1
Atpigo autentiškos rožės ir moterys.
Pražydo nailonas ir seksas.
Atpigo bifšteksas ir rašomasis popierius –
Eiliuotas ir prozinis tekstas.

Atpigo emblemos ir sportinės vėliavos,
Regalijos, ordinai, tortai,
Abortai ir lėlės, ir visos tos velniavos –
Karaliai, ministrai ir lordai.

Atpigo senatoriai. Aišku, diktatoriai
Ir p. prezidentai atpigo.
Beje, ir ministrai, beje, provokatoriai,
Ir tie neverti nė skatiko.

Atpigo guma, pistoletai ir nuotykiai.
Atpigo ir galvos, ir širdys.
Ir barzdos atpigo. Atpigo narkotikai.
Pigu šizofrenija girtis.

Atpigo Pegaso ir džiazo melodijos,
Ir kino reklamos, ir knygų
Viršeliai, žmogaus filosofinis modelis –
Pats Homo Sapiens atpigo.

Atpigo komedijos, dramos, tragedijos,
Atpigo ir priešdėlis „anti“.
(Be priešdėlio „anti“, kurio žmonės gėdijos,
Tik rašomas žodis „gyventi“...)

Gyventi! gyventi! gyventi! Afišose
Nuvalkiotas – žodis atpigo.
O „anti“? O „anti“ be reikalo kišasi –
Ir jis neišvengs čia intrigų.

Tai kas gi išliko vertinga pasaulyje?
Atpigo ir širdys, ir rožės.
Ir galvos, ir moterys… Netgi pusiaujyje
Atpigo egzotiškas grožis.

Ir aš – infliacijos metų garsiakalbis:
Atpigo kava ir bifšteksas,
Atpigo ir mano poetinis suokalbis
Ir mano eilėraščių tekstas.


2

Kas aš esu: žmogus ar surogatas?
Ar užkištas palėpėn rausvas su-
bom-bar-duo-tas revoliucijos plakatas?
Ar gyvas – kaip mirtis? Kas aš esu?

Žmogus – plakatas? Ar žmogus – maketas?
Archaika? Ar neoreklama?
Gal aš besvoris – kaip mintis? Gal kietas –
Kaip deimantas? Gal minkštas kaip... guma?

Kas aš: žmogus? plakatas? surogatas?
Ką atsakysiu, kai žvaigždė paklaus?
Gal infliacijos laikų magnatas?
(Ir visko daug, ir nieko stabilaus!)

Kas aš: žmogus? maketas? ar plakatas?
Kas, XX amžiau, aš esu?
Man darosi baisu: dabar toks metas,
Kad nieko čia nėra lengvesnio, kaip su-
bankrutuoti...


3

Atpigo planetoj arkliai ir poetai...
Bet kuo gi pati planeta čia dėta,
Jei (kaip pranašavo poetai!) planetoj
Labiausiai atpigo pati planeta...

Atpigo planetoj poetai. O grybai?
O grybai pabrango. Kokie? Šampinionai.
O kaip supergrybai, kurių gamybai
Į purvą iššvaistomi supermilijonai?

Ir tie supergrybai čia, aišku, pabrango.
Bet ar mini planeta čia kalta,
Kad šungrybių kaina į ją bumerangu
Atsimuša? Pinga pati planeta...

(Dabar jai padeda mini mada.)


4

Mirštam visi, atsiprašant, po vieną,
Buto karste restauravę sau ežią.
Mirsim visi, nusigręžę į sieną,
Vienas nuo kito slapta nusigręžę.

Lyžčios pajaco išblyškusią kaukę
Vienišas vilkas mėnulis.
(Jau kaukia!)

Mirštam visi, atsiprašant, sutūpę
Vaterklozetuose ant unitazų.
Mirsim visi ir į mėšliną upę
Stiksą atnešime porą protezų.

Lyžčios pajaco išblyškusią kaukę
Lapė žvaigždė.
(Suvaidinusi draugę!)

Mirštam visi, atsiprašant, sugulę
Migy kaip žvėrys (panašūs į ežį!)
Mirsime – lyg absoliutinį nulį –
Nugarą vienas kitam čia atgręžę.

Lyžčios pajaco išblyškusią kaukę
Saulė kaip kiaulė.
(Per nosį jau braukia!)

