Mono no avare ?*

I
bandau dantimis
įspausti raides į popierių
kad nė vienas? mono no avare
(avare paprastai reiškia liūdesį)
skiemuo nepabėgtų –
toks mano dantiraštis

II
ant Danės kranto
laikiau apkabinęs
sibiro žemės deivę –
jos visos su paltais
lieknos
o manoji storulė
--------------------------
--------------

III

rašyt eilėraštį
tas pats kas pavasarį
kapoti malkas –
atsisėdi vėliau ant krūvos
ir rakštis šiknon
------------------------------
--------------

IV

esu negrabiai tašytas
iš lauko akmens
nosis – seno žydo
kreiva – tėvas vaikystėj
išmetė iš lopšio
nuo to laiko
MAN - ŽEMĖ - GALVON

* Motoori Norinagos terminas

Norvilas, Gytis. Akmen-skeltės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

Jei

jei būtų augę
Alpių šlaituos
bambukų giraitės –
rašytume bambukų lazdelėm
(nereiktų jų dirbt dabar
iš meškerykočių)
hieroglifais

HIEROGLIFŲ?

riestainiais gyvatukėm
stogelių horizontais
ovalų slyvom
adatom jako plauko storumo
skylių tetraedrais
oro duobių elipsėm
iečių blakstienom kirvakočiais
peilių geležtėm ylom
pintų virvių sraigtais
begalybių varlytėm
kaulo žeberklais
durų laužtuvais žnyplėm
bičių geluonim
voratinklių nytim - - -
- - - - - - - - - - - - - -

ir vis tiek
tai nieko nekeistų
rašytume kaip dabar –
iš dyko buvimo
nevilties
įsikandę melancholijos pliauską
mirčiai skaidrėjant
lyg rytui
laumžirgio akies lėliukėj
lydimi karvių baubimo
tarp edelveisų šokant balerinoms

01 05 21

Norvilas, Gytis. Akmen-skeltės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

Išankstinis žinojimas

ateis ruduo
ir duos į dantų klaviatūrą
kalenančią Mahlerį
rudais krentančių kaštonų kumščiais
lapų delnais ištalžys
gyvaplaukių atolu nusėtus žandus

ir neklausk už ką ?
atsakymo nebus
ir nereikia
(o gal todėl
kad pavasarį sodintos vyšnios neprigijo)

ateis žiema
ir šalčiu suspaus nasrų tvorą
kurioj trūksta iltinių
landžioja išretėjęs oras
kad matai buvau nepasiruošęs
kad rogių neruošiau vasarą

įduos ir ledkirtį –
sielos ledainei išsikirsti –
rojaus obuolių kompotams
nuodėmių išnarų konservams laikyti
(kraujas seniai virtęs actu)

ateis (ir atėjo)
maža mergaitė
raudonais kaspinais
juodais bateliais
konservų atidarytuvu rankoje
ir pasiims (ir pasiėmė)
tik kreidą
kad ratu neapsibrėžčiau

Norvilas, Gytis. Akmen-skeltės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

* * *
akmens amžiuj žmogėnai
ir turėjo savo poeziją –

skelia titnagą
sugrubusiais liežuviais

užkuria ugnį –
pasmilko dilgėlėm
užkalba ašmenis
ir smeigia žodžių skeltes
į žvėries skūrą

visa kita – kas lieka (be poezijos)
skrandžio puota ir gedulas

Norvilas, Gytis. Akmen-skeltės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

Eilėraščio rašymas arba kumpiai rūkykloje

kol skerdiena dar šilta
įtrinu česnakais juodaisiais pipirais
cukrumi
iš visų pusių
pavartau paplekšnoju
delnu
kad jusčiau raudoniu sklindantį
karštį

apipjaustau kraštus
kur ne kur įpjaunu
kad įgautų formą

surišu virvėmis –
turi tvirtai laikytis ant medinio
kablio

aptraukiu balta užuolaida
kad atrodytų lyg krikštui papuoštas
kūdikis

parai palieku pamirkti savo rasale
kad visi prieskoniai įsigertų
kad atšaltų kaulai – užaštrėtų geluonis
vėliau kad skambėtų ir durtų

motinos paprašau įkurti rūkyklą
ant ugnies užpilti gerokai pjuvenų
taip kad dūmas nebūtų karštas –
skverbdamasis tik pertrauktų –
nepasikeistų spalva ir veidas

tada kabinu virš savęs
į aiškiai apibrėžtą erdvę –
ant kartelės

po savaitės ateinu
priglaudžiu dešinę ausį prie rūkyklos durų
PAKLAUSYT
paklausyt – kaip jis?
baubia ar gieda

