– Du butelius vyno.
Žinojo, kad bus ištuštinę, žinojo, kad per daug niekad nebūna.
... kad iššoktų visi saugikliai, kad į orą išlėktų visos transformatorinės, kad sprogtų visos lemputės ir lempos, kad smulkiausiom detalėm pabirtų visų laikrodžių mechanizmai, kad rachitas išnarintų visus alkūninius velenus, kad išbyrėtų visų krumpliaračių dantys, kad sugestų visi vidaus degimo varikliai...
– Gal bus dvidešimt keturi sentimai?
– Aštuoniolika, dvidešimt... prašom.
Kad subyrėtų kasų ir visi kiti, kiek tik jų yra ir kokių tik yra, automatai.
Ir kad staiga trūktų šita kaip styga įsitempusi rue Saint–Jacques'o arterija, kad jai trūkus supleišėtų, sudrikstų iš kitų gatvių, bulvarų, alėjų nuregztas voratinklis, kad suskeldėtų visi vamzdžiai, kad susprogtų visos cisternos ir rezervuarai, kad sugriūtų visi viadukai, visi tuneliai irgi užvirstų, kad liftai, stogus prakirtę, visi vienu kartu iš šachtų kaip raketos šautų į dangų.
Kad išsilydytų plienas, sutrupėtų betonas ir akmenys. Ir kad kaip savo pačių svorio nebeišlaiką bokštai griūtų visos hierarchijos, subyrėtų visos struktūros, kad visa į pirminius elementus ir ryšius išsiskaidytų, kad ugnis sudegintų visas sąskaitas ir ataskaitas, visus gimimo liudijimus ir pasus, visus biuletenius, visus pranešimus, visas bylas, visus iki gyvenimo galo privalomus saugoti popierius, visus laikraščius ir žurnalus, kad iširtų visos ekonominės – politinės –socialinės – finansinės – kultūrinės – religinės – tautinės –bendruomeninės – gimininės – šeimyninės siūlės, kad šis miestas, staiga iš civilizacijos drabužio išniręs, nuogas ir bejėgis it kūdikis būtų atblokštas į pirmykštės jūros pakrantę.
Išgirsti kiaušinio, kuris dar tik pradės skilti, viduje tvyrančią tylą.
– O, su lauktuvėm grįžti!
– Pažįstu gi jus, maukiat kaip šiaučiai, niekada per daug jums nebus.
– Ei, ei, kam jau kam, o tik ne tau mums pamokslus skaityti!
Melanie, į vielinius tilto pinučius atsirėmusi, klausosi Dailininko, – kad dailininkas, galėjai atspėti iš šalia atšlieto molberto, – Pierre'as varinėja nepabaigiamas kalbas su Sokratu – vos susitikę įsileidžia į galo neturinčias diskusijas ir ginčus, Emmanuelis su savo naująja drauge – kelinta gi naujoji per kelias pastarąsias savaites? – persisvėrę per turėklą žvelgia į upę, Gérard'as tyliai, vienodu ritmu muša būgnelį, Prie–visų–kabinėjęsis–nusmuktkelnis–valkata glosto prie jo kojų išsitiesusį Smalą, kuris turbūt jau buvo per daug nusilakstęs, kad šoktų prie tavęs darsyk pasisveikinti, tik supratingu, liūdnu, veriamai skaudžiu žvilgsniu tiesiai į akis pažiūrėjo, tarsi iš jų tavo jausmų, minčių ir klajonių maršrutus išskaityti mėgintų. Tiek jų šį vėlyvą nakties metą, be dar kelių nepažįstamų tipų, iš didžiausio būrio ir tebuvo likę...
– Pažiūrėk, kiek valandų, baigėsi vynas, o kai baigiasi vynas, pats gi žinai...
– Visada lieki ištikimas sau, – pakštelėta skruostan Melanie tepasakė.
– ... ir paskui – pauzė, absoliutus ščiūvis, kuris gali trukti akimirką, o gali kelias dienas, kol ūmai – tartum praregėjimo mirksnis... Bet tai – ne spontaniškumas, man atrodo, kad spontaniškumas niekada nebūna spontaniškas, spontaniškumas – tai galutinis aktas to, kas tavyje nejučiom kaupiasi, klostosi, bręsta ir galiausiai staiga prasiveržia...
– Tiesą sakant, man tai nerūpi, aš apie tai negalvoju, darau, kaip išeina, ir tiek. Sakysit, mėgėja. Ar reikia prisikurti teorijų, kad nebūtum mėgėjas? Jums neatrodo, jog dabarties menas arba veikiau tai, kas šį vardą pasiglemžė, tiek apaugęs teorijom ir visokiausiom koncepcijom, kad tai, ką šneki, pasidarę svarbiau už tai, ką darai? Pasižiūri, gūžteli pečiais, bet kai pradedi skaityti paaiškinimus – vajetau, vajetau! Visa apsivertę aukštyn kojom, tai – kaip išvirkščiai apsivilkti marškiniai, argi ne?
Ūmai – pyktis ant viso pasaulio, ūmai – pajautimas, kad iš pat pradžių buvo pasukta ne ta linkme, staiga –naivi iliuzija, kad jeigu galima būtų viską pradėti iš naujo, jeigu įmanu būtų sugrįžt į išeities tašką... Anokia čia naujiena, brolau, juk visada taip – kai mintys ir jausmai draikosi, kai pats su savim susitvarkyt negali, tada jau griebies nebe miniatiūrinio skalpelio, o imi dairytis dar neišrasto instrumento viso pasaulio opoms išgydyti. Psichoanalitikas, pavirstas Civilizacijų–daktaru. Cha, – apsidžiaugęs šia saviironiška, netikėtai į galvą atėjusia mintimi, taria sau: kad taip pasaulį ant psichoanalitiko kušetės paguldęs iš istorijos priešaušrio žmonijos sapnuotų sapnų nūdienės civilizacijos neurozių priežastis atsekti galėtum.
O jau visai nusilakęs Nusmuktkelnis–prie–visų–kabinėjęsis–valkata Smalai:
– Bestogis, basas, nuskurėlis, ir jiems atrodo, jog tuo ir baigiasi tavo nelaimės. Jie tau duoda porą sentimų ir mano, kad jiems – išrišimas, o tau – išganymas ir didžiausia palaima. Nueina išdidūs, patenkinti, bet tikriausiai niekada jiems nedingteli, kad esi toks kaip ir jie. Kad tu kaip ir jie galbūt myli, neapkenti, abejoji, kankiniesi, kad tau daug labiau nei tų poros sentimų galbūt reikia...
Ar Nathalie jį priimtų į savo garbiųjų klošarų draugiją?
Turbūt nepriimtų.
Stryktelti į kitą atskaitos tašką, tegul ir toj pačioj koordinačių sistemoj.
Gurkštelėjęs vyno, aukštielninkas ant tilto atsigulė.
Juto nuo vandens kylančią drėgmę, juto, kaip ji smelkias pro drabužius ir aštriais dygliukais pradeda varstyti kūną. Tarsi iš apačios toks smulkutėlis, kad jo nė nematyti, kapiliarinis lietus dulktų. Atvirkštinė simetrija: lietus ne iš viršaus apačion, o iš apačios viršun lyja, ne debesys pro mane plaukia, o aš plaukiu pro debesis, ne aš į mėnulį, o jis į mane žvelgia, ne dangus veriasi man, o aš Dangui veriuosi.
Didžiųjų raidžių magija.
Pasirėmęs ant alkūnės, darsyk gurkšteli vyno.
