Kai pasilenki, į galvą subėga kraujas ir viskas ima suktis, suktis, vis greityn ir greityn, ir kažin ar kada jau besustos...
       – Aš naktimis nekliedžiu, netgi nesapnuoju nieko, turbūt vienas toks tesu, ir mane visi užbadys pirštais, – murma sau Anielius, žingsniuodamas po kiemą.
       Praustuvė, kurią ruošiausi nupiešti, vis dar tebestovi savo vietoje, ir aš ją nupiešiu kada nors, o gal net dabar. Ji tokia jauki ir vienatviška, ar kaip čia, ji tokia vangogiška su tom savo margom ir šleivom kojom, su cerata, su kibiru vandens, su atlošu iš faneros ir pagaliau su stikline, iš kurios geriu ir aš, ir tėvas su motina, Anielius ir visi, kas tik nori. Tokia yra praustuvė, bet argi iš tikrųjų ji tokia yra...
       Tyliu visada, kai matau kitus už mane kalbančius, bet dabar rytas, ir niekas už mane nepakalba; einu prie praustuvės, pilu stikline vandenį į puodą. Lėtai, kokią dešimt stiklinių, Ateina tėvas iš kito kambario ir graibosi kažko. Gal prakurų ugniai.
       Ar šiandien mes kalbėsime apie ką nors – nežinau, bet tylos neištversime, ir Anielius pasakys: iš pat ryto nėra dūšiai vietos,- kada nors jis vis tiek taip pasakys, ir reikės šnekėti.
       Dabar jau prausiuosi – įkišu rankas į puodą su vandeniu, ištraukiu ir spaudžiu prie veido, – argi tai kaip nors kitaip pavadinsi? Tėvas vis kažko graibosi, – toks yra rytas, bet vakaras bus negreit.
       Tėvas prasitaria: reikia pirkti paltą žiemai; aš linkteliu galvą; galėtų ir nepirkti, išeičiau su senu, bet kaip uždrausi savo triūsą į gerą daiktą iškeisti, o ir pinigus pragerti gali, pats prisipažino.
       Anielius sako, kad viską galima nupiešti, kaip ir aprašyti, tik reikia kažko atsižadėti arba netekti, reikia kažką labai mylėti, o kažko lygiai nekęsti. Arba reikia eiti vienam anksti rytą į patekančią saulę, o parėjus suimti abiem rankom galvą ir ją daužyti, daužyti – tada gal kas nors ir išeis. O nenupiešus visko – kam ir būti? Tačiau lieka visada nenupiešta tai, kas virpa, plazda ir skrenda tyliau už bet kokį paukštį. Tą aš jau tikrai gerai žinau, – sako Anielius, kieme užversdamas galvą į viršų.
       Kartais svarbu neužmiršti, kur stovi praustuvė, kiek ji turi kojų, kokios jos nutaškytos, net muilu nenuplaunamos. Kartais tai svarbu, kaip ir šįryt, nes bus vakaras, su tėvu gersim po burną, ir aš eisiu į stotį važiuoti. Kur? Į žmonių pasaulį, kad po metų parvežčiau tėvui savo rankas ir parodyčiau – štai jos, dvi, į kurias norėjai įdėti visą save ir daug daugiau, bet tos rankos tuščios, ir visas gyvenimas vėjais...
       Dažnai žmonės neverkia, kai jiems labiausiai reikia išsiverkti; ir todėl praranda kažką savy, ima neapkęsti. Mane tėvas mokė verkti tada, kai širdis verkia. Argi blogai mokė? Tik reikia – aiškindavo – tokią stygą turėti sieloj, nebūtinai gitarą, o tą stygą užgavus, teka saulė, lyg tekėtų paskutinį sykį, ir tada pajusi ribą tarp visko ir verksi.
       Paskui ateisi prie savo praustuvės ir nusiprausi, kaip šįryt. Būsi švarus – šventam ir juodam darbui užgimęs.
       Jau sakiau, kai žmogus pasilenkia, jam kraujas į galvą subėga; aš dabar pasilenkęs prausiuosi, ir aplinkui sukasi. Tėvas jau nieko nebesigraibo, tik žiūri į mane ir į vandenį, lašantį nuo mano veido ir akių. Paskui tėvas mato Anielių, kuris sukiojasi po kiemą, užvertęs gauruotą galvą aukštyn. Tėvas lyg tarp kitko:
       – Važiuosim šiandien miltų.
       – Ar į malūną?
       – Į malūną, kiaulėms. Kiekvienas po maišą ant dviračio.
       – Gerai, – sakau, kabindamas lino rankšluostį ant vinies. Išeinu į kiemą baltas, kaip ir išaušęs rytas, ieškau dviračio, tačiau galvoje praustuvė, ji eglinė, tik atlošas iš faneros; praustuvė – daiktas, bet ar tik? Anielius spokso į mane. Jis irgi norėtų keliauti į malūną, bet jo rankos dar visai plonos. Gal todėl jis myli mintis apie keistas linijas ir baltas, žydras, juodas spalvas.
       – Kas padarė praustuvę? – klausiu tėvo, kai jis išlenda iš daržinės su dviračiu.
       – Aš. Tik seniai, tuoj po karo. Atsimenu, ant tos praustuvės padėdavo paskerstos kiaulės galvą, kraujas lašėdavo į kibirą, bet aš tada matydavau vien tik kiaulės snukį – prasišiepę dantys, raukšlėtos akys... Taip būdavo žiemą, po Naujų metų, ir šilta mėsa prikvipdavo visas namas.
       Kiekvienas rytas ką nors atneša su savimi, bet dabar diena, ir Anielius murma, jog niekada nekliedi. Matau, kaip tėvas nusisuka nuo manęs, lenkiasi prie dviračio ir šneka:
       – Tu visai be reikalo apie tą praustuvę.
       Aš tyliu; jau per vėlu netylėti, o ta kiaulės galva, kas ji? gal tik prisiminimo forma, o turinys, koks jis?
       – Tėve, kodėl tu taip sakai, kodėl? – atsigręžia į mus Anielius.
       – Nutilkit jūs abu! Ne jūs turit prisiminimais gyventi, džiaukitės tuo!..
       Pažiūrėjau į tėvą, jis paleido dviratį, nuėjo į daržinę ir ten atsisėdo. Rytas ir diena staiga sustingo virš mūsų galvų. Kažkas pasakė, kad daiktai, kaip ir žmonės, nelaimingi, kai juose prisiminimai gyvena. Anieliaus akys sminga į mane, nes ateis naktis, ir jis vėl kliedės vaizdais žmogaus, kuriam veidu teka kraujas ir kuris verkia, palinkęs prie praustuvės. Dviratis dabar išsitiesęs vidury kiemo, tik vienas ratas sukasi. O paskui sustoja, būna juk tokia spengianti tyla, kas atspės ją?
       Einu į kambarį, puode vanduo dar tas pats, įmerkiu vėl rankas, o prieš daugelį metų? – argi aš tada turėjau rankas? Tėvas turėjo rankas, motina, Anielius?
       Ne! Ne!
       Matau, kaip virsta į ledą vanduo tarp mano pirštų, paskui vėl atitirpsta ir krinta ant eglinės praustuvės: taip! taip! taip!   

     Mušinskas, Danielius. Kol išaušta rytas: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979