Norvilas, Gytis. Akmen-skeltės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

Aš taip išsivaduoju

pataluos apsikamšęs akmenim – išsitiesęs lyg smilkyklė
pasikišęs po galva vaizdą – spygliais šliaužiančių sraigių

lūpos ima trūkčioti – švebeldžiuoti – vapėti : virpa
lyg MIR – UOLIAI bučiuotų
rytas išverčia iš lovos į kitą kalbą –
lyg TAIKA UOLIAI bučiuotų - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

iš burnos kyla kuždesių garas smilkalai - vilkeliu
į voratinklio šerdį –
pašauk – ir nesikelsiu – ir neisiu - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
nepulsiu prie ryto nektaro
cigaretės žarijos žiedelio

moters liežuvio kirmėlaitės vikšreliai – sliuogia visu mano kūnu
paryčiais jį išsinešioja drugiais - - - - - - - - - - - - - - - -

02 09 10

Norvilas, Gytis. Akmen-skeltės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

Senelio portretas paminklų dirbtuvių meistrui

pagal suimtojo anketą, foto traukas…
ūgis – aukštas 171–180 cm nupjautvamzdis kietis

kaimynui gyrėsi – 1941 m. vasarą surišęs rankas komjaunuoliui – turėjęs
rusišką vintovkę su vienu pažaliavusiu šoviniu

pečiai rankos – nuleistos svirtys
kaklas – trumpas dūmtraukis – rūkė tik jūržoles
plaukai – ryžavoti nušalę rugialapiai
akys – žydros Karos jūros silkių nugaros

1944 m. liepos 23 d. skeveldros sužeistas į petikaulį – išdraskė sausgysles
– ant kurių vis taikės nutūpti besiporuojantys raudoni šikšnosparniai

veidas – ovalinis glazūruotas dubuo skilusiu dugnu
antakiai– tiesios debesų lytys
nosis – maža plona

iš aviacinės bombos pasidirbo priekalą – ant kurio plakdavo karštas
moteris – (kalk geležį kol susikals – vis sakydavo)
1946 m. gegužę suėmė Panevėžio turguj – prie mėsos
žuvies prekystalių – nežinojo už ką – kaip nežinojo kodėl tada neiššovė

burna – siauras urnos tunelis
burnos kampai – pakelti tiltai šypsniui

konfiskavo zažygalkę – pasą – 146 rublius – gimimo liudijimą – be jo –
jis negimęs – ir mirt negalės – o mirė

lūpos – ploni virpantys bėgių virkščiai
ausys – mažos ovalinės – apuoko

jau grįžęs iš Vorkutos – vežiojo su "Uralu" – užmaukšlinęs geltoną
statybinį šalmą – davė žalią 50 kupiūrą su Lenino galvos plekšne –
karves šėrė raudonom olandiškom tulpėm

o kairės rankos pirštai neišsiskečia - suspausti į kumštį - - - - -
ir – dabar – kažkur – Panevėžio kapinėse

VA TOKĮ IR IŠGREMŽK – atsiskaitysim!
ant paminklo iškalk: MIRIAU – CIROZĖ – MANO DELNAS
VIRTĘS KUMŠČIU – KULKA ATSIMUŠUS Į AKMENĮ –
GRĮŽO Į ŠOVINIO KAPSULĘ

Norvilas, Gytis. Akmen-skeltės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

