksnį trunkančio saldaus kryčio į dar didesnės vienatvės krantinę, smilkinius spaudžiant dar stipresnei neįmanomybės kankynei, pasijusdavo atgalinės bangos vėl atblokšti? Nes ką gi reiškė?..
Tam tikras, – pirštu ant betoninio suolo užrašęs paskui iš to nematomo užrašo išbraukė „tam“, liko „tikras“. „Štai taip“, – tarė sau išpūsdamas dūmą. Ką norėjo tuo „štai taip“ pasakyti, nė pats nežinojo. Atsistojo ir nužingsniavo tolyn krantine.

 


Atslinko Pierre'as, staigų pusratį apsukęs nuo dviračio nušoko Gérard'as, ranka braukdamas per geležinį turėklą, Senos tėkmėn vis pažvelgdamas atžingsniavo Sokratas, savo naują draugę Sophie pristatė Emmanuelis, atbėgo ir visus sveikindamas šokčiojo per vasarą regimai atsigavęs Smala... – pamažu susirinko visa Tilto kompanija, ant šimtų tūkstančių kojų nuzulintų siaurų lentikių, pro kurių tarpus matei, kaip apačioj plūsta vanduo, išsiskleidė margas skreitas, atstosiantis staltiesę, stikliniuose gaubtuose suplazdeno žvakių liepsnelės, išdygo butelių bokštai, pabiro plastmasinės šakutės ir peiliai, išsivyniojo sūriai, atsidarė konservų dėžutės, praplyšo sausainių pakeliai, gabaliukais susilaužė bagetės. Atstumtųjų nebuvo; žiopliams, į visas šias gėrybes, tarsi iš gausos rago pažirusias, iš tolo akimis seilę varvinantiems ar žiūrintiems, kaip ant vielinės tilto tvoros vienas po kito pakimba koliažai – vieno vakaro, vienos nakties paroda, – atsisukusi Melanie krykšteldavo: ei, jei turit faneros, kuo greičiau pas arabą, vyno parneškit, o jei neturit, ką su jumis padarysi, prisėskit vis tiek. Tilto kompanijos šventė, virtusi viso pont des Arts švente: paskui jau nebekviečiami vieni priklydėliai keitė kitus, čionykščiai maišėsi su turistais, skambėjo įvairiausios kalbos, tas Prie–visų–besikabinėjantis–nusmuktkelnis, žiūrėk, nesivaržydamas užkalbins ir anas dvi Poniutes–dėl–menų–alpstančias, vos tik jos atsitrauks nuo koliažų, Miesto–žinovas–profesorius–vėtrungė, vis patraukdamas vyno, grupelę fotoaparatais apsikarsčiusių japonų veda ratu rodydamas: Institut de France, Grand Palais, Louvre'as, – ir pasakodamas tai, „kas svarbiausia, ko grįžęs iš Paryžiaus negali nežinoti“, japonai, iš kuklumo prieš tokias grožybes, regis, dar labiau sumažėję, jam dėkingi droviai linkčioja, paskui – blyksčių kanonada: Profesorius–vėtrungė su aukštyn pakelta plastmasine stikline, Profesorius–vėtrungė su prie lūpų priglausta stikline, plačiai besišypsantis Profesorius–vėtrungė su išmaukta iki dugno stikline, atokiau piknikavusi, paskui šventės traukai neatsispyrusi ir visą savo labą ant bendro stalo sukrovusi Porelė–su–vaiku neapsižiūri, „Claude'ai, Claude'ai, jis gi stačia galva nukris!“, – aikteli Moteris–neįmanomai–trumpu–sijonėliu, ir Claude'as puola prie berniūkščio, persisvėrusio per turėklus, atplėšia, plekšteli užpakalin, Vaikas–neklaužada pasimuistęs ištrūksta, kyšteli liežuvį ir padaužiškai nušokčioja ant vienos kojos...
– Tik pamanyk, nežinojo, kad Van Gogh'as nusipjovė ausį, kai pasakiau, net išsižiojo.
– Tuną arba lašišą sukapoji nelabai smulkiais gabaliukais, išspaudi kelias citrinas, kad apsemtų, griežinėliais supjaustai svogūną ar du, įberi koriandos, pagal skonį – druskos, pipirų...
– Iš kur žinai, kad lesbietės?
– Laužiau rankas, blaškiausi niekur nerasdama vietos, kaip idiote dieną naktį verkavau, kandžiojau lūpas, kol supratau, kad manęs jam niekada nereikėjo, kad jis manęs niekada nemylėjo, šitam niekšui rūpėjo tik pinigai, būtum mačiusi, kaip gerinosi prie mano tėvuko...
– Per ausis man jau lenda, iki gyvo kaulo įsiėdė tos tavo meditacijos ir introspekcijos, ir visi tie tavo ditirambai vienatvei, ką nori suok, o vis tiek liksim visuomeniniai gyvuliai, sakau tau – gyvuliai!
Ypač–liūdno–veido–jaunuolis glosto Smalą, ir tas, rodos, jį supranta geriau, nei galėtų suprasti žmogus, paspirtuku pririedėjusi Vienuolė – čia tai bent! – trumpam stabteli, bet tučtuojau, gal nustebusių žvilgsnių, į ją susmeigtų, neatlaikiusi, nurieda toliau, Raudonnosis–klounas–žonglierius iš didelio margaspalvio krepšio traukia baltus kamuoliukus ir lazdeles, Žilagalvis–seniukas–su–pypke štai jau geras dešimt minučių pirmyn atgal slankioja palei Melanie koliažus, lyg tyrinėtų tolimų, jam nepažįstamų kontinentų žemėlapius, Tie–trys, aišku, rūko marihuaną – kartais drykstelintis vėjukas atneša salstelėjusį, maloniai šnerves paglostantį kvapą.