Yra gražių pasakymų, lakių frazių, kurios lyg ir liudytų kitą tikrovę, yra išmintingų teorijų, lyg ir rodančių kelią, kaip į ją patekti galėtum. Žodžiai – gundytojai, žodžiai – sąvadautojai, žodžiai – netikri pranašai; iš tiesų –tik žodžių viliotinis, visada šiapus lieki. Šiapus – anapus. Ir iš kur tas nepasitenkinimas viskuo, kas aplinkui, iš kur ta iliuzija, kad ši tikrovė savo apgaulingu tvarumu slapsto kitą, tikresnę už ją, iš kur tas noras peržengti ribą, kurios ieškai ir nerandi, kurios galbūt iš viso nėra, bet kurią jauti visąlaik, kuri, būna, dar skaudžiau nei skustuvo ašmenys rėžia? Daiktų tiek, kad pro juos prasibraut negali, ausų būgneliai dar kiek, ir sutrūks – šitiek triukšmo, ir ūmai – tokia tuštuma ir spengla... Ar negalėtum tos daiktų tuštumos ir tos triukšmo spenglos pavadinti šitos vasaros su Melanie įsčiomis – įsčiomis, iš kurių judu beviltiškai mėginot ištrūkti, vienu sykiu ir šitam, ir kitam pasauly atgimti? Visa, ką darėt, iš tikrųjų juk buvo paieškos stebuklingos metaforos, išlukštensiančios jus iš regimybių pasaulio, išvesiančios proskynon, kurioj prabyla esmė, bent jau priartinsiančios prie...
Oi oi oi, palauk, ar neatrodo – pernelyg dideliu pagreičiu įsibėgėjai, ar ne pats laikas būtų sustoti ir, kaip įpratęs esi, šaipiu žvilgsniu į save iš šalies pažiūrėjus, viską nubraukiant su kartėlio atmiešta pajuokos gaidele tyliai sau pasakyti: drauguži, betgi visa tai – tik gražbylystės, sentimentali lyrika, nemokamos apibrėžti vilties lopšį sūpuojanti.
Nors vieną gražią dieną ar naktį kaip šią, kai toks žemas mėnulis, o vėsa smelkias į kaulų čiulpus nelyginant neįmanoma nuramdyti širdperša, juk galiausiai turėtum nuleisti rankas ir prisipažinti bent sau, kad esi jautruolis iš prigimties, net ironija ir sarkazmu štai šitaip dangstydamasis ir atšiauruolį vaidindamas iš tikrųjų viduje it vėjo pūsčiojama žiežirba vis tebevirpčioji, nuo savo amebiško jautrumo pabėgt negali. Ir ką ten žinai, kitąsyk pamanai, galbūt ir kiti, galbūt visi mes – tokie pat nuo savęs ir kitų besislapstą jautruoliai, instinktyviai prisitaikę prie šių dienų verčių skalės, kurioje jautrumas pirmiausia siejamas su silpnumu, gležnumu, trapumu, tiesiog su liguistumu: pablyškę veidai, ilgi liauni pirštai, – o ir apie gėrį ar grožį kalbėti butų irgi gan senamadiška, beveik nepadoru – kaip ir klausti, kiek algos gauni, už ką balsavai? Viskas, ko iš tiesų viliamės, ilgimės, trokštame, turi būti užsklęsta, giliausiose pasąmonės olose paslėpta; veidmainiškai išdidūs, ryžtingi, neabejojantys savimi, mes štai drąsiai stojam akistaton su negailestinga tikrove, nes kas gi tas mūsų trumpas gyvenimas, mūsų trumpas gyvenimas – tai žūtbūtinė kova. Regimos ir neregimos fronto linijos dar prieš mums ateinant jau nubrėžtos, tranšėjos irgi jau iškastos, galimi ir neabejotini priešai, kaip ir kliūtys, kurias įveikti reikės, nuo mokyklos suolo įvardyti, tad ko mindžikuoji, kuo gi dar abejoji? Mūsų meilės, mūsų karjeros, mūsų socialinė ir buitinė gerovė – tai sulaužytų iečių, pataikiusių ir nepataikiusių strėlių metraščiai, atsigręžk atgalios, įsižiūrėk į kovos lauką, į jį nuklojusias iečių lūženas, strėlių skilenas, įsiklausyk, kaip nykus ir tuščias dykumų vėjas, per jas nešdamas smėlį, šiurena – ar girdi, ar matai, ar atpažįsti ką nors?
Nors...
Paskui skubiai – lyg neatidėliotiną svarbų darbą, kurį buvo pamiršęs, staiga prisimintų – atsikėlė, kad nebegirdėtų balsų, paėjėjo toliau, neištraukdamas iš kišenės pakelio susigraibė cigaretę, prisidegė ir užsirūkė.
O juk visa iš šio vakaro liūdesio – išsiskyrimo ir atsisveikinimo liūdesio, vis labiau gramzdinančio. Alkūne atsirėmęs į turėklą, žvelgė į upę, šią vėlyvą nakties valandą taip tyliai ir ramiai savo juodus vandenis plukdančią, upę be Bateaux–Mouches, katerių, baržų, be jos krantinėmis dulinėjančiųjų ir jos krantinėse besideginančiųjų, upę apleistą, galų gale paliktą sau. Vienišą, abejingai išdidžią ir sykiu savo vienoda nesustabdoma tėkme raminančią, guodžiančią. Kaip ir visos pabaigos, kurios užsitęsia, taip ir ši prailgusi Melanie šventės pabaiga, kai visa sklendžiasi ir užsisklęst negali, diegė nykumos, inercijos, dykai ir beprasmiškai leidžiamo laiko pajautimu. Susizgribo benorįs tiktai vieno – kad pagaliau baigtųsi vynas (ir susimanyk dar jo atnešti, lyg nebūtų gana), kad su pirmaisiais metro sutampanti paryčių pagela kuo greičiau imtų smelkti jų kūnus, kad jie, bežodžiais, bet viską pasakančiais žvilgsniais susižiūrėję, imtųsi rinktis daiktus, krautis kuprines, o paskui, per tiltą ir krantine iki pont Neuf metro stoties paėjėję, į jos požemius nusileidę, vieni su kitais, kas ten žino, gal neilgam, o gal suvisam išsiskirtų, vyno trumpai, bet taip ištįsusiai vasaros nakčiai suartinti pagaliau vieni nuo kitų išsilaisvintų.
Iš viso jų atsisveikinimo, per kurį nė vienas balsu neprasitarė, jog atsisveikina ne mėnesiui, o suvisam, teišliko: Melanie sėdi jam ant kelių, jis skruostu prie jos peties prisiglaudęs, atrodo, kad grūste prisigrūdusiam metro traukiny – ne žmonės, o bejausmės bemintės būtybės; pro šalį šmėsčiojant stočių žiburiams, ilgiausiu tamsiu tuneliu jie lekia į bedugnės nakties begalybę, ir, rodos, šitam jų lėkimui nebus galo, šitas tunelis niekada nesibaigs...
Staiga trinkteli durys.
Na taip, jie gerbtini, tie elegantiški Paryžiaus senėkai ir senės, bet galėtų ir pasitraukti matydami, kokį lagaminą tempi; gerai jau gerai, tebus motinystė, bet galėtų ir pažiūrėti, kur eina, na ir kas, kad vežimėlį su dvynukais galvą nudelbusi stumia. Erzino viskas, nors erzintis nebuvo dėl ko – skubėt neskubėjo, tiesą pasakius, nebežinojo, kur dėti laiką. Paskui, užkopęs šešis aukštus, pasuko raktą – trekštelėjo taip sausai, kad pasirodė, jog kažkas jo paties viduje lūžo.
Pravėrė duris.
Daiktai gal dar nuožmesni ir neatlaidesni negu žmonės: sustojęs vidury kambarėlio dairės aplinkui ir iš visų pusių priešiškus žvilgsnius sutikdavo. Ne, tai nebuvo net žvilgsniai, tai buvo nebylus užsisklendimas savin. Nejauki, į neviltį varanti akistata su kažkuo, ką išdavei, ką nesukdamas sau galvos palikai ir kas nusprendė geriau nesivarginti, tau nė nekeršyti, tiesiog tave užmiršti, tavęs nematyti, stingsoti taip, lyg tavęs nė nebūtų.
Kaip atsijaukinti šią karvelidę, ar išvis įmanu bus ją atsijaukinti?
O gal šitai, tas daiktų priešiškumas, – staiga susizgribo, – vien įspūdis, vos peržengei slenkstį, neišvengiamai turėjęs kilti, nes viskas gi čia baigia uždusti: savaičių savaitėmis nevėdintas oras toks tvankiai duslus, slogus ir pritroškęs. Gal tereikia langą atverti, ir visi daiktai vėl sualsuos, atsigaus? Pasitikėjimo savimi kupinu ryžtingu veiksmu perrėžti čia tvyrantį tingulį, šeimininkišku valdingumu palaužt pasyvų šios erdvės pasipriešinimą... Svarbiausia – nepasiduoti apatijai ir pasyvumui, svarbiausia – nesileisti sugniuždomam šito stinglumo, tarsi stiklo sieną jį perskelti, į šukes sudaužyti. Fizinio veiksmo terapija.