Mirsim visi nusigręžę...


5

Atpigo riebus matematinis nulis.
Pabrango išdžiūvėlis minusas.
Atpigo ir jaunas kaip veršis mėnulis –
Kaštuoja pigiau, negu primusas.

O lupo kadaise poetai čia auksu
Už blyškią mėnulioiliuziją.
(Ir aš tų laikų jau, deja, nesulauksiu –
Jie liko jau klasikų pusėje.)

Dabar, aišku, vario monetomis moka
Už tikrą lunarį – už akmenį.
Išmeskit lunatikui kuklų varioką
Už atkastą lyrinę atmintį.

Jis neša, padėjęs ant vaikiško delno,
Mėnulį kaip antį nutukusią.
Poetas nesiekia egzotiško pelno,
Nors pusę mėnulio jis nukasė.

Na ką gi, atpigo, vadinas, atpigo.
Gal greitai už dyką bus dalomas
Mėnulis – kaip priedas prie sekso knygų,
Ir jo lankymas bus jau privalomas.


6

Vartydamas labai senus, gal 100 metų senumo,
laikraščius, pasakojo poetas Nikolas Giljenas,
jis užtikęs skelbimą,kuriame piliečiai prašomi
rinkti pinigines aukas vienopoeto išpirkimui
iš vergijos...

Sumeskit smulkių, atliekamų, aišku, nuo nosies,
Ir išpirkit iš rimų, iš muzikalaus
Ritmo vergijos poetą, – nes pats jis kamuosis
Dar 100 metų ir išpirkimo nereikalaus...

Sumeskit smulkių, – na ką gi jums reiškia idėjų
Ir pinigų infliacijos ligotu metu
Tokia suma? Pasaulis dar panašios neregėjo
Komedijos – kaip prekyba kvaišu poetu...

Sumeskit smulkių, – užtikrinu jus, – poetai
Nebrangiai kainuoja. Užtikrinu – nebrangi
Toji prekė. (Ji kartais netgi pati, jos gėdai,
Pasisiūlo pabūti manekenu lange.)

Sumeskit smulkių ir išpirkit iš žodžio vergijos
Juodaodį poetą. Sumeskite saują pigių
Varinių monetų. Auksą palikite valdininkijos
Džiaugsmui, – nes kaip čia klestėsite be... vagių?

Išpirkite rimo, ritmo ir žodžio vergą.
Uždėkite jam laisvo žmogaus grandines.
Tegul ir jis aukso, aišku, karštlige serga.
Sumeskit atliekamų nuo nosies smulkių, nes...


7

Ašara tau iš akies
Tiek tekės,
Kiek ašarai,
Aišku, reikės.

Ir aš gyvensiu tik tiek,
Kiek manęs
Čia reikės.

Mirtis užbėga kaip mintis
Už akių


(...)
16

Atpigo chorėjas –
pigesnis nei vėjas.

Atpigo ir jambas –
kaip sūriokampas.

Anapestas pinga –
net daros juokinga.

Juokinga: verlibras
pigus tarsi skriblius.

Ir aš –
pinigų
automatas –
pingu.

Pingu, nes pigias
štampuoju knygas.

Pingu, nes, tarp kitko,
verlibras atpigo.

Atpigo chorėjas,
ir jambas atpigo.

Ir aš, kaip tas vėjas,
nerimtas, amigo!


(...)
19

Nukrito ir kraujo kaina...
Ir kelia pasaulis taures,
Sklidinas rausvo kokteilio,
Ir išgeria jo marias...

Kiek to kokteilio išgerta!
Ir vis dar jo negana
Pasauliui – per berzdą varva.
(Fantastinė, aišku, scena!)

Raudonas šis alkoholis –
99
Laipsnių (nedidelis nulis
Prie devynakių!) jo meniu.

Sverdi beviltiškai girtas
Pasaulis į juodas erdves.
Ir Marsas, rausvas vampyras,
Priglaudžia jį prie savęs.

Ir gaublio formos bokalas
Sklidinas iki kraštų.
Ir žvairas kaip Čingischanas
Girtuoklis kliedi maištu.

(Jūs stebitės,kad poetas
Gydos tiktai degtine, –
Pasaulis girtas kaippėdas
Ir sverdi ties bedugne...)