Penktasis puslapis

leidausi nuo Dvarčionių kalnelio – trūko dviračio grandinė
pušynas – pasirodė – raudonas
pilnas žalčių – mojuojančių juodom liežuvių skarelėm
papėdėj jau buvo įvykusi avangardija –
mane aplenkęs "Fordas" - ties kelių kryžkauliu
sulindo į "Žigulio" įsčias - - - - - - - - - - - - - - - -

saugos diržas apsliuogęs moterėlės stuburo saksofoną –
iš jo liejosi purpuro akvarelė – rankos siekė stabdžių pedalo
plaukų teptukai glamonėjo skilusio stiklo saulę – jo drobę

ir vis pagaunu save už akinių kojos –
ne vaizdas kankina mane – o aš vaizdą

visa tai buvo panašu į paveikslą –
taip matyt kurtas pasaulis – tik susidūrus
skirtingiems gaivalams – sieloms –
ar poetų trejybei susėdus prie konkretaus butelio
(kas beatrinks – jei yra čia ką skirti)

vaizdas netilpo į kelio rėmus –
kuriuo vis einu švilpaudamas
kas už ribos – gyvenimo mėsos pirotechnika:
krumpliais nupjauta pušis – prakąstas obuolys –
išganymas – nuodėmė – vaistų tūbelės – receptai nuo echolalijos

PENKTASIS PUS.: po dienos – švyturėliai laikraščiuose –
niekas nežuvo – mirties nėra (tik išsibarstymas į begalę grafito dulkių)
gyvenam gražiai – tvarkingai – be priekaištų –
visur daug nuolaidų – vairininkai atsipirko remontu –
chirurgas nepastebėjo užsivėrusių čakrų –
vainikai pinga – paminkladirbiai uždirba –
karstadirbiai sakais prakaituoja -
mokiniai į pamokas nevėluoja - - - - - - - - -

tik va – krito dar žali kankorėžiai iš artimosios pušies
ir kaimynas vis klausė: kodėl tepaluotą grandinę
nešiojuos kišenėj – jau antra savaitė?
sakau – kad pakelės žalčiams erzint

Norvilas, Gytis. Akmen-skeltės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

Istorio-misterio-grafija

Rašant šią eilę – panaudotas visas įmanomas intelektas –
5 enciklopedijos tomai ir žmogaus patologijos žinynas
bei 181 man jau nebereikalingas žodis

pasienietis patrulis – baigęs filosofiją
gavęs vibracinę ligą
nuo knygų lapų šiugždesio
ginkluotas vėzdu – klykia:

– kas plaukia šioj kalkėm siera tvoskiančioj valty?
perspėju – niekuo negaliu padėti!
(vietoj burių ištempti gėlėti marškiniai
prie bortų pririšti vijoklių virkščiais)

– dokumentus – prašom! slaptažodį
(dangui Perkūnas mosavo ugnine beisbolo lazda)

– aš Michelis Foucault – o ne Fuck you (rodo vidurinįjį pirštą):
teisiau pasaulį – bandžiau žudytis!

– aš Osvaldas Speng–ia–leris (užsispaudžia ausis):
postmodernistas yra iš skrydžio negrįžtantis Pilotas!

– aš Johanas Hui–zinga (atsisega ir rodo):
be galo mėgstu žaisti kauliukais – noriu dar pasiguosti –
aš rusiškai skambu nepadoriai!

– aš Friedrichas Nietzsche–jus (kulnu laužia valties dugną):
ne ne niekada nenorėjau būti Koščejus –
(pa)mylėjau pasaulio medį – dabar kankina sifilis –
ir malkos iš jo medinės – dega!

– aš Ortega – ispanas: dievas yra košerinė veršiena –
mus krikščionybė išgelbės – o gal dar ir velionį!

– aš šššššššššššš
(Heroin–dotas miega pasikišęs istorijos negrįžtamumo dėsnį po galva)

– o ką laidojat – tarp kitko – koks velionio vardas?

VISI CHORU:
– veršio vidurius – jo vardas – Aukselis – ydai lipa raudų siena –
mersedeso duslintuvą dar – ir be galo liūdim (juokas) – dar vidurius –
vidų vidų vidų!

(pasienietis įsikandęs vėzdą inkštė: dar – dar – dar – na – dar – na –
Viešpatie - darna!)

(UŽDANGA)

Norvilas, Gytis. Akmen-skeltės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.