šių laikų tragikomiška poema
Kad laikraščiai neapkaltintų manęs
už tylėjimą,
aš pradedu:
1
Gimnazistės nuomonė
apie piemenų ir poetų meiles.
Buvau piemenės rūbuose,
ganiau kiaules sulysusias,
dabar lankau gimnaziją
esu labai išdykusi...
Trankausi miesto gatvėse,
galvoje vėjai sukasi,
paguodą dūšiai siuntančiai
randu poeto lūpose.
Kitokia meilė gatvėse...
Ne tai, kaip kaime būdavo:
nutvėrus snarglių piemenį
linksma į šiaudus griūdavau.
Laisvesnė meilė piemenio,
neg šio poeto mokyto:
nei jam įtiksi šokdama,
nei jį bučiuot patropysi...
2
Kaip gimnazistė prakeikia
poetą.
Neilgai meilė tęsėsi
poeto to nedorėlio...
Jisai, kaip šuo, tik skalija,
ir rūpi jam tik doleriai!
Nubodo man prieš veidrodį
raityti plaukus žnyplėmis;
nubodo angliais juodinti
liūdnų akių aplinkumas.
Kasdien suknelę trumpinau,
turbūt, visai be reikalo:
jis man, bailys, neperskaitė
nė vieno savo veikalo!
Jis moka vėjus gaudyti,
rašyt posmus sudilusius,
kalbėt žodžius nuvalkiotus,
apgauti mus pamilusias...
Mačiau jį vakar smuklėje:
sėdėjo jis rūkydamas
ir ten kažkokiai Talijai
pašonėn liksmas gnybdamas...
Prakeiktas būki, valkata!
Užsprink degtinės putomis!
Bereik teatrus lankėme,
bereik fokstrotus sukomės!
3
Ką veikė gimnazistė,
kada poetas ją pametė.
Liūdna klajoju gatvėse,
akyse miglos sukasi...
Nejaugi jis su Talija
bangose šiandien supasi?
Turbūt mane jis pametė,
turbūt paliko vieną...
Užtat lakstau aš gatvėmis,
užtat siuntu per dieną.
Kai baisios, mintys atlekia
ir plėšo galvą siusdamos, —
nakčia iš lovos šokusi
į gatvę bėgu, klupdama...
Virš miesto mėnuo plaukioja,
sidabro žvaigždės žybčioja,
kaip akys jo pajuodusios,
kaip skylės kur bažnyčioje.
Jis mano laisvę užmušė,
širdy aistras uždegdamas...
Dabar jis vel sau švilpauja
ramybę smuklėj rasdamas.
O aš per naktį lovoje
sapnuoju, kaip jis prageria:
ir meilę mūs saldžiausiąją,
ir bučkį ten, prie Soboro...
4
Kaip veikia rudens vėjai
įsimylėjusią gimnazistę.
Ruduo su vejais atlekia,
gelsvus lapus paberdamas...
Kaip tu jautiesi, valkata,
ten smuklėj alų gerdamas?
Ir aš jau vakar išlenkiau
stiklelį vieną likerio,
paskui draskiau istoriją
bepročio senio Viperio.
Galvoje virė smegenys, —
kažkur skridau fantazijoj...
Nubodo man istorijos,
įgriso man gimnazija!
Kartu su vėjais rudenio
į tuščią širdį liejasi
vulkanai skausmo juodojo...
Esu viena alejose!
Einu į parką Vytauto,
upe valtelėj plaukioju —
visur tos akys juodosios,
visur, visur aš laukiu jo!
O jis linksmai su Talija
jausmus, kaip siūlus, painioja,
ir ten, vėliau, prie Nemuno
rožes nuo lūpų skainioja...
— — — — — — — — —
— — — — — — — — —
Chuligane!
Tu,
kol išgavai iš manęs pabučiavimą, kalbėjai man aukšto
stiliaus nesuprantamus žodžius, glaudeisi prie manęs,
imdamas už mano... O, niekše.!
Tu,
kol aš, kvailutė, tikėjau tavo nesuprantamiems žodžiams,
naudojaisi proga: nusivedei mane tęn, kur žaliuoja pilni
lakštingalų krūmai, ir ten, toje vietoje, tu mane...
O, kokia aš nelaiminga!