(...)
23

Atpigo poetika – tarsi sintetika.
Rėkauja autoreklamos:
Neopoetika – kaip kibernetika! –
Pirkite nors kilogramais.

Remkit barzdotą
Šį Apoloną –
Pirkite minkštą
Posmų nailoną,
Pirkite švelnų,
Ryškų, spalvingą
Posmų balastą –
Jo čia nestinga!

Mirga kaip batika ši akrobatika.
Cirko žonglierių seansas:
Atika – batika – neopoetika –
Šansas – balansas – ir transas.

Autoreklamos
Skuba paskelbti:
Posmų nailoną
galima skalbti,
Nieko nebijo
Skarmalas, nes...

(Vieno tik bijo:
Aišku – ugnies.)


24

Kas čia? Salonas? Muziejus? Lombardas?
Kiek skarmalų! Kiek nervingų vielų!
Kas jų šeimininkas? Maestro Popartas.
Ar talentinga? Genialu!

Genialu, kai pabrangsta beverčiai
Ir išmesti į šiukšlyną daiktai.
Baisiau, kai brangūs mugėje sparčiai
Atpinga ir neima niekas dykai...

Netalentinga paversti čia žmogų
Liliputu arba cirko žaislu...
O skarmalus arba vielas (kas čia blogo)
Paversti šedevrais – genialu...

Man nebaisu skarmalų. Ir nervingų
Vielų nebaisu. Baisu daros, jog
Sena pabrangsta, o nauja atpinga...
Juokis, pajace! Matai? Pasijuok!..


(...)
26

Baubia tamtamai –
Kaip hipopotamai.
Staugia skarmaliai –
Kaip kanibalai:

– Tragiškas, aišku, mūsų vaidmuo:
Mes – juodi pasaulinės dramos
Hamletai, tarsi Kaabos akmuo
Juodi kanibalai – ginkluoti tamtamais.

– Užsiauginome vietoj plaukų:
Džiungles. Ir mūsų sielos – džiunglės.
Džiunglėse žvėriui, aišku, saugu,
Ir malonu pakeliauti jam šunkeliais.

– Mums nusispiauti į jūsų kėdes,
Kuriose svyla storos sėdynės.
Niekas sintetinės jums neįdės
Širdies, negrąžins
„prarastosios gadynės“.

– Matote? Žiojas duobė: ji praris
Jus ir jūsų epochą. Ar girdit?
Sielos džiunglėse staugia žvėris,
O džiazo tamtamai jus lydi į mirtį.

– Aišku? Tragiškas mūsų vaidmuo:
Mes hamletai, mes kanibalai,
Mes juodi, kaip Kaabos akmuo,
Karamzovai. Taip, šalin idealai!..

Tyla tamtamai –
Kaip hipopotamai.
Tyla skarmaliai –
Kaip kanibalai:

O žvaigždės švietė
Ir šviečia...


27


Sterilus tarsi ligoninės palata
Kambarys; ir plunksnakočio švirkštas;
Langas užgriozdintas sniego vata;
Ir ligonis nuogas – kaip pirštas.

O kokia gi liga? Populiari liga:
Sloga, o gal ir infekcinis gripas.
Numirėlio laukia plėšri ir ilga
Naktis – kaip sanitaras grifas.

Suspiegia už lango plepi mašina –
Pigi kaip greitoji pagalba.
Naktis laiko rankoje nežinia
Kodėl iškėlus mėnulio skalpą.

Turbūt graso. Ritmingai juodas drugys
Krečia – tarsi eiles skanduojant.
Krečia taip, tarsi erškėčio dagys,
Einant Golgoton, būtų įsmigęs kojon.

Kaip šitą drugį įveikti,jeigu šalnos
Daugiau, negu reikia? Per klaidą
Užklysta nekviestas ir malonus
Sapnas – tarsi spjūvis į veidą.

Ir laikas darosi minkštas tarsi vata
Ir tarsi sukruvinta marlė tirštas.

Kambarys nuobodus kaip ligoninės palata.
..........................................................................
Iškrinta iš rankų plunksnakočio švirkštas...
..........................................................................

(...)

Roma. Tokijas. Bombėjus. 1969–1971
Mieželaitis, Eduardas. Iliuzijos bokštas. – Vilnius: Vaga, 1973.