Jos paveikumo išbandymas: atkėlęs sklendę ir langą plačiai atlapojęs, pirmiausia puolė jo stiklus šveisti ir blizginti, iš visų pusių žvalgydamas, kad nė menkiausio dryžio neliktų, paskui ėmėsi šluostyti dulkes, tarpais palenkdamas galvą pasigėrėti drėgnomis šliūžėmis, po kiekvieno čiustelėjimo iš po skuduro, nuolatos perplaunamo, nusidriekiančiomis, tarsi kiekviena jų ir dalį jo kaltės, kad taip ilgai be priežiūros paliko savo buveinę, nuplautų, mazgojo grindis, maniakiškai uoliai šešiakampes plyteles viena po kitos trynė. Neatsikvėpdamas triūsė – beprasmybės jausmas buvo labai arti, pačiose kūno porose aštriom adatėlėm dilgsėjo, tad ir bauginosi, kad vos tik sustos, beprasmybė užlies, jo ryžtą pakirs. Ogi nujautė, kad ypač dabar nevalia buvo palūžti, ypač dabar būtiniausiai reikėjo iki galo ištverti. Iš čiaupo kliokė vanduo, oras gaivėjo, kambarėlis, regis, pradėjo alsuoti, rąžydamasis iš letargiško snūdulio kėlės.
Ir dar – iškraustyti lagaminą. Nes jeigu iš įsibėgėjimo dabar to nepadarysi, taip ir gyvensi kokią savaitę kaip Nathalie nuolatos jame kuisdamasis, po vieną prisireiktą daiktą ištraukdamas. Jų, daiktų, stengėsi turėt kuo mažiau, o vis tiek...
Sustojo tik tada, kai rankose atsidūrė Melanie padovanotas koliažas.
Tarp visų margą derinį kuriančių abstrakčių geometrinių formų ir ornamentų trys pėdsakai iš pasaulio, kurį moki įvardyti: viršuje, kairėj pusėj, lyg nertų į šios margos kompozicijos centrą, įstrižai juodu tušu išvedžiota ilgapelekė žuvis, dešinėj, apačioj, priklijuotas kaitros suskrudintas liepos lapelis, maždaug vidury – ratu apibrėžta plunksna.
Gimnazistiški ženklai, gimnazistiški simboliai, gimnazistiška poetika, gimnazistiškas nerimas, kai rizikuodamas, kad sučiups, per pamokas siuntinėji laiškelius, skirdamas pirmuosius galantiškus pasimatymus. Gimnazistiškos paslaptys, gimnazistiški šnabždesiai, gimnazistiški įtarinėjimai, gimnazistiškas pavydas, gimnazistiški lūkesčiai. Gimnazistiškai romantiškas laikas, kai jau stovi ant slenksčio, bet dar nesi jo peržengęs, kai troškimą patirti dar tebesmelkia vaikiško žvilgsnio tyrumas. Buvo išdidi ir aikštinga, norėjo viską išmėginti pati, tikriausiai nebūtų pakentusi jokių patarimų, bet gal kartu slapčiomis, pati sau to neprisipažindama, vylėsi tvirtesnio peties, skvarbesnės įžvalgos? O tu priešingai – neatsispyrei potraukiui nors trumpam grįžt į aną gimnazistišką laiką, pamiršus patirtį, dar jos nesudrumstomis akimis iš naujo pažvelgt į pasaulį, juolab kad, kaip ir jinai, šitam mieste buvai vos kojas spėjęs apšilti, neką čia žinojai, neką pažinai. Iš viso to ir išėjo pusiau žaidimas, viskas, dabar sakė sau, tebuvo pusiau žaidimas, anksčiau ar vėliau neišvengiamai pasibaigti turėjęs. Net ir jūsų žaidžiami žaidimai tebuvo žaidimas – žaidėt, kad žaistumėt. Ir išvis, ar ne per daug sklandžiai visa klostėsi, ar ne per daug lygus, ramus, bekonfliktis buvo jūsų buvimas drauge, kad būtų galėjęs nekilt įtarimas, jog šitai ir šitaip ilgai tęstis negali? Tegul sako Irish pub padavėjas, tegul sako Nathalie, tegul sako Pierre'as, tegul sako dar kas tik nori – sugrįš, žinai, kad net jei ir sugrįžtų į šį miestą, tau nesugrįš.
Paskui kaip anądien, kai vos atvažiavęs čia buvo, vėl nei iš šio, nei iš to užsimanė pamatyti žuvytes. Pamatyti jas ten, turguj ant Senos krantinės, įvairių formų akvariumuos tyliai ramiai tebeplūkaujančias, savo margaspalviais pelekais – vėduoklėmis, pelekais – plunksnomis, pelekais – vaivorykštėlėmis švelniai glostančias vandenį ar glūdinčias tarp žolių ir koralų, net ne būdraujančias, o stingsančias sau, ir tiek. Pamatyti jas – kurčnebyles tau, kurčnebyles jums visiems, kurčnebyles šiam miestui, visiškai abejingas pasauliui, mirguliuojančiam anapus jų stiklinių buveinių, tiesiog būnančias sau, su savim. Įsižiūrėti į jas, persiimti jų nerūpestinga ramybe, panirti savin, užsimiršti ir tyliai džiaugtis vien tuo, kad esi.
Kaip anądien įsigeidė jas pamatyti ir kaip anądien per daug negalvodamas tučtuojau užrakino duris, iš šešto aukšto padangių nusileido ant žemės įvijais, siaurais ir stačiais laiptais, perkirto kiemą, patraukė rue de la Verrerie, paskui – rue de Rivoli, štai ir Chatelet, dar keletas žingsnių...
Darbininkai nešė vidun puodus, vazonus, lovelius su krūmais ir gėlėmis, tempė maišus su dirvožemiu, trąšomis, stūmė ant ratukų įtaisytas fermas su kudakuojančiomis vištomis, raudonas skiauteres švysčiojančiais gaidžiais, ilgakaklėmis žąsimis, paršiukais žindukliais – visais tais naminiais gyvūnais, kurių buvimas čia juo keistesnis atrodė, kad pro juos nuolatos ūžė mašinų srautai: On ferme, on ferme13 – mostaguodami rankomis šūkčiojo, vos tik jiems pasirodydavo, kad dar taikysies įsprukti. Na taip, ko gi tu nori, juk be dešimt septynios, – tik tada susizgribo pasižiūrėt į laikrodį, laiką visiškai buvo pamiršęs. Dilgtelėjo apmaudas, bet per daug nenusiminė, tokia čia ir nelaimė, tiktai sutriko: staiga nebežinojo, nei kur eiti, nei ką daryti.
Kur tai matyta, – šįryt skaičiusi iš šiukšliadėžės išsigriebtam laikrašty: nemanyk, kad aš tokia jau visiška atskiruolė, nors, tiesą pasakius, nelabai man ten rūpi, kas dedas pasauly, bet kai pasitaiko proga, tai pavartau, kad bent kiek susivokčiau, kokiais laikais gyvenu, – taigi kur tai matyta – traukti iki devyniasdešimties ir daugiau metų! Tik pagalvok, – atsistebėt negalėjo, – vidutinė gyvenimo trukmė – per aštuonias dešimtis, beveik devynios dešimtys metų, ir kasmet dar pora mėnesių pailgėja! Ir pati gi matau, vis daugiau kretenų: žiūrėk, pakrantėmis šliaužioja susikibę už rankų kaip šešiolikmečiai arba lazdomis ramsčiuodamiesi dūlinėja po vieną, prisėdę ant suoliuko ilgų ilgiausiai spokso į upę, arba dar būna, kad visu būriu plūsteli – argi nejuokinga: pensininkai – ekskursantai, pensininkai – įspūdžių medžiotojai, pensininkai – ... mat jiems dar maža, mat jie dar neprisivažinėjo, mat dar savo senus kaulus pakratyti jiems rūpi. Kai į juos pasižiūriu, tariu sau, ačiū, tai ne man, ko jau ko, o tokios dovanos tikrai nenorėčiau. Šitie dar kaip šitie. O kiek jų – mirštančių ir niekaip negalinčių numirti miruolių prifarširuota ligoninėse, visokiose prieglaudose, senelių namuose. Parkinsonai, alzheimeriai, išvaržos – pervaržos, visų, kokių tik nori, galų nepakankamumai. Išpendėjusių senių, kriošenų, karšenų visuomenė, ir tai vadinama civilizacijos triumfu, o pastangos visokiom chemijom, visokiais švitinimais, visokiais dirbtiniais maitinimais ir lašelinėmis pratęsti, tai, kas jiems patiems, ko gero, iki gyvo kaulo įgrįso, – aukščiausio lygio žmoniškumu. Kai pagalvoju, kaip jau dabar viskas mano viduje turi būti sugriuvę, sakau tau, tikrai nenorėčiau tiek tempti.