Man gėda ir pamanyti, kad aš, septintos klasės gimnazistė,
po devynių mėnesių...
Chuligane, chuligane!
Tu pražudei mano gyvenimą!
5
Ką svajojo gimnazistė,
pajutusi savo tragišką būklę.
Lietus į langą beldžiasi,
už lango vėjai barasi...
Taip slenka tamsus mėnesiai,
ir man liūdniau vis darosi.
Myliu dabar aš Nemuną,
bangas, vilioti mokančias...
O tu myli Nataliją
baletus smuklėj šokančią!
Aš ilgai, saulei leidžiantis,
viena pakrantėm vaikščioju:
matau kaip meile virpančios
porelės supas valtyje.
Supaus ir aš toj valtyje,
buvau ir aš pamilusi...
Dabar, tik pult į Nemuną,
apglėbt bangas pakilusias!
Kur eit? Ką veikt paklydusiai?
Kur dėt akis nuliūdusias?
Tave tik keikiu, valkata,
tave, alui paplūdusį...
6
Kaip gimnazistė nusprendžia
pastoti vienuolynan.
Žiema su šalčiais prašvilpė,
ir aš esu jau... motina. *
Sustok kartus gyvenime:
manęs jau nieks nesotina!
Gegužio vėjai atlekia
žiedų kvapus atnešdami,
tik aš klajoju gatvėse
skausmus visur atrasdama.
Pirmoji meilė replėmis
apviltą širdį gnyba mą...
Gal lėkt kur nors su orlaiviu?
Gal nert į jūrų gilumą?
Nei lėksiu kur su orlaiviu,
nei nersiu aš į gilumą:
širdy, seniau paklydusioj,
nauji troškimai užgema!..
— — — — — — — — —
Aš,
kurią tu apgavai,
pakeliu sparnus naujam gyvenimui.
Nekalbėsi tu daugiau kitiems,
kad mano kūnas,
lyg iš marmuro nulietas...
Aš,
apsivylusi meilėje,
pakeliu savo širdį Dievop
ir kupina naujų vilčių
užsidarysiu vienuolyno sienose.
Aš,
paklydusi avelė,
žiauraus vilko dantų apdraskyta,
sugrįžtu į savo avinyčią...
___________
* Kur dingo jos kūdikis, tikrų žinių negauta.
7
Kaip gimnazistė, eidama vienuolynan,
atsisveikina su gatve.
Sudiev jums, gatvės žiburiuotos!
Sudiev ir meilė apvilta!
Dabar aš Dievą vien maldausiu,
kad būčiau... būčiau nekalta!
Tenai laiminga aš gyvensiu
tarp sienų rūbuose juodos:
manęs nemėtys daugiau aistros,
ir vyrai gatvėj nebučiuos...
Sudiev, sodeli prie muzejaus,
suoleli, krūmuose žaliuos!
Daugiau nedegs jo juodos akys,
ir meilė širdį nebanguos.
Ramu, ramu ten, kaip paukštytei,
toli nuo žvėriško žmogaus...
Dabar jau meilė nusileidžia
į širdį mano iš dangaus...
— — — — — — — — —
— — — — — — — — —
8
Kaip gimanzistė, būdama vienuolyne,
vel pamyla poetą.
Aš sėdžiu sau viena prie lango,
ir sieloj, rodos, jau ramu.
Daugiau jau nematys manęs poetas,
daugiau jau nesėdėsime abu.
Bet... (nuodėmė!) širdis nenurimo:
jisai sapne dar vis ateina...
Ateina tas, kuris mane kankino,
ir žiedus su manim sumaino.
Štai ir dabar...
Poetas. (prisiartinęs prie lango, tyliai)
Natalija!... Natalija!...
Ji
Kas tu?!
Poetas.
Esu aš tas,
kurio jau nieks nemyli,
kurį aistrų bangavimai apvylė...
Ji (persigandus)
Ach!...
Poetas.
Aš atėjau,
ieškodamas tavęs, Natalija.
Ji.
Tu pražudei mane... Šalin!
Poetas.
Aš atėjau iš smuklės prasigeręs,
kad nuvalyčiau savo sielos dulkes,
kad tu išgelbėtum mane...
Ji. (vis minkštesniu tonu)
Nereikia man tavęs:
aš savo sielą pašvenčiau aukštybėms,
o tu... šalin!
