PIEŠIMO PAMOKA

Šiandien piešime žaibus.
Žaibus virš obelų
arba virš didmiesčių bokštų,
jei norite, virš avilių.

Kokia spalva juos dažysim?
Geltona, melsvai žalia.
O galit palikti ir baltus –
lyg negro dantis tamsoje.

Į ką bus panašūs zigzagai?
Gal – į užlaužtas rankas,
gal į šaknis, gal į nervus,
o dar geriau – į šakas.

Tad prašom – paprakaituokit,
pamatysime po valandos,
kaip dega pavasario žaibas,
prikaustytas prie lentos – – –

Ar matėt ką nors liūdnesnio,
ar matėt ką nors nekaltesnio,
ar matėt ką nors ramesnio,
kaip nupiešti žaibai?

DANGUJE

Aš sėdžiu danguje.
Man taip ramu,
lyg draugo kambary,
kur surinktos visų karų patrankos,
visi kardai ir kalavijai.
Ant sienos nukryžiuotas liūtas,
Baisus lyg generolas prieš ataką,
po kojom meškos, krokodilai,
o virš galvų – žvaigždė,
taip panaši į lempą,
kadais apšvietusią mums pigų vyną.
Vos sukas dangiška plokštelė.
Žiūriu žemyn:

Iliuminuotas laivas perlūžta pusiau.
Raudonos širdys laksto lyg žymėti atomai.
Ugnies žiedai pražysta ant kalnų.
Įaudrinta banguoja žemė.
O vandenai kaip lygūs veidrodžiai
atspindi dangų.
Man taip ramu.

Liečiu praplaukiančias žuvis.
Besvoriais pirštais jūržoles raškau.
Pelekai šnara palei veidą
lyg pasibaigusi plokštelė.

ILIUZIJA

Kai šniokščia vėjas ir lietus,
per kiemą parvelka batus
miela iliuzija.

Atsargiai praveria duris,
pauosto orą kaip žvėris
ir šitaip dūsauja:

O, kai aš viešpačiu buvau,
aš tavo kraują ragavau
iš krištolo.

O, kai aš elgeta likau,
tave per lietų aplankau
iš įpročio.

O, kai aš tapsiu vien dvasia,
gyvensiu tavo vaikuose
nuliūdusi.

Tik neišdeginki akių,
tik nepasiūlyki smulkių
iliuzijai.

NEMATOMAS PAUKŠTIS

Šis kovas prabėgo kaip garsas laukais,
kaip džiaugsmo ir baimės nervingas montažas,
kai tu ant karnizo pakibęs laikais
kaip didelis virpantis lašas.

Tave apačioj pasigautų ledai,
suplotų greitieji linksmybių vežimai.
Šis kovas prabėgo. Ir tu apskridai
ta stingdantį dvasią vilčių apskritimą.

Štai žolės jau kalas. Daugybė spalvų
susups ir paslėps tavo kūną pašiauštą.
Pragysi linksmai virš praeivių galvų
iš laimės, kad tu vėl nematomas paukštis.

***
O vasara jau ir prabėgo
juokingai laiminga pro mus,
nustūmė ant rudenio bėgių
klajojančius mano namus.

Šešėliai ant sienų paraudo
nuo miško gaisrų ir žarų.
Nė vieno padūkusio draugo
šitam pašaly neturiu.

Ir liūdna vienam šokinėti
ant gyjančių žemės randų,
ir gal paskutinę avietę
sutraiškyt kvailelio batu.

***
Žiūriu į grožį su ironija –
graži gamta, graži šeima,
neblogos kojos, gražios kojinės,
žavi Liuciferio žmona.

Gražiai mes kalbame, gražiai paguodžiame,
gražiai dainuojame gražias dainas,
gražiai išdžiaustome varžovų nuodėmes,
gražiai uždangstome savas dėmes.

Graži mūs šiandiena, graži mūs rytdiena,
graži saulėkaita, gražus lietus,
gražiai mes kylame, gražiai mes ritamės;
gražiai apstumdome vieni kitus.

Gražiai mes juokiamės, gražiai mes verkiame,
gražiai mus traiško garvežiai.
Ir kai gražiai akis užmerkiame,
tai mus palaidoja gražiai.

***
Bijau aš
knygų žiaurios išminties,
karnavalinį džiaugsmą
sutraiškančios gniaužtais
ir vilčių danguje
nė mažiausios žvaigždės
nepaliekančios
rytmečiui auštant.

Kaip nevykėlis meilės,
bijau jų jėgos,
jų traukos,
jų skutamo skrydžio,
jų absurdo, šventumo
ir visados –
negailestingų patyčių.

Bijau atsiklaupti,
bijau būt vergu
kad ir pačio skaisčiausio
žodžio ar veido.
Išdidumą kaip kaulą
Įsikandęs urzgiu
Ir nė vieno
Neprisileidžiu

***
Kada gi baigsis ta ilga žiema?
Įskaudo akys nuo vis naujo sniego.
Dabar jau valkata esu. Ne tu viena
taip žemini mane. Pabėgu.

Metalo balsas danguje – nejaugi paukščiai
išmoko stūgauti iš nelemtų lėktuvų?
Metalo balsas minioje – kardai ir šaukštai –
toksai košmariškas po išgertuvių.

Nejaugi tai palaima ir šviesa –
ta užsitęsusi ramybės šventė,
tas ledas vyzdžiuose ir maldose?
Nepajėgiu taip šventiškai gyventi.

Nenoriu vis ramiau ramiau ramiau
kvėpuoti, eiti, prie žemelės svirti
ir nebešaukt iš laimės, kad gimiau,
ir dar nešaukt iš siaubo, kad numirsiu.