Dar sėdėdamas autobuse vaizdavosi plačią miestelio aikštę, nupliekstą pavasario saulės, keletą senyvų vyrų ir moterų, lėtai žingsniuojančių Virvytės pusėn. Ir save matė toje aikštėje, tik kažkokį keistą, sustingusį. Tykiai pamanė: gal todėl taip sustingau, kad svetimas esu – svetimas tiems seniams, tai pavasario saulei. Ir pats sau svetimas... Jeigu būtų kitaip, argi dabar kratyčiausi iš tolybių į tą miestelį, kuriame ničnieko nesu pametęs nei palikęs.
       O gal vis dėlto esu kažką palikęs, netrukus vėl graužė save Aurimas Gadeikis. Palikau čia dvejus savo metus, kurie dabar vis išnyra atminty; tai jie ir traukia sugrįžti, pereiti per aikštę... Štai jau Virvytės slėnis, kuriame kaitinausi prieš saulę net nemėgindamas skaičiuoti dienų ir savaičių. O gal ir skaičiavau, bet tai buvo tik gražus apsimetimas, kad junti bėgantį laiką, bėgantį lyg Virvytės šaltas vanduo.
       Tada irgi švietė saulė, šiltas rugsėjis jau gelsvino klevų ir kaštonų lapus, o jis, Aurimas Gadeikis, lipo iš mažo autobusiuko ir dairėsi mokyklos, į kurią buvo paskirtas mokytojauti. Galėjo ir nevažiuoti čia, galėjo iškart pasilikti didmiesty, įsitrinti į kokią redakciją ,ar šiaip kontorą. Tačiau nugalėjo iki tol nepatirtos nežinomybės ir vienatvės troškimas; vaizdavosi, jog nepažįstamame mažame miestelyje bus vienišas it pirštas: atsiskirs nuo viso triukšmingo pasaulio ir taip už kažką atsilygins jam, o gal net ir nubaus jį. Greit pajuto: paikystės ta vienatvė, vaikiškas žaidimas! Čia niekam jis neatrodė nei atstumtasis, nei kankinys. O gyvenimas, kurio jis beveik nepažinojo, čia sukosi savo ratu – gal ir neamžinu, bet ir niekada nesibaigiančiu.
       Ko jis dabar važiavo atgal – į šitą snaudžiantį miestelį?
       Autobusas jau įsuko į aikštę ir apiburzgęs dailų pusratį sustojo. Reikėjo išlipti. Aurimas Gadeikis atpažino tuos pačius aukštus klevus ir kaštonus: pasenę, tačiau pavasaris jau pažadino jų gyvastį, o šaknys traukia amžinus žemės syvus.
       Dviaukštis mokyklos pastatas matėsi iš toli, atpažino ir savo klasės langą. Kiek žvelgta pro jį, kai mokinių galvos palinkdavo prie knygų ir sąsiuvinių. Žvelgta ir galvota, kad pasirinko ne tą specialybę, kad mokytojauti gali tik tas, kuris turi geležinius nervus arba, kaip sakoma, pašaukimą. Aurimas Gadeikis manė neturįs nei pašaukimo, nei geležinių nervų. Jau po mėnesio išdūmė į rajono centrą ir bastėsi kiaurą dieną nepažįstamomis gatvėmis, tačiau vakare vėl sugrįžo. Tada galutinai suprato, kad ir drąsos neturi.
       Dar keli žingsniai, ir jis sustojo po langu. Ir dabar toje klasėje sėdi mokinukai. Tie patys suolai, ta pati lenta, galbūt net tokie pat sąsiuviniai ir knygos, tačiau kažkas vis dėlto turėjo pasikeisti. Labiausiai turėjau pasikeisti aš pats, pamanė Aurimas Gadeikis.
       Jis norėjo atsisėsti ant akmens ir laukti, kol pasibaigs pamoka, tačiau toptelėjo mintis, jog vis dėlto turi šiokį tokį tikslą – važiavo čia aplankyti žmogaus, kuris neseniai jam buvo atsiuntęs laišką. Laiškas keistas – lyg išpažintis, lyg kaltinimas. Tačiau ryžosi susitikti – kad pats sau neatrodytų abejingas ir kurčias.
       Pasuko tiesiai per mažytį mokyklos stadioną, peršokęs griovį atsidūrė traktorių ir mašinų išmaltame kelyje ir patraukė į atokiau stovintį trobesį. Tas žmogus tada dar nebuvo miestelio keistenybė, bet turėjo vilčių juo tapti: rašė lyg ir eilėraščius, kuriuos deklamuodavo šokių aikštelėje prie Virvytės. Tiesa, ne visada jam pavykdavo iki galo perskaityti savo posmus, garsi muzika nustelbdavo trūkčiojantį balsą, ir jis turėdavo pasitraukti šonan. Kartais kokia drąsuolė juoko dėlei jį net iškviesdavo šokti, bet nieko stulbinančio neatsitikdavo: šoko nė kiek ne blogiau už kitus.