... Iškart krito į akį, kur tau nekris. Saulė kaip išprotėjusi spigina, tvankumas neapsakomas, o jis – su juodu lietpalčiu, ant galvos – skrybėlė, po kurios kraštais ant nosies užtupdyti senamadiškai elegantiški akinukai apskritučiais stiklais, ką, tikrų tikriausias Lunačiarskis, ir toks panašus, kaip iš akies trauktas. Iš kur žinau Lunačiarskį? Tai kuo gi tu mane laikai – juk mokslus baigiau, o jaunystėje daug ir pati sau, savo malonumui skaičiau. Negali įsivaizduot, kiek skaičiau. Ne, ne laikraščius, juos tada dar rečiau nei dabar atsiversdavau. Matai, kartą nepatingėjau suskaičiuoti, kad jeigu kasdien kokiam „Le Monde“ ar „Le Figaro“ paskirsi po valandą, tai per metus susidarys geros pora savaičių, o kiek per dešimt, dvidešimt metų, per visą gyvenimą – kam? laikraščiams – paaukosi? Knygas skaičiau, jas tai ryte rijau, knygų žiurkė buvau.
Bet tiek to, grįžkim prie Lunačiarskio. Je te dis14, iškart krito į akį tas juodas kokonas su apšiurusiu, tegu mažiau negu mano, lagaminu, kurį pražiodęs visiems iš eilės bukinistams siūlė jame sudėliotus gražiai įrištus tomelius. Turbūt kokia nors prabangi serija – mačiau, kaip pasididžiuodamas ir gailėdamasis, kad išsiskirti tenka, braukė per nugarėles su įspaustais pavadinimais, bet buvau per toli, kad įskaityti galėčiau. Visa bėda, kad ir kiek gyrė ir įtikinėjo, niekas jais nesigundė. Sekiau jį, kaip kartais įninki stebėti varžybas, kurios šiaip tau neįdomios, bet pradedi žiūrėti ir įsitrauki, tribūnų aistros pagautas, pats sirgti imi. Prastums ar neprastums, parduos ar neparduos? Jau artėjo prie pont des Arts, šansų mažėjo, vis labiau nervinos, bet kad va taip visa baigsis... Iki paskutinių bukinistų taip ir nebenuėjo – staiga jam trūko kantrybė, staiga plykstelėjo tartum degtukas, susivožė lagaminą ir sparčiu, galutinai pasiryžusio žmogaus žingsniu pasileido tilto link, užkopė laipteliais, nuėjo maždaug iki vidurio, ir... Vieną po kitos kažkokiais mechaniškais judesiais pradėjo imt iš lagamino ir nė nepažvelgdamas svaidyt į upę, ir knygos sklendė žemyn kaip keisti šimtasparniai nemokantys skraidyt paukščiai, krito į vandenį; ak, kiekvienąsyk, kai užsimodavo, pajusdavau, kaip širdis stabteli, kvapą užgniaužia. Žinoma, iš karto apstojo žiopliai, bet niekas nedrįso prie jo prisiartinti, toks agresyviai užsispyręs, neperkalbamai piktas atrodė, tik viena moteris šūktelėjo: ką jūs darote?! – ir lyg tai būtų ne klausimas jam, o paraginimas man, nė pati nepajutau, kaip prie jo atsidūriau: dėl Dievo meilės, aš jas priglausiu, man atiduokit! – bet nė nežvilgtelėjęs atžagaria ranka stumtelėjo, ne tiek stipriai, kad užgautų, bet užtektinai, kad suprasčiau, jog nieko nebus, geriau pasitraukti. Išmėtęs visas iki paskutinės, kaip tuščią karstą vėl susivožė tą savo nelaimingąjį lagaminą ir nužingsniavo – vasariškai ryškių spalvų fone toks juodai vienišas, neprisišaukiamai užsisklendęs savin. Lunačiarskis. Persisvėrusi per turėklą žiūrėjau į jas, tas knygas, upės srovės sūkuriuojamas, pamažu tolyn nešamas, ir atrodė, kad ne knygos ten plaukia, o gyvenimai – suluošinti, paniekinti, netikėtai išduoti.
... Ateidavo Louise, ateidavo Henri, ateidavo Suzanne, ateidavo Raymond'as, ateidavo... Tikri ir tariami studentai, dar nepripažinti, tačiau kada nors išgarsėsiantys, bent jau tuo tikintys, dailininkai ir poetai, skelbimų klijuotojas, gatvės muzikantai, žonglierius, kirpėjos parankinė, pora filosofų, kišenvagis...
O supažindino mus dirbtinis lietus, ar gali įsivaizduoti, krūvon mus subloškė toji liūtis, kuri kaskart, nors oro prognozės pranašaudavo giedrą, pratrūkdavo, vos iki galo atsukdavai čiaupą, tad ir sakėm: esam Dušo draugijos – Lietaus draugijos, Audros draugijos, Škvalo draugijos – nariai, net įsiregistruoti norėjom, visą naktį praleidom gerdami viskį ir rašydami įstatus, bet ištrenkė mus iš Merijos kaip paskutinius, pamanė, jog iš valdiškų namų, iš šventos teisės burtis į draugijas (1901-ųjų metų įstatymas), apskritai iš visos Respublikos tyčiojamės, ir aš... O aš buvau Pirmininkė. Tik pamanyk, Dušo draugijos – Lietaus draugijos, Audros draugijos, Škvalo draugijos – Pirmininkė! Mat anais laikais, bet ir dabar turbūt reta, kad Paryžiuje chambre de bonne15 butų dušas, o visi gi mes chambres de bonne ir gyvenome, didesnės prabangos kišenė neleido. Tik man per stebuklą buvo pavykę susirast kambarį su dušu, ir pasakysiu, visai už pakenčiamą kainą, tad ir eidavo visi pas mane praustis, argi gaila, vanduo nekainavo, leisk, kiek širdis geidžia, mokėsi tiek pat. Juokingas jis buvo, tas mano dušas, įtaisytas būdelėj, tokioj panašioj į telefono, ant sustumiamų durelių net telefono ragelio aplikaciją priklijavus buvau, tai ir klausdavo, kai galvas išsitrinkt ir nusimaudyt susimanydavo: ar galiu ateiti paskambint?