Poetas.
Aš to nelaukčiau iš tavęs,
Natalija... (nori ją apkabinti)
Ji.
Palauk!... (po ilgokos pauzos)
Žiūrėk, kas ten ateina?
Poetas. (persigandęs)
O—o!.. Minia!..
Minia.
Užmušt jį akmenais! Duot rupūžei!
Poetas. (bėgdamas)
Natalija!.. Natalija!.. O, kaip, baisu,
kas aš nesuprastas esu!..
Poetas bėga, o minia palydi jį akmenimis.
Natalijos širdyje atgema prigęsusi meilė.
9
Kaip gimnazistė nusprendžia
apleisti vienuolyną.
Ar sapnas buvo čia, ar tikrenybė,
aš nieko nežinau, oi nieko...
Tiktai jaučiu, kad grįžta, kas pražuvo,
prieš ką man atsispirti trūksta vieko...
— — — — — — — — —
— — — — — — — — —
Aš niekur nerandu ramybės: nei gyvenimo bangose, nei vienuolyno tyloje... Mano širdis kažko trokšta, veržiasi kažkur mintys, bet kur — aš ir pati nežinau. Akys klaidžioja, ieškodamos mylimojo veido... Jokia jėga neatitrauks manęs nuo jo! Ar man, septintos klasės gimnazistei, tupėti vienuolyne? Argi man, kurios galvoje devynios vėtros ūžia, laukti pasiilgimuose prisiartinančios senatvės?
Ne!
Aš išeinu vel gyveniman! Geriau bekovojant žūti gyvenimo bangose, negu surūdyti vietoje!
10
Kaip dainuoja gimnazistė,
nusprendusi apleisti vienuolyną.
Vel atgimstu aš naujai:
verda gyslose kraujai...
Ach, brangusis, tu mane
atsimink, kaip aš tave!
Blizga žvaigždės danguje,
velnias rėkia širdyje —
ilgu, ilgu man, draugai,
tarp šių sienų būt vienai...
Atsiminki krūmus tuos
ten už Nemuno laukuos... —
Ir mylėsi tu mane
taip karštai, kaip aš tave.
Gatvės triukšmas mudu neš
per gyvenimo gelmes,
meilė širdyse liepsnos,
bučkis saldainius atstos...
Tau valencijos garsuos
kūnas mano pasiduos...
Tik mylėki tu mane
dar karščiau, kaip aš tave!
Šitą dainą jį uždainavo taip garsiai, kad net visas vienuolynas skambėjo. Užtat kitą dieną ji tapo pašalinta iš vienuolyno.
11
Ką svajojo gimnazistė,
išmesta iš vienuolyno.
Beveik metus kalėjime
skaistybę dūšios sergėjus,
žengiu aš vel gyveniman
pilna naujos energijos.
Manęs čia nieks nepriima,
visi manęs čia baidosi...
Tai kur dabar aš vilksiuosi
septintą klasę baigusi?
Gal būt poetas mylimas
atbėgs gatve čia tekinas,
alaus, degtinės buteliu,
gardžiais saldainiais nešinas?..
— — — — — — — — —
Taip jai besvajojant Karo Muzejaus sodelyje, ateina poetas, saldainiais nešinas, ir juodu susitaiko.
Kadangi Lietuvoje yra pakankamai inteligentų, tai aišku, gimnazistams, baigusiems sėptynias klases (juo labiau gimnazistėms) nėra kur dėtis. Nėra kur dėtis ir poetams, kurie prageria savo talentus smuklėje ir paskui žliumbia, kad jų raštų nieks neskaito. Kaip matome, šiuo atveju poetų ir gimnazisčių likimas supuola, užtat nėra nuostabu, kad mano poemos didvyriai, Karo Muzejaus varpams gaudžiant, apsikabino ir karštai pasibučiavo ..
Šiais žodžiais baigiasi mano poema, kuri, tikiu, pagarsins mano vardą ir pavardę ne tik Lietuvoje, bet ir užsieniuose.
Šitokiu, atsiprašant, šlamštu aš pradedu savo rimtą literatūrinę karjerą.
Kaunas,
1928 m.
Išleido St. Š. ir V. Mš.
Kalba autentiška