       Aurimas Gadeikis neabejojo, kad ras gražių ir įtikinančių žodžių, kuriais nuramins ir paguos tą žmogų.
       Kai pravėrė duris, į jį tvokstelėjo prikūrento kambario šiluma. Kas ten? – išgirdo kimų balsą. Nežinojo, kaip atsiliepti, todėl nieko nesakydamas žengė tolyn – per virtuvę į baltas fanerines duris. Iškart atpažino vyriškį, kuris ant voko buvo pasirašęs – Gediminas Mickus.
       Nors spindėjo balandžio pabaigos vidurdienis, lauke šviesu ir gaivu, tačiau kambary stigo šviesos, ir Aurimą Gadeikį nusmelkė abejonė; ar vertėjo leistis į šitą avantiūrą. Dabar išgirsiu viso pasaulio atstumtos širdies skundą. Arba turėsiu išklausyti storiausią sąsiuvinį poezijos perlų. Arba būsiu apkaltintas, kad nesirūpinu gyvenančių po skaisčiąja saule moraliniu veidu. Kad ir kaip ten būtų, iš čia ištruksiu vos gyvas.
       Jį mandagiai pasodino už stalo, į gėlėtą puodelį įpylė arbatos, prikrovė lėkštę sausainių. Siurbtelėjęs gurkšnį, Aurimas Gadeikis pasiruošė klausytis.
       – Kodėl jūs prieš dešimtį metų pabėgote iš mūsų miestelio? Ar buvo kokių objektyvių priežasčių, ar tik vidinės – baimė, nerimas, ilgesys?..
       – Jūs teisus, – šypsosi Aurimas Gadeikis, – tik vidinės, būtent tos, kurias išvardijote...
       – Taigi pripažįstate, kad gyventi tokiame miestelyje kaip mūsų reikia daugiau vidinės stiprybės negu didmiesty? Juk jūs dabar gyvenate dideliam mieste?.,
       – Didmiesty gyvenimo beprasmybė juntama labiau, bet ją ten lengviau įveikti...
       – Gal galėtumėt tiksliau paaiškinti... – Aurimas Gadeikis juto į savo veidą įsmeigtas Gedimino Mickaus akis.
       – Argi tai jums labai svarbu? Juk nesiruošiat keltis į didmiestį?..
       – Galbūt nesiruošiu. Bet norėčiau, kad jūs būtumėt visiškai atviras. Patikėkit, man tai labai svarbu.
       – Gerai, – jau be šypsenos ištarė Aurimas Gadeikis. – Mieste, kuriame dabar gyvenu, niekas nė sykio man neuždavė tokių klausimų, o čia ir pats kiekvieną vakarą galvodavau vis apie tą patį, vis apie gyvenimo prasmę. Tai turbūt daug ką pasako.
       – Taip, – numykė Gediminas Mickus. – Jūs teisus. Tačiau turiu ir kitą klausimą: ar jūs nesiruošiate nusižudyti?
       – Ne, nesiruošiu, – greitai atšovė Aurimas Gadeikis.
       – Kodėl?
       – Nemanau, kad tokiam žingsniui reikia labai ruoštis...
       – Nesutinku. Būtent tokiam žingsniui ir reikia kruopščiausiai pasiruošti.
       – Kaip? – išsprūdo Aurimui Gadeikiui.
       – Visų pirma jūs privalote rašyti dienoraštį. Ar dar nerašote?
       – Rašau. Bet tai nėra ruošimasis.
       – Nesutinku. Jūs pradėjot ruoštis pačiu tikriausiu būdu. Kai ateis laikas, būtent dienoraštis ir leis jums tai padaryti.
       – Esat keistas pranašas. Savo keistenybėm stebinot miestelį ir tada, prieš dešimt metų...
       – Dabar manęs čia niekas nebepažįsta. Pasivaikščioti išeinu tik naktį. Turiu dar vieną klausimą: ar jūsų neslegia, kad esat mažas žmogus? Beveik niekas?
       – Kaip jūs suprantat žmogaus didumą? – paklausė Aurimas Gadeikis. – Ar reikia prilygti dievui? O gal kokiam viršininkui?
       – Neišsisukinėkit. Esate mažas žmogus ir puikiausiai tai suvokiat. Esat beveik niekas.