Paskambint užbėgdavo čia vienas, čia kitas, bet kokį kartą per mėnesį rengdavom ir Assemblées–Générales16 – didžiąsias maudynes, na, čia tai būdavo! Reikia pasakyti, patrakus buvau, ateitim nesirūpinau, ta diena gyvenau. Žinojau, kad ilgai taip trukti negali, kuo puikiausiai žinojau, jog baigsis tuo, kad iššveis, bet tiek to, sakiau sau, gatvėj neliksiu, vis ką nors susirasiu. Kai dabar pagalvoju, kas gi apsikęsti būtų galėjęs: vanduo iki pat paryčių kliokia vamzdžiais, tarp keturių kiemo sienų garsiausiais aidais trankosi muzika, pajutę, kad tuoj uždusim nuo dūmų, galiausiai išvirstam į koridoriuką... Dauguma aukšto kambarių buvo tušti, tuos kelis kaimynus, kuriuos turėjau, pakviesdavau, ir jie dažniausiai ateidavo, tad koridoriukas, galima sakyti, tą vakarą tapdavo mūsų visų – Dušo draugijos ir jos svečių – nuosavybe, bet tiesiai po manim gyveno toks niurzga seniokas, tas tai pirmutinis viena pižama, ant galvos dryžuota naktinė kepuraitė, ilga ir smaila tarsi pajaco, ties smilkiniu nukaręs nuskalbtas bumbulas, nė vidurnakčiui dar neišmušus atlėkdavo, kad išplūdęs ir iš tolo pasiskeryčiojęs mažučiais kumšteliais kaip neryžtingas, savo jėgomis nepasitikintis boksininkas imtų grasinti iškviesiąs policiją, juokingas ir bejėgis atrodė, bet kaip tik jis galiausiai ir suorganizavo tą bjaurųjį sąmokslą, mūsų didžiosioms maudynėms padariusį galą, – surinko parašus, apskundė visiems, kam tik galėjo, naktį pasibeldė į kaimynų duris (galvą guldau, susitarę buvo iš anksto), iš tikrųjų paskambino flikams, ir jau prieš tokias pajėgas, pats supranti, visos mūsų barikados kaip kortų nameliai ar degtukų pilys sugriuvo, trauktis nebeturėjome kur.
Kai dabar prisimenu, geri laikai buvo.
Bet tada nesupratau, kad geriausią savo gyvenimo metą gyvenu.
Kaip kad nė vienas iš mūsų tikriausiai nežinom, kada geriausią savo gyvenimo metą gyvenam.
... Būdavo dienų, kai sunku žodį išpešti, būdavo tokių, kai kalbėdavo neužsičiaupdama; tą vakarą regimai išsiplepėti norėdama šokčiojo nuo vieno prie kito, dar nebaigusi vienos, jau kitą istoriją berdavo. Skubėti neturėjau kur, žinojau, kad naktis, kaip ir dauguma jų šiuo laiku man, bus per ilga, tad atsilošęs į gluosnio kamieną, atsipalaidavęs klausiausi jos, be perstogės suktinukes sukančios ir šnekančios šnekančios. Tarpais dingodavosi, kad išsigalvoja, balsu fantazuoja, jau seniai pradėtą savo gyvenimo mitą štai toliau rutulioja, tarpais – pasakoja, ką tikrai išgyveno, tik truputį padailindama, pikantiškų detalių prisimanydama, bet man buvo vis tiek – šiaip ar taip, jos žodžių mūšos maloniau buvo klausytis negu savo paties nemigos žingsnių aido, siaurų, nuošalių gatvių koridoriuos tarsi prieraišaus vienatvės šuns amsėjimas įkyriai lydinčių.
Bent jau žinojo, apie ką nereikia kalbėti.
Krėslai, komodos, šviestuvai, žvakidės, narveliai kanarėlėms, skudurinės lėlės, kandikliai, alzasietiškos taurės, pypkės, porcelianinės antys, sekreterai, persiški kilimai, veidrodžiai, indaujos, paveikslai, nuotraukų albumai, vazos, rankinės, skėčiai, iškamšos, vaikų vežimėliai, afrikietiškos skulptūros, knygos, peiliai, dirbtinių gėlių puokštės, spynos, vėduoklės, graviūros, vėl žvakidės, vėl krėslai, vėl taurės, – staiga pajuto, kad daugiau nė žingsnio nebepajėgs žengti. Nuovargis. Nuovargis ne tiek nuo ilgo ėjimo šituo knibždėlynu be galo be krašto, ne tiek dėl kaitriai tvieskiančios rugsėjo saulės, kuri, tarsi norėdama parodyti, kad jos galios dar neišsekusios, iš paskutinių jėgų įpūtė žaizdrą ir jau kelios dienos be pagailos kepino miestą, kiek nuo jų, įvairiausių formų, įvairiausių paskirčių, iš įvairiausių medžiagų padarytų daiktų, virstančių ant tavęs vieni per kitus, tau praeiti neleidžiančių, akyse mirguliuojančių. Jų buvo tiek daug, kad, tegul kaip visada stinglūs ir tylūs, jie kūrė lavinos, griūties įspūdį – kiekvienas skyrium ramūs, abejingai pasyvūs, visi drauge jie atrodė įkyriai priekabūs, akiplėšiški, net agresyvus. Jų buvo per daug, kad prie kiekvieno atskirai galėtum sustoti, jais pasigrožėti, įvertinti: jie skendo savo pačių gausoje, vienas kitą slėgė, užstojo. Marché aux puces.
Prisėdęs pirmos pasitaikiusios kavinės terasoj žiūrėjo, kaip saulės spinduliai skverbia sodriai raudono vyno taurę, ir rūkė. Nors rūkyti nebesinorėjo, jau buvo persirūkęs, ir kiekvienas įtraukiamas dūmas dar labiau aitrino gomurį, vis tiek, tarsi norėdamas už kažką pats sau atsikeršyti, be perstogės rūkė. Na taip. Ta pati saviskriauda, kas ir čia atvažiuoti: instinktyvus noras, kad užgriūtų šitas chaosas, šita daiktų sumaištis, kurioje nėra nei centro, nei periferijos, kurioje galerijų, alėjų, dengtų ir atvirų pasažų, kur ji išsiskleidusi, vardai, lygu visos kryptys, rodyklės – akių dūmimas, grynų gryniausia apgaulė, ir tiek, nes kur tik pasuksi, visur rasi tą patį. Atvažiuoti čia, kad kaip veidrody pamatytum, kas tavo paties viduje dedasi. Tokia pat įspūdžių, potyrių, jausmų sąvarta, prisiminimų ir vilčių maišatis, tokia pat principų, įpročių, instinktyvių potroškių sangrūda, po kurią irgi visiškai aklai klaidžioji. Visa tai, kas virsta viena per kita po tuo nepramušamu, neprakertamu, niekur tavęs nepaliekančiu ir sykiu bauginamai svetimu kiaukutu, kurį vadini aš, tokiu svetimu, kad kitąsyk žvelgi į save kaip į kažką kitą, tardamas tu arba jis. Tu eini, jis galvoja, o būna, kad ir mes, jūs: lyg tas tavo paties kiaukutas tik iš vidaus nepralaidus būtų, o iš išorės į tave veržtųsi kiti vardai ir veidai, tu, kaip tas šeimininkas, sulaukęs netikėtų svečių, staiga nebežinai nei kur juos įkurdinti, nei kaip su jais elgtis. Ne tik indas to, kas tavyje pačiame dedasi, bet ir sankirta visų tiesių ir įstrižainių, visų tų strėlių, kurios tave kerta – regis, nepalikdamos pėdsako, o vis dėlto visiems laikams įsirėždamos. Staiga, lyg atsivertus albumą, kuriame bet kaip suklijuotos nuo laiko pageltusios ir visiškai naujos nuotraukos: kaip, kada ir iš kur? Kiekviena diena – atsitiktinumų ir neišvengiamybių susipynimas, iš anksto susitartų ir netikėtų susitikimų virsme, prisiminimų sapnais virtusių išgyvenimų ir to, ką tik nujauti įvyksiant, samplaika – ar galima čia nustatyti kokius nors dėsnius, suprasti, kodėl pildosi tai, ko išsipildant jau nesitikėjai, ir neišsipildo tai, kas, regis, neišvengiamai išsipildyt turėjo? Kad taip įmanu būtų nusibraižyti savo dvasios žemėlapį, skirtingomis spalvomis sužymėti kalvas ir slėnius, viršukalnes ir bedugnes, kad taip įmanu būtų įžengti savin, kaip kad grįžęs namo įžengi į kambarį, ir tarti sau: Nathalie su Jeanu, po Senos krantines klajojančius, įkurdinsiu čia, o Melanie priglobsiu šitam sielos kamputy, Vilniaus prisiminimai telieka tenai, kol kas jų nejudinsiu, o tai, kas dabar vyksta, pasiliksiu štai čia, po ranka, kad bet kada galėčiau pasiekti. Kad taip įmanu būtų į viską pažvelgti iš laiko atstumo ir erdvės aukščio, vienu žvilgsniu aprėpti savęs paties ir to, kas tave supa, akiratį, suprasti, kokia jėga tave blaško iš miesto į miestą, supažindina su vienais žmonėmis ir užmarštin gramzdina kitus. Jeigu jau dabar galėtum žinoti tai, kas svarbiausia, o kas tik atsitiktiniai, vienadieniai dalykai, jeigu bent galėtum numanyti, dėl ko gailėsies ir apmaudausi, vadinsi klaida, o ką, kaip Nathalie, su džiaugsmu prisiminsi sakydamas, kad tai buvo geriausias tavo gyvenimo metas, jeigu gebėtum užčiuopti, sugauti ir pasinaudoti visomis galimybėmis, kurios tau atsiveria, bet kurias kitąkart per vėlai, tik atsigręžęs atgal, pamatai...