– Taip jau yra, neturiu laimės, – atsidūsta Mergina–prakauliu–pilku–veidu. – Tu tik pamanyk, kas savaitę mėginu, o dar nesu išlošusi nė dešimties frankų.
– Viskas priklauso nuo to, ką vadini laime, – abejingu balsu atsako jai Plokščia–it–lenta–draugė.
– ... būtų geras klientas, bet visąlaik bauginasi patirt nuostolių. Kol jį įtikini...
– Rizikos faktorius: yra tokių, kurie drįsta, yra tokių, kurie – ne. Beje, turiu knygą „Menas įtikinti“, ko ji verta, negaliu pasakyt, neskaičiau – padovanojo kažkas. Nori, paskolinsiu, pasivartyk, – Kostiumuotam–vyrukui–su–kaklaraiščiu, iš dalykinio rendez–vous turbūt ką tik išsprukusiam, siūlo Bičiulis.
... Balsai, šurmulys tolo, tamtamų dundesys tilo, tolo žmonių siluetai, tačiau atrodė, kad ne pats eina, o visa ta nomadiška vieno vakaro gentis, atsitiktinai susidariusi ir daugiau niekada nebesusibursianti, istoriniuose analuose jokio pėdsako nepaliksianti, pati slysta nuo jo, kažkokios atbulinės, į bežadę tuštumą traukiančios jėgos siurbiama. Rankas susibrukęs į kišenes, kiūtino krantine link pont Neuf – kaip visada menamą skrybėlę nuo galvos nusikėlęs ir mintyse pasisveikinęs su raitu Henr IV – ne „Jūsų Eminencija“, o „sveikas, kas nauja?“, – lyg nuo vaikystės pažįstami būtų, nusileis siaurais laiptais pasižiūrėti, kaip atrodo visa ta šventė nuo Europos ašigalio, – taip anąvakar su Melanie pakrikštijo Cité salos smaigalį. Negali sakyti, kad tokių švenčių bodėjosi, veikiau priešingai – jų nekantriai laukdavo, tikėdavosi naujų pažinčių, naujų atverčių, ateidavo kone pirmas, bet vos tik pradėdavo rinktis svečiai, pažįstami ir nepažįstami, iškart – tas nenumaldomas noras nepastebėtam išeiti, nė neatsisveikinus sprukti, pabėgti. Viltis išsilukštent iš vienatvės ir ūmai – net fiziškai dilgantis potyris, kad minia tavęs niekada nepajėgs iš jos išlukštent? Ar noras savo nebūtim įsireikšmint, akimirksnį dėmesio centre atsidurt – kas jam nutiko, kur jis pragaišo, kur vidurnaktį išsibeldė..? Ir taip visada – vienas iš pirmų atsiradęs, pačiam šurmuly pats pirmas niekam nematant pasprukdavo, naktiniam mieste pasimesdavo, bet šįkart buvo ne taip, šįkart nė pabėgęs nesijautė.
Žvelgdamas iš arti – nuo Cité salos smaigalio – ir iš toliausių tolybių – iš vien vaizduotėj egzistuojančio Europos ašigalio, jautėsi daug labiau ten ir su jais, nei iš tikrųjų būdamas ten ir su jais. Šventės laukimas kartais reikšmingesnis už pačią šventę – galėjai tartis, jog tai, ką matai, – tik tavo laukimo sužadinta vizija; būna, kad prisiminimai regisi gyvesni už tikrenybę – galėjai vaizduotis, jog tai, ką matai, – atminties išsūpuotas, nuo nereikšmingų kasdienių detalių nusijotas paveikslas. Du Senos krantus jungiantis grakštus tiltas, arkadų, iš liaunų geležies konstrukcijų nunertų, laikomas, ir juo po aukštu, nusileidusios saulės žaizdro dar raudoniais pleišimu dangumi per upę einantys žmonės, net ne žmonės, o tarsi sudegę degtukai tamsūs jų siluetai – stabtelintys prie tos šventinės santalkos, kai kurie iškart nueinantys, kiti ilgiau pastoviniuojantys, treti galiausiai prisėdantys. Tamtamų dundėjimas iki pat čia atsklido, dusliai barbeno ausų būgnelius kaip tolimas klajokliškas šauksmas...
O Melanie šoko. Matė, kaip sukosi plasnodama rankomis, žinojo, kad kartu su ja šoka drakonas, – vilkėjo tuo pačiu kimono kaip ir tą vakarą, kai susipažino. Kad tai – jos atsisveikinimo šventė, niekam nesakė, sakė: tai – vasaros pabaigos, koliažų parodos šventė.


_________________
1
Šūdas.
2
Svetimšalis.
3
Lenkas.
4
Kodėl lenkas?
5
Lietuva.
6
Kodėl?
7
Tiltas
8
Krantinė.
9
Gatvė.
10
Patirtis vertesnė už mokslą.
11
Niekada nieko nežinai.
12
Aš žinau.

 

Papievis, Valdas. Vienos vasaros emigrantai. – Vilnius: Baltos lankos, 2003.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Genys 2 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guillaume Apollinaire 2 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilona Gražytė-Maziliauskienė 1 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 40 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Mečkauskas-Meškela 1 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 13 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 50 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1