       – Napoleono kompleksas manęs nekankina, nors... galbūt todėl ir pabėgau iš šito miestelio. Didmiesty lengviau būti mažu žmogum...
       – Matau: jums niekada neužteks drąsos nusižudyti, – Gediminas Mickus reikšmingai nužvelgė Gadeikį. – Kas išmoksta pavirsti į nieką, tas nenusižudo. Nors, tiesą sakant, pasitaiko ir išimčių.
       – Kaip jūsų posmai, poezija? – Aurimas Gadeikis ryžosi pereiti į ataką.
       – Jūs juokiatės, o gal norite mane įskaudinti... Rašytinė poezija neturi beveik jokios vertės, tai niekam nėra paslaptis. Visa naujųjų laikų poezija neverta net vaikų žaidimų...
       – O jūsų laiškas? Ten kaltinate visuomenę, kad ji nesupranta jūsų?..
       – Mielasis, tai buvo jaukas, kad jūs atvažiuotumėt. Argi kitokiu būdu aš būčiau jūsų sulaukęs?..
       – Ne, nebūtumėt, – prisipažino Aurimas Gadeikis.
       – Gyvenime reikia amžinas būties problemas derinti su virškinimo trakto problemom. Kasdienį melą – su amžinom tiesom. Ar jus nenorėtumėt būti politikas? Kokios nors šalies valdovas?
       – Valdovas ar vadovas?
       – Manau, nedidelis skirtumas. Galvokit, kaip jums patogiau...
       – Norėčiau. Kiekvienas mažas žmogus norėtų būti valdovas ir visų pirma sutriuškinti tuos, kurie jį skriaudė... – Aurimas Gadeikis šypsojosi. – O paskui pradėti skriausti visus kitus, ar ne?..
       – Ar tai nepanašu į kvailių pokalbį? – sunerimo Gediminas Mickus. – Aš nenorėčiau, kad mūsų pasikalbėjimas neturėtų vertės. Nuo jo daug kas priklauso.
       – Kas? – nustebo Aurimas Gadeikis.
       – Mano ir jūsų likimas...
       – Argi? – dar labiau nustebo Gadeikis.
       – Pamatysit, kai sugrįšit į savo didmiestį.
       – Ar tik neketinat iškrėsti kokią šunybę?
       – Jums? Ne, niekada. Jūsų vardu ir pavarde aš dar nė sykio nepasinaudojau ir, prisiekiu, nepasinaudosiu. Yra ir geresnių žmonių.
       – O ką jiems darote? – išsigando Aurimas Gadeikis.
       – Nieko ypatingo. Kaip minėjau, vaikštau naktimis po mūsų miestelį ir kalbuosi. Jie kartais būna visai pakenčiami pašnekovai.
       – O kada baigsis mūsų pokalbis?
       – Greit, – gana žvaliai atsakė Gediminas Mickus. – Dar vienas klausimas, ir jūs būsite laisvas. Ar nesiruošiate sugrįžti ir vėl apsigyventi mūsų miestelyje? Tik neskubėkit, pagalvokit prieš atsakydamas.
       Aurimas Gadeikis truputį pagalvojo, paskui ryžtingai ištarė:
       – Ne. Manau, kad šiam miesteliui visiškai užtenka jūsų. Dviejų juk būtų per daug, – ir jis liūdnai nusišypsojo.
       Gediminas Mickus palydėjo Gadeikį iki durų, padėjo užsivilkti švarką ir atsisveikindamas ištiesė ranką.
       – Tik neužmirškite dienoraščio, – šūktelėjo tarpdury. – Aš irgi rašau...
       Pavasario saulė jau persirito per pusiaudienį, bet iki vakaro sutemų dar buvo toli. Mažame mokyklos stadione lakstė ir šūkavo būrys vaikigalių. Turbūt šeštokai, įvertino Aurimas Gadeikis. Pro mokyklą jis patraukė miestelio aikštėn ir šiek tiek stebėjosi, kad visi sentimentai, kurie rytą buvo apnikę, dabar kažkur pradingo. Vėl jautė šiam miesteliui šaltą panieką. Žinojo, jog daugiau tikrai čia niekada negrįš – nei savo noru, nei varu varomas.
       Laukdamas autobuso, dar sykį prisiminė Gediminą Mickų: o jeigu ir aš visu savo gyvenimu esu tik Gediminas Mickus? Tos jausmingos svajonės, tas pasaldintas gerumas ir mandagi šypsenėlė? Ir tie nekalti prisiminimai, kurie lydi kiekvieną mano žingsni – tik Gediminas Mickus, nors ir vadinuosi Aurimas Gadeikis...

       Novelės Metai – 88. Vilnius: Vaga, 1989.