Centras, iš kurio viskas skleidžiasi ir į kurį viskas sugrįžta, ašis, aplink kurią viskas sukasi... Būtų Melanie, galėtumėt kaip anąkart stoty pasikvatoti: sakai, centras, iš kurio viskas skleidžiasi ir į kurį viskas sugrįžta, sakai, ašis, aplink kurią viskas sukasi..?
Tai jau taip. Prisigalvoji žodžių, teorijų, transcendencijos ietimi norėtum pramušti kasdienės fizikos luobą ir it paukštelis suplasnojęs sparnais pakilti į metafizinį dangų, bet ar nebus visa tai tiesiog elementariausios tvarkos ilgesys, kuris savo ruožtu yra ne kas kita kaip pamušalas, išvirkščioji pusė troškimo suprasti, kitaip sakant, noras, kad viskas susidėliotų į lentynėles ir stalčiukus pagal tavo proto paveldėtos ar tau įdiegtos logikos dėsnius? Tik pamanyk, koks staiga palengvėjimas, koks staiga palaimingai saldus darnos jausmas: niekas nebejuda, nebemirguliuoja, viskas sustingę, permatai visus pasekmės – priežasties ryšius, pasijunti visažinis ir visagalis savo likimo tvarkytojas.
Yra visokiausių vilionių, visokiausių pagundų, viena iš jų – surūšiuoti ir sugrupuoti tai, kas nei surūšiuojama, nei sugrupuojama, visa susvarstyti, kaip kad vaistinėj jautriausiom svarstyklėm susvarsto įvairius miltelius, išminties kupinu veidu tarti sau: čia esmė, o čia paribiai, periferija, taigi nusižiedus globalinę formą su aiškiai regimais hierarchiniais ryšiais....
Ir muselė atsitrenkia į langą.
Užburtas ratas.
Kaip nepatekti į spąstus, iš kurių stengiesi ištrūkti, kaip suvaldyti šitą nenutrūkstamą tėkmę, jos nei krantais neužsklendžiant, nei užtvankom neužtvenkiant, kaip sustruktūrinti šitą amžiną griūtį, jos į stinglius teorijų karkasus nespraudžiant? Nors, šiaip ar taip, gali nesijaudinti: ta tėkmė per daug galinga, kad iš krantų neištrūktų ar užtvankų nesutrupintų, ta griūtis per daug didelė ir stipri, kad iš tvirčiausiai suręstų karkasų neišsilaužtų. Reikia apakti, apkursti, rambiais pasitenkinimo ir pernelyg didelio pasitikėjimo savimi šarvais apsišarvuoti, kad imtum ir patikėtum tais krantais, užtvankom ir karkasais; ar nebus taip, kad centro, ašies iš viso nėra, ir tą akimirksnį, kai pamanysi, kad į jį įžengei ar ją užčiuopei...
Paskutinės vasaros dienos buvo be galo ilgos, o ruduo – veikiau ne ruduo, o vasaros prisiminimų dilimas. Kuo labiau blausės dangus ir kuo dažniau miestą merkė lietūs ir liūtys, kuo trumpesnės darėsi dienos, o rytai vėlyvesnį, kuo ryškesnes spalvas, prie kurių akys buvo pripratusios, niaukė niūkanota rudens pilkuma ir kuo labiau ūkstėsi Sena, paskui savo vandenis traukdama vis žvarbesnes miglas ir vilgšnas, tuo labiau skaidėsi, iro ir nyko visas tas veidų ir vardų audinys, kurį be garso taukšinčios atsitiktinumų, staigmenų, netikėtų sutapimų ir susitikimų staklės per porą trumpų vasaros mėnesių buvo išaudusios. Mintyse šaipydamasis, kad šis įprotis pasidarė nelyginant piligrimystės kelionė pas Senos krantinių Madoną, lyg ji būtų Aušros vartų Švenčiausioji Mergelė Marija, vis nuklysdavo pas Nathalie, kurią susirasti buvo sunkiau nei pirma, nes baigiantis vasarai dar didesnės nomadiškos aistros apimta dabar jau vos ne kasdien iš vienos vietos į kitą keliavo – ar kažkas iš gailesčio padovanojo, ar pati susirado vaikišką aplūžusį vežimėlį, tad jį prikrovusi, apraišiojusi savo manta, daug lengviau galėjo bastytis. Kaip anksčiau, pasirėmęs į skroblo kamieną ar kojas sukryžiavęs ant kasdien vėsesnių ir drėgnesnių grindinio akmenų žiūrėdavo į ją, vieną po kitos sukančią suktinukes, klausydavosi jos filosofijos ir legendų, iš kurių kūrėsi savo gyvenimo mitą, retsykiais drauge vyno – to jos antialzheimerio – išlenkdavo ir parūkydavo kartais paprastų cigarečių, kartais – su žolelėm, kaip anądien sakė, visiškai nekaltom... Kol vieną dieną nerado. Kitą dieną nerado. Trečią dieną nerado.
Išplauksiu žuvim, išskrisiu paukščiu, pasiversiu lapu, ir mane nusineš vėjas?
Negalėjo tuo patikėti, nenorėjo su tuo susitaikyti, gerą savaitę davėsi pirmyn atgal Senos krantinėm, akimis naršydamas visas patiltes, visus užkaborius, kur užlįsti būtų susigalvojusi, – kaip nėra, taip nėra. Iki smilktelėjo išganinga mintis – taigi ta jos žolelių tiekėja, pas kurią anądien buvo nusiuntusi, gal ji ką žinotų? Prisiminė, kad Cadet gatvė, tik neprisiminė numerio, neįsidėmėjo nei namo, o čia visi jie panašūs: atklydęs, tarėsi, ton pačion vieton, kurion tada buvo atėjęs, akimis braukė per fasadus, langines, kiemų vartus – galgi iš atminties kriautės išnirs koks mažmožis, smulkmena ar detalė, padėsianti pastato vaizdą atkurti? Skambino, beldėsi į sargių duris: bet ko gi jūs ieškote, pone, jeigu net vardo nežinote, ne, tikrai ne, čia – padorūs namai, pas mus tokios kiautenos negyvena – kai apsakyti bandydavo. O George'as: pradingo, pradingo, tokia jau yra, anksčiau ar vėliau atsiras, visada atsiranda...
Nebesitikėjo sutikti, nebesitikėjo jos pamatyti nei jos balso išgirti, bet vos tik vakarop ims niauktis dangus, tarsi kasdienių savo vienatvės mišių, tamsėjančių Senos vandenų laikomų, praleist negalėtų, žiūrėk, vėl nusileis į žemutines krantines, slinks išilgai upės, prisėdęs ilgai kiūtos ant kokio akmeninio suoliuko ar staiga sustingęs žvelgs į žalzganus vandenis, prisiminimų driuokenas įkandin savęs traukiančius. Krūtinėje dunksėdavo nebylūs varpai, į tas mišias kviečiantys, kai akmeniniais laiptais žemyn lipdavo, liūdnoj pakylėjimo taurėj, kurią jausdavo širdyje kylant ant suoliuko sėdėdamas ar į žalzganus vandenis žvelgdamas, nė šlakelio vyno nebūdavo, komunijos, kviečiančios su pabaiga susitaikyti, kurią kasvakar siūlydavo upė, priimt nenorėdavo. Kartą sutiko Marcelį, tas irgi tik pečiais gūžtelėjo. O Cécile, kur ji, gal ji ką pasakyti galėtų? Cécile? Nemanau...
Iš visos Tilto kompanijos artimiausias dabar jam buvo Smala. Kartais, pažvelgus jam į akis, nudilgydavo jausmas, kad be aiškinimų tave supranta geriau, nei suprasti galėtų saviausi, kurių čia, išvažiavus Melanie, pragaišus Nathalie, staiga susizgribo, kaip ir nebeturi, kitąsyk iš jo akių padvelkdavo toks aklas, bukas, gyvuliškai nuolankus prieraišumas, kad į dar nykesnį vienatvės slėnį pasijusdavo atblokštas, bet su juo gera būdavo jau vien dėl to, kad šnekėtis galėjai be žodžių. Žodžių staiga išsigando – supratęs, kad kaip tik jie, pasakyti ir nepasakyti, labiau nei kas kitas mūsų gyvenimus buria.
– Vis tos savo šliauženos ieškai? Pradardėdavo čia su ratukais, bet dabar jau gerą savaitę nematėm. Beje, o iš kur tas vaikis, kurį su savim tampos, iš pradžių maniau, kvaištelėjusi, lėlę į vystyklus susisupus nešiojas?
– Iš kur aš galiu žinot?
– Tik jau nesidėk naivuoliu neišmanėliu, kas geriau už tave iš mūsų visų gali žinoti?
O iš Tilto kompanijos, prieš grįždamas į savo pastogę, kurią dabar jau visada vadindavo karvelide, taip prilipo tas vardas, nejučiom beveik kas vidurnaktį pasukdavo andainykšte kryptim ir patraukdavo anuo maršrutu, kurį kojos atmintinai buvo iškalusios, kuris į kraują per porą mėnesių buvo spėjęs įaugti. Melanie palėpė, laikinoji tavo buveinė: magiška raktų galia, kartais sau pamanydavo – kai jų netenki, regisi, kad prie namų, kuriuose gyvenai, dar labiau neturi teisės prieiti nei prie visiškai svetimų. Atsargiai žvelgdavo į langus pastogėj, tarsi dvi apakusios akys tamsius, nebylius – ir slankiodamas tomis vėlyvomis vidurnakčio valandomis beveik tuščiomis miesto gatvėmis, ir atsisėdęs ant šaligatvio atbrailos stebeilydamasis į juos žinojo, kad tokius ras, tokius paliks – užgesusiais vyzdžiais, jo neprisimenančius, jam abejingus, jo nė pastebėti nepastebinčius. Tačiau potraukiui čia sugrįžti ir pamatyti juos atsispirt neįstengdavo: lyg širdperšą tik dar didesne širdperša įmanu būtų išaitrinti, eidavo čia, kad ilgesys vasaros, anuomet rodėsi, niekada nesibaigsiančios, o plykstelėjusios ir užgesusios tarsi akimirksnį švystelėjusi ir iškart perdegusi balta fosforinė liepsna, dar labiau suvirpintų jautriausias stygas, per kurias ir taip jau skaudžiai gėla savo smičiumi braukė.
– Kur buvai dingęs? Ieškojo tavęs.
– Kas?
– Taigi Melanie, atsisveikint norėjo.
– Susiginčijo su ponu Legrand'u, susikivirčijo taip, kad vienas kitam atleist negalėjo, nė atlyginimo už dirbtas dienas nepaprašiusi viską metė, pabėgo, žinai gi, kokia išdiduolė. Gailėjosi, kad viltys Paryžiuj studijuoti sužlugo, neįsivaizdavo, kaip išsiversti galėtų, o metų tuščiai prarast nenorėjo, tad atsiskaitė su šeimininke ir – už lagamino. Be to, minėjo, kad ir namie kažkokie rūpesčiai, bėdos – neturėjo kada per daug dairytis. Žadėjo kitąmet atvažiuoti.
Rugsėjui einant į galą, pradėjo skysti ir Tilto kompanija. Emmanuelį ir jo draugę Sophie, Gérard'ą, Sokratą – vasaros tamtamų laisvūnus vaikus – ruduo irgi pamažu ėmė glemžtis, Philippe'ą, Nassimą, Michelį – tilto mėnesienos laisvūnus vaikus – jis į kasdienių rūpesčių tinklą vis labiau traukė. Pragaišdavo čia vienas, čia kitas, po kelių dienų vėl atsirasdavo, paskui iš naujo pradingdavo, kaskart vis ilgiau, kol galiausiai imdavo ir visam laikui pranykdavo – nei įspėję, nei atsisveikinę, lyg nė patys nebūtų žinoję, kad tai – jau paskutinis kartas šią vasarą, lyg dar būtų manę ateiti ir nebebūtų atėję: dėl paskaitų universitete ar kokios nors stažuotės, kiti gal ir darbų, vieni laikinų, kiti pastovesnių susirasdavo. Tie trumpi vasaros mėnesiai, kai gali sau leisti lengvabūdišką prabangą širdies įgeidžiams atsiduoti, pasibaigė, ir jiems, tegul ir ne per labiausiai laimingiems, reikėjo grįžti prie to, ką buvo palikę, ar ieškotis, už ko šiais metais užsikabinti galėtų. Philippe'as, a, taigi jis egzaminus perlaikyt turi, Michelis au noir
... Ar dabartis, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau, mums nebus visuomet dekadansas – jau vien dėl to, kad metų tada mums buvo mažiau? Prisiminė iš Lietuvos: ir vasaros jo vaikystės laikais buvo karštesnės, ir žiemos – tikresnės: nuo speigų tvoros pyška, sniego priversta...
Galiausiai liko tik Pierre'as.
Jei tik per smarkiai nelydavo, žinodavo, kad beveik visada jį čia, ant tilto, suras.
... Ateis, nė nepasilabinęs alkūnėmis užsikniaubs ant drėgno geležinio turėklo ir apie nieką negalvodamas žvelgs, kaip užburiamai ramiai plūsta upė, lauks, kol iš tolo atslys, priartės, pro tilto arkas ims nerti dabar jau iš viso reti Bateaux–Moucbes ar smėlį, žvirgždą, rąstus plukdančios baržos, ankstyvose lapkričio pradžios sutemose tokios pilkai liūdnos, nykumos šleifus įkandin savęs traukiančios. Bukanoses, ilgas atsigręžęs į kitą pusę lydės akimis – tolstančias it liūdesio sieliai, vakaro ūkanose pamažu tirpstančias. Žvelgs į tą apmirusį upės gyvenimą, valandas pamiršęs, klausysis vienišo būgnelio dundenimo: vasaros prisiminimai jau nebegels, vasaros laikas bus galutinai pasibaigęs. Su Pierre'u beveik nesikalbės, teisybę pasakius, nelabai apie ką ir turės, bet žinodavo, kad Pierre'as jo laukia ateinant, kaip ir jam Pierre'o reikėjo; retkarčiais apie šį bei tą šnekteldavo nebent tada, kai įsilijus įsmukdavo į kokį nors barą alaus ar vyno išgerti. Tai buvo lėtas ir stinglus rudenio laikas, laikas, kurį išgyventi reikėjo – nors nežinojo, kas prasidės, tačiau jautė, jog kažkas prasidės – tokia tarpinė būsena amžinai tęstis negali, laikas visada galiausiai tuščius indus pripildo. Visos tos lapkričio miglos, visi tie lapkričio lietūs buvo nelyginant liūdnų, įkypai kertančių rudens smuikų griežiama uvertiūra prieš pradžią: tarsi pumpuras dar besikraunančią, paskui lėtai rūkuose savo neregimus žiedlapius imsiančią skleisti.
Tai buvo laikas, kurį reikėjo išlaukti – kaip persergi ligą. remontuoja kažkokį butą aštuonioliktam kvartale, o Emmanuelis? – Emmanuelis dirba raštininku advokato kontoroj, ar nežinojai? Kaip jos, tos Tilto kompanijos, niekas nei kvietė, nei cementavo, kaip ji laikui bėgant susibūrė savaime, iš atsitiktinių priklydėlių tartum korys susiklijavo, taip ir iro, trupėjo ji pamažu, neišvengiamai, irgi savaime – nelyginant silpnesnis nei voro voratinklis, kuriam išsklaidyti nė vėjo gūsio nereikia. Ir niekas dėl to per daug galvos sau nesuko, niekas per daug nesielvartavo: veikiausiai visi jie žinojo, kad šitaip bus, ir su šia laikinybe buvo susitaikę iš anksto. Dalis jų turbūt sugrįš kitą vasarą, prie jų prisišlies ir naujokų, visada prisišlieja – pamanė, jog šitas ant grakščių geležies nėrinių ištiestas tiltas, net ne tiltas, o lieptas, tilto vardas jam per sunkus, tikriausiai kasmet suburia savo kompaniją, vis atsinaujinančią, naujais veidais pasipildančią, tą pačią ir kaskart kitą. Ir šitai trunka, ko gero, metai po metų, nesgi prisimena: kai pirmomis dienomis, vos čia atklydęs, pasidalijo džiaugsmu su Nathalie, ji tiktai atsiduso, vaikai jūs vaikai, – tarė, – nė įsivaizduoti neįsivaizduojate, koks gyvenimas ant pont des Arts virė anuomet, mano jaunystės laikais, ak taip, bet ko gi tu nori, – pati sau atsiduso, –viskas dabar blėsta, gęsta ir nyksta: nuosmukis, buvusios pilnatvės saulėlydis, dekadanso epocha, – ir būk palaimintas tu, – pakeldama akis į jį kreipėsi, – ir būkit palaiminti jūs visi, – dar pridūrė, – nežinantys, kaip buvo anksčiau – jus laimingi, nes negalit palyginti. Atmenu, tuomet važinėdavau motoroleriu, turėjau tokią senutėle, bet ištikimai tarnaujančią „Vespą“, būdavo, atbirzgiu, ratai sudarda per lentikes, staigus stabdis, nušoku...
... Liūdesys dabar gaubė šį miestą, švelnus liūdesys. Kaip minkštas oras dar šiltomis rudens pradžios dienomis, kai staiga pratrūksta lietus, o jam nulijus ima garuoti drėgmė, jis driskinėjančiom ūkanom siaustė kūną ir miestą, keistas potyris – rodės, tarp jo kūno ir miesto ribos nebėra, jo kūnas ir miestas susilieję į viena. Tartum jie kitas kitą pratęstų, klydinėjo jo gatvėm, lyg klydinėtų po save patį; labiausiai mėgo blausias pavakarės valandas, kai jau pradeda temti, bet dar visai nesutemę, kai jau trūksta šviesos, bet žibintai dar neįžiebti. Ypač tada nusmelkdavo įspūdis, apie kurį anąkart pasakojo George'as: kaip prieš dešimtmečius George'ui, taip dabar jam atrodė, kad kitados šitam mieste jau gyveno, kad tik atpažįsta vietas, kurias buvo pamiršęs.
Miestai – kaip žmonės.
Yra miestų, pro kuriuos pravažiuoji ir kuriuos tučtuojau pamiršti, lyg išvis jų būtum nematęs, yra miestų, kuriuos tu įsimyli ir kurie įsimyli tave, sapnuose kviečia darsyk juos aplankyti. Yra miestų, kurių žmonės tau regis nuskriausti, nes jiems išpuolė nelaiminga dalia gyventi juose, yra miestų, kurių gyventojams tu pavydi, klausi savęs, kodėl tau nebuvo lemta čia gimti. Yra miestų, kuriuose jautiesi svetimas, kone įsibrovėlis, yra tokių, po kuriuos vaikštant tau rodosi, kad esi draugų namuose, visuomet tau atviruose ir svetinguose. Yra tau gražių ir negražių miestų, yra tau įdomių ir neįdomių miestų, yra tau patrauklių ir nepatrauklių miestų, yra miestų, kurie ir tada, kai būni juose, lieka toli nuo tavęs, yra tokių, kuriuose net tarp nepažįstamų ir svetimiausių savas, lyg čia nuo seno gyventum, jautiesi.
Juokais vieną dieną su Melanie pasikrikštijo vienos vasaros emigrantais – tada nė nujausti nenujautė, jog šis Senos krantinių, vienos iš kitų išsigaubiančių tiltų arkų, Louvre'o, Eifelio bokšto, naktyje švytinčio kaip iš šiaudelių nupintas ir į Marso laukus vėjo nublokštas trapus lietuviškas sodas, miestas ilgainiui jį tiek užburs ir pavergs, kad iš emigranto pačiam sau nelauktai netikėtai taps imigrantu, ir ne vienos vasaros, o daugelio metų, kas ten žino, gal ir viso gyvenimo. Paskui įsitikins, kad jis – jokia išimtis: ilgainiui susipažins su ne vienu, kuris, kaip ir jis, kelioms savaitėms, porai mėnesių čia atvažiavę staiga pajuto, kad išvažiuot nebegali. Manys, kad visi jie, net vienas kito visiškai nepažįstantys, sudaro bendruomenę, – žinojimas, kad ji, tegul niekur neužregistruota ir niekada visa drauge nesusirenkanti, tik nuojautų ir numanymų saistoma, egzistuoja, jį sunkiais akimirksniais guos, teiks stiprybės ir pasitikėjimo savimi. Ir vis dėlto lygiai kaip kai kurie iš tų pažįstamų ir nepažįstamų, čia nei visiškai savų, nei visiškai svetimų, kartais keiks dieną, kai į šį miestą pirmąsyk koją įkėlė, manys, kad geriau būtų jo visai nepažinęs: jame trūks namų, bet vos parvažiavęs namo ims jo ilgėtis, be jo ištvert negalės. Nors vis sakys sau: paskutinis sykis, dar vieni metai, ir suvisam jį palieku, – žinos, kad palikt negalės. Negalės palikti pasaulių, kurių, kaip pranašavo Nathalie, laikui bėgant čia prisikurs; atrodys, kad ne jis pasirinko šį miestą, o šis miestas jį pasirinko ir už jokį užstatą paleist nebenori.
Ir iš tiesų, kas ką pasirenka: miestai mus ar mes – miestus?
Galbūt tik iliuzija, galbūt tik noras pateisint save, nors pateisinimo niekam nereikia, bet sakys sau:
Yra miestų, kuriuose gimstame, yra miestų, į kuriuos studijuot išvažiuojame, yra miestų, iš kurių išsikraustome ir į kuriuos įsikraustome, yra miestų, kuriuose gyvena mūsų draugai, yra miestų, kuriuose mes neturime nė vieno pažįstamo, yra miestų, kuriuos mes per atostogas su kelionių vadovais aplankome, yra tokių, į kuriuos niekada nenuvyksime ir kuriuos pažinsime tik iš žemėlapiuose pažymėtų vardų, – yra mums artimesnių ir visai svetimų miestų, yra begalės visokių miestų, kuriuose gyvena įvairių spalvų, įvairiomis kalbomis šnekantys žmonės, ir tarp tų tūkstančių, dešimčių tūkstančių miestų yra vienui vienas, vienintelis miestas, kuris yra tavo, kurį susirasti – tai susirasti save.
Ar miestai, kuriuose gimstame, būtinai yra miestai, kuriuose gimti turėjome?
... Žmonės mūrija namus, žmonės juos griauna ir vietoj jų mūrija kitus, žmonės tiesia gatves, iškerta aikštes, žmonės per upes permeta tiltus, žmonės iškasa tunelius, – žmonės nuolatos stato ir perstato miestus, žmonės be perstogės juos kuria ir perkuria, bet miestai keičia ir žmones.
Be kranų, be pastolių – tyliai, pamažu, nejučiom.
Miestai keičia žmones gal net labiau, nei žmonės keičia miestus.
Miestai stipresni negu žmonės?
C6, A4, E7, – ar aną ankstyvą ūkanotą vasaros rytmetį, pakėlęs, regis, tam tyčia po jo kojomis pamestą Paryžiaus schemos, Paryžiaus plano, Paryžiaus žemėlapio atplaišą, įtarti galėjo, kad tas iš raidžių ir skaičių nuaustas tinklelis jį taip supančios, B5, D3, F8, – ar akimis jį tyrinėdamas pamanyti galėjo, jog taip ilgai, gal niekada iš jo ištrūkt neįstengs?
_________________
13 Uždarom, uždarom!
14 Sakau tau. (
15 Tarnaitės kambaryje.
16 Generalinius susirinkimus.
Papievis, Valdas. Vienos vasaros emigrantai. – Vilnius: Baltos lankos, 2003.